Bobos daržas Dzūkijoje: gamtos stebuklas ir tautosaka
Dzūkijos kraštas nuo seno garsėjo amatais, darbščiais, draugiškais ir vaišingais žmonėmis.
Šio krašto kaimus mažiausiai palietė civilizacija. Išliko čia ir dzūkiškos medinės pirkelės, o daugumoje jų - audimo staklės, verpimo rateliai, kiti senoviniai rakandai. Anksčiau kaimo moterys sueidavo į vieną pirkią ir kartu vakarodavo. Susirinkę jos ausdavo, plėšydavo plunksnas, megzdavo, siuvinėdavo, pindavo, darė šiaudinius sodus.
Taigi atgaivinti, puoselėti ir išsaugoti amatus Dzūkijoje turime neblogas sąlygas, nors su kiekvienais metais kaimai sensta, pamažu krašto tradicijos, papročiai, amatų paslaptys slenka užmarštin.
Turtinga Dzūkija ir savo gamtos grožiu.
Bobos daržo šaltinis - Skroblaus versmė
Bobos daržas Dzūkijoje turi kitą, ne tiesioginę reikšmę. Tai viena seniausių ir unikaliausių Lietuvos pelkių, besiribojantis su Baltarusija. Didžioji pelkės dalis - aukštapelkė, vandenį gaunanti iš atmosferos kritulių. Aukščiausia pelkyno vieta iškilusi daugiau nei 130 m virš jūros lygio. Čia gyvena šios teritorijos simboliu tapę kurtiniai, taip pat - tetervinai, gervės. Pelkėje daugiau nei 80 salų ir salelių.
Bobos daržo šalcinis - gražiausio Dzūkijos upelio - Skroblaus ištakos. Skroblaus slėnyje požeminiai vandenys į paviršių išteka ne tik šlaituose - jie veržiasi iš giluminių tarpmoreninių vandeningų sluoksnių aukštyn, žemės paviršiuje telkiasi nedideliuose duburiuose, kuriuos vietiniai žmonės vadina „burbaklėmis“.
Lieptu, nutiestu per užpelkėjusį duburį, galima nueiti iki paties šaltinio, kurio vanduo srūva iš žemės gelmėse pradingstančio urvo.
Vadinamajame „Bobos darže“ požeminiai vandenys veržiasi iš giluminių vandeningų sluoksnių ir telkiasi paviršiuje nedideliuose duburiuose, o ištekėję renkasi į vieną vagą - Skroblaus upelio ištakas.
Skroblaus versmės - tai gražiausio Dzūkijos upelio Skroblaus ištakos, esančios Margionių kaime. Skroblaus slėnyje - jo dugne ir šlaituose - gausu šaltinių, dosniai maitinančių upelį tyru vandeniu. "Bobos daržo” šaltinis - tik vienas iš daugelio, bet būtent jis yra Skroblaus upelio ištakos. Šioje vietoje, radęs vandeniui laidžių nuogulų plotą, gruntinis vanduo išsiveržia į paviršių. Gruntinio vandens horizontas šioje vietoje yra labai vandeningas, nes jį maitina ne tik atmosferiniai krituliai, bet ir giliau slūgsančių tarp moreninių horizontų vandenys. Šaltinio vanduo yra gėlas, skaidrus, bespalvis, be kvapo. Vanduo yra vidutinio kietumo, jame nėra geležies, nitritų ir amoniako, o nitratų kiekis daug mažesnis negu leistina norma, tad šaltinio vanduo yra geriamas.
Ši vieta nuo 1997 m. yra hidrogeologinis gamtos paminklas.
Pažymėtina, kad Bobos daržo šaltinis (kitaip dar vadinamas Skroblaus versme) yra Margionių kaimo pakraštyje, Dzūkijos nacionaliniame parke, Varėnos rajono pietuose.
Šaltinio vanduo gėlas, minkštas, turtingas mineralais. Vanduo iš šio šaltinio maždaug 67 metrus upeliuku vingiuoja palei Ūlos upę, kol įteka į ją. Vieta labai graži.
Dzūkijos tradicijos ir amatai
Dzūkijos kraštas nuo seno garsėjo amatais, darbščiais, draugiškais ir vaišingais žmonėmis. Šio krašto kaimus mažiausiai palietė civilizacija. Išliko čia ir dzūkiškos medinės pirkelės, o daugumoje jų - audimo staklės, verpimo rateliai, kiti senoviniai rakandai.
Anksčiau kaimo moterys sueidavo į vieną pirkią ir kartu vakarodavo. Susirinkę jos ausdavo, plėšydavo plunksnas, megzdavo, siuvinėdavo, pindavo, darė šiaudinius sodus.
Tautodailininkė Laima Saviščevienė kviečia pažinti Merkinės apylinkes, aplankyti kaimynystėje įsikūrusias keramikos dirbtuves, išmokti jums patinkančio amato paslapčių ir išgerti pievose surinktų ekologiškų, vaistingųjų žolelių arbatos.
Tautodailininkė Saulė Lazarevičienė siūlo susipažinti su kaišytinių juostų audimu, šiaudinių sodų, verbų rišimu, žaisliukų kalėdinei eglutei, angeliukų, paukščiukų darymu, bei paroda.
Juodosios keramikos meistrai: Maksimonių k., Petras Pretkelis - Zakavolių k.
Sūrių gamintojų ir valgytojų asociacija „Viva Sol“. Sūrių gamintojai Rasa ir Valdas iš Dargužių kaimo.
Senovinės bitininkystės muziejus ir kelminių avilių bitynas, Musteikos k. Musteikos kaimo pakraštyje, sunykusios sodybos vietoje atidarytas senovinės dzūkų bitininkystės klėtis-muziejus, šalia jo įkurdinta 35 kelminių avilių bitynas. Čia galima paskanauti medaus su koriu ir pamatyti, kaip senovės dzūkai kopinėjo biteles. Norinčių pamatyti dreves medžiuose, lauks už penketo kilometrų, pačiame Čepkelių pelkės pakraštyje, įrengtas drevinės bitininkystės pažintinis takas.
Lankytinos vietos Dzūkijoje
Dzūkija siūlo daugybę įdomių lankytinų objektų.
Istoriniai ir kultūriniai objektai:
- Etnografijos muziejus Marcinkonių k.
- Švč. Trejybės bažnyčia ir dominikonų vienuolyno ansamblis, Liškiavos k.
- Rašytojo Vinco Krėvės - Mickevičiaus memorialinis muziejus, Subartonių k.
- Namui, kuriame mirė didysis Lenkijos ir Lietuvos kunigaikštis Vladislovas Vaza, Merkinės mstl.
- Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia - XVII a. Paminklas Šv. Jonionių k.
- Merkinės kraštotyros ir genocido muziejus, Merkinės mstl.
- Valkininkų Švč. Valkininkų miestelio senoji dalis - XVI a.
- Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, Varėnos m.
- Poeto A. Kalanavičiaus gimtinė ir kapas Sapiegiškių k.
- „Lino kelio“ ekspozicija Subartonių bendruomenės namuose, Subartonių k., Merkinės seniūnijoje. Čia eksponuojama pačių kaimo moterų, jų mamų ir močiučių išaustų lovatiesių, lininių rankšluosčių, austų juostų, siuvinėtų dirbinių paroda „Iš kraičio skrynios“.
- Totorių etnokultūrinis buities muziejus L. ir V. Gaidukevičių sodyboje, Varėnos r. savivaldybė, Subartonių k., Merkinės sen. Muziejuje galima pamatyti šventąją knygą Koraną, nacionalinius totorių drabužius, namų apyvokos daiktus, susipažinti su šios tautos amatais, muzika, menu.
- Petro Pretkelio juodosios keramikos muziejus Zakavolių k., Merkinės sen.
- Ekspozicija: Perlojos archeologinė - istorinė praeitis; Perloja Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdymo metais; Perloja lenkų ir carinės Rusijos priespaudoje; „Perlojos Respublika“ kovoje už nepriklausomos Lietuvos valstybės įtvirtinimą; 1918-1940 m. nepriklausomos Lietuvos laikotarpis; 1940-1944 m. įvykiai; 1944-1953 m. įvykiai; Kolūkių kūrimas ir jų gyvenimas; Eksperimentinio ūkio egzistavimas; Perlojos gyvenimas nuo 1990 metų. Muziejuje yra aktoriaus ir žemiečio T. Margionių kaimo istorijos muziejinė ekspozicija sodyboje „Gasparynė“, Margionių k, Marcinkonių sen.
Gamtos ir poilsio objektai:
- Vaistažolės. Ekologija. Panaros kaime 1, 3 ha žemės plote įkurtas ekologinis ūkis, kuriame auga keliolikos rūšių vaistinių augalų. Vaistažolių džiovinimui naudojama saulės energija. Pilnų namų bendruomenės sodyboje įrengtas herbulariumas - vaistinių augalų daržas, pagal senovės vienuolynų tradicijas, kuris patraukia kiekvieno dėmesį ir tarnauja kaip pažintinė gamtos knyga.
- Broniaus Jurgelevičiaus žvėrynėlis yra Karpiškių kaime. Sodyboje laisvai vaikšto gandras, kudakuoja margaplunksnės vištos, šeimininkauja spalvingas povas, aptvare ratus suka vilkai, purvo vonioje maudosi šernai. Pamatyti galima Šiaurės Amerikos meškėną, stirniuką, lapę.
- Dubičių žemės ūkio bendrovė siūlo pajodinėti žirgais, pasivažinėti važeliu.
- Merkinė - vienas seniausių Lietuvos miestelių, įsikūręs Nemuno ir Merkio upių santakoje, supamas Dzūkijos miškų ir puikaus kraštovaizdžio. Tai senoji Dzūkijos sostinė, kryžiuočių aprašymuose minima nuo 1377 metų. Čia apsistodavo senieji Lietuvos ir Lenkijos valdovai, vyko kovos su kryžiuočiais.
- Merkinės piliakalnis dovanoja gražią panoramą į Nemuno ir Merkio upių santaką. Kažkada čia stovėjo Merkinės pilis, kurioje apsistodavo Lietuvos valdovai ir buvo svarbi kovose ir gynyboje.
- Nuo piliakalnio keliavome link Merkinės apžvalgos bokšto. Pėsčiųjų takeliu (yra rodyklė) per mišką ir Nemuno pakrantę. Keliaujant gražiu pušynu neužilgo išvydome ir apžvalgos bokštą. Jo architektūra tarsi atkartoja aplink augančių pušų lajas ir darniai susilieja su aplinka.
- Puvočių kabantis tiltas per Merkio upę.
- Versmė (šaltinis) Ūlos akis. Jame nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis. Pats vanduo gėlas, minkštas, turtingas mineralais. Vanduo iš šio šaltinio maždaug 67 metrus upeliuku vingiuoja palei Ūlos upę, kol įteka į ją. Vieta labai graži. Pražioje radome apžvalgos aikštelę ant aukšto Ūlos upės skardžio.
- Zervynos - etnografinis kaimas prie Ūlos upės. Besiranganti pagrindinė kaimo gatvė atkartoja Ūlos vingius, nuo jos šakojasi šoninės gatvelės, vadinamos dzūkų ulyčiomis. Jaukios medinės sodybos tebestovi tose pat vietose kaip ir prieš keletą šimtų metų. Kaimą puošia trys mediniai kryžiai, aprišti baltomis prijuostėlėmis. Ši tradicija būdinga tik Dzūkijai, Varėnos rajono kaimuose.
- Liškiava - senas dzūkų kaimelis, garsus dėl barokinės Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčios ir buvusio Dominikonų vienuolyno. Bažnyčia šiuo metu restauruojama, bet vis tiek dailiai atrodo. Netoliese yra Liškiavos piliakalnis ir alkakalnis (sujungti takeliu). Kažkada čia stovėjo medinė pilis. Vėliau pradėta statyti mūrinė, bet nepabaigta, jos griuvėsiai likę iki šių dienų.
- Netoli Druskininkų, ant Ratnyčėlės upelio kranto, yra medinių skulptūrų parkas. Tai vieno geriausių Dzūkijos skulptorių, Antano Česnulio sodyba. Joje eksponuojama dalis menininko darbų. Ekspozicija nuolat papildoma naujais darbais. Rūpintojėlių siena - kolekcija skirtingų skulptorių darbų. Visa kita - A. Česnulio rankų darbas. Dalis skulptūrų - interaktyvios - priėjus groja, šoka, skamba, riaumoja.
„Mama, rodyklės užrašas su klaida“, - šūktelėjo vienas iš vaikų. Turėjau puikią progą papasakoti vaikams apie skirtingas lietuvių kalbos tarmes ir kad užrašas ne su klaida, o parašytas dzūkiškai. Taip kaip Telšių miesto, kurį lankėme praėjusią vasarą, ribos ženklas užrašytas žemaitiškai.
Dzūkijos etnografinio regiono simboliu 2015 m. dzūkai išsirinko paukštį, kuris yra daugelio dzūkų mylimiausias, unikaliausias ir kraštui būdingiausias. Jis - ir vienas spalvingiausių bei gražiausių Lietuvos paukščių, kartais dėl savo išvaizdos vadinamas panku. Dzūkai šį paukštį dar vadina lupučiu, tutliu.
Šis paukštis, „Vidur girių“ festivalio simbolis, yra aukščiausias Lietuvos paukštis, primenantis mums sėkmingą gamtosaugos istoriją. Prieš dešimtmetį dėl miškų sausinimo ir durpių kasybos šiam paukščiui buvo kilusi grėsmė išnykti ir jį buvo galima stebėti tik atokiose pelkėse (pvz., Čepkelių raiste, Žuvinte), kur žmogus neužklysta. Visgi, gamtininkai visoje Europoje ėmėsi veiksmų - įteisino draudimus šiuos paukščius medžioti ir baidyti maitinimosi metu, atkūrinėjo šlapynes. Dabar šiuos paukščius galima daug kur sutikti. Pavasarį jie stebina visus įspūdingais tuoktuvių šokiais ir savo išskirtiniu klykavimu.
Netoli Marcinkonių kaimo esanti pelkaitė, turinti išskirtinį smagų pavadinimą. Sakoma, kad jis atsirado dėl to, kad mamos meškomis kaime gąsdindavo savo vaikus, kad šie nenuklystų tolį į pelkę: „Žiūrėk, meškos _______ ten už medžio!“
Lietuvoje smėlynus galima sutikti tik pajūryje ir Dzūkijoje. Jie mums asocijuojasi su poilsiu, užuovėja, atostogomis ir šiluma. Kadangi Dzūkijoje vyrauja smėlynai - nederlingas dirvožemis - nuo seno dzūkai augino grikius. Iš jų jie prigamindavo daugybę patiekalų. Tradicinis Dzūkijos pyragas skanėstas, pagamintas iš grikių miltų.
Anksti pavasarį Dzūkijoje kirtavietėse ar atvirose vietose dygstantys grybai, pasižymintys išskirtine išvaizda. Norint paruošti šį grybą, reikia jį net keletą kartų nuvirti, nes jis turi nuodingų medžiagų. Kai kurie dzūkai nuo seno šiuos grybus rinko ir tinkamai paruošę valgė. Grybų pavadinimas labai vaizdingas ir smagus.
Vienas didžiausių pagal užimamą plotą kaimų Lietuvoje. Jame baigiasi traukinio iš Vilniaus kelionė. Po šios stotelės traukinys toliau nebevažiuoja - tai paskutinė maršruto stotelė. Seniau ši geležinkelio linija buvo ilgesnė ir jungė Sankt Peterburgą, Vilnių ir Varšuvą. Šiame kaime stovi autentiškas gražus medinis XIX (19) a. geležinkelio stoties pastatas.
Šis verslas, o dabar - labiau hobis susijęs su visų mūsų mėgstamu saldumynu. Paprastai šio gardaus daikto mes gauname iš namuose auginamų gyvūnėlių, o Dzūkijoje dar išlikusi sena tradicija jį gauti iš miškų - apgyvendinant tuos gyvūnus specialiai iškirstose medžių drevėse.
Marija Balevičiūtė - Volungevičienė gyvenanti Margionių kaime pasakoja apie "Bobos daržo” šaltinį: "Yra tokia vieta - Bobos daržas, o ty tokia duobelė, o jos dugno neragėc. Tai pas mumi tep porino:sako iš ty bobulė vaikus parneša. Buvo mūs kaimynų vaikai, ale jau ot ūgtelėjį, ir bobulė dar vienų mažukų sugovė. Mes pastarėm ir nutarėm, kad gana. Raikia kų tai daryc, kad jau toj bobulė vaikų nenešot. Klapatas: supk, žūrėk, negali bėgioc, kur visi. Tai ciej vaikai ir aš, ir dar mergaitė lupom iš tvoros lotų ir ajom tan Bobos daržan. O karcis ilga, o mes jų vos nešam... Ir - kyšc mes tų lotų ton duobelėn, o kas ty - jų atgal! Nutarėm, kad nieko nepadarysim. Kitų dzien mes ir vėl. Cik dar akmenį. Akmenų ca nedaugel. Tai iš toli. Visų dzien sukaitį ricinom, ale vos cik atricinom ton duobelėn. Ir jau parajom mūs - durys uždarytos! Nesugaus bobulė daugiau mažukų. Tuom kart niekas ir negimė.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
