Dalia Ibelhauptaitė: Vizionierė, Keičianti Operos ir Kino Pasaulį
Dalia Ibelhauptaitė - viena garsiausių Lietuvos ir Didžiosios Britanijos teatro ir operos režisierių, prodiuserė, inovatyviausios operos trupės „Vilnius city opera“ įkūrėja ir meno vadovė. Užsienio spauda ją vadina vunderkinde, o aktorių meistriškumo seminarus garsi operos režisierė veda visame pasaulyje. Per savo karjerą ji pastatė daugiau kaip dvidešimt klasikinių pjesių, režisavo du trumpametražinius filmus, dešimtis teatralizuotų koncertų, sukūrė per trisdešimt operų Lietuvoje, Anglijoje, Italijoje, Olandijoje, Izraelyje ir Niujorke. D. Ibelhauptaitė gimė 1967 m. gegužės 4 d. Vilniuje, ir jau vaikystėje susidomėjo teatru.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Karjeros Pradžia
„Tėvai nuo mažų dienų mane vedė į teatrą. Praktiškai kiekvieną sekmadienį arba į teatrą, arba į vaikų kiną, arba į kavinę „Nykštukas“. Turėjau drabužėlius, kuriais vilkėdavau, kai eidavome į teatrą, baltus lakinius batukus su rožytėmis“, - prisiminimais dalijosi žinoma režisierė. Būsimą operos profesionalę į teatrą tėvai pirmiausia nešdavo, tik vėliau pradėjo ją ten vesti už rankos. Pirmą kartą spektaklį mažoji Dalia pamatė sulaukusi pusantrų metų, jo pavadinimą ji atsimena iki šiol. „Mama pasakojo, kad mama turėjo mane išnešti iš salės, kad nereikėtų stabdyti spektaklio, nes stipriai rėkiau, kai pamačiau, kaip popierinis durklas rėžia personažui. Aš turėjau baltus lakinius batelius, skirtus teatrui ir operai, tėvai neleisdavo eiti į spektaklį su lauko batais“, - prisiminimais dalijasi režisierė.
Ji prisimena: „Iki šiol, kai ateinu į akademinį dramos teatrą ir giliai įkvėpiu, mane tas kvapas nuneša į vaikystę. Teatre aš visada stebėdavau, kaip aktoriai ruošdavosi pasirodymams, kaip jie grimuodavosi, rengdavosi, kartu cituodavau spektaklius. Su močiute dar mėgdavome daryti tokį dalyką: susėsdavome į troleibusą ir važiuodavome nuo žiedo iki žiedo. Mano močiutė buvo beprotiškai įsimylėjusi Vilnių ir man daug apie jį pasakodavo. Tokiame meilės gyvenimui jausme aš augau. Tėvai buvo absoliutūs hipiai, mama iki šiol tokia yra. Tai davė man stiprų laisvės ir gyvenimo mylėjimo pagrindą.“
Tvirtą D. Ibelhauptaitės ryžtą formavo jos mama - Irena Zarembaitė-Ibelhauptienė. Išgyvenusi tremtį, ji grįžo į Lietuvą ir visą gyvenimą dirbo augindama vaikų kartas Antakalnio darželyje. Būtent ten D. Ibelhauptaitė pirmą sykį susipažino su būsimais kolegomis ar gyvenimo draugais. „Mano mama buvo nerealaus intelekto moteris, gyvenusi labai sunkų gyvenimą. Tokį gyveno ir didžioji dalis lietuvių, nes tame gyvenime buvo tremtis. Visa jos šeima buvo ištremta į Sibirą. Ten ji praleido aštuonerius metus. Mano mama Sibire sugebėjo baigti universitetą, ji tapo fizike-matematike (...). Sugebėjimų ji negalėjo panaudoti Lietuvoje, grįžę tremtiniai buvo paženklinti, ji negalėjo dirbti universitete, tačiau ją priėmė dirbti į darželį ir ji ten pradirbo vedėja visą gyvenimą. Į tą darželį ėjo daug Lietuvą garsinančių žmonių.“
Būdama penkiolikos metų, 1983 m., D. Ibelhauptaitė režisavo pirmuosius savo darbus. Nuo 1985 m. buvo režisieriaus asistentė Jaunimo teatre. 1990 m. baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje, kur mokėsi pas garsų režisierių Marką Zacharovą. Tik išstojusi Maskvoje mokytis režisūros, iš dėstytojo išgirdo, kad moteris režisiere būti negali, tačiau jei nori, ji gali pabandyti. „Man pasakė: „Moterų režisierių nebūna, bet tu gali pabandyti“. Aš supratau, kad turiu dirbti galbūt penkis kartus daugiau nei mano kurso draugai vaikinai - galbūt ir man leis šalia jų prisėsti“, - studijų metus Maskvoje prisimena Dalia Ibelhauptaitė.
Nuo 1991 m. ji gyvena Londone, kur iškart po studijų buvo pakviesta. Ten režisavo dramos spektaklių, operų įvairiuose Londono teatruose. Nuo 1991 m. D. Ibelhauptaitė vadovauja aktorių meistriškumo seminarams: Karališkasis nacionalinis teatras ir Nacionalinės operos studija Londone, L. Strasbergo institutas, Los Andželas, Olandija, Kinija, Izraelis. Jos vyras - britų aktorius Dexteris Fletcheris, su kuriuo ji susituokė 1997 m. Londone.
„Vilnius City Opera“ - Operos Ateities Vizija
Prieš dvidešimt vienerius metus Lietuvoje D. Ibelhauptaitė su artimiausiais bendraminčiais subūrė operos trupę „Bohemiečiai“, vėliau tapusią Vilniaus miesto opera („Vilnius City Opera“). Grupės pavadinimas kilo nuo jų 2006 m. pastatytos ir didelio populiarumo sulaukusios G. Puccini operos „Bohema“. VCO apjungia iškiliausius lietuviu kilmės operos talentus, dainuojančius svarbiausiose pasaulio scenose, sugrąžina juos į Lietuvą ir suteikia galimybę besimokančiam jaunimui semtis žinių ir patirties.
D. Ibelhauptaitė klasiką paverčia šiuolaikine, gyva, kinematografiška ir provokuojančia forma, todėl jos epinio dydžio pastatymai, įgyvendinami teatrui net nepritaikytose erdvėse, kūrybiškai pakeitė visuomenės ir ypač jaunimo požiūrį į klasikinę muziką ir operą Lietuvoje ir sutraukia ypač gausią Lietuvos auditoriją. „Tai yra kelios kartos užaugintų žiūrovų. Aš norėjau, kad opera būtų normalia žmonių gyvenimo dalimi, kad ji būtų ne tik elito ar intelektualų dalykas. Mano uždavinyje buvo dar vienas uždavinys - įkurti operos solistų mokyklą, kur operos solistas yra lygiavertis aktoriui, galintis vaidinti, analizuoti vaidmenis, galintis kurti spalvas, veiksmą, judesį (...).“
2011 m. Dalia Ibelhauptaitė jau buvo garsiausia Lietuvos operos ir teatro režisierė, garsinanti Lietuvos vardą pasaulinėse teatro scenose. Už indėlį į Lietuvos kultūrą 2011 m. Lietuvos Respublikos prezidentė apdovanojo D. Ibelhauptaitę ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, o 2021 m. jai buvo įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Karjeros Vingiai Holivude: Nuo Operos iki Didelio Ekrano
Kai Kongresų rūmai, pagrindinė VCO scena, buvo pradėti ruošti renovacijai ir tapo akivaizdu, kad kelerius metus vietos spektakliams neturėsime, D. Ibelhauptaitė nutarė išbandyti save tarp geriausių pasaulyje kino profesionalų. „Man reikėjo pamatyti save kitoje plotmėje, sužinoti, ko esu verta sudėtingiausio prodiusavimo lygoje“, - pasakojo apie netikėtą karjeros vingį D. Ibelhauptaitė. Į Holivudo kino prodiuserių komandą ji įsiliejo, kai D. Fletcheris sulaukė kino studijos „Paramount“ pasiūlymo režisuoti 10 dalių serialą „The Offer“ („Pasiūlymas“) apie Franciso Fordo Coppolos legendinio filmo „Krikštatėvis“ kūrimo užkulisius. Šis filmas minėjo 50-metį ir pelnė tris „Oskarus“.
D. Fletcheris tapo ne tik pirmųjų serijų režisieriumi, bet ir viso projekto kūrybos vadovu, o kartu su juo serialo prodiuserių komandoje ėmė darbuotis ir D. Ibelhauptaitė. „Atsikvėpiau, kai sužinojau, kad būsiu kūrybos prodiuserė ir pagaliau man nereikės rinkti pinigų“, - šypsojosi Dalia, prisimindama sudėtingą savo Vilniuje įkurtos „bohemiečių“ trupės kasdienybę. „Visa kita Holivude, anot jos, beveik taip pat kaip Vilniuje, tik didesniu mastu. „Holivude gerokai daugiau nulių prie skaičių, o problemos visur panašios. Net milžiniško biudžeto juostų režisieriai kartais negali įgyvendinti visų savo idėjų dėl lėšų stygiaus“, - aiškino Dalia. Ji džiaugėsi, kad „The Offer“ pelnė pasaulyje aukščiausius žiūrovų reitingus ir didelę profesionalų pagarbą bei tris „Critics Choice Awards“ nominacijas, tarp jų - „Geriausio mini serialo“.
„The Offer“ svarbiausias herojus buvo „Krikštatėvio“ pagrindinis prodiuseris Albertas S. Ruddy, bet ne filmo režisierius - tokį netradicinį sprendimą studija priėmė dar iki Dexterio įsitraukimo, ir tai turbūt nelabai patiko F. F. Coppolos aplinkai. Nepaisant to, Dalia dalijasi prisiminimais: „Pirmą kartą „Krikštatėvį“ žiūrėjau paauglystėje, sovietmečiu, iš nutrintos vaizdo kopijos. Buvau įsimylėjusi Al Pacino! O dabar jis padeda mums savo prisiminimais, galiu bendrauti su savo jaunystės legendomis, tęsti jų istoriją - tai sunkiai protu suvokiama laimė.“ Pora jau brandina „Krikštatėvio“ muzikai skirto projekto idėją, kurią įkvėpė serialas, atskleidęs didelę operos įtaką legendiniam filmui. Koncerte skambėtų operų numeriai, filme girdima ir į jį nepatekusi muzika. Be to, „Paramount“ studijos archyvuose yra apie 30 tūkstančių dar niekur nerodytų fotografijų iš „Krikštatėvio“ kūrybos proceso. Studija pirmą kartą leido jas naudoti vizualizacijai, o Dalia šį leidimą vadina didžiule garbe. „Šių dviejų kompozitorių indėlį į legendinį kino kūrinį („Krikštatėvio“ antrasis filmas pelnė „Oskarą“ už muziką) svajojame ateinantį rudenį paminėti teatralizuotu „Krikštatėvio“ muzikos projektu Niujorko salėje „Carnegie Hall“ su „New York City Opera“ orkestru, choru, solistais.“
Šiuo metu Dalia Ibelhauptaitė dėmesį sutelkusi į dar sudėtingesnį projektą - didelio biudžeto vaidybinį veiksmo filmą „Ghosted“ („Užblokuotas“) su Holivudo garsenybėmis Chrisu Evansu, Anna de Armas, „Oskaro“ laureatu Adrienu Brody. „Niekada nesidomėjau veiksmo filmais. Kai supratau, kad prodiusuoju vieną jų, buvo jau per vėlu pradėti juos žiūrėti“, - kvatojo Dalia, spėjusi prisijaukinti ir šį naują amplua. Prodiuserės užduotys kuriant šį 152 milijonų dolerių biudžeto filmą prasidėjo nuo scenarijaus analizės ir jo rengimo filmavimui kartu su Dexteriu bei rašytojais. Vėliau ji triūsė su scenografu, kostiumų ir kitais dailininkais grynindama filmo dizainą.
„Studijų, kuriose tilptų dekoracijos, ieškojome Atlantoje, Džordžijos valstijoje, nes šio filmo dekoracijos gigantiškos - joms tinkamų studijų Los Andžele nėra. Būtent Atlantoje pastaruosius dešimt metų filmuojami didžiausi pasaulio kino projektai - šis miestas yra tarsi milžiniškas kino fabrikas. Ten gyvenome septynis mėnesius, dar kelias dienas filmavome Londone ir Vašingtone. O kaskadininkai buvo filmuojami Naujosios Meksikos valstijoje. Dirbdavome kasdien maždaug po 18 valandų šešias dienas per savaitę. Nuo parengiamojo iki finalinio etapo darbų „Užblokuotam“ jau atidavėme 15 mėnesių. Dar niekada gyvenime taip sunkiai nedirbau. Holivude neegzistuoja jokios išlygos ir kompromisai, vienintelis vertinimo matas yra darbo rezultatas“, - pasakojo Dalia. Be viso kito, paprašyta vyro, D. Ibelhauptaitė pasireiškė ir kaip masinių filmo scenų, kurios apimdavo 400 ir daugiau žmonių, režisierė. Iš viso „Užblokuoto“ masuotėse dalyvavo 3800 statistų, juosta buvo filmuojama pusšimtyje vietų. Ji pati asmeniškai atrinko tuos tūkstančius statistų ir su kostiumų dailininkais kiekvienam sukūrė individualų įvaizdį.
„Tai milžiniškas projektas. Vien specialiuosius jo efektus šiuo metu kuria 900 darbuotojų, 14 kompanijų iš trijų žemynų. Kuriant filmą įdarbinta kelios dešimtys kaskadininkų. Buvo labai įdomu stebėti veiksmo filmavimą. Šiam procesui vadovavo specialus veiksmo režisierius, taip pat kaskadininkas Garrettas Warrenas, režisavęs Jameso Camerono, visų didžiųjų „Avataro“ filmų, „Alisos Stebuklų šalyje“, „Divergentės“ ir daugelio kitų žinomų filmų veiksmą. Kai pasakiau G. Warrenui, kad jo darbas man - tamsi naktis, jis tik nusijuokė ir pareiškė darantis tą patį, ką operoje daro choreografas, mat buvau parodžiusi jam „Valpurgijų nakties“ baleto sceną iš savo režisuotos operos „Faustas“. Buvo nuostabu atrasti, kad kaskadininkų triukai - tai iš tikrųjų sudėtingos choreografijos baletas“, - dalijosi įspūdžiais D. Ibelhauptaitė. Šiuo metu filmas „Užblokuotas“ jau montuojamas, kuriami specialieji efektai ir muzika, visi elementai jungiami. Kūrinio premjera numatyta balandžio pabaigoje ir bus pasiekiama visame pasaulyje „Apple TV+“ platformoje.
Įtaka Lietuvai ir Bendradarbiavimas su Lietuvių Menininkais
Kad ir kur būtų, D. Ibelhauptaitei visada rūpėjo įtraukti į savo veiklą lietuvius. Pora jau nutiesė vieną kūrybos tiltelį iš Holivudo į Vilnių. Dalios ir Dexterio iniciatyva pirmąkart Lietuvoje buvo įrašyta pusė garso takelio Holivudo filmui „Užblokuotas“. Jo kompozitorius Lorne’as Balfe’as, sukūręs muziką tokiems filmams kaip „Asas Maverikas“, „Neįmanoma misija“, šįkart dalį įrašų patikėjo Gintaro Rinkevičiaus diriguojamam Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui (LVSO) ir talentingam garso režisieriui lietuviui Viliui Kerui.
Dalia neslėpė, kad to pasiekti nebuvo lengva dėl nusistovėjusių Holivudo studijų ryšių. Mat didžioji jų filmų muzikos dalis nuo seno įrašinėjama Londone ir Vienoje, o likusi - Prahoje ir Budapešte. „Kai sužinojau apie įrašų užkulisius, iš karto sumojau, kad mes galėtume konkuruoti su čekais ir vengrais. Papasakojau kompozitoriui apie savo darbus su G. Rinkevičiumi ir LVSO, pasiūliau pasiklausyti jų įrašų, ir Lorne’as sutiko dalį garso takelio įrašyti Vilniuje. Visiems mūsiškiams tai buvo nauja patirtis - neišvengta nuotykių ir streso, bet kompozitorius pripažino, kad lietuviai pasirodė geriau už vengrus. Tikiuosi, kad jis sugrįš į Lietuvą ir kuriant kitus filmus. Turime ką pasiūlyti, todėl svarbu pritraukti kuo daugiau tarptautinių projektų“, - pabrėžė prodiuserė.
„Bohemiečiai“ atsirado iš noro užimti jaunus talentus. O kur jie dabar? Dainuoja Milano „La Scala“, Londono karališkojoje „Covent Garden“ operoje, Zalcburgo festivalyje, kitose elitinėse pasaulio scenose! Ką tik Dalia labai džiaugėsi, kad Vakaruose vis labiau pastebima Giedrė Šlekytė dirigavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre „bohemiečių“ 2006 metų „Bohemą“, kurios vaikų chore pati dainavo nuo pirmojo spektaklio. Kadaise dainavo šioje „Bohemoje“ ir kitas kylantis dirigentas Martynas Stakionis. „Kokia talentų kelionė! Žvelgdama iš Holivudo atgal aš matau laimėjimus, kurių mes patys dar kaip reikiant nesuvokiame. Namuose pranašu nebūsi.“ „Lietuva turi puikių meistrų ir talentų kino industrijoje. Tik gaila, kad čia nėra milžiniškoms dekoracijoms tinkamų studijų, ir tai riboja“, - kalbėjo menininkė.
Asmeninis Gyvenimas ir Požiūris į Šeimą
Dalia Ibelhauptaitė su savo vyru, britų aktoriumi ir režisieriumi Dexteriu Fletcheriu, nusprendė neturėti atžalų. Apie tai režisierė atvirai kalba: „Jeigu mano vyras būtų pasakęs, kad jis norės vaikų, tai aš nebūčiau už jo ištekėjusi“. Ji taip pat pabrėžia: „Žinokite, jeigu aš ir turėčiau vaikų, tai aš padaryčiau taip, kad man jie neturėtų tos stiklinės vandens nešioti.“ Moteris neįsivaizduoja, kad galėtų savo darbus suderinti su vaikų auginimu, nes vaikai, rūpesčiai dėl jų, atsakomybė dažnai gula ant vienos moters pečių. „Nuoširdžiai, niekada nenorėjau turėti vaikų. Toks mūsų gyvenimo būdas, mūsų teisė, mūsų laisvė“, - teigia D. Ibelhauptaitė. Ji atmeta mintį, kad vaikai yra reikalingi tik dėl socialinių normų: „Turėti vaikų tam, kad aš galėčiau dalyvauti šeimų šventėse, kai tau vaikas, kaip šuo: turėti, nešiotis, kaip dabar madinga, po pažastim? Man darbas, spektakliai visada buvo pirmoje vietoje.“
Nors jos gyvenime daug kūrybinio džiaugsmo, teko patirti ir asmeninių tragedijų. Lietuvos teatro ir operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir jos vyras Dexteris Fletcheris patyrė didelę netektį, kai mirė D. Fletcherio brolis Grahamas. Po emocijų ir spindesio kupinos kelionės drauge su Dexterio Fletcherio režisuotos juostos „Rocketman“ komanda, Dalią Ibelhauptaitę ir jos vyrą sukrėtė liūdnos naujienos. Mirus Dexterio broliui Grahamui, vienam artimiausių režisieriui žmonių, gyvenimas parodė ne tik savo dovanas, bet ir atimtis.
„Iki šiol, kai ateinu į akademinį dramos teatrą ir giliai įkvėpiu, mane tas kvapas nuneša į vaikystę. Su tuo jausmu keliaudama per gyvenimą supratau, kad ne visiems yra paprasta būti šalia manęs. Čia turbūt didžiausią paminklą reikėtų statyti mano vyrui, kuris pakenčia ir susitvardo matydamas, kaip man norisi skleisti sparnus ir skristi kuo toliau“, - pasakojo D. Ibelhauptaitė.
Menininkė pasidalijo ir jautria žinia apie savo tėvų atminimo pagerbimą: „Pagaliau mano širdis rami... 15 metų užtruko įgyvendinti sau duotą priesaiką - Giedraičių kapinėse iškilo mano brangiausiems Tėveliams skirtas antkapis - nuostabaus skulptoriaus, mylimo draugo Arūno Sakalausko jaunystėje sukurtas darbas „Dviese“... Būtent šią skulptūrą norėjau pagerbti tėvų atminimą, o tuo pačiu ir jiems abiems labai brangų Lietuvos kampelį, kurio apylinkėse abu yra gimę.“ Ji pridūrė: „Dar 1997 m. mes su Dexteriu gavome nerealią Arūno ir Virginijos Kochanskytės vestuvių dovaną - bronzinę skulptūrą „Dviese“, kuri 27 metus kartu su mumis keliavo visur, kur mums teko gyventi, kaip meilės ir bendrystės simbolis, kaip talismanas, primenantis visa, kas gyvenime svarbiausia. Tos dvi figūros man visada asocijavosi su mano Tėvais, jose jauti labai gilų ryšį ir meilę vienas kitam... Beje, Tėvai labai brangino ir vertino šį Arūno darbą. Galima sakyti, kad „Dviese“ tapo mūsų šeimos istorijos dalimi. Nuo bronzinės skulptūrėlės iki iš lietuviško akmens iškalto kūrinio ilga kelionė, bet „Dviese“ pagaliau surado savo idealią amžiną vietą... Mama ir Tėtis buvo gerbiami ir mylimi draugų ir artimųjų, mokinių ir kolegų, kaimynų ir pažįstamų, todėl labai kviečiu visus pravažiuojančius ar ilgėliau apsilankančius Giedraičiuose užsukti aplankyti „Dviese“ - Irena ir Mykolas, sėdėdami ant debesies, labai džiaugsis, o iš Arūno Sakalausko darbo sklindanti Šviesa ir Meilė, tikiu, palies ir jus taip, kaip palietė mane tais dabar jau tolimais 1997-aisiais...“
Ateities Planai ir Svajonės
Nors milžiniški kino masteliai Daliai jau tapo savotišku narkotiku, ji tikisi naują patirtį ir kontaktus kada nors investuoti į operą Lietuvoje. „Bohemiečiai“ ir VCO visada išliks didžioji mano gyvenimo meilė. „Dabar galbūt pirmą kartą gyvenime darau kažką dėl savęs. Būti Holivude yra naudinga man profesiškai po 15 metų gyvenimo dėl kitų. Pagaliau ir aš galiu išskleisti savo sparnus. Bet tai nereiškia, kad operų mano gyvenime nebus. Kad tik būtų kur jas rodyti! O kine aš sau daviau dešimt metų, - po to galėsime pasikalbėti, ką man pavyko įgyvendinti“, - atviravo menininkė.
„Tai neįvyko greitai ir atsitiktinai. Dar 2013 metais, kai Dexteris dirbo prie savo muzikinės juostos „Sunshine on Leith“, filmo prodiuseriai mane kvietė jungtis prie jų kaip konsultantei. Tada negalėjau sau to leisti dėl darbų „Vilnius City Opera“ (VCO) trupėje. Juk kiekviena veikla reikalauja visiško atsidavimo. Bet 2019-aisiais supratau, kad noriu savo energiją ir žinias investuoti į mylimą žmogų, kuris man padovanojo 15 nuostabių kūrybos laisvės ir darbo metų Lietuvoje. Supratau, kad tam atėjo laikas, ir dviese mes galėsime daug nuveikti. Taip atsirado mudviejų kino kompanija „DXD Films“. Kai prieš vienuolika metų jos vyras aktorius ėmė režisuoti, Dalia nei jo filmo scenarijaus skaitė, nei matė, kaip jis filmuoja. Bet ji pripažįsta: būta daug nerimo ir baimės, ar filmas pavyks. Tikrovė nenuvylė: „Laukinis Bilas“ („Wild Bill“) buvo nominuotas Britų kino akademijos apdovanojimui (BAFTA) kaip geriausias debiutas, o prieš kelerius metus Dexterio muzikinis filmas „Rocketman“ apie Eltoną Johną pelnė BAFTA geriausio filmo nominaciją ir „Auksinių gaublių“ apdovanojimus.
„Dabar galiu kiekvieną dieną džiaugtis Dexterio atradimais ir talentu, būti jo kūrybos dalimi. Nėra nieko malonesnio, kaip visa tai, ko gyvenime išmokai, patyrei, sukaupei, įteikti mylimiausiam žmogui ir galbūt pastūmėti jį žingsneliu pirmyn. Režisūra yra labai vieniša profesija. Būti joje dviese, manau, lengviau. Galbūt ateityje atsiras projektas, kurį galėsime filmuoti ir Lietuvoje - tai didelė Dexterio svajonė.“ Dalia pabrėžia: „Daug drąsos į šį gyvenimo etapą atsinešiau iš operos. Visų prodiusavimo niuansų išmokau vadovaudama „Vilnius City Opera“ kolektyvui. Kai naujieji kolegos manęs klausia, kur buvau anksčiau, sakau jiems - operoje. Didžiausias mano dabartinės padėties skirtumas yra tas, kad nebesu vedlė, kuri laiko savo rankose visas projektų gijas - tai 15 metų dariau VCO komandoje.“
Intensyvų Dalios ir Dexterio darbą Amerikoje per pusantrų metų buvo nutraukęs tik neilgas kalėdinis atokvėpis. Šiemet gražiausias metų šventes pora sutiko ne darbdavių jiems išnuomotame name Los Andžele, o savo namuose Londone. Po švenčių iš šių namų menininkai skraidys į Holivudą darbo reikalais iki pat filmo premjeros. „Gastroliuojančio artisto duona - man įprastas dalykas. Kurdama Lietuvoje penkiolika metų gyvenau tai išnuomotuose butuose, tai viešbučiuose ar pas draugus. Kur kas neįprasčiau buvo, kai per koronaviruso pandemiją įstrigome su Dexteriu Londono bute keturiems mėnesiams. Buvo reta proga patirti, ką reiškia sėslus gyvenimas“, - pasakojo D. Ibelhauptaitė. Artimiausioje ateityje nei darbai, nei asmeniniai planai menininkų porai sėslaus scenarijaus nežada.
tags: #dalia #ibelhauptaite #vaikai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
