Vaikystė karo sūkuryje: išgyvenimo ir atsiminimų pasakojimai

Karas, nepaisant jo masto ir istorinio konteksto, visada palieka gilius randus, ypač pažeidžiamiausiems - vaikams. Jų patirtys, kupinos baimės, netekčių, bet kartu ir stebinančios stiprybės bei vilties, atskleidžia žmogiškosios dvasios atsparumą. Šiame straipsnyje pasinersime į kelias istorijas, kurios liudija apie vaikų išgyvenimus per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje ir šiuolaikinio karo Ukrainoje kontekste.

Išgelbėta vaikystė Kaune: Izraelio istorija

Pastarosiomis dienomis sutikau savo žydų tautybės draugą. Gilių šeima prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno Kaune, Kalniečių g., ir buvo mūsų artimi kaimynai. Be Izraelio šeimoje buvo dar du berniukai. Jie dažnai ateidavo į mūsų sodą pažaisti ir praleisti laiką. Izraelio tėvas - laikrodininkas, pirmomis karo ir okupacijos dienomis buvo nužudytas, o trys vaikai su motina uždaryti į Kauno getą.

Vieną dieną pas mus užėjo Izraelis. Jis papasakojo, kad iš geto pabėgęs ir keletą dienų slapstęsis pas jo tėvų pažįstamą, Kauno priemiestyje, Kalniečių kaime. Po to, namo šeimininkas, bijodamas atsakomybės, Izraeliui liepė išeiti. Tada jis atėjo į mūsų šeimą. Čia jis pergyveno vokiečių okupaciją ir pokarinį laikotarpį, kol suaugo ir pradėjo savarankiškai gyventi. Aš su Izraeliu gyvenau viename kambaryje. Naktimis su juo išeidavau pasivaikščioti. Saugojau jį nuo pašalinių akių. Izraelis, gimęs 1929 metais, į mūsų šeimą atėjo būdamas 13 metų.

Alfonso Rudminaičio prisiminimai: lietuvio vaiko išgyvenimai

Antrojo pasaulinio karo ir pokario metų įvykiai palietė kiekvieną šeimą Lietuvoje. Gimiau dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jau prabėgo daugiau nei 80 metų. Per tuos dešimtmečius lietuvių gyvenimas neatpažįstamai pasikeitė. Čia pateikiama subjektyvi nuomonė apie mūsų šeimos gyvenimą prie įvairių visuomeninių santvarkų. Iš viso jų buvo penkios. Tame tarpe net keturios okupacijos. Man buvo lemta gimti neturtingų valstiečių šeimoje. Mūsų kraštas tada buvo lenkų okupuotas.

Klajonių metu tėvai daug dirbo, bet pertekliaus nebuvo, nes teko išlaikyti nemažą šeimą. Karo metu nebadavo. Mums, vaikams, didžiausias skanėstas buvo juoda naminė duona su sviestu, o kai kada ir „sausa.“ Duona būdavo ypatinga. Jos negalima nė iš tolo lyginti su ta, kurią mes perkame dabar. Ją kepė iš rupių ruginių miltų. Mums buvo linksmesnės pavasario šventės - Velykos. Didžiausią džiaugsmą suteikdavo velykinių margučių dažymas ir ridenimas.

Po antros bolševikų okupacijos prasidėjo teroras. Nutilo šienpjovių dainos lankose, nes vyrai išsislapstė. Vėl grįžome į tėviškę. Kadangi čia daug miškų, tėvai manė, jog bus saugiau. Tuomet jau buvau ne vienišius, kurį linksmino tik vieversys. Kartu ganė karves ir nemažas būrelis kaimo vaikų. Dėl to buvo daug linksmiau. Tačiau tą dieną, kuomet pro čia ėjo frontas, aš ganiau vienas. Tą košmarą, kokį tada patyriau, prisiminsiu visą gyvenimą. Dangų raižė lėktuvai, kurie nuolatos į kažką šaudė kulkosvaidžiais. Šaižiai kaukė patrankų sviediniai, kurie sprogdavo netoliese. O aš stovėjau miško aikštelėje, nes reikėjo saugoti karves, kurios neramiai blaškėsi...

Kad išvengtume žūties ar kelionės į Sibirą, teko sprukti į Vilnių. Apsigyvenome Čiurlionio gatvėje esančiame name, kuriame dabar yra Vilniaus universiteto gamtos fakultetas. Čia aptikome ir daugiau pabėgėlių iš kaimo. Dėl to susiradome naujų draugų. Tėvas su mama pradėjo dirbti universitete kiemsargiais ir pečkuriais, nes centrinio šildymo tada dar nebuvo. Atsivežtos maisto atsargos greitai išseko ir mes atsidūrėme ant „bado dietos.“ Kiekvieną dieną jautėme alkį.

Gyvenimas kiek pagerėjo, tačiau ir šeima dabar buvo gausesnė. Dar karo metu gimė sesutė, o Vilniuje - kita. Jaunesni trys broliai pakaitomis savadarbiais ratukais ją vežiojo į vaikų darželį prie cerkvės Basanavičiaus gatvėje. Vingio (Zakreto) parke man teko ganyti karvę. Čia ganė karves ir kiti kaimynų vaikai. Mes prasimanydavome įvairiausių pramogų. Neretai ir pavojingų. Parke rasdavome nuo karo užsilikusių artilerijos sviedinių, kuriuos lauže sprogdindavome. Ačiū Dievui, nelaimių išvengėme. Deja, ne visiems vaikams tokios „pramogos“ baigdavosi laimingai.

Vieną dieną parke žaidė trejetas rusų tautybės paauglių. Jie surado sviedinį ir nutarė jį susprogdinti lauže. Įdėjo, sugulė už poros dešimčių metrų ir laukė, o sviedinys vis nesprogsta. Vienas pakėlė galvą pažiūrėti, kame reikalas, o tuo momentu įvyko sprogimas. Skeveldros skriejo į visas puses, o iš vaikino veido liko tik didžiulė žaizda...

Tragedijos atspindys: Mergaitės su raudona suknele istorija

Ne visiems vaikams pasisekė išgyventi karo siaubus. Seirijuose 1941 metų rugsėjo mėnesį įvyko tai, kas įvyko visoje Lietuvoje. Žydai vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir išvežti į Alytų darbams, kur buvo sušaudyti. Pagyvenę, moterys ir vaikai buvo suvaryti į tuometinę amatų mokyklą. Ten jie prabuvo uždaryti tris dienas. Bet miestelio gyvenimas nesustojo. Kažkas kažkur ėjo, tvarkė savo reikalus. Praeidami pro mokyklą, paverstą žydų kančių vieta, matė pastatą, gal matė rūkančius sargybinius. Tačiau seirijiškiai negalėjo nepamatyti mergaitės su raudona suknele, kuri stovėjo mokyklos lange ir mojavo praeiviams.

Jai buvo gal trys, o gal keturi metukai. Ji stovėjo ant palangės ir savo mažute ranka mojavo praeiviams. Ir tikriausiai jiems nusišypsodavo. Mergaitė, aprengta raudona suknele, turėjo matyti skausmą, neviltį, baimę savo tėvų akyse. Visi vaikai žino, kada jų tėvams yra blogai. Ji tikrai jautė, kad laukia kažkas labai siaubingo. Tačiau ji stovėjo ant palangės ir mojavo praeinantiems. Pasmerktas, bet nekaltas vaikas, dar gyvas, bet jau atskirtas mirties slenksčiu nuo gyvųjų, mojavo tiems, kurie dar buvo palikti gyventi.

O galbūt jos tėvai jai pasakė: „Stokis ant palangės, šypsokis praeinantiems ir mojuok ranka. Galbūt kam nors suvirpės širdis ir ateis naktį, pasiims tave ir išsaugos nuo mirties, kurios tu neturėtum rytoj pažinti.“ Gal taip tėvai bandė išgelbėti tai, kas brangiausia - savo vaiką? Tačiau jos vaikiškoms svajoms - kad ir kokios jos bebūtų buvusios - buvo nelemta išsipildyti. Ji rugsėjo 11 dieną buvo nužudyta. Kartu su savo šeima. Kartu su kitais žydais. Kartu su kitais 339 vaikais, 384 moterimis bei 229 vyrais.

Man jie mūsiškiai. Ir tokiais visą laiką buvo. Jeigu jie - mergaitė su raudona suknele, Garbarskiai, gydytojas Finkelis - nėra mes, tai kas mes? Jeigu nerandame nors trupučio žmogiškumo užjausti, suprasti, jei nors mažumą nesuvirpa širdis skaitant šias istorijas, tai kas gi mes esame? Jei mes nejaučiame, kad tai nužudyta mūsų tautos dalis, tai kas mes esame? Jei mums neskauda dėl tos mergaitės su raudona suknele, tai dėl ko mums gali skaudėti?

"Jerichas 1941 metais": Vilniaus geto vaiko draugystės istorija

Šiuolaikinėje literatūroje taip pat atsispindi sudėtinga vaikų patirtis karo metu. Tai knyga apie Vilnių, kuri verčiama ne į užsienio kalbą, bet išversta į lietuvių. Tai grožinė literatūra apie labai negražią holokausto istoriją. Tai pasakojimas apie dviejų berniukų draugystę Antrojo pasaulinio karo metais, draugystę, kurią pasiglemžė „galutinis žydų klausimo sprendimas“.

Knygos autorius, Igoris Argamente, kilęs iš ruso ir lenkės šeimos, gimė Vilniuje. Būdamas vaikas, jis pergyveno Antrąjį pasaulinį karą ir buvo visų šių įvykių stebėtojas. Ne tik stebėtojas, bet ir pats patyrė komunizmo ir fašizmo represijas - komunistai iš jo atėmė tėvą, o fašistai - žydų kilmės draugą Hansį. Vėliau autorius emigravo į Italiją, kur ir parašė savo atsiminimų romanus. Pirmoje knygos dalyje jis atpasakoja tikrą istoriją apie draugą Hansį, žydų tautybės berniuką, kartu su tėvais ir kitais Prahos žydais emigravusį iš Čekoslovakijos į Vilnių. Argamante pateikia tikrus nacių pareigūnų vardus, kurie vykdė nusikaltimus Vilniuje, ir kitas istorines detales. Jis mums pasakoja apie žydus kaip eilinius žmones, gyvenusius daugiatautėje Vilniaus visuomenėje, apie jų kasdienybę.

Šiuolaikiniai karo vaikai: Mariupolio tragedija

Vaikų patirtys karo metu, deja, nėra tik istorija. Mariupolis - gimtasis Irinos Plotnikovos miestas. Ji čia gyveno 37 metus. Sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus, tačiau šeima iširo ir vaiką augino viena, padedama mamos. Jauna moteris džiaugėsi gražėjančiu ir europėjančiu savo miestu, kol... „Skaitėme internete, kad situacija aštrėja ir jautėme, kad kažkas bus. 24-ąją aš dar ėjau į darbą kartu su sūnumi Timūru, jo į mokyklą nebeleidau. Mes susikrovėme dvi „budinčias“ kuprines su būtiniausiais dalykais, prisidžiovinome džiūvėsėlių. Ėmėme tai, kas padėtų išgyventi.“

„Nebuvo ryšio, tvyrojo nežinia, kas vyksta mieste, ką daryti, ar galima evakuotis, ar yra kokie žalieji koridoriai. Vieną baisią naktį bombardavo taip stipriai, kad ėmė skilinėti penkiaaukštis. Rytą pamatėme, kad susprogdinta priešais buvusi parduotuvė. Vaikinai kieme pradėjo sakyti, kad reikia evakuotis.“

Kitas Mariupolio gyventojas, Andžela Adamonova, pasakojo: „Supratome, kad reikia gelbėti vaikus, kai prie mūsų namo jau stovėjo rusų tankas ir vaikščiojo kariškiai. Išvažinėjo mūsų giminaičiai ir užėję pasakė, kad yra viena laisva vieta mašinoje. Jie gali paimti mane ir vaiką, ir susiruošti turime per 5 minutes.“

Irina, gelbėdama sūnų per apšaudymą, patyrė tragišką išgyvenimą: „Visi pradėjome bėgti, tačiau supratau, kad sūnus nebėga paskui mane. Grįžau ir matau stovinčią mamą. Klausiu, kur Timūras. Girdžiu riksmus. Pamačiau, kad ta mašina, kuri mus lenkė, tiesiog užkrito ant jų - buvusio vyro ir vaiko. Matau, kad sūnus guli ant pilvo ir visas liepsnose. Jis tiesia rankas. Aš suprantu, kad tai jis. Jis šaukė ir degė. Aš jį sugriebiau už riešų ir ėmiau tempti. Bet mačiau, kad jis prispaustas iki pusės mašinos ir negali pajudėti. Ir mama ėmė jį traukti. Bet mums nepavyko. Aš atsistojau ir ėmiau melsti: „Dievulėliau, padaryk, kad jis greičiau užmigtų. Išgelbėti jo aš negaliu.“ Aš nenorėjau, kad jis jaustų tai, ką jautė. Norėjau, kad Dievas jį greičiau pasiimtų ir jis užmigtų.“ Vaikas nustojo šaukti. Irina suprato, kad viskas. Žuvo ir buvęs vyras.

Andželos sūnus Danijilas jai buvo didžiulė parama: „Mano sūnus - tai mano didžiausia parama. Tai mano mažas vyrukas, mano gynėjas. Kai prasidėdavo sprogimai visai šalia namų, aš pašokdavau ir bandydavau prie savęs prispausti vaiką. Jis man sakydavo: „Mama, nebijok, aš tave išgelbėsiu, mes nežūsime.“ Man nieko kito neliko, kaip būti stipriai ir nerodyti jam savo baimės. Šiauliuose sūnus pradėjo eiti į lietuvišką mokyklą. Moteris sako esanti labai dėkinga visiems mokyklos mokytojams, vaikų tėvams, kurie juos labai palaikė. Su vaikais sūnus bendrauja angliškai.“

Irina svarsto: „Šiandien mes suprantame, kad pats svarbiausias dalykas - tai gyvenimas. Ir gyventi jį reikia kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną reikia būti laimingam, šypsotis ir tikėti. Tai svarbiausia. Tai, ką mes išgyvenome, kokią pamoką išmokome, tai yra šio karo moralė. Rytojus gali ir neateiti. Laimingam reikia būti šiandien. Reikia draugauti, atnešti naudą, sužinoti kažką naujo.“

Andžela pabrėžia: „Žmonės, iš kurių viską atėmė, niekada negalės atleisti.“ Abidvi moterys, atsidūrusios Lietuvoje, stengiasi integruotis: „Mums padėjo maisto produktais, įvairiais daiktais. Mes jaučiame paramą kiekvieną dieną. Mūsų svarbiausias uždavinys - išmokti lietuvių kalbą, kad galėtume būti pilnaverčiais šio miesto gyventojais. Aš manau, kad jeigu mus čia priėmė, jei šiandien čia mūsų namai, reikia padaryti viską, kad tuose namuose visiems būtų gera gyventi. Jei mums kažką čia duoda nemokamai, tai už tai sumoka šio miesto mokesčių mokėtojai.“

tags: #bunant #8 #metu #vaikas #pergyveno #pasaulini

• Istorinio dubleto apžvalga
• Atraskite paukščio simbolikos prasmę
• Geriausios idėjos ir scenarijai vaikų darželio šventėms
• Kaulų augimas ir vystymasis 2 metų vaikui
• vaikiškos šlepetės