Citatos iš dienoraščių ir vaikų pasaulio išmintis

Asmeninio pobūdžio rašiniai, tokie kaip dienoraščiai, nuo seno žavi savo nuoširdumu ir gilumu. Jie tampa ne tik asmenine išpažintimi, bet ir vertingais laiko bei minčių liudijimais. Būtent siekiant paskatinti moksleivius gilintis į šį žanrą, Kauno Rokų gimnazijos lituanistai, bendradarbiaudami su Kauno pedagogų kvalifikacijos centro specialistais, ilgai brandino idėją rengti respublikinį teksto kūrimo konkursą.

Respublikinis teksto kūrimo konkursas „Citata iš mano dienoraščio“

Ilgametė patirtis sufleravo žvilgsnį kreipti į asmeninio pobūdžio rašinį. Nors yra eiliuotų ir taupių haiku eilėraščių, ar samprotavimo, mokiniai - nuo jauniausio iki vyriausio - labiausiai mėgsta asmeninės išpažinties žanrą. „2018 metais, Lietuvai švenčiant nepriklausomybės atkūrimo 100-etį, konkursui darbus atsiuntė 118 mokinių. Simboliška ir prasminga“, - kalbėjo konkurso koordinatorius Egidijus Jankūnas.

Trijose amžiaus grupėse dėl laureato vardų varžėsi mokiniai iš 35 skirtingo tipo Lietuvos mokyklų. Dalyvių plačią geografiją baigiamajame renginyje parodė mokytojų sukurta instaliacija žemėlapis. Atvykę mokiniai kartu su mokytojais ir tėvais iš 21 Kauno miesto, rajono ir 14 kitų miestų, rajonų mokyklų aktų salėje ant trijų medžių smalsiai ieškojo asmeninio knygos skirtuko su citata iš atsiųsto savo dienoraščio.

Gimnazija svečiams parengė ir vaidybinę miniatiūrą „Pajiesio taku… aš einu“ (autorės V. Mažeikienė ir R. Miliūnienė). Rokų apylinkėse gyvenę šviesuoliai atgimė scenoje ir pasakojo prasmingas istorijas, įterpdami konkursantų citatas. Apdovanojimų ceremonija atskleidė talentingiausius jaunuosius autorius.

Konkurso nugalėtojai

Apdovanojimų šventės vedėjai lapkričio 29 d. Rokų gimnazijoje citavo laureatę Vytautę Laurinavičiūtę iš Kauno LSMU gimnazijos: „Aš einu. Einu ieškoti savo vietos šiame butaforiniame pasaulyje. Galbūt pasistatysiu namuką ant pasaulio bedugnės krašto, kur dar bus kažkas likę. Galėsi mane aplankyti. Arba siųsti laiškus, mano kadaise prirašytus savo lapus. Tik nesuklysk ir nesusimaišyk, kad tavyje mintys ir žodžiai, skirti man, netyčia nenukeliautų į tą bedugnę. Juk tarp pražūties ir išsigelbėjimo - tik vienas žingsnis. O paštininkai dažnai apsirinka. <…> Aš einu“.

Trijų amžiaus grupių 9 laureatai apdovanoti diplomais, rėmėjų dovanomis. 22 konkurso dalyviai paskatinti padėkos raštais ir rėmėjų prizais, 87 dalyviams įteiktos padėkos. Konkurse svečių teisėmis dalyvavo ir keturi mokiniai iš Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijos.

Dienoraščio rašymo menas: gilių įžvalgų ir asmeninio augimo kelias

Dienoraščio rašymas yra viena nykstančių veiklų, kuri mus moko vienatvės meno - susitelkti į save. Ir nors dabar populiarūs vieši dienoraščiai (tinklaraščiai), tačiau jie yra kiek kitokios prigimties nei dienoraščiai, rašomi tik sau. Viešų dienoraščių pagrindinė prielaida - iš anksto suvokiamas santykis su išore ir su savo auditorija, todėl ir lūkesčiai rašant pasikeičia. Tokie dienoraščiai yra rašomi tam, kad būtų skaitomi, suvokiami, į juos būtų reaguojama.

Dienoraščio rašymas nereikalauja talento, tai dar viena saviraiškos forma, tai būdas rasti sprendimą. Dienoraštis - tavo patikimas draugas, kuris visada išklauso, padeda susivokti ir neduoda tau netinkančių patarimų. Vieną vakarą, kai pasaulis už lango atrodė kiek per garsus, o mintys galvoje - per tankios, žmogus atsisėdo prie tuščio popieriaus lapo. Nė neplanavo rašyti. Gal net nenorėjo. Bet viduje kažkas tyliai kuždėjo: pabandyk. Rašiklio galiukas palietė lapą, o žodžiai, kurie ilgai neturėjo vietos išeiti, pasirodė vienas po kito - lėtai, kartais drąsiai, kartais neryžtingai. „Šiandien jaučiausi…“ - tiek ir tereikėjo.

Ir taip, diena po dienos, tie vakarai prie lapo tapo šventa tyla - vieta, kurioje niekas neteisia, nekritikuoja, nereikalauja. Tik tu ir tavo pasaulis. Viskas, ką jauti, ką galvoji, kuo tiki. Iš pradžių buvo nejauku. Vėliau - būtina. Kaip oras. Per laiką žmogus pastebėjo, kad rašydamas jis ima matyti aiškiau - tarsi mintys, perkeltos ant popieriaus, įgytų formą, spalvą, svorį. Jis suprato, kad dienoraštis nėra tik žodžių rinkinys. Tai - veidrodis. Vieną rytą, pervertęs kelis praeities puslapius, žmogus nusišypsojo. Jis matė, kaip keitėsi. Kiek išmoko. Kiek išgyveno. Kiek kartų krito ir vėl atsistojo. O svarbiausia - kad visa tai buvo užfiksuota. Ne praeities kalėjimui, o prisiminimui. Dėkingumui. Jis suprato, kad dienoraščio rašymas - tai ne apie grožį ar tobulus sakinius. Tai apie buvimą su savimi. Apie drąsą pažvelgti vidun, net kai tai skaudu. Apie džiaugsmą, kai niekas nemato.

Rašytojų įžvalgos apie dienoraščius

Daugelis menininkų, rašytojų, dailininkų dienoraštį rašydavo nuolat. Pavyzdžiui, amerikiečių žurnalistės ir rašytojos Joan Didion knygoje „Magiškojo mąstymo metai“, pasakojančioje apie vyro netektį, ji atseka įvykius iš dienoraščių, kuriuose visą laiką fiksuodavo paprasčiausias gyvenimo detales: ką jie kartu su vyru valgė, kokios muzikos klausėsi, kokį vyną gėrė, kokias knygas skaitė, likus vos kelioms dienoms iki mirties.

Savo mintimis ji dalinosi viename iš ankstyvųjų esė „Apie dienoraščio rašymą“: „Kodėl aš užsirašau dalykus? Tam, kad prisiminčiau, žinoma. Bet kas buvo tai, ką tiksliai norėjau atsiminti? Kiek to iš tiesų įvyko? Ar apskritai vyko? Kodėl apskritai rašome dienoraščius? Labai lengva save apgauti dėl visų priežasčių. Postūmis užsirašinėti dalykus yra keistai įtraukiantis ir nepaaiškinamas tiems, kurie tokio postūmio neturi. Atrodytų, kad ši manija lyg ir prasideda, o lyg ir ne - lopšyje. Nors nuolat jaučiausi priversta užsirašyti dalykus nuo tada, kai buvau penkerių, abejoju, kad mano dukra kada nors turės [šią maniją]. Ji - palaimintas ir atviras vaikas, nuolat besidžiaugiantis gyvenimu tokiu, kaip jis pats save pateikia jai ir nebijantis eiti miegoti ir vėliau pabusti.“ J. Didion taip pat supranta terapinę dienoraščio galią - sudėtingais laikotarpiams jis primena apie tai, ką reiškia gyventi tada, kai viskas aplink buvo skaidriau ir šviesiau: „Prisiminti, ką reiškė būti manimi.“

Prancūzų kilmės kolumbiečių rašytoja Anaïs Nin pati parašė daugybę dienoraščių tomų (16) ir iki pat mirties neatsisakė šio įpročio. Dažniausiai dienoraščiuose ji kalbėdavo apie meilę, džiaugsmą, gyvenimo prasmę, ieškodavo paaiškinimų, kodėl emocinė savijauta svarbi kūrybingumui. 1946 m. Dortmuto universitete Anaïs pasakojo apie tai, kodėl jai svarbu rašyti dienoraštį: „Rašydama dienoraštį supratau, kaip apčiuopti gyvas akimirkas. Dienoraščio rašymas padėjo man suvokti pagrindinius taškus, kurie yra esmingi rašymo gyvasčiai. Kai kalbu apie asmenišką dienoraščio ir paprasto rašymo ryšį, svarbą, nesistengiu pritaikyti šios patirties visiems, tiesiog noriu parodyti, kaip šio įpročio vaisiai gali būti „perkelti“ į kitas rašymo formas. Svarbiausi iš jų - natūralumas ir spontaniškumas. Šie dalykai išsiskleidė, kaip pastebėjau, iš mano laisvės pasirinkti: dienoraštyje rašiau tik apie tuos dalykus, kurie man iš tiesų rūpi, apie jausmus, kurie tuo metu buvo stipriausi. Supratau, kad ši aistra ir entuziazmas sukūrė gyvumą, kuris dažniausiai dingsta formaliuose darbuose.“

Britų rašytoja Virginia Woolf mąstė apie dienoraščio rašymą kaip apie tokį, kuris leidžia mums pasiekti pačias giliausias mąstymo kerteles, išvengti savęs stabdymo ir cenzūravimo. „Rašymas tik savo akiai - tikrai geras užsiėmimas. Atlaisvina raiščius. Nekreipi dėmesio į klaidas ir suklupimus. […] Taip pat pažymiu, kad dienoraščio rašymas nėra laikomas tikru rašymu: ką tik dar kartą perskaičiau metų dienoraštį ir buvau sukrėsta to, kaip jis atsitiktiniais sparčiais šuoliais supasi, kartkartėmis tikrai visiškai nepriimtinai mėšlungiškai krūpčioja ant akmenuoto grindinio. Tačiau vis tiek, jei nebūčiau rašiusi greičiau, nei pati greičiausia rašomoji mašinėlė gali pakelti, jei tik būčiau sustojusi ir pradėjusi regzti mintį, nebūčiau apskritai rašiusi. Šio metodo gerumas yra tas, kad jis atsitiktinai sušluoja keletą paklydėlių minčių, kurias, jei nuolat galvočiau, būčiau atmetusi.“

V. Woolf pažymi, kad dienoraščio rašymas jungia mūsų dabarties, praeities ir ateities savastis. „Nepaisydama visų šių virpulių, manau, turėčiau ir toliau rašyti dienoraštį. Galvojau, kad jau sudėliojau dienoraščiui tinkamą stilių - tokį stilių, kuris tiko po arbatos, patogiai šviesiai valandai. Tačiau pasirodo, kad stilius, kurį pasiekiau, nebėra toks lankstus. Nesvarbu. Žaviuosi senąja Virginia, kuri užsideda savo skaitymo akinius 1920 m. kovą ir neabejodama siūlo man tęsti. Sveikinuosi su jumis, mano mielieji vaiduokliai! Mąstau, kad 50 metų nėra jau toks didis amžius.“

Būsimas Nobelio premijos laureatas, rašytojas André Gide, būdamas vos 21-erių, galvojo apie dienoraščio rašymo prasmę. Vėliau iki pat mirties, 60 metų, rašytojas toliau rašė dienoraštį. Tai buvo vienas iš jo kasdienių įpročių. „Kai tik galiu į šį dienoraštį rašyti tikrai nuoširdžias mintis, turiu imtis užduoties išnarplioti visus siūlus mano užsikišusioje smegeninėje, sudrumsti visas dulkes.“ Po metų A. Gide’as toliau mąsto apie dienoraščio rašymą: „Dienoraštis naudingas per įvairias sąmoningas, intencionalias ir skausmingas dvasines pervartas. Tada nori geriau suprasti, kokioje vietoje esi.“

Jau seniai nebelaikomas tik vieno asmens individualia istorija yra Annos Frank Antrojo pasaulinio karo metais rašytas dienoraštis. Pati Anna dienoraštyje taip pat paliečia dienoraščio prasmės klausimus: „Tokiam žmogui kaip aš labai keista turėti įprotį rašyti dienoraštį.“

„Doriano Grėjaus“ autorius, rašytojas Oskaras Wilde’as, kaip būdinga jam, neslėpė susižavėjimo savo dienoraščių kokybe: „Niekada niekur nekeliauju be savo dienoraščių.“

1957 m. viename iš dienoraščių įrašų rašytoja Susan Sontag taip pat aptarė asmeninio, slapto dienoraščio rašymo prasmę: „Paviršutiniška suprasti dienoraštį tik kaip privačių, slaptų minčių saugyklą - kaip kad patikėtinę, kuri yra kurčia, kvaila ir neraštinga. Dienoraštyje ne tik išreiškiu save atviriau, nei atsiverčiau kokiam kitam žmogui. Dienoraštyje aš kuriu save. Jis yra mano savasties kūrybos įrankis. Jis parodo mane kaip emociškai ir dvasiškai nepriklausomą.“ Kiek vėliau, 1966 m., S. Sontag esė apie Albert’o Camus dienoraščius rašė: „Žinoma, rašytojo dienoraštis neturi būti vertinamas paprasto dienoraščio kategorijomis. Rašytojų dienoraščiai turi ypatingą funkciją: jie po trupinėlį sukuria patį rašytoją, jo tapatybę. Dažniausiai rašytojų dienoraščiai yra pilni pasvarstymų apie valią: valią rašyti, valią mylėti, valia atsisakyti meilės, valią toliau gyventi. Dienoraštyje jie atsiskleidžia kaip savo pačių herojai.“

Vaikų pasaulio citatos ir išmintis

Vaikų pasaulis pilnas stebuklų, atradimų ir gilios išminties, kurią suaugusieji kartais pamiršta. Apibendrinus daugelio žymių žmonių mintis, galime rasti nuostabių įžvalgų apie vaikystę ir jos reikšmę:

• „Vaikai - tai gyvi pranešimai, kuriuos siunčiame laikui, kurio nematysime.“ - Johnas F.
• „Kuo daugiau skaitysite, tuo daugiau dalykų sužinosite. Kuo daugiau sužinosite, tuo daugiau vietų aplankysite.“ - Dr.
• „Vaikai yra mūsų ateitis.“
• „Klaidinga manyti, kad vaikai nieko neišmoksta iš patirties. Iš tikrųjų jie išmoksta labai daug.“
• „Galvoje turite smegenų. Jūs turite kojas savo batuose. Galite save nukreipti bet kuria pasirinkta kryptimi.“ - Dr.
• „Pasauliui reikia svajotojų ir stebukladarių.“ - E. B.
• „Vienintelis būdas atlikti didelį darbą - mylėti tai, ką darai. Jei dar neradote, ieškokite toliau.“
• „Visi vaikai yra menininkai.“

Kūdikystė - toks laikotarpis, kai mažas žmogus yra labai imlus. Viskas, ką vaikas daro rankomis - piešia, išmėto žaislus, plėšo popierių - vysto jo intelektą ir kūrybiškumą. Apsidairykite aplink - nustebsite, kiek yra paprastučių žaislų, kurie buvo naudojami amžių amžius. Tai molis, popierius karpymui, spalvotas popierius figūroms lankstyti. Šias medžiagas vienija tai, kad jos neturi konkrečios formos ar paskirties. Kitaip tariant, joms galima suteikti bet kokią formą. Būtent todėl jos - idealūs žaislai ankstyvame amžiuje, kai vaiko intelektas vystosi greičiausiai. Vaikui svarbus ne jo veiklos rezultatas, o pats procesas. Svarbiausia - vystyti beribes potencialias vaiko galimybes, kad jo gyvenime ir pasaulyje būtų daugiau džiaugsmo.

Neįmanoma užauginti tikrai gero žmogaus šeimoje, kur auklėjimas ir vaiko lavinimas paliekami motinai, o tėvas tik kartais jos prašomas prisideda prie šių uždavinių.

Dienoraštis - paprastas, bet galingas savęs pažinimo įrankis

Ir jei kada paklaustų, nuo ko pradėti, jis pasakytų labai paprastai: „Užrašyk, kaip jautiesi šiandien. Vieną sakinį.“ O kas žino, gal tai bus pirmoji citata iš jūsų paties dienoraščio? Dienoraščio rašymas - tai paprastas, bet labai galingas įrankis, padedantis geriau pažinti save, susitvarkyti su emocijomis, lavinti mąstymą ir net stiprinti psichologinę sveikatą.

Patarimai, kaip pradėti rašyti dienoraštį:

1. Nėra teisingo būdo rašyti. Svarbiausia - pradėti kalbėtis su savimi. Lėtai, nuoširdžiai, be spaudimo.
2. Nuo ko prasideda dienoraščio rašymas? Labai paprasta atsakyti - nuo rašymo. Nuo pirmo žodžio, kuris ateina į galvą, net jei tai bus: „nežinau, ką rašyti, nemoku, nėra minčių”. Ir tam nereikia jokio specialaus pasiruošimo, nei ypatingo sąsiuvinio, nei įmantraus rašiklio. Tam reikia impulso, noro išsilieti, išsikrauti, išsakyti tai, kas jau perpildė tavo vidinę taurę.
3. Neapsikrauk - pradėk paprastai. Rašyk kelias minutes per dieną. Nėra būtina iš karto kurti ilgų tekstų.
4. Pasirink laiką ir vietą. Skirk tam laiką, kada jautiesi ramus - pvz., vakare prieš miegą.
5. Būk atviras sau. Dienoraštis skirtas tau, todėl nereikia rašyti „teisingai“ ar „gražiai“. Rašyk taip, kaip jauti. Be cenzūros.
6. Išbandyk įvairius formatus. Be tradicinio rašymo, gali piešti, daryti sąrašus, įklijuoti nuotraukų, naudoti spalvas ar net garso įrašus.
7. Nevertink - tiesiog rašyk. Venk vertinti, ar tai, ką rašai, „prasminga“.

Prisėdus rašyti galima pasitelkti pagalbą, tai klausimus. Pats tinkamiausias klausimas pradžiai: „Kaip aš dabar jaučiuosi?” Įsivardinti jausmus, jau yra svarbus žingsnis siekiant pažinti save. Tai, ką jaučiame, duoda toną mūsų mąstymui ir veiksmams. Jausmų vedami mes kuriame ir griauname ir ne visada suvokdami kas už to stovi, kaltiname aplinkybes, kitus žmones. Kai jau pradėjai rašyti dienoraštį ir jauti, kad nori gilinti šią patirtį, atsiveria daug galimybių. Tobulinti rašymą nereiškia rašyti „geriau“, gražiau ar taisyklingiau - tai reiškia rašyti giliau, sąmoningiau ir atviriau sau. Vienintelis tikslas išlieka, kad dienoraščio rašymas teiktų malonumą ir atsipalaidavimą, o ne rūpestį. Tam yra sukurtas gilesnis, sistemizuotas kursas-instrukcija „Vedamas dienoraščio rašymas”. Visada verta išbandyti tai, kas pasiekiama: paimti rašiklį, popieriaus lapą ir užrašyti datą, tada paklausti savęs: Kaip aš dabar jaučiuosi?

Asmeninės informacijos ir vaikų nuotraukų privatumas internete

Nors dienoraščiai skirti asmeninėms mintims ir išpažintims, o jų viešinimas atveria naujas galimybes bendrauti, svarbu atminti apie atsargumą dalijantis asmenine informacija, ypač kai tai susiję su vaikais. Internetinėje erdvėje ribos tarp privataus ir viešo gali būti sunkiai apibrėžiamos, o neatsargumas gali turėti nemalonių pasekmių.

Kaip parodė vienas diskusinis įrašas dienoraščio puslapyje, kur buvo cituojami komentarai, susiję su vaikų nuotraukomis, ir kilo arši diskusija dėl to, kas laikoma išsilavinusiu, o kas - neetišku elgesiu. Pavyzdžiui, komentarai po nuotrauka, kurioje nufotografuota vaikiška rankytė, laikanti didelę ranką guminėmis pirštinėmis, sukėlė klausimų apie ironijos ir jautrumo ribas. „O as jokio dievobaimingumo, issilavinimo ar geru noru nematau tokiuose jo pasisakymuose, kaip (cia komentarai po foto, kurioj nutraukta vaikiska rankyte laiko didele ranka guminem pirstinem ):citata "Tavo_ABORTAS | 05-26 18:04 ko zliumbi? gimes jis butu buves nelaimingas [anxiau ar veliau ] dabar gaus invalidumo pasalpa, anapily kai saka- geriau su viena ranka rojuj, nei su abiem pragare Tavo_ABORTAS | 05-26 18:07 be to jo teveliai dabar kur kas laimingesni gales baigti moxlus ir susikurt pagrinda po kojom"Cia jis taip pries abortus pasisako? Nu ne, tada as tokios ironijos nesuprantu.... siaubas mamos, rasykite Bangos moderatoriams ir administratoriams, tegul imasi kazkokiu veiksmu pries ta dalyvi.“ - teigiama viename iš atsakymų. Kitas vartotojas pažymėjo: „jo norai gal ir geri, bet... tai vistiek jam neduoda teise taip elgtis.“

Šis atvejis privertė daugelį susimąstyti apie viešai skelbiamų vaikų nuotraukų pavojus. „Mielos mamos, vis dėlto ir jus raginčiau susimąstyti, ar verta dėti savo vaikiukų nuotraukas į internetą, taip, kad jas bet kas galėtų pažiūrėti ir galbūt panaudoti saviems tikslams?“, - retoriškai klausia viena motina. Išsilavinęs žmogus yra bent jau girdėjęs apie civilinį kodeksą ir asmens teisę į atvaizdą - kad kitų žmonių nuotraukų negalima platinti ir naudoti be jų sutikimo. Juolab vaikų.

Kyla pagrįstas nerimas, kad nuotraukėlės prieš mūsų valią nebūtų panaudotos neaiškiems tikslams. „Tačiau tikriausiai kartkartėmis per žinias išgirstate, kad susektas didesnis ar mažesnis pedofilų tinklas. Kaip manote, ar internete esančios mažylių nuotraukos nepaskatina jų liguistų fantazijų? O be to juk yra kompiuterinės programos, kai galima prie vieno kūno pridėti kitą veidą, ir... juk internete pilna pornografinių nuotraukų su įžymybėmis, kurios niekada nėra pozavę bę rūbų. Tačiau kompu tai "suorganizuoti" gana paprasta. kas žino - o jei taip elgiamasi ir su vaikų nuotraukomis? O jei kokie idiotai užsimano pajuokauti ir įdeda kažkur surasto mažo vaiko nuotrauką prie kokios nors skelbimo "parduodamas", "išmanomas" ar pan.? Tokių pavyzdžių - aibė, o išaiškinami tik vienetiniai atvejai...“

Kiekvienai mamai smagu, kai kitos mamytės pagiria jos gražiausią pasaulyje mažylį. Tačiau vis dėlto yra rizika, kad nuotrauką pamatys ne tik pažįstamos mamytės, bet ir visokio plauko "svieto perėjūnai". Todėl būkite budrios ir atsargios. „Palaukit truputį, o ko jūt tikitės, jei įdedate nuotrauką palikdamos nuorodą "viešas"? Aišku, kai tavo asmenines foto naudoja velnias žino kam ir velnias žino kas - labai nemalonu, bet jei to nenorite, išsaugokite jas. Tiek Bangoje, tiek Fotofabrike - visur yra nuoroda - viešas ar privatus. Jeigu pasirenkate viešą nuotraukos rodymą, tai ją žiūri kas netingi, ir pacituoja kitur. Ir joks civlinis kodeksas čia nepadės.“ Tas pats gali atsitikt ne tik bangoje o ir šiame skyrelyje..niekada nebūčiau susimasčiusi. Tai yra pamoka, kad visada reikia būti atidiems ir gerai pagalvoti, prieš skelbiant asmeninę informaciją ar vaikų nuotraukas internete.

tags: #citata #is #vaiko #dienorascio

• Intymus gyvenimas po cezario
• Ugdymas per žaidimą darželyje
• sveikata ir savijauta besilaukiant
• Vaikiškų vežimėlių evoliucija
• Ką būtina žinoti apie kūdikių burnos bėrimus?