Vaistininko pašaukimas ir realybė: iššūkiai ir džiaugsmai kasdienybėje
Daugybę amžių aptiekorius buvo artimiausias, o dažnai ir vienintelis žmogus, į kurį buvo kreipiamasi pagalbos sunegalavus. Seniau, ypač provincijoje, buvo įprasta sakyti - geras vaistininkas - pusė gydytojo. Per daugybę amžių farmacijos mokslas pasiekė neregėtų aukštumų. Šiandieninis vaistininkas savo profesinėje veikloje privalo nuolat derinti mokslo žinias, inovacijas, naujausias technologijas ir sukauptą patirtį.
Atrodo, kas čia tokio, tik džiaugtis reikėtų, kad biznis nestovi vietoje. Bet dabar vaistinių yra po 2-3 viename kvartale, kartais 100 metrų spinduliu. Ir visos jos nesiskundžia klientų gausa. Tačiau čia juk ne drabužiai ir ne automobilių dalys. Logiškai mąstant, tai juk net ne prekė. Na, gerai, tegul ir prekė, bet vis tiek ne įprastinė, o specialios paskirties. Vadinasi, ją pirkti reikia ne tada, kai kažkas pareklamuoja, o tada, kai jos TIKRAI reikia!
Vaistininkų kasdienybės iššūkiai ir aplinkos spaudimas
Kai kurie žurnalistai atstovauja įvairaus plauko sutvėrimams - tikrai ne naujiena. Norėtųsi tik, kad tie straipsniai būtų rašomi, išklausius ne tik suinteresuotą pusę, bet atsižvelgus ir į daugiau nuomonių. Tiesa, darbo sąlygos pasikeitusios ir, deja, į blogą pusę. Nes prieš 20 ir daugiau metų vaistinėse dirbti buvo tikra palaima. Tai buvo šventovė visiems. Nereikėdavo išklausyti priekaištų, kodėl tam ar kitam nėra akcijos, kodėl reikia primokėti tiek ir tiek, kodėl viskas taip brangu. Negrasindavo žmonės, kad atleis iš darbo, paskųs vadovui ar kokiai tarnybai, nes jam tą dieną labai norisi ant ko nors išsilieti ir sugadinti nuotaiką, nebuvo tiek psichinių ligonių, ir tiek ligonių, kurie tiesiog yra priklausomi nuo vaistų. Nebuvo tiek narkomanų, kuriems visiškai tas pats, ar rytas, ar diena, ar vakaras, nes jam dozės reikia dabar.
Atėjo kartą į vaistinę narkomanas. Paprašė, kad iš jo pigiau nupirkčiau kvepalus. Pasakiau, kad nereikia. Jis užrėkė, kad jam reikia širdies lašų, nes blogai jaučiasi ir kad tik greičiau sukčiausi. Daviau jam tuos lašus. Jis atsisėdo ant grindų, išgėrė lašų. Vis tiek jam nepagerėjo. Pasiūliau iškviesti greitąją. Atsisakė. Pasėdėjo dar kelias minutes, išsiėmė iš kišenės pistoletą, pasidėjo ant grindų šalia savęs. Lauke tamsu, žiema, aštuonios valandos vakaro, žmonių nėra. Smagu, kad šį kartą viskas baigėsi laimingai. Sakysite, į policiją reikėjo skambinti? Bet aš ten liksiu dirbti ir vadovybė man tikrai neskirs apsaugos, o jei jis sugrįš? Aš noriu dar pagyventi.
Kitas atvejis, ir vėl narkomanas - nusipirko švirkštą, injekcinio vandens ir susileido į kirkšnį dozę, čia pat, šalia manęs. Tai gerai, kad jis turėjo tą prakeiktą dozę! O jei jam būtų pinigų jai trūkę? Kitas narkomanas pasiūlė „snukį išmalti“, jei neduosiu „Relanium“ tabletės (psichotropiniai vaistai). O kur dar tie benamiai, ateinantys pilnom kelnėm pasišildyti šaltą žiemos vakarą... Jie pabūna kelias minutes, o tada vaistinėj neįmanoma būti kelias valandas. O ką pasakyti klientams? Kad kanalizacijos vamzdis trūko? O kaip su utėlėmis ir kitais parazitiniais gyviais?
Taip pat sutinku, kad narkomanas visur gali ateiti, bet prekybos centre žmonių daugiau, yra kameros (daugelyje vaistinių, deja, tik butaforinės, nes ir tokiems dalykams intensyviai taupoma), galų gale - apsauga. Bet svarbiausia, kad vaistinėse yra narkomanų pagrindinės prekės - švirkštai, vaistų skiedėjai ir narkotiniai bei psichotropiniai vaistai. Ir narkomanai tai puikiai žino. O kiek sergančių AIDS ir ŽIV nešiotojų, kiek sergančių TBC ir hepatitu C? O sergantys virusinėmis infekcijomis? Tokie tikrai vengia vaikštinėti po prekybos centrus, o lekia pirmiausia į vaistinę. Labai didelis klausimas, kada buvo dirbti pavojingiau - ar kai buvo vaistų gamyba, ar kai jos beveik nebeliko?
Darbo sąlygos: ne tik šilta ir jauku
Internautai dažnai teigia, kad vaistininkai „sėdi šiltose patalpose, kur jiems realiai niekas negresia“. Tačiau realybė yra kitokia. Vasarą vaistinėje būna 35 laipsniai šilumos (nors vaistai gali stovėti iki 25 laipsnių temperatūros), bobutės alpsta nuo karščio, mes gaiviname, po to, patys alpstame, o savininkas sako: „Nėra galimybės jūsų vaistinėje statyti kondicionieriaus…“ Ateina žiema. Kadangi vėl yra nežmoniškai taupoma, centrinis šildymas išjungtas. Palikti keli elektriniai radiatoriai. Temperatūra po nakties - 12-14 laipsnių. Vėl gi, vaistai gali stovėti temperatūroje nuo 15 laipsnių. Jau nekalbu apie tai, kad pažeistos vaistų laikymo sąlygos, o kaip žmogui dirbti visą dieną su šalančiom rankom, kojom? NIEKAM TAI NEĮDOMU!
Be to, privaloma pietų pertrauka. Net instrukcijas pasirašome, kad turime daryti pertraukas valgymui, akių mankštai ir t.t. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Kaip pavalgyti pagal instrukciją, jei dirbu 11-12 valandų? Ir per dieną manęs niekas nepakeičia? Užsirakinti neturi teisės. Kaip per visas tas dvylika valandų nueiti į tualetą? Neužsirakinus vaistinės, nes tai griežtai draudžiama ir už tai baudžiama. Žinot, ką pasiūlė mano kolegai tinklo savininkas? Septynias valandas žmogus ir pakentėti gali, o jei dirbi ilgiau, tai gali pampersą užsidėti. Bet užrakinti vaistinės negalima. Tai toks požiūris į žmogų.
Kalbant apie atostogas, kai ateina tas ilgai lauktas ir, atrodo, užtarnautas laikotarpis, rašai prašymą vadovybei. Tada gauni atsakymą: „Jei susiradote žmogų, kuris jus pavaduos atostogų metu, išleisime jus“. Bet, atsiprašau, pagal darbo kodeksą turiu teisę į atostogas ir pamainą turi surasti už tą reikalą atsakingi žmonės, pavyzdžiui, personalo vadybininkas, nes jis už tai algą gauna! Atsakymas: „Visi nori atostogų, todėl tarkitės, kuris ateis pas jus papildomai padirbėti.“ Ir kai pagaliau išeinu atostogų, žinau, kad kai sugrįšiu, turėsiu irgi kažką išleisti atostogų ir vietoj 7 val., dirbtų savo vaistinėje, privalėsiu bėgti į kitą dar 7 val., kad kažkas taip pat galėtų atostogauti… Kai atsisakai, tai tau pasakoma - tu privalai! Tai velniop tada tokias atostogas!
Kompensuojamieji vaistai ir reklamos įtaka
Logiškai mąstant, metu akmenį į valstybės daržą, kad televizijos ekranas mirga nuo vaistų ir papildų reklamos. Toks pats akmuo turi kristi ir į gydytojų pusę. Tai jų dėka pacientai nenutrūkstamu srautu plūsta į vaistines ir barškina paskutinius eurus, pirkdami dievai žino ką ir kam. Kiti du akmenys smarkiai lekia į vaistinių tinklus ir juose dirbančius specialistus, vadinasi, taip pat ir į mane.
Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (Tarnyba) kontroliuoja, kad vaistinėse gyventojams visada būtų pasiūlyti pigiausi vaistai. Teisės aktuose numatyta ir visos vaistinės privalo turėti monitorius skirtus gyventojams. Jeigu gyventojas ateina į vaistinę įsigyti receptinį vaistą - jam šiame monitoriuje turi būti parodytas visas pasirinkimas vaistų, nuo pigiausio iki brangiausio, išrašyto jo recepte bendriniu pavadinimu. Tokiu būdu gyventojas pats gali įvertinti, kiek kainuoja kiekvienas vaistas, bei pasirinkti tinkamiausią kainą.
Jeigu gyventojui išrašytas kompensuojamas vaistas - vaistinė privalo turėti pigiausią kompensuojamą vaistą nurodytą Vaistinėje būtinų turėti kompensuojamųjų vaistų sąraše. Ar vaistinė vykdo šį reikalavimą - kontroliuoja Valstybinė ligonių kasa. Tarnyba gauna nusiskundimų iš gyventojų, kad farmacijos specialistai nesuteikia informacijos apie pigiausius vaistus, siūlo įsigyti brangesnius, nerodo vaistų pasirinkimo vaistinės monitoriuje; neinformuoja apie parduodamų vaistų tinkamumo vartoti laiką, vartojimą ir kt.
Tarnybos darbuotojai informuojami, kad vaistinės neužsako gyventojų pageidaujamų įsigyti vaistų, motyvuodamos tuo, kad su šiais vaistų gamintojais nebendradarbiauja, negali, neapsimoka ir panašiai bei nukreipia į kitas vaistines. Tarnyba atlieka patikrinimus gaunamų skundų pagrindu, tačiau, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymu, prieš pradedant tikslinį patikrinimą, inspektorius turi prisistatyti vaistinės darbuotojui ir įvardinti patikrinimo tikslą. Tokius skundus ištirti galima tik atliekant kontrolinį vaisto pirkimą. Šiuo metu rengiami tam reikalingi teisės aktų pakeitimai, kad ši sritis būtų kontroliuojama efektyviau. Taip pat primename, kad vaistus reiktų vartoti atsakingai ir nevertėtų pasiduoti įvairioms reklaminėms akcijoms bei įsigyti vaistų daugiau negu reikia tuo metu.
Per daugybę metų pastebėjau labai įdomių dalykų. Pagal tai, kokiais kiekiais į vaistines žmonės suneša pasibaigusio galiojimo vaistus ir maisto papildus, galima daryti išvadą, kad pirkdami jie visiškai nemąsto, ar reikia tų prekių, ar ne. Naikinimui atiduodama šimtai kilogramų nereikalingų vaistinių prekių. O įdomiausia, kai perka pagal kompensuojamus receptus. Didesnė dalis sergančiųjų tų išrašomų jiems vaistų sukaupę namie juodai dienai jau ne vieną dėžutę. Bet vis tiek perka, nes... O jeigu karas, o jeigu badas, o jeigu maras, o jeigu pabrangs, o jeigu valstybė išims iš kompensuojamų vaistų sąrašo? Nors namie dar turi, kai geriau jaučiasi - negeria ir taip sutaupo, bet vis tiek eina pas gydytojus ir vis prašo išrašyti naujų... Mes pasišnekame su pacientais, kai turime tam laiko, jie visko mums pripasakoja: ir kaip jie geria tuos vaistus, ir kaip jų negeria. Bet perka. Nes valstybė dovanoja! Kažkoks užburtas ratas. Valstybė sumoka už tuos, kuriems nelabai reikia, o tiems, kurie stovi ant mirties slenksčio, pinigų nėra, nes jų vaistai labai brangūs...
Galiu konstatuoti dar vieną faktą. Maždaug 40 proc. žmonių, užsigalvoję praeina pro vaistinę, tada staiga pastebi, kad praėjo pro reklaminį plakatą ir sugrįžta jo studijuoti. Tada užeina į vaistinę ir perka tą, ko dabar nereikia, bet gal kada nors vis tiek prireiks, nes juk vis tiek kažkas susirgs, suviduriuos, sukarščiuos, koją išsisuks, matyt pradės blogai, atmintį praras. Kažkada... Bet ne šiandien. O žiūrėk, po metų, kitų jau su maišiuku, pilnu pasenusių vaistų, stovės vaistinėj, nes niekam per tą laiką taip ir nepablogėjo...Farmacijos specialistų atsidavimas ir profesijos prasmė
Jei kiekvienas iš mūsų pirma pagalvotų ne apie piniginius reikalus ir biznį, o apie nuoširdumą ir žmogiškumą, gal taip ir nebūtų. Nemanau, kad gydytojai ir vaistininkai savo artimiesiems ir pažįstamiems primygtinai rekomenduoja tiek daug įvairių maisto papildų, kuriuos jiems pareklamuoja firmų atstovai. Labiau tikėtina, kad gauna iš tų pačių atstovų kaip mažą dovanėlę ir ją tiesiog perdovanoja saviems, bet tikrai neragina pirkti.
Darbą vaistinėje iškeliu aukščiau kitų profesijų. Visi darbai yra verti pagarbos ir už visus juos turi būti atitinkamai įvertinta ir sudarytos visos sąlygos, kad kuo mažiau specialistų emigruotų. P.S.: Ir nemaišykite vaistinės darbuotojų su vaistinių savininkais. Gal jie ir statosi namus būdami farmacijos versle, bet tikrai tai daro ne paprasti samdomi darbuotojai, kurie aukoja savo sveikatą dėl kitų gerovės. Mes Lietuvoje dirbame už vidutinę algą, kuri nekyla daugybę metų… Ir visi, kurie dar esame čia, su jumis, Lietuvoje, vis dar naiviai tikime, kad ir į mūsų kiemą ateis šventė.
Tetiana Shamara: naujas gyvenimas Lietuvoje
Esu Tetiana - 48-erių moteris, kuri gimė ir užaugo Ukrainoje, Černihivo mieste, o šiandien gali džiaugtis didžiausiu turtu - 10-ties metų dukryte Katerina. Iki karo mėgau darbuotis sode, aktyviai leisti laisvalaikį, keliauti, dirbau vaistinės vedėja. Kelias iki šių pareigų buvo ilgas: būdama 15-kos įstojau į Medicinos mokyklos farmacijos fakultetą, kuriame studijas baigiau 1992 metais, ir pradėjau dirbti gamybinėje vaistinėje. Po 6-erių metų įstojau į Charkivo farmacijos akademiją, kurioje studijavau iki 2003-iųjų, o vėliau dar metus skyriau internatūrai, kad galėčiau įgyti vaistininko licenciją. Visą mokymosi laiką nepertraukiamai dirbau vaistinėje, kad įgaučiau kuo daugiau profesinės praktikos. Vaistinės vedėja tapau 2009-iais, kai baigiau dar vienus reikalingus mokslus, ir ja dirbau iki karo.
Moteris tęsia, kad pasirinkti šią profesiją įkvėpė teta ir vyresnė sesuo, kurios taip pat buvo vaistininkės. Vaikystėje Tetiana daug laiko praleisdavo jų darbe, stebėdama, kaip gaminami ir pakuojami vaistai, o labiausiai įsiminė vaistinės kvapą, kurį skleidė jos įsivaizduojama „vaistinės dvasia“. Bėgdama nuo karo, Tetiana atsidūrė Klaipėdoje, kur jau gyveno jos giminaičiai. Tik atvykusi į Lietuvą, apie darbą vaistinėje iš pradžių ji net negalvojo, nes buvo įsitikinusi, kad bus sunku gauti Ukrainoje įgyto diplomo pripažinimą ir neramino kalbos barjeras.
Tačiau norėdama kuo greičiau įsilieti į gyvenimą svečioje šalyje ir joje tęsti savo profesinį kelią, moteris pradėjo darbo paieškas farmacijos srityje. Pirmojo darbo pasiūlymo ir kvietimo į pokalbį sulaukiau iš „Camelia“ vaistinių tinklo. Klaipėdos regiono vadovas supažindino su darbo galimybėmis ir vaistinės asistentės pareigomis - visa tai man tiko, tad nieko nelaukdama, priėmiau pasiūlymą ir darbą pradėjau 2022 m. gegužę. Pirmoji mano darbo vieta buvo Mažvydo gatvėje įsikūrusi vaistinė - ne tik didelė, graži, turinti platų asortimentą vaistinė, bet ir puiki vieta mokytis su itin draugišku kolektyvu, kuris padėjo kiekviename žingsnyje. Vėliau moteris darbą tęsė kitose Klaipėdos vietose įsikūrusiose vaistinėse ir tai tik sustiprino jos pirmąjį įspūdį. Tetiana sako esanti tikra, kad „Camelia“ suteikiamos geros darbo sąlygos dėl itin palankaus požiūrio į darbuotoją, o šio tinklo vaistinėse dirbantys žmonės yra labai malonūs ir visada pasiruošę padėti.
Tetiana teigia, kad sukaupusi darbo vaistinės asistente patirtį, nusprendė siekti daugiau. Ji kreipėsi į Valstybinę vaistų kontrolės tarnybą (VVKT) su užklausa, kokių veiksmų reikėtų imtis, norint įgyti vaistininko praktikos licenciją. Taip prasidėjo beveik pusę metų trukęs procesas. Universiteto dėstytojas pasidžiaugė, kad esu pirmoji ukrainietė Lietuvoje, laikiusi egzaminą vaistininko licencijai įgyti, kuriai viskas pavyko puikiai. Išlaikius egzaminą, reikėjo dar šiek tiek palaukti, kol bus išduota licencija. Vaistininke „Camelia“ tinkle pradėjau dirbti nuo lapkričio 1-osios.
Moteris sako, kad šiuo metu sunkiausia darbo dalis yra klientų konsultacijos lietuvių kalba. Nors moteris jau pramoko vietinę kalbą ir ją supranta, tačiau nori kalbėti dar geriau, kad galėtų suteikti aukščiausio lygio farmacinę paslaugą. Tad ji ir toliau lanko lietuvių kalbos kursus bei stengiasi kiekvieną dieną kuo daugiau kalbėti lietuviškai. Nors vis dar tenka susidurti su sunkumais ir kalbos barjeru, džiaugiuosi, kad atvykusi į Lietuvą nusprendžiau ieškoti galimybių dirbti mėgstamą darbą. Esu dėkinga ne tik savo užsispyrimui, bet ir „Camelia“ vaistinių tinklui, kuris patikėjo manimi, pasiūlydami darbo vietą bei padėjo gilinti profesines žinias. Šiandien „Camelia“ vaistinių tinkle dirba 11 ukrainiečių ir beveik visi jie turi farmacinį išsilavinimą įgytą gimtojoje šalyje. „Camelia“ skatina farmacijos specialistus iš Ukrainos siekti lietuviškos vaistininko praktikos licencijos ir sudaro tam visas sąlygas: apmoka su licencijos įgijimu susijusius kaštus, kuria vidinį ukrainiečių tinklą, kur jie dalinasi savo lietuviškos vaistininko licencijos įgijimo patirtimi, padeda vienas kitam. Atkaklumas ir profesionalumas įrodo, kad tikrai bus galima pasidžiaugti dar ne viena sėkmės istorija bei naujais farmacijos specialistais, kurių šiai dienai Lietuvoje taip trūksta.
Ginta Bytautienė: nuoširdumas ir patirtis Pasvalyje
Beveik du dešimtmečius toje pačioje įstaigoje dirbanti moteris, pasvaliečių simpatijas ir pagarbą užsitarnavo nepaprastu nuoširdumu bei nesuvaidintu noru padėti žmonėms. Iki pat mokyklos baigimo nežinojau, kur stosiu mokytis ir tas pasirinkimas buvo priimtas ekspromtu. Tačiau vieną tikrai žinojau - noriu padėti žmonėms. Baigusi Vaškų vidurinę sidabro medaliu Ginta nuneša dokumentus į Kauno medicinos mokyklą. Nors tais metais konkursas buvo milžiniškas, sidabro medalis be stojamųjų egzaminų jai garantuoja vietą būsimųjų farmakotechnikų grupėje.
Nors studijuoti buvo sunku, bet jaučiausi esanti savo rogėse. Vadovėlių nebuvo, tad teko labai daug konspektuoti. Chemija, farmacinė chemija, biologija, vaistažolių savybės, lotynų kalba. Visi dalykai buvo orientuoti į praktiką. Taip pat buvo labai daug laboratorinių darbų, gamybos. Mokėmės gaminti įvairius vaistus, net gydomąsias žvakutes lieti. Buvome pirmoji laida, kurios studijos truko pustrečių metų (iki tol - dvejus metus), tad teko susipažinti su slaugytojos-medicinos sesers darbo pagrindais - išmokome suleisti vaistus, statyti taures ir t. t. Pradžia buvo labai nelengva. Mes juk studijavome tarybinius vaistus, o staiga pasikeitus pasauliui, užgriūva daugybė vaistų iš užsienio. Teko viską mokytis iš naujo. Dėliojau kiekvieną dėžutę, grupavau ir rašiausi į sąsiuvinį, kas nuo ko ir kam.
Viena dėstytoja mums sakė - jūs labai norėsite padėti žmonėms, tačiau bus sunku. Iš tiesų didžiausia vertybė ne studijų laikais išmoktos formulės, bet praktika. Tu turi nuolat kalbėti su žmonėmis. Žinodamas daugybės žmonių ligų istorijas, jų gydymo eigą, vartotus vaistus, analizuodamas savo patirtį, tu susistemini informaciją, kurią vėliau naudoji tam, kad padėtum į vaistinę užsukusiam klientui. Kad tai veiktų, reikia ne vienerių metų ir noro tobulėti.
Moteris pasakoja, kad per beveik du dešimtmečius trukusią jos praktiką, pasikeitė ne tik pasaulis, bet ir sergantieji. Ligos jaunėja ir baisėja. Netaisyklinga mityba, judėjimo trūkumas, stresas daro savo juodą darbą. Į vaistinę ateina 80-90 metų klientai ir dažnai būna taip, kad jie net atrodo geriau, nei keliomis dešimtimis metų jaunesni žmonės. Ir jokios paslapties čia nėra. Jie tiesiog savo laiku daugiau fiziškai dirbo, su maistu gavo mažiau chemijos. Dabar jau nieko nestebina, kai vaikui diagnozuojams nutukimas ar cukraligė. Ar kas pagalvoja, kiek ir kokios ligos gresia tokiam žmogui suaugus? Juodą darbą daro ir reklama. Atrodo, gali persivalgyti, prisiryti, o tuomet išgersi tabletę ir visi negalavimai bei blogumai dings. Labai daug jaunų žmonių vartoja psichotropines medžiagas, net nesusimąstydami, kad prie jų įprantama ir kur tai gali nuvesti. Sakai klientui, kad reikia keisti mitybą, gyvenimo būdą, daugiau judėti, o jis dažniausiai numoja ranka ir prašo duoti tabletės…
Vaistininkė pasakoja, jog COVID-19 pandemija tapo nemenku iššūkiu ir visai farmacininkų bendruomenei. Buvo labai daug nežinomybės ir streso. Žmonės glėbiais pirko vaistus - antibiotikus, raminamuosius, galvodami, kad jų, kaip kruopų ar makaronų, nebus galima įsigyti. Dabar ramiau, bet anaiptol ne lengviau. Kadangi ligoniai nebegali patekti pas medikus, jie eina į vaistinę. Poliklinikoje kiekvienas medikas turi savo specializaciją. Pas mus atėję žmonės įsivaizduoja, jog mes esame visų sričių specialistai… Ateina pas mus ir užkrauna savo problemas. Nori išsikalbėti. Tenka suktis iš padėties ir būti ne tik vaistininkais, bet ir psichologais. Per tiek metų išmokau atsiriboti, neimti giliai į širdį. Tačiau kartais būna tokių istorijų, kurios iš tiesų sukrečia sielą. Dabartinė situacija, kai beveik neįmanom patekti pas medikus. Liepia skambinti telefonu, o juk yra tokių močiučių, kurios to telefono net neturi… Tuomet eina pas mus, prašo nors dėžutės, nors lapelio… Kartais galime padėti, bet yra vaistų, kurių be recepto neturime teisės duoti. Tokiais atvejais, klientų akyse kaltais liekame mes…
Vaistininkui privalumas ilgai dirbti vienoje vietoje. Aš pažįstu senelius, jų vaikus ir anūkus. Žinau jų istorijas. Todėl, kai kas nors užsuka į mūsų vaistinę, jau nujaučiu, ko jam gali reikėti ir kaip galėsiu padėti. Vaistininkė tikina, kad klientų pasitikėjimas pirmiausia užsitarnaujamas ne pigiomis kainomis ar akcijomis. Labai svarbu, kaip tu dirbi, bendrauji, ką pasiūlai. Galima dirbti atsainiai, tik tam, kad ką nors „iškištum“ ir sau užsidirbtum „bonusų“. Bet ar tokiu atveju pas tave grįš klientas? Tai - ne man. Esu seno „sukirpimo“ - man svarbiausia padėti žmogui. Niekuomet nemeluojam ir neapgaudinėjam savo klientų. Jei kokių nors vaistų neturime, siūlome užsukti į kitas vaistines. Į kolegas niekuomet nežiūrime kaip į konkurentus ir nesistengiame apjuodinti.
Gediminas Kaušinis: altruizmas ir profesijos tobulėjimas
Vienu geriausių savo srities specialistų Lietuvoje išrinktas Pumpėnų vaistinės vaistininkas Gediminas Kaušinis įsitikinęs, kad vaistininkui pirmiausia turi rūpėti ne finansinė nauda, o žmogaus sveikata. Mama dirba sesute ligoninėje. Po pamokų eidavau pas ją padėti surūšiuoti vaistų. Jos pasakojimai apie ligoninės vaistinę, ten dirbančius žmones, apie tai, kaip jų pagaminti vaistai pagelbėjo sergantiems žmonėms man darė didelį įspūdį, todėl pasirinkau farmacijos studijas. Jas baigęs išbandžiau save įvairiose veiklose - dirbau didmeninėje vaistų platinimo įmonėje, keliose vaistų gamintojų atstovybėse, net buvau įmonės direktorius. 2007 metais nusprendžiau, jog noriu dirbti pagal specialybę ir išėjau į vaistinę. O šiemet, tuoj po Žolinės, pradėjau dirbti Pumpėnuose. Tai buvo mano ir studijų draugės sumanymas - atidaryti mažame miestelyje vaistinę.
Čia mažesnis žmonių srautas. Ir patys žmonės kitokie. Jie kantresni, labiau linkę bendrauti, dažniau šypsosi. Apskritai - turiu daugiau laiko tiesioginiam darbui. Tai svarbu, nes tada gali atidžiau pažiūrėti, kas žmogui tinka, o kas ne. Šalia, tame pačiame pastate, dirba gydytoja, su kuria galima kiekvienu atveju pasikonsultuoti. - „Tai labai bloga praktika, su kuria, deja, tenka susidurti. Žmonės internete perskaito straipsnį arba dar dažniau vien komentarą, kad kažkas kažkam padėjo ir bando gydytis patys. Kaip galima pagal vieną simptomą patarti, kaip gydytis, jei tas simptomas būdingas dešimčiai ligų… Tada prasideda betikslis ir besaikis vaistų vartojimas, kuris organizmui neduoda nieko gero.“
Gediminas vertina: „Tikslu, kaip vaistinėje“. Perdėtas pedantiškumas nėra būtinas, bet iš tiesų vaistininkas turi būti ir kruopštus, ir tikslus. Pirmiausia tai svarbu vaistų gamyboje. Bet ir parduodant vaistus gyvybiškai svarbu patikrinti dozę. Jei esi baigęs farmacijos fakultetą, tu, be abejo, gali būti vaistininku. Bet kad gerai dirbtum savo darbą, reikia truputį daugiau. Reikia ir su žmonėmis norėti bei mokėti bendrauti, ir rūpintis kito sveikata. Būtinas ir altruizmas, kad svarbiausia būtų ne finansinė nauda, o žmogaus sveikata. Tokių žmonių mano gyvenime buvo ne vienas. Pradedant universiteto dėstytojais, baigiant kolegomis, su kuriais tenka dirbti.
Iš gauto apdovanojimo bei aplinkinių atsiliepimų suprantu, jog ir pats esate vienas tokių, kuris negaili savęs. „Per dieną atsikalbu į valias. O namo grįžtu nebūtinai pavargęs, dažnai net priešingai - įkvėptas praėjusios dienos. Tokios akimirkos būna tada, kai ateina žmogus, kuriam reikalinga rimtesnė konsultacija. Tada imi raustis smegenų kertelėse, „stalčiukuose“. Žmona Inesa - medicinos psichologė. Dirba Panevėžio rajono poliklinikoje ir Kupiškyje. Šiemet sulaukėme ir dabar džiaugiamės jau pusės metukų dukryte Mile. Laisvalaikiu labai patinka keliauti. Esame turistai iš prigimties. Mėgstame sėsti į automobilį ir važiuoti.
Populiarus reklamų siužetas - vaistus rekomenduojantis vaistininkas. O kaip būna gyvenime? Viskas priklauso nuo ligos. Jei tik yra galimybė, renkuosi vaistažoles. Jos turi mažai pašalinių medžiagų ir yra artimesnės žmogaus organizmui. Tiesa, ir čia svarbu adekvati dozė. Ant vaistinėse parduodamų vaistažolių pakuotės nurodytos dozės yra skirtos ligos profilaktikai. Norint, kad vaistažolės gydytų, reikia jas vartoti kitokiais kiekiais. Gera. Vaistininkas - profesija, kuri man rūpi. Tad, kai matau, jog yra vertinama tai, ką darau, labai glosto širdį. Kartu tai ir įpareigojimas, kuris neleidžia trauktis atgal ir verčia toliau tobulėti - skaityti, analizuoti, domėtis. Nes jei tik sustoji, virsti nebe farmacininku, o tiesiog vaistų pardavėju.
Sveikatos apsaugos sistemos tobulinimo poreikis
Valstybė turi ne skatinti, o mažinti vaistų vartojimą. Todėl aš ir nesu sveikatos ministras. Nesibaigiantys žmonių srautai vaistinėse verčia rimtai susimąstyti, ką darome ne taip. Turbūt niekas nepaaiškins šio fenomenalaus reiškinio. Tai kaip masinė psichozė. Kai pas mane ateina į vaistinę nusipirkti vaistų ir, paprašius nuolaidų kortelės, sako, kad neturi, nes beveik nevaikšto į vaistines, aš tik palinkiu sėkmės ir toliau taip sveikai gyventi! Geriau jau neturėti darbo, bet matyti daugiau linksmų, sveikų ir besidžiaugiančių gyvenimu žmonių.
Jei būčiau Sveikatos apsaugos ministras, pirmiausiai uždrausčiau bet kokią reklamą apie vaistus ir maisto papildus, nes šiuo metu vaistų ir papildų vartojimas Lietuvoje yra nenormalus. Įvesčiau griežtą tvarką kompensuojamų vaistų labirintuose. Jei ligonis nenusiperka vaistų laiku be svarbios priežasties, tai kitą kartą gal pasiūlyti nusipirkti pačiam už pilną kainą, o sutaupytus milijonus paskirti nepagydomomis ligomis sergantiems? Įstatymas, suteikiantis vaistų įsigyti pusei metų kai kuriais atvejais irgi nepasiteisino, nes jau sulaukiame nemažai žmonių, kurie atneša krūvas nepanaudotų, gero galiojimo vaistų į vaistines, nes numirė ligonis ir nėra kur jų dėti. Sunaudota už mėnesį, o kur dėti likusių penkių mėnesių kursą? Arba, panaudojo du tris mėnesius ir netiko. Tai juk nemaži pinigai.
Labai daug išrašoma kompensuojamų psichotropinių vaistų, praktiškai kiekvienam pensijinio amžiaus žmogui. Vaistai nėra brangūs. Bet ar verti būti tarp kompensuojamų? Manau, pati valstybė, juos kompensuodama, pratina žmogų prie priklausomybės (tai tikrai neliečia sunkiomis ligomis sergančiųjų). Dažnas juos vartoja ne todėl, kad jam sunku užmigti. Tiesiog nereikia pačiam stengtis geriau gyventi, tabletė už tave tai padarys. Bet ar tai išeitis?
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
