Bruno Ferrero: Išminties skaitiniai vaikams ir jaunimui

Šiuolaikinėje vaikų literatūroje išskirtinę vietą užima tekstai, kurie vaikų ir jaunimo auditorijai kalba apie religijos aspektus, remiasi Biblijos ištarme, moko religinio gyvenimo, o sykiu - ir visiems žmonėms svarbių tiesų. Vienas pačių ryškiausių šiuolaikinių religinės didaktikos atstovų - italų rašytojas Bruno Ferrero.

Jis yra įvairių auklėjamųjų knygų bei pasisekimo sulaukusios pasakojimų rinkinių serijos autorius. Bruno Ferrero, italų salezietis, pedagogas ir rašytojas, dovanoja skaitytojams 365 trumpus pasakojimus - po vieną kiekvienai metų dienai. Tai istorijos apie gyvenimą, meilę, viltį, draugystę, tikėjimą ir žmogaus gerumą.

Kas yra Bruno Ferrero?

Bruno Ferrero yra katalikas vienuolis salezietis, pasaulyje plačiai žinomas didaktiniais religinio pobūdžio kūriniais. Ferrero gimė 1943 m. birželio 2 d. Vilarbasos miestelyje prie Turino, vaizdingajame Šiaurės Italijos regione Pjemonte. Baigė saleziečių seminariją, įgijo teologijos, filosofijos, psichologijos žinių. Kurį laiką dirbo mokykloje. Nuo 1974 m. redagavo jaunimo žurnalą „Mondo ErreB“, nuo 1988 m. dirbo leidykloje „Elledici“. 1990-1995 m. - žurnalo „Dimencioni NuoveB“ redaktorius, nuo 1996 m. - leidyklos „Elledici“ direktorius. Rašo straipsnius į „Saleziečių biuletenį“, leidžiamą 156 šalyse 29 kalbomis.

Priklausymas saleziečių kongregacijai lemia Ferrero darbų pobūdį ir raštų kryptį. Anot Genovaitės Baliukonytės, besiremiančios saleziečio Palemono klebono kun. Massimo Bianco žodžiais, „trečią vietą pasaulyje pagal gausumą (po pranciškonų ir jėzuitų) užimanti saleziečių vienuolija užsiima parapijiečių švietėjiška veikla. Nuo jėzuitų ji pirmiausia skiriasi tuo, kad labiau rūpinasi ne vaikų išsimokslinimu, bet jų ugdymu ir profesiniu lavinimu ir yra orientuota į paprastą liaudį, rūpinasi neturtingomis parapijiečių šeimomis.“ Prieš pusantro šimto metų šią kongregaciją įkūręs italas kunigas Jonas Bosko irgi buvo našlaitis, kilęs iš vargingos šeimos. Aiškiai matyti, kad saleziečiams rūpi vaikai, jaunimas. Knygų rašymas ir leidyba - svarbi šios vienuolijos veikla, tad neatsitiktinai Ferrero gyvenimas taip stipriai susijęs su leidyklomis, knygų rašymu, religiniu vaikų ir jaunuolių auklėjimu.

Lietuvoje apie šį gausiai leidžiamą autorių informacijos tėra labai mažai, tačiau retame knygyne nerasi Ferrero knygų, kurias leidžia leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“. Iš italų kalbos daugiausia jo knygų išvertė sesuo Rasa Paleckytė, yra išvertusios ir Ina Jakaitė, Sigutė Kopalinskaitė.

„Trumpų pasakojimų sielai“ - išminties piliulės kiekvienai dienai

Rašytoją ypač išgarsino jo trumpų didaktinių istorijų knygų ciklas bendru pavadinimu „Trumpi pasakojimai sielai“. Šioje knygoje yra 365 trumpi pasakojimai - lygiai tiek, kiek metuose dienų. Jie - lyg mažytės išminties piliulės, todėl perskaityti reikėtų ne vienu prisėdimu. Per dieną pakanka „išgerti“ vieną piliulę. Leiskite, kad ji „ištirptų“ jūsų mintyse. Perskaitęs pasakojimą nė vienas neliks toks, koks buvo prieš tai. Kiekvienas pasakojimas - tarsi skrynelė: atverkite ją, suraskite joje tą kartais labai pavydžiai saugomą sėklą ir leiskite jai sudygti jūsų sielos dirvoje.

Kai kurios istorijos skaitytojui gali būti pažįstamos iš populiarios autoriaus knygų serijos „Trumpi pasakojimai sielai“, tačiau papildytos naujomis bei sugrupuotos pagal temas jos sutviska visomis vaivorykštės spalvomis. Prie šios knygos norisi grįžti kasdien - ryte, kad įkvėptų pradėti dieną, ar vakare, kad nuramintų mintis ir sušildytų širdį.

Knygų ciklas „Trumpi pasakojimai sielai“

„Katalikų pasaulio leidiniai“ išleido šias Bruno Ferrero „Trumpų pasakojimų sielai“ serijos knygas:

1. Rožės dvelksmas (1998 / 2009)
2. Ar ten aukštai kas nors yra? (1998)
3. Svirplio giesmė (2000 / 2009)
4. 40 pasakojimų iš dykumos (2001 / 2009)
5. Kartais užtenka vieno saulės spindulio (2002 / 2009)
6. Auksinių žuvelių paslaptis (2003 / 2009)
7. Tai žino tik vėjas (2003 / 2009)
8. Mes turime sparnus (2006)
9. Kai pražysta gėlės (2008)
10. Jis šoka tau (2010)
11. Ratilai vandenyje (2010)
12. Gyvenimas - tai visa, ką turime (2011)
13. Žvaigždės spindi tik naktį (2013)

Pasakojimų struktūra ir temos

Knygų ciklo „Trumpi pasakojimai sielai“ kūriniai - klasikiniai universaliojo didaktinio teksto modelio (pavyzdys (exemplum) + didaktinis moralas) atvejai. Privalomoji dalis - pavyzdžio funkciją atliekanti papasakota kokia nors iškalbinga istorija, o teksto gale (atskyrus grafiškai) pateikiamas moralas. Tai gali būti trumpa pamokoma tezė arba platesnė Šventojo Rašto mintis, arba mintys, išsakytos kurio nors šventojo lūpomis (pvz., šv. Augustino), žinomo kultūros, istorijos žmogaus (pvz., Martino Lutherio Kingo, Lao Tse) ir kt. Tačiau visų įdomiausias variantas - kai vietoj moralo papasakojama kita istorija, atliepianti, aiškinanti pirmąją (pavyzdžio) istoriją. Antroji istorija (arba tiesioginis moralas) visada rašoma ir kitu šriftu - pasviruoju.

Vieni pasakojimai labai trumpi, kiti kiek ilgėlesni, bet ilgų, išplėtotų pasakojimų šiame cikle nerasime. Ferrero tekstas skaitomas lengvai ir greitai, nors prasmė gali būti ir ne visai paviršiuje. Rašytojas teigia: „Pavyzdys nėra tik vienas iš daugelio būdų auklėti. Jis yra vienintelis!“ (KUVSS, p. 30, „Auklėjimas“).

Ferrero pasakojimai intertekstualūs, jie remiasi pačiais įvairiausiais kultūros ir literatūros šaltiniais, tačiau rašytojo siekis visada tas pats - pamokyti skaitytoją, sužadinti širdyje Dievo meilę, perteikti Dekalogo išmintį. Vienas pagrindinių pasakojimų šaltinių - Biblijos motyvai, parabolės. Tačiau šalia esama daugybės kitų istorijų. Ferrero ima visą pasaulį - Vakarus ir Rytus, iš jų išgauna pamokomus siužetus kaip kalnakasys - naudingą rūdą. Antai knygoje Auksinių žuvelių paslaptis pasakojama apie pačius įvairiausius kraštus, laikus, situacijas, žmones. „Saulėlydyje“ skaitytojas patenka į laikus prieš daugelį metų, kai „uolingu kalnynu keliavo misionierius su vedliu - jaunu indėnu“ (p. 8), kita istorija („Dvi galvos“) mus nukelia į vieno ežero pakrantę Šiaurės Indijoje, dar kita („Tobula žmona“) - į rytietišką arbatos parduotuvėlę, kur sėdi Mula Nasredinas, ketvirta („Apgultis“) nuveda į Los Andželą, į vartotojišką kino aktorių ir kūrėjų aplinką… Vis dėlto visoje italų rašytojo kūryboje vyrauja pasakojimai, paremti Šventojo Rašto siužetais. Tokių esama ir Auksinių žuvelių paslaptyje: apie karalių Saliamoną („Dievo matas“), apie Adomą ir Ievą („Paskutinis prisilietimas“), apie įvykį Betliejaus tvartelyje („Betliejaus vilkas“). Istorijose veikia karaliai, imperatoriai ir varguoliai, kunigai ir pasauliečiai, vaikai ir seneliai. Kai kada pasakojimai primena pasakėčias, nes juose veikia alegorinę prasmę turintys gyvūnai.

Pavyzdžiai iš pasakojimų

• Džiaugsmingų Kalėdų istorijos: „Vedina anūku, į bažnyčią užėjo senelė. Akimis susirado raudoną lempelę prie Švenčiausiojo Sakramento tabernakulio, atsiklaupė ir ėmė melstis. Berniukas žvilgčiojo tai į senelę, tai į raudoną lempelę ir vėl į senelę. - Ei, senele! Toji švieselė niekada netaps žalia. Štai uola. Vienintelė tikra uola, prie kurios žmonės gali nurimti. Stabtelėjimas, teikiantis tikrą poilsį. Jau yra tarp mūsų. Bet kiek žmonių tai pastebi?“ Pavyzdžio istorija įdomi taikliu psichologiniu vaiko eskizu: anūkas dar mažas, nekantrus, vaikui nuobodu šventykloje, tad jis dairosi aplink, norėdamas kuo greičiau išsprūsti laukan… Bažnyčioje degančią ugnelę mažylis supranta kaip šviesoforą, kurio žalia šviesa leistų išeiti. Istorija priverčia nusišypsoti, tačiau buitinei situacijai Ferrero pritaiko teologinį filosofinį rakursą apie šalia ir visur esančią Dievo karalystę.

• Trys sūnūs: Moraliniai, doroviniai pamokymai remiasi ir folkloro tradicija. Pavyzdžiui, pasakojimas „Trys sūnūs“ kalba apie skirtingus vaikus: dvi motinos džiaugiasi savo sūnų vikrumu, gebėjimu dainuoti, o trečioji neturi kuo pasigirti: „Jis šaunus vaikinas kaip ir daugelis kitų. Tačiau jokiais išskirtiniais gebėjimais nepasižymi“ (TŽTV, p. 24). Bet tik šis sūnus padeda motinai nešti sunkų vandens ąsotį. Antroji teksto dalis (moralas) labai trumpa: „Jūs pažinsite juos iš vaisių“ (Mt 7, 16)“ (ibid., p.

• Mergaitė ir vilkas: Kitos istorijos visai priešingos, jos drąsiai transformuoja klasikinius pasakų siužetus. Pasakojimo „Mergaitė ir vilkas“ (jau pavadinimas primena pasaką „Raudonkepuraitė“) istorija baigiasi netikėtai: „Įžengusi į senelės namus, mergaitė iš karto pastebėjo, kad lovoje kažkas guli - su kepurėle ir marškiniais. Tačiau net iš septynių metrų atstumo ji suprato, kad tai buvo ne senelė, o vilkas: net su kepurėle ant galvos siaubūnas buvo panašus į senelę ne daugiau kaip autobusas į Sofi Loren. / Mergaitė išsitraukė iš krepšelio pistoletą ir nušovė vilką“ (p. 50, 40PD). Moralas netikėtas: „Ne visada įvykiai klostosi pagal numatytas schemas. Neverta per daug pasikliauti senaisiais posakiais, priežodžiais ar pasakomis.“

• Žydrasis vėrinys: Dar kitos istorijos originalios, jų siužetai sukurti paties autoriaus (nors ir matyti tam tikras archetipinės situacijos šešėlis). Tokia yra istorija „Žydrasis vėrinys“, pasakojanti apie seserų meilę. Maža mergaitė, pamačiusi prabangios juvelyrinės parduotuvės vitrinoje nuostabų žydrų turkių vėrinį, nutaria jį nupirkti savo mylimai seseriai ir paprašo pardavėjo jį parduoti, o sumoka savo „brangenybėmis“: „padėjo ant prekystalio skardinę dėžutę, atidarė ją ir iškratė viską, kas joje buvo: mažavertį pinigų banknotą, saują monetų, kelias kriaukleles ir kažkokį paveikslėlį“ (G, p. 18). Juvelyras pasielgia kilniai: matydamas begalinę sesers meilę, „parduoda“ mažajai mergaitei pirkinį. Vyresniajai, atėjusiai paklausti, kaip jos mažoji sesuo už varganus pinigėlius galėjo nupirkti tokį prabangų vėrinį, juvelyras paaiškina: „Ji sumokėjo aukščiausią kainą, kokia tik gali būti: atidavė viską, ką turėjo“ (ibid, p. 19).

Ilgesni pasakojimai ir katechezei skirtos knygos

Kitą Ferrero knygų grupę - Geros ir gražios istorijos (2003), Naujos istorijos (2005), Kitos istorijos (2006), Pasakojimai ir palyginimai (2010) ir kt. - sąlygiškai būtų galima pavadinti ilgesniaisiais pasakojimais (istorijomis), skirtais katechezei, darbui su vaikais ir jaunuoliais per tikybos pamokas ar pan. Katechezės praktikoje pasakojimas kaip veiksmas ir intencija turi didelę reikšmę. Ferrero teigia: „Atrodė, jog pasakotojai - senokai išnykusi žmonių kategorija, tačiau mūsų gyvenamuoju laiku, kuris toks proziškas, technologiškas, nedėmesingas ir šaltas, o kartais net žiaurus, pasakotojai atgimė. Jie atėjo iš pačios pasaulio sielos. Papasakoti apie tai, kas mus padaro žmonėmis. / Pasakodami skelbiame savo tikėjimą ir viltį. Pasakojama todėl, kad mūsų gyvenimas yra įaustas laike, paženklintas susitikimais ir įvykiais. Kiekvienas iš mūsų esame savita istorija“ (GGI, p. 5).

Rašytojas pabrėžia ir pasakojimo svarbą vaiko, jauno žmogaus gyvenimui: „Pasakodami istorijas, ugdytojai ir tėvai išreiškia savo dvasios laisvę, kūrybingumą, įgytą išmintį. Pasakojimas - tai tikras menas, didžiulis ir neįkainojamas lobis, gimstantis kilnioje ir mylinčioje širdyje. Pasakojimas geba suvirpinti jautriausias vaikų ir paauglių sielos stygas, skatina norą pažinti, o tarpusavio bendravimui suteikia šilumos“ (ibid.). Knygoje pateikiama konkrečių metodinių nurodymų tėvams, mokytojams, visiems pasakotojams, pavyzdžiui: „Sudaryk savo asmeninį pasakojimų repertuarą - savo tautos, krašto, šeimos, Biblijos. Išsirink savo laikmečio istorijų: iš laikraščių, žurnalų, televizijos, kino, teatro“ (ibid., p. 7). Kaip matyti, panašios strategijos laikosi ir pats rašytojas.

Kaip pasakotojas jis yra įžvalgus, nori ir kitus atgrasyti nuo prievartinės didaktikos: „Nepradėk nuo didaktinių ketinimų įgyvendinimo ir negrūsk vaikui pasakojimo moralo bet kuria kaina. „Pasakojimo klausymasis ir jo įsivaizdavimas gali būti palyginti su sėja: vaiko mintyse sudygsta tik dalis pasėtų sėklų“ (Bruno Bettelheim). Pasakojimas - ne teksto aiškinimas“ (ibid., p.

Pasakos ir bendrystė

Šios grupės knygų žanrą galima laikyti literatūrine pasaka. Tai gerokai ilgesni nei „Trumpų pasakojimų sielai“ tekstai, jie turi pasakos struktūrą. Naujų istorijų įvade autorius meniškai, vaizdingai pateikia gana plačią pasakos sampratą, apibrėžia jos komunikacinę situaciją: „Į pasaką įlipama tarsi į laivą. Savo „Sykį gyveno…“ pasaka pagauna: atleidžiami lynai. Su vaikais išplaukiame į neaprėpiamų platybių pasaulį, apgyventą kalbančių gyvulių, undinių ir milžinų, raganų ir princesių - neegzistuojančių esybių, kurios, kad ir kaip būtų keista, labai jau panašios į mus, nepaisant visiškai kitoniškos pasakų kasdienybės. Pasaka yra pasaka. Net ketverių metų vaikas supranta, kad „taip nebūna“, bet nuoširdžiai viskuo tiki. Sekant pasaką, tarp suaugusiojo ir vaiko kuriasi paslaptinga atmosfera, kurią sudaro kūnų ir širdžių šiluma, balso skambesys, gestai, galvoje kylantys vaizdiniai. Taip bendraujant plaukiama į nuostabią salą, vadinamą bendryste“ (NI, p. 4). Bendrystė - vienas pamatinių krikščionybės konceptų, labai aktualus vaiko auklėjimo kontekste.

Pasaka (ar pasakojimas) gali padėti bendrauti, suprasti kitus. Pasitelkdamas veidrodžio įvaizdį, Ferrero aiškina šį reiškinį: „Aš esu tavo veidrodis, Gražuole. Atsispindėk manyje, ir aš atsispindėsiu tavyje“, - taip kalba veidrodis puikiame Jeano Cocteau filme. Pasakojimai taip pat yra veidrodis. Kas į juos atidžiai žiūri, mato ne tik savo veido, bet ir savo problemų, būgštavimų, jausmų atspindį. Be to, klausantis apie meškas ir kiškius, mamas ir raganas, ginklanešius ir kipšiukus, sykiu galima įspėti ir kitų žmonių - suolo draugo, sesutės, kiemo bičiulių - jausmus, troškimus, širdies virpesius“ (NI, p. 5). Savo istorijomis Ferrero to ir siekia: suvirpinti širdį, sužadinti jausmus.

Naujos istorijos (kaip ir kitos šios grupės knygos, kaip ir visa Ferrero kūryba) - labai intertekstualios. Tai rodo ir patys šios knygos kūrinių pavadinimai: „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“, „Legenda apie šventąjį Kristoforą“, „Undinėlė“, „Gražuolė ir Pabaisa“, „Balaamo asilė“ ir daugelis kitų. Knygoje Kitos istorijos daug dėmesio skiriama liturginiam kalendoriui apmąstyti. Atskiri pasakojimai skirti religinėms metų ciklo šventėms: „Laukti Kalėdų“, „Adventas ir Kalėdos“, „Gavėnia“ ir kt. Tačiau šios temos įkūnijamos netikėtai, nenuobodžiai. Yra pasakų, kurios kalba apie žmogaus moralines vertybes: darbštumą, pareigą, draugystę, pavydą… Antai pasaka „Kinivarpos Jonio drąsa“ pasakoja apie kinivarpą Jonį, kuris sumano išsiveržti iš savo riboto žinojimo lauko ir išsiaiškinti, o kas gi yra ten, už jo gimtųjų sienojų. Ferrero čia iškyla kaip žaismingas rašytojas, mokantis ironizuoti, kurti spalvingus charakterius. Su humoru aprašyta kinivarpų bendruomenė patiks ir jaunam, ir senam: „Vieną dieną gerai nusiteikusi kinivarpų kompanija kartu susėdusi puotavo, tai yra krimto savąją siją. Užkandžiaudami aptarinėjo įvairias medienos, iš kurių buvo pagaminta sija, rūšis: nuo vienos pilnėdavai, kita didino skrandžio rūgštingumą, dar kita buvo tinkamai išlaikyta. Kinivarpos n...

tags: #bruno #ferrero #skaitiniai #vaikams

• Sužinokite daugiau apie aborto sampratą ir teisinius aspektus
• "Vija" socialinės globos centras
• Kaip sklandžiai grįžti į darbą po vaiko priežiūros atostogų
• vaikiško vežimėlio saugumas ir matomumas
• teisinis Chartijos pagrindas ir įgyvendinimas