Kunigo Vasario gyvenimo vingiai: nuo gamtos kontempliacijos iki krikštynų šurmulio
Šiltos, pavasariškos gegužės mėnesio dienos, kaip visuomet, taip ir tais metais, atnešė Vasariui daug svajingos nuotaikos, giedro džiaugsmo ir noro gėrėtis pasauliu ir gyvenimu. Visi trys Kalnynų kunigai dabar ėjo kiekvienas savoj keliu. Klebonas ištisas dienas praleisdavo kieme arba laukuose su lazda vienoj rankoj ir brevijorium kitoj. Bardamasis ir melsdamasis jis prižiūrėjo ūkio darbus, kol kunigas Ramutis visiškai pasinėrė į katekizaciją.
Vaikų katekizaciją Ramutis laikė labai svarbiu uždaviniu ir pats mėgdavo juo užsiimti. Šitam darbui jis turėjo visas gerąsias ypatybes: buvo nuoširdus, paprastas, gerai nusiteikęs, mokąs prisitaikyti prie vaikų proto. Vaikai jį mėgo ir išsižioję klausė, kaip jis pasakodavo Šventosios Istorijos įvykius arba aiškindavo tikėjimo tiesas. Tuo tarpu Vasariui sekėsi nekaip - jis nesugebėjo sudaryti tokios nuotaikos, kurioje vaikai jaustųsi laisvi ir sudominti.
Atliekamu laiku kunigas Vasaris dažniausiai žingsniuodavo keliu į mišką arba į ežerėlį už dvaro. Čia ir ten jis stebėdavo augalus, paukščius ir vabalus, gėrėdavosi dangaus mėlynumu ir atsispindėjusiais ežerėly medžiais. Dažnai, radęs jau sausą, jauna tankia žole apaugusią vietelę, jis nusivilkęs tiesdavosi sutaną, guldavos aukštieninkas ir, sunėręs po galva rankas, ištisą valandą skendėdavo pasyvioj kontempliacijoj. Po tokių pasivaikščiojimų jis grįždavo nurimęs, susitelkęs, jausdamas savy tylų džiaugsmą ir pasitenkinimą.
Gyvendamas su gamta, jis iš gamtos daugiausia ir sėmėsi įkvėpimo. Tuo metu gamtinė jo lyrika padarė geroką žingsnį priekin. Jis patyrė, kad pati gamta turi savo gyvenimą, savo sielą ir savo kalbą. Pakeisdamas sąvokas, iš realaus peizažo jis kūrė simbolinį paveikslą - gamtos rūmą ir šventovę, gyvenamą paslaptingų būtybių, kurios myli, kovoja ir kenčia, valdomos negailestingo likimo.
Išvyka į Naujapolį: krikštynos ir susitikimas su praeitimi
Baronienei dar negrįžus, jis gavo laišką iš Naujapolio. Ponai Brazgiai kvietė jį atvykti į jų sūnelio krikštynas ir būti jo krikšto tėvu. Nuvažiavęs ten, Vasaris pamatė, jog ponia Brazgienė dabar atrodė visai kitaip negu per paskutinį jųdviejų susitikimą - ji tapo vėl beveik pirmykštė Liucė.
Krikštynų ceremonija ir svečių pokalbiai
Vasaris tuoj buvo supažindintas su kūma. Jį jau seniai intrigavo ponios Brazgienės pažadas, kad kūma būsiant nepaprastai simpatinga ir graži ponia, kuri esanti įsimylėjusi, dar jo nepažindama. Ir štai jis pamatė, kaip į salioną įriedėjo dar nesena, bet nepaprastai stora moteris. Krikšto ceremonija, atliekama privatiškai, atrodė daug iškilmingesnė negu bažnyčioj.
| Dalyvis | Veikla krikštynų metu |
|---|---|
| Kunigas Vasaris | Laikė ant rankų mažytį Vytuką |
| Kūma | Nešė baltą krikšto rūbelį |
| Kanauninkas Kimša | Atliko sakramentalines apeigas |
Po krikšto prasidėjo pietūs, kurių metu diskusijos pakrypo netikėta linkme. Pralotas Girvydas, uoliai sekantis spaudą, pareiškė: „Europoj, mano ponai, pakvipo paraku.“ Šitie pietūs Vasariui taip gyvai priminė vienus pietus Klevišky per atlaidus, kuomet panelė Liucė pro gėlių bukietą varstė jį, klieriką Liudą, reikšmingais svilinančiais žvilgsniais. Kaip viskas pasikeitė! Dabar štai jau jis kunigas, o ji ponia Brazgienė, Vytuko motina.
Nors aplankė gimines ir atliko pareigas, Vasario mintys vis dar sukosi aplink baronienės parvykimą. Išlydėdami jį, ponai Brazgiai dar kartą priminė nepamiršti krikšto sūnaus, tačiau Vasaris jautėsi atitrūkęs nuo šio pasaulietiško šurmulio, vis labiau grimzdamas į savo vidinį, gamtos įkvėptą pasaulį.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
