Dailės terapija vaikams: gilusis savęs pažinimo ir emocijų išraiškos kelias

Dailės terapija - tai ne tik kūrybinė veikla, bet ir prasminga pagalbos priemonė, leidžianti stiprinti psichinę sveikatą, spręsti iškilusius sunkumus ir geriau pažinti save. Tai dailės kūrybinio proceso patyrimo ir psichoterapinių santykių bei aplinkos junginys, turintis aiškų metodinį pagrindą. Dailės terapija yra meno terapijos rūšis ir viena iš psichoterapijos formų, jungianti skirtingas specialisto kompetencijas.

Dailės terapeutai yra sveikatos specialistai, kurių veikla reglamentuojama Sveikatos apsaugos ministerijos. Lietuvoje, kaip ir kitose pasaulio šalyse, dailės terapeuto profesija yra sveikatos priežiūros specialybė, o dailės terapeuto paslauga priskiriama sveikatos priežiūros paslaugų grupei. Šiuo metu Lietuvoje dailės terapija yra pripažinta kaip profesija, kuriai reikalingas specialus bazinis išsilavinimas, apimantis dailės, medicinos, psichologijos, psichoterapijos, specialiojo ugdymo ir socialinio darbo sritis. Dailės terapeuto profesija ir paslauga LR Sveikatos ministerijoje apibrėžta nuo 2014 m. Specialybę Lietuvoje galima įgyti nuo 2013 m. veikiančioje Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Vilniaus dailės akademijos jungtinėje programoje. Beje, 1992 m. Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos klinikoje buvo įkurta pirmoji Lietuvoje meno terapijos studija.

Kodėl dailės terapija yra svarbi vaikams?

Pati pirmoji kalba, kurią išmoksta gimęs žmogus, yra emocijų kalba. Vaikui augant keičiasi jo jausmai, kaip ir fiziniai gebėjimai. Dalykai, į kuriuos jis nekreipė dėmesio būdamas ketverių, tampa svarbūs, kai jam sukanka aštuoneri. Keturmečiui visas pasaulis yra tėvai ir namai, o vėliau atsiranda aplinkos, draugų pripažinimo poreikis. Nauji santykiai ir emocijos vaikui atrodo stiprios, nepažįstamos, todėl jam sunku jas savarankiškai suvokti ir priimti. Dažnai nežino, kaip jas tinkamai išreikšti, todėl pasitaiko nevaldomų agresyvių emocinių iškrovų. Emocijos yra mūsų gyvenimo fonas, kuriame gyvename, filtras, per kurį priimame save ir aplinką. Jei žmogus negeba įvardinti kylančių jausmų, išgyventi emocijų, laiko jas užspaudęs viduje, dažnai atsiduria situacijose, kuriose jis nesivaldo, išlieja neigiamas būsenas, pyktį ir agresiją kitiems.

Dailė yra geras būdas išsakyti sumišusius, ne iki galo suvoktus jausmus, siekiant suteikti jiems aiškumo ir tvarkos. Piešdami, lipdydami ar kurdami, vaikai atranda būdą išreikšti jausmus, nusiraminti ir sustiprinti pasitikėjimą savimi. Dailės terapijoje vaikas patiria galimybę kurti ir būti be vertinančio žvilgsnio. Kai vaikas turi sunkumų mokydamasis, bendraudamas, žaisdamas, jam sunku suprasti ir išreikšti savo mintis, adekvačiai elgtis. Dailė tampa priemone, leidžiančia išreikšti mintis ir jausmus simboliais.

Dailės terapija ypač naudinga vaikams, kurie:

• Išgyvena pokyčių laikotarpį šeimoje - tėvų skyrybas, naujo šeimos nario gimimą, persikraustymą ar kitus. Pokyčiai šeimoje labiausiai paveikia vaikus, tačiau kartais vaikai užsisklendžia, „neišsiduoda“, kad nekeltų papildomų problemų tėvams.
• Patiria raidos, mokymosi ar emocijų-elgesio sunkumų. Vaikai įvairiai išgyvena savo kitoniškumą, dažnai jiems prireikia daugiau pastangų, kad išpildytų jiems keliamus elgesio, mokymosi reikalavimus.
• Turi negalią ar raidos sutrikimų, nes jiems ypač sunku reikšti savo emocijas, nors jie jaučia labai daug. Iš pažiūros ramus vaikas iš tiesų gali daug suprasti ir išgyventi.

Dailės terapija padeda išreikšti nerimą, baimę, sumišusius, neįvardintus jausmus, sumažinti stresą ir paskatinti geriau tvarkytis streso sąlygomis. Ji taip pat padeda išgyventi traumas, palengvinti fizinį ar dvasinį skausmą, valdyti ir kontroliuoti emocijų raišką, geriau save pažinti ir priimti tinkamus sprendimus, sustiprinti atmintį, dėmesį, išvystyti ir tobulinti bendravimo ir bendradarbiavimo gebėjimus, kurti visavertiškus santykius su kitais žmonėmis, aktyvinti ir (arba) koreguoti fizinę ir psichosocialinę raidą, skatinti fizinę reabilitaciją, gerinti socialinę adaptaciją ir integraciją, vystyti asmeninį kūrybiškumą, plėtoti bendruosius ir specialiuosius meninius gebėjimus ir įgūdžius.

Kas gali pasinaudoti dailės terapija?

Dailės terapija gali būti taikoma įvairaus amžiaus ir skirtingų poreikių žmonėms, pritaikant metodus ir priemones siekiant konkrečiai klientų grupei svarbių tikslų. Štai kam ji gali būti naudinga:

Kaip veikia dailės terapija? Pasąmonės kalba per meną

Z. Froidas ir K. G. Jungas pastebėjo, kad asmens gynybos mechanizmai, baimės ir sunkūs išgyvenimai yra nuslopinami ir išreiškiami pasąmonės būsenoje. Pasąmonės būseną asmuo patiria sapnuodamas ir kurdamas. Vis dažniau pradėta naudoti kūrybos būdus kaip galimybę pasiekti autentišką asmens būseną ir ją suprasti. Taip padedama pačiam dalyviui įsisąmoninti tai, kas yra nesąmoninga jo elgesyje ir išgyvenimuose. Kitaip sakant, psichoterapijos, taip pat ir dailės terapijos, tikslas - tai, kas nesąmoninga, daryti sąmoningu.

Dailės terapijos praktika rodo, kad reikšmingiausios žmogaus mintys ir išgyvenimai, būdami pasąmoninės kilmės, gali būti greičiau išreikšti vaizdiniais nei žodžiais. Dailės terapiniame procese spalva, linija, simboliais ir vaizdiniais, skirtingomis dailės formomis bei priemonėmis įkūnijame savo jausmus, nuotaikas, visa, ką sunku įvardinti žodžiais. Būtent tai ir suteikia dailės terapijai stebuklingumo, transformacijos patyrimo - ką sunku pasakyti žodžiais, gali pavaizduoti dailės priemonėmis. Nupiešta, pavaizduota mintis, jausmas, idėja - tai lyg tiltas tarp vidinio ir išorinio pasaulio, tai lyg langas į save, tai galimybė pamatyti save naujai bei priimti save visą, svarbiausia - priimti savo netobulumą. Tai procesas, leidžiantis įsisąmoninti įvairias patirtis bei jausmus. Žmogaus sukurti vaizdiniai lengviau pasiekia pasąmonę, įveikia gynybas ir atlieka savo gydantį poveikį nei racionalūs žodžiai.

Beveik viską, kas išreiškiama per dailės terapiją, būtų galima priskirti metaforai. Piešiantysis gali savo situaciją pavaizduoti tokiais vaizdais kaip jam nuo kaklo svyrantys sunkūs svarsčiai, gali pavaizduoti save uždengtą stiklo gaubtu, lyg siūbuojantį ant jūros bangų kamštį, tarsi nereikšmingą taškelį peizaže, apsuptą užrakintų durų arba plevenantį viršum visko lyg drugelis. Dailės terapijoje svarbiausia yra procesas, o kūriniai nėra vertinami kaip menas. Žvelgdamas į savo piešinius žmogus, padedamas dailės terapeuto, mokosi savistabos, „skaityti“ savo darbų simbolių kalbą ir įsisąmoninti kūriniuose pavaizduotas emocijas. Dailės terapija yra viena tobuliausių erdvių emocijų pažinimui ir auginimui. Čia vaikas gali tai daryti maksimaliai saugioje aplinkoje, nes jis jaučia, kad yra priimamas visokis - su visu savo pykčiu, liūdesiu ir baime.

Dailės terapeuto vaidmuo ir užsiėmimo eiga

Dailės terapijoje tarp kūrėjo ir jo kūrinio dalyvauja ir terapeutas. Jis sukuria saugią aplinką, kurioje žmogus galėtų įsitraukti į kūrybos procesą ir piešdamas kūrinį išgyventi įvairias būsenas bei jausmus. Užsiėmimo metu svarbu sukurti šiltą, ramią, pasitikėjimu grįstą atmosferą. Vaikui piešiant labai didelę reikšmę turi terapeuto pritarimas ir palaikymas. Dailinės veiklos metu terapeutas nukreipia dėmesį į vaiko būseną, aptaria jo darbą, kas padeda suvokti vaikui savo išgyvenimus ir akcentuoti pozityvų problemos sprendimo būdą. Vaikui reikia kalbėti rūpimomis temomis, apie įvykius, reiškinius, kreipiamas dėmesys į emocines temas, reiškinio ar įvykio aspektus.

Terapijos procesas prasideda nuo pažintinių susitikimų. Terapeutas stebi, kaip vaikas geba įsitraukti, su tėvais aptariami jų lūkesčiai, įvertinama situacija ir paaiškinama, kuo ši terapija gali vaikui padėti. Užsiėmimo metu vaikas piešia. Parinkdama tam tikras užduotis ir pakreipdama asociacijas, terapeutas stengiasi, kad vaikas išgyventų daug jausmų ir emocijų. Jei nori, jis gali jomis dalintis, jei ne - pasilaikyti sau. Nustatę konkrečius tikslus, terapeutai pagal juos parenka užduotis, tačiau užsiėmimai yra labai dinamiški. Kiekvienam užsiėmimui parengiamas planas pagal užsibrėžtus tikslus, tačiau visada turima daug atsarginių variantų, kurie kyla spontaniškai reaguojant į konkrečią situaciją.

Su vaikais, kurie turi negalią ar raidos sutrikimų, tiksliai plano laikytis neįmanoma. Visada reikia būti pasiruošusiam netikėtumams. Vaikai su raidos sutrikimais pasaulį suvokia kitaip, nei įprastinės raidos vaikai. Užsiėmimų metu terapeutai paprastai patys nepiešia; jie vaiką stebi, lydi ir siūlo konkrečias priemones bei užduotis, kurios jį tinkamai paveiktų. Dailės terapeuto užduotis yra sudaryti sąlygas augimo procesui. Saugioje, jaukioje aplinkoje vaikas jaučiasi suprastas; taip kuriamas pasitikėjimu grįstas santykis.

Mano darbas visų pirma yra sukurti saugią erdvę ir santykį su vaiku. Juk būna, kad net ir mamai vaikas negali kažko atskleisti, bet kitam žmogui, su kuriuo jaučiasi saugiai, pasipasakoti lengviau, ypač žinant, kad nebūsi vertinamas, teisiamas, kad būsi priimamas toks, koks esi, su bet kokiomis emocijomis. Dailės terapijoje šis procesas yra saugus: jei manai, kad kūrinyje per daug savęs atskleidei, gali pasirinkti apie tai nekalbėti. Čia jos žavumas: ji tokia saugi, kad žmogui pakanka jausmą tiesiog išgyventi savyje. Viskas vyksta patrauklia forma, neprivalai nieko aiškinti. Jei tavo kūrinys tave gąsdina, gali jį suplėšyti.

Dailės priemonės ir jų poveikis

Užsiėmimų metu naudojamos įvairios dailės priemonės: dažai, pirštų dažai, pieštukai, kreidelės, molis, įvairaus dydžio popierius ir kt. Kiekviena priemonė turi skirtingas fizikines savybes, todėl jų sensorinis poveikis yra skirtingas. Be to, naudojamos dailės priemonės labai stipriai veikia pojūčius: regą (spalvos, linijos), uoslę (dažai turi kvapą), klausą (pieštuko, teptuko keliami garsai) ir lietimą (kai piešiama rankomis ar minkomas molis).

Per ilgametę praktiką jau nustatyta, kokį poveikį turi specialiai parinktos dailės terapijos priemonės. Save kontroliuoti linkę vaikai atitinkamai renkasi ir lengviau kontroliuojamas priemones, pavyzdžiui, pieštukus ar flomasterius, kuriais brėžiant linija yra ryški ir aiški, o ne akvarelę, kurią naudojant viskas išsilieja. Kai norima, kad vaikas labiau įsitrauktų ir patirtų nekontroliuojamą procesą, paskatinama keisti priemonę arba pateikiamos abstrakčios užduotys. Taip vaikas įgauna naują patirtį.

Dailės priemonės ne tik atspindi mūsų emocijas, bet kartu skatina jas išreikšti ir leidžia keisti jausmus bei išgyvenimus. Patiriami jausmai dažniausiai yra tokie stiprūs, kad nepasiduoda „protingiems“ patarimams, kaip antai „tu turi nusiraminti“ ar „viskas bus gerai“. Tačiau pavirtę spalvų ir formų simboliais, jie tampa „pagauti“ tarsi nuotraukoje. Tuomet galime sau pasakyti „tai štai kaip aš jaučiuosi“ ir savęs paklausti „ar man patinka tai, ką matau savo piešinyje?“ Jei ne, tuomet galime tai lengvai pakeisti - perpiešti kitaip, nepatikusią vietą iškirpti, užtepti kita, labiau patinkančia spalva. Taip pat galima imtis tam tikro ritualo, pavyzdžiui, suplėšyti, sudeginti savo nupieštą baimę ar problemą. Visa tai galima atlikti smagiai, žaismingai arba aplaistant palengvėjimo ašaromis. Ir tuomet įvyksta mažytis stebuklas - mūsų gyvenime taip pat vyksta realūs pokyčiai.

Tokie piešimo eksperimentai ypač naudingi loginių tėvų argumentų nesuprantantiems vaikams ar paaugliams. Pakeitęs savo piešinį vaikas įgauna patirties ir tikėjimo, kad pats aktyviai gali valdyti ir keisti aplinką. Dailės terapijoje pirmiausia emociškai išsiliejama ir tik po to pradedama kurti naujas jungtis. Tuomet atsiranda visai kitos formos. Ciklo pabaigoje stengiamasi viską sudėlioti taip, kad atsirastų naujos, lankstesnės, drąsesnės jungtys ir formos.

Emocinis intelektas ir saviraiška per dailės terapiją

Gyvendami streso ritmu dažnai ignoruojame vieną svarbiausių savo kokybiško gyvenimo aspektų - emocijas. Jų nepažindami arba jas neigdami apsistatome „sienomis“ ne tik nuo kitų žmonių, bet ir nuo savęs. Dailės terapija gali būti puiki priemonė emociniam intelektui ugdyti. Emocinis intelektas - tai visų pirma gebėjimas reguliuoti savo emocijas. Nuo jo priklauso, kaip sėkmingai įvardijame ir išreiškiame emocijas, kaip kokybiškai prisitaikome socialiniame gyvenime. Juk ir neigiamas emocijas galima išmokti išgyventi nerėkiant, nesidaužant ir nesmurtaujant aplinkoje. Tam, kad galėtume valdyti emocijas, pirmiausia reikia išmokti tiesiog išbūti jose.

Saviraiška - viena iš svarbiausių žmogiškosios esmės paieškos ir atskleidimo sąlygų. Turinčiam psichologinių, emocinių, psichinių ar fizinių problemų žmogui saviraiškos galimybė dažnai tampa ribota arba visai blokuota. Dailės terapijos metu vaikas užmezga dialogą su pačiu savimi. Jausmai ir išgyvenimai pateikiami sau ir kitiems suprantama forma. Vaikas pamažu ir jam nekeliančiu įtampos būdu prisitaiko prie aplinkos ir joje kūrybiškai gyvena. Dailės terapija yra nuosekli ilgalaikė veikla, reikalaujanti daug laiko ir pastovumo. Tai - pasitikėjimu grįstas procesas, kurio pagrindinis tikslas - žmogaus savo minčių, jausmų ir išgyvenimų priėmimas, integravimas į savo patirtį ir savo vietos visuomenėje radimas.

Dailės terapija vs. paprastas piešimas: esminiai skirtumai

Dailės terapija nėra tas pats, kas piešimas ar spalvinimas namuose. Piešimas ar spalvinimas yra saviraiška, ne dailės terapija. Yra didžiulis skirtumas tarp to, kas vyksta su vaiku, kai jis piešia namuose ir per dailės terapijos užsiėmimus. Į terapiją neateiname tiesiog gražiai papaišyti - čia nutinka visko, ir tas procesas gali būti ne tik malonus. Saviraiškoje siekiama rezultato, vaiko dėmesys sutelktas tik į tai. Dailės terapijoje esmė yra ne rezultatas, o procesas.

Štai vaikas piešia ir sako: „Nežinau, ką čia darau.“ Tai pats geriausias požymis, kad terapijos procesas vyksta. O jei jis sąmoningai orientuojasi į galutinį rezultatą, vidiniai blokai neleidžia vykti augimo procesui. Terapijos požiūriu tai neefektyvu. Savarankiškas minčių užrašymas dienoraštyje taip pat yra gera terapijos forma, rekomenduojama emocinei iškrovai ir sąmoningumui skatinti, tačiau visai kitokie procesai vyksta atėjus pas specialistą, kuris užduoda klausimus ir kviečia situaciją vertinti iš kiek kitokio požiūrio taško.

Grupinės dailės terapijos privalumai

Psichoterapeutas, dirbdamas su grupės nariais ir jų piešiniais, visuomet turi galimybę terapiškai įtakoti kiekvieno grupės nario savęs ir kitų pažinimo erdvės išplėtimą, sąlygoti didesnį šio pažinimo realumą. Meno terapija visuomet skatina ir didina saviraiškos galimybes. Kūrybinio proceso metu žmogaus išreiškiami jausmai visuomet turi kažką bendro ir su kitų žmonių panašiose situacijose patiriamais ir išreiškiamais jausmais. Taigi kurdamas kartu su kitais, žmogus turi galimybę atsikratyti iliuzijos, jog jo problema yra tokia vienintelė, baisiausia ir nepataisoma. Jis gali pasimokyti iš kitų, gauti palaikymą ir pats padėti sau bei kitiems, pasidalindamas savo patirtimi.

Grupinėje terapijoje didelį vaidmenį vaidina santykis su kitais. Vaikams svarbu išmokti būti tarp žmonių, pamatyti skirtumus ir įsisąmoninti, kad pasaulį visi suvokiame savaip. Grupinė terapija padeda priimti ir atrasti, kaip bendrauti, kaip palaikyti ryšį. Tačiau karpant, klijuojant, piešiant namuose ar grupėje vaikas ne visada gali jaustis savimi. Grupinėse terapijose dalyvauja keliolika žmonių su labai skirtingais poreikiais. Kuo ypatingesni vaiko poreikiai, tuo jam sunkiau įsitraukti, nes grupėje daug blaškančių faktorių. Vaikas gali daug jautriau reaguoti į kitus, jie gali trikdyti ar erzinti, ir tai atsiliepia proceso kokybei. Emocijos yra glaudžiai susijusios su socialine aplinka. Didžiausias tėvų, turinčių vaikų su raidos sutrikimais, noras yra, kad jų vaikai kuo labiau įsilietų į socialinę aplinką.

tags: #dailes #terapija #vaikams

• Valančiūnai susilaukė antrojo sūnaus
• Poezijos pasaulis, kuriame gera būti
• Viskas apie išlaikymo mokėjimą sulaukus 18 metų
• Naujagimio kepurės dydžio gidas
• kaip išsirinkti miegmaišį kūdikiui