Vaikiškų drabužių svarba ir tradicijos
Vaikiškų drabužių pasiūla rinkoje šiandien ne mažesnė nei suaugusiems skirtų rūbų.
Vaikai itin greitai auga, tad rūbai perkami ribotam laikotarpiui.
Kad tą laiką jie tarnautų kokybiškai, svarbu perkant drabužius vaikams paisyti ne tik atžalų norų, bet ir paklausti savęs, ar konkretaus daikto tikrai reikia, kaip ir kiek laiko jis bus naudojamas.
Drabužio kokybė ir ekologija
Atkreipkite dėmesį, iš kokio audinio pasiūtas rūbas.
Svarbu, kad jis nedirgintų odos (ypač aktualu apatiniams drabužiams, marškinėliams), neprarastų savo formos ir greit neplyštų (patikrinkite siūles, taip pat audinys neturėtų persišviesti).
Jei daiktas bus dėvimas kasdien, medžiaga turėtų būti itin patvari, kad atlaikytų judrų, aktyvų vaikų tempą.
Jei rūbas kels niežulį, bus nepatogus - joks vaikas jo nedėvės.
Mažyliams dažnai pasireiškia įvairios alergijos.
Tad jiems netinka rūbai, kurių sudėtyje yra poliesterio.
Toks audinys nesugeria prakaito.
Geriausias pasirinkimas, ieškant natūralaus audinio - vilnos, šilko, bambuko pluoštai, kurie ne tik yra pralaidūs orui, bet ir neleidžia daugintis bakterijoms.
Drabužiai iš šilko - lengvi, minkšti, vėsinantys vasarą ir šildantys žiemą, o bambuko pluoštas suteikia švelnumo ir dvigubai geriau sugeria drėgmę nei medvilnė.
Pirkimo ir priežiūros aspektai
Dėl greito augimo ir besikeičiančių poreikių, pomėgių, rūbus vaikams pirkite konkrečiam, o ne ateinančiam sezonui, nes jie gali būti paprasčiausiai per maži.
Rinkdami spalvą, dizainą, piešinukus ant rūbų, dekoracijas, įsiklausykite į vaiko pageidavimus.
Seniai neliko stereotipų, kad rožinė tinka tik mergaitėms, o žydra - berniukams.
Atkreipkite dėmesį į etiketę ir priežiūros instrukciją.
Jei drabužio negalima skalbti ar jam reikia itin daug dėmesio - venkite tokio pirkinio.
Vaikiškų drabužių pirkimas internetu
Vaikai retai kada turi kantrybės ramiai vaikščioti po parduotuves ar nori matuotis daugybę drabužių.
Tad, taupant laiką, turint vaiko matmenis galima nupirkti rūbų be jo arba užsakyti internetu.
Taip dažnai galite ir sutaupyti.
Vaikai itin greit išauga drabužius, tad neverta investuoti labai didelių sumų, tačiau nepasitikėkite ir pigiausios kainos pasiūlymais - ieškokite geriausio kainos ir kokybės santykio.
Natūralumas ir kokybė - prekės ženklo "Rabbit Island" filosofija
Kiekviena mama pasakys, kad vaiką stengiasi rengti patogiais, praktiškais rūbeliais ir būtinai iš natūralių audinių.
Šiuo metu vaikiškiems darbužėliams vis dažniau pasirenkami naujos kartos natūralūs audiniai: organinė medvilnė, linas, trikotažas.
Kruopščiai pasiūtų minimalistinio dizaino drabužių iš natūralaus audinio, kuris po skalbimo nepakeičia savo formos, idėja šio ženklo kūrėjui gimė pasikalbėjus su draugais.
Daugelis jų svarstė, kad trūksta patogių, patvarių vaikiškų drabužių, kurių kokybė atitiktų kainą.
Kasdien dėvimi vaikų drabužiai turi būti patogūs, minkšti, nevaržyti judesių - vaikas turi jaustis laisvai, nebijoti pargriūti ir susitepti.
„Rabbit island” prekės ženklo įkūrėjas Robertas Kuncius su siuvimo pramone pažįstamas nuo penkiolikos metų - traukė šios srities verslą turėjusių tėvų įmonė.
„Esu suklojęs šimtus kilometrų įvairiausių audinių ir lietęs įvairias jų faktūras, - pasakoja Robertas.
- Vieną dieną gimė mintis sukurti drabužių kolekciją vaikams, pagamintą iš naujos kartos audinių.
Nuolat domėjausi naujausiomis technologijomis, kuriomis galima sukurti natūralius, organinės kilmės audinius - trikotažą, liną, medvilnę.
Norėjosi, kad ir vaikai galėtų vilkėti natūralios vilnos, organinės medvilnės drabužius ir patirtų tokį pat vidinį komfortą kaip juos dėvintys suaugusieji.
Natūralumo, tikrumo jausmą galima ugdyti nuo vaikystės - juk vaikai mėgdžioja tėvus, nori rengtis panašiai kaip jie.
Tad kodėl to jiems nepasiūlius?
Pavasario kolekciją sudaro trys grupės: pirmoji - nuo gimimo iki 2 -jų metų, antroji -trejų ir penkerių, o trečioji grupė - 6-12 metų vaikams.
Šiuo metu sukurtos dvi linijos.
„Rabbit“ - drabužiai kūdikiams ir mažiausiems, ropinėjantiems, neseniai išmokusiems vaikščioti mažyliams.
Jiems ypač reikia natūralių, judėjimo laisvės nevaržančių drabužėlių.
Šie rūbai pasiūti iš naujos kartos organinių audinių: medvilnės be elastano, kanapės ir lino.
Audinių žaliava auginama Vietnamo ir Kinijos ekologiniuose ūkiuose, kuriuose linai ir bambukai auga visus metus.
Organinis linas nuo paprasto skiriasi minkštumu, faktūra, gamtos spalvomis, nors audinyje nėra elastano, jis tamprus - naujos technologijos leidžia apdoroti natūralų pluoštą taip, kad jis būtų patvarus, atsparus skalbimui, greitai džiūtų, nesukeltų alergijos.
Išskirtinio minimalistinio dizaino nulinukų drabužiukai paprastučiai ir patogūs: kelnėse, marškinėliuose (glaustinukėse) ir bluzonėliuose nėra šoninių siūlių.
Drabužiai atsegami kaip vokas, į juos vaiką galima paguldyti, įvynioti, juose perauti, kelnyčių lopai paminkštinti.
„Island“ linija - kiek paūgėjusiems, nuo 3 iki 5 metų vaikams ir dar vyresniems - nuo 6 iki 12, artėjantiems paauglystės link.
Pasaulį pažindami pojūčiais, vaikai mokosi suvokti savo jausmus, tampa vis sąmoningesni, formuojasi kaip asmenybės.
Šio amžiaus vaikams sukurti drabužiai išsiskiria užrašu dviem kalbom - „Aš esu SALA“ („I am Island“ - angl.).
Šis lietuviškas prekės ženklas ketina keliauti į užsienio rinkas.
Vaikiškos mados kūrėjų filosofija - per drabužius vaikus skatinti suvokti savo individualumą.
Lietuviški užrašai ant drabužėlių dar ir išversti į anglų kalbą.
Trečiosios amžiaus grupės drabužiai išsiskiria šūkiu „Tai mano SALA, o ne žemynas“ („It is either my island or main land“-angl.).
Šiais žodžiais anglai išreiškia savarankiškumo siekį, t.y. norą eiti savo keliu.
Trikotažiniai drabužiai vaikams iki 6 metų sukurti tik su viena, šonine plokščia, siūle (angl.
Dalis antrosios linijos „Island“ drabužių taip pat su viena šonine siūle.
Šio amžiaus mažylių rūbai paprasti ir patogūs, o žaismingumo suteikia užrašų šriftai.
Dominuoja ne tik natūralūs audiniai, bet ir gamtos spalvos - balta, juoda, rūdžių raudonio, o pavyzdžiui, trikotažinis linas yra pilkšvas, pilkas ir tamsiai mėlynas.
Šio prekės ženklo kūrėjai tikri, kad rytojaus produktai bus sukurti, sujungus gamtą ir pramonės, gamybos, technologijų inovacijas.
Naujoji drabužėlių kolekcija jau atkeliavo į Kauno prekybos centre „Molas” įsikūrusią parduotuvę „Rabbit Island”.
Vaikiškų drabužių ugdymas ir tradicijos
Vaikų ugdymo tradicijos šimtmečiais keliavo iš kartos į kartą ir pasiekė mūsų dienas.
Ir anksčiau, ir dabar šeimai bei visuomenei svarbu, kad vaikai augtų sveiki, harmoningi žmonės.
Psichologai teigia, kad asmenybės pagrindus suformuoja iki septynerių metų sukaupta vaiko emocinė patirtis, vertybinės nuostatos, santykiai su artimaisiais.
Ypač svarbus mamos ir tėčio ryšys su mažyliu, laiduojantis vaiko psichinį saugumą ir darną.
Papročiai, lopšinės, žaidinimai, kita paveldėta mūsų tautos patirtis ir šiandien gali padėti suaugusiesiems bendrauti su vaikučiu, jį raminti, migdyti, žaisti, kartu skiepyti saugumo jausmą, ugdyti įvairias savybes: lavinti kalbą, klausą, ritmo pojūtį, koordinaciją, dėmesį ir t. t.
Deja, šiandien reta jauna šeima yra susipažinusi su vis dar gyvybingomis ugdymo tradicijomis.
Kita vertus, stebimi ir prigimtinėj kultūrai gaivinti palankūs procesai - daugelis jaunų šeimų norėtų, kad jų vaikučiai būtų ugdomi „ekologiškai“, t. y.
Children's Clothing
Tradiciniai gimdymo ir kūdikio priežiūros papročiai
Iki XX a. vidurio apie naujos gyvybės atsiradimą atvirai nebuvo kalbama.
Apie besilaukiančią moterį kaime sakyta: „sunkumoj“, „padėty vaikščioja“, „stora“, „ta jau pašalo kojas“, „pritvinkusi“, „pečius tuoj grius“ ir pan.
Toji būsena papročiuose palydima tam tikrais tikėjimais, draudimais.
Tikėta, kad laukiamo vaikelio išvaizda, būdas, charakterio bruožai ir polinkiai priklausys nuo motinos elgesio: jeigu ji sumeluos, tai vaikas bus melagis, jei kam nors uždroš ranka ar rykšte - vaikas bus mušeika, žiaurus, jei apkalbės ką, tai vaikas bus liežuvautojas.
Perspėta nesusižeisti, nes vaikas gims su randais, mokyta itin gerai elgtis, laikytis ramybės, niekuo nesistebėti, patarta vengti žiūrėti į negražius dalykus, blogus, nesveikus žmones, kad vaikas į juos neatsigimtų.
Tikintis išvengti gimdymo komplikacijų, virkštelės apsisukimo kūdikiui aplink kaklą, mamai buvo draudžiama rankas kelti į viršų, siūlais apsivynioti kaklą ir t. t.
Besilaukiančioji buvo gerbiama.
Jai apsilankius, moterys stengdavosi neišleisti iš namų tuščiomis, būtinai ką nors įduodavo - pyrago, duonos, sūrio ir pan.
Pateikėjų liudijimu, gimus pirmam vaikeliui, galima numatyti, kiek šeima susilauks palikuonių: „Kai gimdo pirmutinį vaiką, tai ant bambutės būna tokie kieti spuogeliai.
Moteris gimdė, o „bobutė” pribuvėja parodė ir pasakė: „Va bus aštuoni”.
Ir buvo aštuoni vaikai“ (Šalčininkų r.
Anksčiau Lietuvoje moterys vaikus gimdė namuose.
Kai „apsirgdavo“ ar, kaip sakyta, „pečiui sugriuvus“, kviesdavo pribuvėją - „babą“, „babūnę“, kuri „gaudė“ vaikus ir prižiūrėjo gimdyvę.
Paprastai tai buvo pasitikėjimą pelniusios, neturtingos, vyresnio amžiaus moterys, pačios pagimdžiusios ir išauginusios nemažą būrį vaikų, šį gebėjimą paveldėjusios dažniausiai iš savo motinų ir močiučių.
Per gimdymą prie moters paprastai tik bobutė ir būdavo, kartais dalyvavo artimiausia gimdyvės giminaitė - motina, sesuo, anyta, o sunkaus gimdymo atveju ir vyras.
Pribuvėja kūdikį priimti ruošdavosi iš anksto: vasarą prisirinkdavo ir prisidžiovindavo įvairių žolelių, kurių arbatomis girdydavo gimdyvę prieš gimdymą ir po jo, kad nenukraujuotų.
Keletą savaičių po gimdymo pribuvėja slaugydavo gimdyvę ir kūdikį, padėdavo jį maudyti.
Kad gimdymas būtų lengvesnis, stengtasi kuo mažiau viešai apie jį kalbėti, kad vaikelis lengviau ateitų į šį pasaulį, manyta, reikia atrišti visus mazgus, atsegti sagas, paleisti plaukus, atidaryti duris: „Prieš gimdymą, jei sijonas surištas, atriša - kad Dievas greičiau atrištų“ (Šalčininkų r., Mištūnai).
„Namelius“ (placentą) suvyniodavo į vystyklą, ir tėvas užkasdavo arti namų: berniuko po medžiu, kad aukštas, stiprus kaip medis augtų, mergaitės - darželyje, arčiau tvorelės, nes ji išeis (E.Brajinskienė).
„Jei mergaitė gimė, tai „patalus“ (placentą) pakast palei slenkstį, tada greit ištekės.
Gimusį kūdikį maudydavo medinėje geldoje, prieš tai būtinai jį peržegnoję.
Pirmą kartą prausdami dėdavo druskos - kūdikis būsiąs stipresnis.
Pirmojo prausimo vandenį išpildavo arčiau slenksčio - tada vaikai namus saugo.
Išmaudytą, suvystytą vaikelį bobutė nedelsiant paduodavo motinai maitinti - kad vaikas ir motina vienas kitą mylėtų.
Laikytasi taisyklės pirma pamaitinti iš dešinės krūties (pamaitinus iš kairės, vaikas būsiąs kairiarankis).
Pamaitinus kviesdavo tėvą.
Kai tėvas pasidžiaugdavo, kūdikį guldydavo ant pagalvės, lovos arba į lopšį, tik ne ant stalo, nes jis galįs numirti.
Mažylį vystė į lininius vystyklus, vyniojo valiniu (ilga standžia juosta).
Galvytę dengdavo kepurėle ir labai saugodavo momenėlį, manydami, kad jis turi būti šiltai.
Taip vystydavo iki trijų mėnesių, vėliau dieną - iki pusės, o naktį - visą, kad sapnuodamas neskėsčiotų rankytėmis, esą dėl to jis dažniau pabunda ir verkia.
Koks vaikas bus užaugęs, spėdavo ir pagal gimimo laiką: per jauną mėnulį gimę žmonės ilgai nepasensta ir visada būna smagūs, per pilnatį - apvalūs, delčią - sudžiuvę, pikti.
Trečiadienį ir šeštadienį gimusios mergaitės būna geros šeimininkės, o berniukai - gabūs, sekmadienį gimusieji - tinginiai, pirmadienį - neryžtingi, ketvirtadienį - apgavikai, penktadienį - susiraukę.
Anksčiau svetimiems vaiko nerodydavo iki krikšto.
Ir po krikšto saugodavosi labai giriančių ar turinčių vadinamąsias blogas akis.
Mažylius itin saugojo iki metukų, manydami, kad šiuo laikotarpiu jų būtis yra labai nestabili - tarsi ant gyvenimo ir mirties slenksčio.
Siekiant išvengti galimų nelaimių, buvo pasitelkiama įvairių priemonių (tikėjimų, draudimų): neleido žiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje, nekirpo plaukų ir nagučių, saugojo nuo mėnulio šviesos - kad „neapžibėtų“, esą vaikas naktimis vaikščios (bus lunatikas).
Kai nudžiūdavo virkštelė, jos neišmesdavo.
Vaikui paaugus, duodavo jam mazgelį atrišti.
Motinos kūdikius žindydavo tiek kartų, kiek vaikas norėdavo, paprastai metus, kartais ir ilgiau - kad vaikas būtų stiprus.
Kitur sakydavo, kad maitinti krūtimi reikia tik iki metų, nes vaikas bus per daug prisirišęs prie mamos, nesavarankiškas.
Atjunkytą mažylį drausdavo iš naujo pradėti maitinti, kad nebūtų atžindas - neįgytų vadinamųjų blogų akių (į ką toks žmogus pažiūri, viskam gali pakenkti, sunaikinti ar susargdinti).
Manyta, kad nutraukti žindymą geriausia per pilnatį arba priešpilnį, tuomet vaiko gyvenimas bus visa ko pilnas.
Paskutinį kartą pažindytas vaikelis buvo peržegnojamas, bandoma nuspėti ateitį: dėdavo pinigų, plaktuką, knygą ir stebėdavo, ką jis pirma paims.
Čiulptuką - vadintą žinda, tūte, tuška, kumštuku - atstojo pakramtyta ir į drobinę palutę surišta duona su cukrumi.
Mažyliai pradėdavo vaikščioti skirtingai, priklausomai nuo vaiko stiprumo.
Kai vaikas žengia pirmą žingsnį, „rek kryžiška „parpjauti“ kuojės - parpjauni ton puntį, kad kuojės nebūt surištas“.
Vaikučiui pradėjus stovėti „tievs liob padėrbti iš žilvitių tuokį kretilą (stovynę) - įstatys vaką, i ons liob eti“ (J.Bubilienė).
Jei tėvai turėdavo laiko, paimdavo rankšluostį, perjuosdavo vaiko krūtinytę, suimdavo už nugaros ir vedžiodavo.
Kad kūdikis greičiau pradėtų kalbėti, reikia jį nuolat kalbinti.
Pateikėjų patirtis rodo, kad negalima mėgdžioti neteisingai, savo kalba šnekančio vaiko, reikia su juo kalbėti taisyklingai, tuomet ir jis taip kalbės.
Jei vaikas užsiverkė, jam skauda pilvuką ar miego nori, nereikia jo barti, drausminti, atvirkščiai - svarbu pamyluoti, priglausti, panešioti, pasupuoti ir jis greičiau nurims.
Šeimose vaikus auklėdavo visi - nuoširdumu ir meile, gražiais tarpusavio elgesio pavyzdžiais, pagarba seneliams.
Prie vaikų tėvai vengdavo bartis ar pyktis, nes vaikai užaugsią nervingi, nesutariantys su aplinkiniais.
Tėvo žodis būdavo griežtas ir nepakeičiamas.
Motina, kad ir gailėdama vaikelio, vyrui neprieštaraudavo.
Kol vaikučiai būdavo maži, juos daugiau mokė močiutės, kai paaugdavo - tėvai.
Vaikus auklėdavo ir darbais.
Jei vaikas užsispirdavo ar nusikalsdavo, taikytos bausmės - „ožį“ reikėję išvaryti.
Jei vaikas rėkdavo, virsdavo aukštielninkas, paimdavo ir beržo rykštelę, kartais net trišakiu galu.
Šeimose vaikų buvo tiek, kiek Dievas duodavo.
Naujo šeimos nario atsiradimą tėvai vaikams aiškino įvairiai.
Vienas populiariausių - gandras (starkus, bacėnas, busilas) atnešė.
Tai susiję su mitine pasaulėžiūra, tikėjimais, kad vaikus gandrai parneša iš tolimos, amžinai žaliuojančios šalies - Dausų...
Kitas aiškinimas - vaikelį bobutė sugavusi upėje, šaltinyje, sužvejojusi ežere, eketėje, radusi marių putose.
Tai taip pat atspindi mitinius vaizdinius apie vandenį, kaip gyvybės pradmenį, žmogaus radimosi vietą.
Lopšinės ir žaidinimai - neatskiriama vaiko ugdymo dalis
Mūsų pramotės labai aiškiai suvokė, kad mažylį reikia paruošti miegui.
Jei vaikelis neramus, verkia, blaškosi, o jį nekantri mama dar išbars - bus negerai, nes, pasak E.Brajinskienės, vaikai miegoti bijo: jiems atrodo, kad neatsikels, numirs.
Vaikus migdydavo lopšiuose.
Iki XX a. I pusės Lietuvoje gyvavo trijų tipų pakabinamieji lopšiai: iš drobės gabalo, aptraukto ant ovalaus lanko; pinti iš skalų, šaknelių ar plėšų; sukalti iš lentelių.
Juos keturiomis virvėmis kabindavo ant medinės lingės, užkištos už lubų sijos.
Ėmus lentomis užkalti lubų sijas ir kambariuose atsiradus lentinėms grindims, paplito dviejų tipų pastatomieji lopšiai (vygės): medinės staklelės su įkabinta medine dėže ar lentinė dėžė su pavažomis.
Tradicinėje aplinkoje paprastai kūdikį supdavo motina, tačiau dienos metu lopšį palinguodavo bet kuris laisvesnis šeimos narys.
Gimęs vaikelis į jį buvo guldomas tik po kelių dienų.
Lopšys būdavo pakabinamas šalia motinos lovos.
Prie jo būdavo pritaisoma speciali virvinė kilpa, kad būtų galima jį judinti koja.
Taip mama turėjo laisvas rankas dirbti: megzti, siūti ar ką nors kita daryti.
Supama buvo aukštyn žemyn, nes taip lingavo palubiuose pritvirtintos karties (lingės) liaunasis galas, prie kurio virvėmis buvo pririštas lopšys.
Mažylio supimo naudingumas seniau žmonėms nekėlė abejonių.
Liudijimų apie tam tikrą jo maginį poveikį, veiksmingumą randama ir pasakose, kuriose vaikelio susilaukti geidžiantys žmonės dažniausiai savo tikslo pasiekia atlikdami supimo veiksmus.
Itin svarbios, funkcionalios ir jaukios migdymo priemonės yra lopšinės, atskleidžiančios intymų mamos ir kūdikio pasaulį.
Laikytasi įsitikinimo, kad vaikas turi girdėti lopšines ir augti sūpuojamas, kitaip būsiąs be gailesčio, nejautrus, kietaširdis žmogus.
Apie tokius visoje Lietuvoje sakyta: „turbūt mamos lopšinės negirdėjęs“ arba „matyt, nesuptas užaugo“.
Lopšines kurdavo motinos, auklės ir vyresni šeimos nariai.
Jas išsaugojo daugelis pasaulio tautų.
Paveldo tyrinėtojai pažymi, kad senosios lopšinės turi daug archajiškas tokių dainų ištakas atskleidžiančių ypatybių.
Senąsias lopšines būtų galima priskirti apeiginei kūrybai, nes pasikartojantys, supimo judesį imituojantys priedainiai „liūlia“, „lylia“ kadaise galėjo turėti ir maginę paskirtį - skatinti augimą, prišaukti miegą (seniau iki krikšto ir kūdikio vardu nevadino, dažniausiai „leliuku“, „lėlyte“, o miegą vaikų kalba taip pat įvardydavo „liūlia“, sakydavo „eisim liūliuko“).
Lopšinėms būdingas žodžių bei melodijos paprastumas, improvizacija.
Visuose regionuose žinomi tekstai, kuriuose į kūdikį kreipiamasi įvairiais augalų, paukščių, gėlių vardais, mažybiniais žodžiais „mažutis“, „drabnutis“, „dukrelė“, „meilutis sūnelis“.
Taip pat jose atsiskleidžia mamos svajonės bei lūkesčiai.
Kai kurios lopšinės išlaikė reliktinę vaiko apsaugos paskirtį, apsauginės magijos elementus.
Dzūkijoje, Aukštaitijoje ir Suvalkijoje sutinkami lopšinių variantai su mirties linkėjimo motyvu: „Čiūčia liūlia šitą, duos dievulis kitą, šitą užaugysiu, kitą numarysiu“.
Panašių atitikmenų yra slavų, latvių, estų lopšinėse.
Žemaitijos šiaurėje, prie Latvijos sienos, paplitusios lopšinės apie pelelę, nešančią saldų miegelį.
Pietrytinėje Lietuvos dalyje sutinkamos lopšinės su refrenais „lylia lylia“, „ūcia lylia“ artimos sūpuoklinių dainų melodijoms, kurios siejamos su pavasario augmenijos augimo skatinimu.
Suvalkijoje esama magines žodžių formules (užkalbėjimus, būrimus) primenančių lopšinių tekstų.
Jos išreiškia sakančiojo valią, sustiprinamą liepiamąja nuosaka, veiksmažodžių, garsažodžių pakartojimu, pvz., „užmik užmik, mažyte“.
Lopšinių melodijoms būdingas vienbalsumas, atlikimo monotoniškumas, labai svarbios pauzės - atsikvėpimai.
Taigi pagrindinis lopšinės tikslas - nuraminti, užmigdyti.
Neabejotina ir ugdomoji lopšinių paskirtis.
Be to, labai svarbu atkreipti dėmesį į psichologinius dalykus, visų pirma į motinos ir kūdikio ryšį: juk mamos balsas geriausiai pažįstamas vaikui (tyrimai rodo, kad vaisius girdi ir aplinkinių balsus).
Psichologai pastebi, kad lopšinių kuriama darna turi raminamąjį poveikį, skatina vaiko psichikos stabilumą.
Dainuojant lopšines pasąmonėje įsirašo pirminė teigiama būsena, kuri įtvirtina asmenybės saugumą ir pasitikėjimą savimi.
Kartu sukuriamas archetipinis laukas, per kurį perimama daugybė tolesnį gyvenimą veikiančių kultūrinių dalykų.
Ir šiandien beveik kiekvienas mūsų žino žaidimą su vaiko pirštukais „Viru viru košę...
Panašių užsiėmimų su mažyliais buvo ir yra įvairių.
Prigimtinėje aplinkoje šie kūrinėliai vadinami mylavimais, katutėmis, ladutėmis, kykavimais, kėcavimais, jodinimais ir pan.
Kalbininkai juos įvardijo bendru terminu - žaidinimai.
Tai nesudėtingi, trumpi kūrinėliai, turintys žaidimo ir dainos bruožų.
Nuo žaidimų jie skiriasi tuo, kad vaikas dar žaidžia nesavarankiškai, o yra žaidinamas vyresniųjų.
Dainuodami arba sekdami trumpą tekstą, suaugusieji atlieka tam tikrus judesius: myluoja, supa, kutena, žaidžia su mažylio rankutėmis, pirštais ir pan.
Visa tai daroma norint numaldyti vaiką, jį prajuokinti, sukelti giedrą nuotaiką, lavinti dėmesį, mankštinti, grūdinti fizines galias, diegti pirmąsias žinias apie supantį pasaulį.
Dažniausiai šiose dainelėse, kaip trumpose pasakėlėse, veikia paukšteliai - šarkelės, varnelės, gyvulėliai - katytės, pelytės, meškos, oželiai.
Kartais ir patys mažieji tampa veikėjais: joja ant žirgelių į turgelį barankėlių pirkti, grūda, verda košelę, kepa bandeles ir pan.
Visa tai stengiamasi išsakyti vaikui suprantama kalba.
Žaidinimuose atskleidžiamas tarsi vaiko akimis matomas pasaulis.
Mylavimai žinomi visoje Lietuvoje.
Juos dainuojant vaikas priglaudžiamas, pasūpuojamas į šalis ir taip nuraminamas.
Vadinamieji juokinimai (pateikėjų terminas) skirti vaikučiams pralinksminti, prajuokinti, nukreipti jų dėmesį, jei nerimsta.
Šie kūrinėliai šiandien laikytini savotiškais masažėliais - juos atliekant masažuojamas, aktyvinamas vaiko pilvas, nugara, kojos, rankos, kaklas.
Žaidinimai, kuriuos sąlyginai galima įvardyti sūpavimais (kūdikis sūpuojamas ant rankų, kartais pamėtėjamas į priekį arba ant suaugusiojo peties) ir mankštelėmis, nepasižymi gausumu.
Daugiausiai jų pateikė E.Brajinskienė iš Šeduvos.
Savitas žaidinimo variantas „Šinku šinku b...
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
