Meniu

Psichologijos požiūris: kodėl „Blogų vaikų nebūna“ ir kaip suprasti mažylių elgesį

Knygoms tėvams - vienas mano mėgiamiausių žanrų ir stengiuosi vis perskaityti kažką naujo iš šios srities. Manau, kad vertingos knygos įneša naujų žinių, idėjų ir padeda geriau suprasti savo atžalas. Gali iškilti klausimas, ar yra naudos iš tokio tipo knygų skaitymo, nes, esą, kiekvieni tėvai žino „geriausiai” kaip auklėti savo vaikus, pasitelkiant senus ir tradicinius metodus. Tačiau, jeigu šie metodai būtų tokie veiksmingi, tai neturėtume jokių bėdų su vaikų elgesiu. Deja, jų vis atsiranda. Šiandien apžvelgsime du svarbius požiūrius, padedančius tėvams geriau suprasti ir drausminti savo atžalas, o taip pat ugdyti drąsų, kūrybingą ir savimi pasitikintį žmogų.

Pagarbios tėvystės filosofija ir Janet Lansbury požiūris

Taigi mano rankose atsidūrė Janet Lansbury knyga „Blogų vaikų nebūna. Drausminti mažylius ne gėda“. Amerikiečių pedagogė Janet Lansbury yra unikali tėvystės ekspertė, organizacijos „Resources for Infant Educarers“ (RIE) mokytoja ir novatoriškos vaikų specialistės Magdos Gerber studentė. Jos patarimai pagrįsti ne tik formaliomis studijomis ir kitų ekspertų atliktais tyrimais, bet ir dvidešimties metų darbo su tėvais ir jų mažyliais patirtimi.

Knygoje „Blogų vaikų nebūna. Drausminti mažylius ne gėda“ - patys populiariausi ir skaitomiausi autorės straipsniai apie mažylių elgesį ir pagarbios tėvystės principus, turinčius teigiamos įtakos ir tėvams, ir vaikams. Apžvelgiamos tokios temos kaip bausmės, bendradarbiavimas, ribų nustatymas ir bandymas jas peržengti, pykčio priepuoliai, mušimas ir daugybė kitų.

Taip pat pateikiama praktinių patarimų tėvams, susiduriantiems su natūralios raidos nulemtu mažylių noru peržengti ribas, taip išbandant tėvų meilę ir kantrybę. Janet Lansbury knyga atsako į klausimus: „Aš neisiu miegoti! Nevalgysiu košės! Nesidėsiu kepurės!“ Taip, jūsų angelėlis tikrai moka išvesti iš kantrybės. O kaip išlikti ramiems tokioje situacijoje? Kaip rasti tinkamus žodžius ir nepradėti rėkti? Ir kaip užauginti malonų bei paklusnų vaiką, bet neapriboti jo vystymosi, nepalaužti jo asmenybės, išugdyti drąsų, kūrybingą ir savimi pasitikintį žmogų?

Knyga parašyta labai aiškiai ir struktūruotai, sudarant įspūdį, kad joje nėra nieko nereikalingo. Kiekviename skyriuje aptariama kažkokia situacija, su kuria susiduria daugelis tėvų (vaikas neklauso, atsikalbinėja, bando vadovauti, nepriima jaunesnio brolio/sesės, etc.). Knygos autorė iškart duoda paprastus patarimus, ką reikėtų daryti skirtingose situacijose ir ko nereikėtų daryti.

Turint pakankamai žinių bei žvelgiant į pasaulį vaikų akimis, šiuo permainingu laikotarpiu puikiausiai galima kurti pasitikėjimu, pagarba ir meile grįstus abipusius santykius. Tinkamas auklėjimas suteikia vaikams saugumo ir komforto jausmą. Kai nustatytos ribos yra tinkamos, vaikai jų taip dažnai neperžengia. Jie pasitiki savo tėvais ir globėjais, vadinasi, ir savo pasauliu. Mažyliai jaučiasi laisvesni bei ramesni ir gali nukreipti dėmesį į svarbesnius dalykus: žaidimus, mokymąsi, socializaciją ir tiesiog buvimą laimingais vaikais.

Vaikų netinkamo elgesio priežastys ir supratimas

Svarbiausia žinia, kuri perduodama šioje knygoje: „jei gali, vaikas elgiasi tinkamai” (kaip, beje, ir tėvai). Ir paneigta tradicinė nuostata, esą, vaikai blogai elgiasi sąmoningai, tyčia ar manipuliuodami. Liepdami vaikui gerai elgtis ir primesdami savo valią, vargu ar padėsime išsiugdyti naujų įgūdžių ar suprasime, kas vaikui kelia nerimą. Ross W., psichologijos mokslų daktaras, daug metų dirbantis su rizikingo elgesio vaikais, jų tėvais ir mokytojais, šioje knygoje labai paprastai ir glaustai, su praktiniais pavyzdžiais dalinasi, kaip būtų galima geriau suprasti vaikų netinkamo elgesio priežastis ir įveikti juos kamuojančius sunkumus. Empatija, atjauta, pagarba, bendradarbiavimas - to vertas kiekvienas vaikas ir suaugusysis. Būtent šiais kriterijais paremta Ross W. metodika.

Man patiko, kad šis psichologas ragina neklijuoti vaikams etikečių, atsisakyti išankstinių nuostatų, pasisako už vaistus tik kraštutiniu atveju, neakcentuoja diagnozės svarbos (dažnai ji nepadeda suprasti vaiko elgesį), pataria kreipti dėmesį ne į elgesį, o į jo priežastis. Nors šis auklėjimo metodas daugiau skirtas tėvams, kurių vaikai turi socialinių, emocinių ir elgesio sutrikimų, tačiau, mano manymu, kaip ir autorius pataria - puikiai tinka ir auginantiems rūpesčių nekeliančius vaikus. Trumpai užsiminta apie brolių ir seserų santykius bei paminėta knyga „Mano vaikai nesipyksta”.

Vaikas, rodantis nuovargį ir susierzinimą, sėdintis su tėvais

Kodėl mažyliai nuolat bando peržengti ribas?

Jei mažylis nuolat peržengia ribas, toks jo elgesys gali išmušti iš vėžių net kantriausius tėvus ar globėjus. Kodėl mūsų mielas vaikelis mėto į mus žaislus, nors mes ką tik paprašėme jo to nedaryti, ir dar juokiasi? Ar jis yra blogas? Ar tiesiog nori šiuo metu tobulinti mėtymo įgūdžius? Galbūt jis paprasčiausiai mūsų nekenčia... Mažyliai, būdami itin jautrūs, emocingi ir kol kas nesugebantys kontroliuoti savo impulsų, dažnai jausmus ir poreikius išreiškia keisčiausiais būdais. Jeigu jus tai paguos, toks vaikų elgesys jiems patiems neturi prasmės. Paprastas paaiškinimas - tai lemia dar nesusiformavusios galvos smegenų prefrontalinės žievės ir mažylių audringų emocijų derinys. Dar paprasčiau: mažylius dažnai užlieja emocijos, stipresnės už juos pačius. Kitaip tariant, jūsų vaikas greičiausiai suprato, kad jūs nenorėjote, jog jis jus, savo draugus, brolius ar seseris muštų; mestų maistą ar išpiltų vandenį ant grindų; verkšlentų; šūkautų ir vadintų jus „kvailu“; tačiau vaiko impulsai pasirinko kitą sprendimą. Ir nors jis šaiposi, daro tai ne iš piktos valios. Štai #1 taisyklė: Niekada nepriimkite blogo vaiko elgesio asmeniškai. Mūsų vaikai mus myli, vertina ir jiems mūsų reikia labiau, negu jie gali pasakyti. Priminkite tai sau, jeigu reikia, daugybę kartų per dieną, kol perprasite šią taisyklę. Sveikas požiūris į ribų peržengimą yra esminis atspirties taškas. Gerbti vaikus reiškia suprasti jų raidos stadiją ir nereaguoti į jų pagal amžių tinkamą elgesį taip, tarsi jie būtų mūsų bendraamžiai. Toliau pateikiamos dažniausios priežastys, kodėl maži vaikai nuolat bando peržengti ribas.

SOS! Aš negaliu funkcionuoti.

Maži vaikai, ko gero, yra paskutiniai žmonės Žemėje, atkreipiantys dėmesį į savo nuovargį ar alkio jausmą. Jie gali tarsi užprogramuoti aktyviai žaisti ar užsiimti kokia nors veikla, kol jų kūnas užvaldo protą ir perduoda mums SOS žinutę per dėmesį prikaustantį elgesį. Prisimenu savo vaikų netinkamą elgesį - dažniausiai tai būdavo susiję su nuovargiu: vieną dieną RIE grupėje mano mažas sūnus (kuris visada viešoje vietoje elgdavosi pavyzdingai) staiga pradėjo stumdyti ir mėtyti daiktus. Aha. Jis jau pavargo ir jam jau gana. Pasakiau jam, kad išgirdau ir tuoj eisime namo: „Aš nenoriu, kad tu stumdytum ir mėtytum. Man atrodo, bandai pasakyti, jog esi pavargęs ir jau nori namo. Teisingai?“ Netrukus po to užsikalbėjau su vieno vaiko tėvais ir akimirką užsimiršau. Ir, nieko keista, mano vaikas vėl pradėjo stumdyti ir mėtyti. Oi, tai mano kaltė. „Atsiprašau, mielasis, sakiau tau, kad tuoj vyksime namo, bet pradėjau kalbėti su kitais žmonėmis. Dėkui, priminei man, kad jau pats laikas eiti.“

Taip pat prisimenu šeimos išvyką, kai viena iš dukterų, kuriai tuo metu buvo ketveri metai, staiga pradėjo nemandagiai kalbėti su mano mama. Mane tai ypač nustebino (kaip ji galėjo?), tačiau pasistengiau išlikti rami ir pasakiau: „Aš tau neleisiu taip kalbėti su močiute... Mums laikas važiuoti.“ Išlydėjau iš kambario šaukiančią (šaukė mano duktė, nors ir aš norėjau tai daryti). Kai ją nunešiau į ramią vietą, kur galėtų saugiai kartu su manimi atlyžti, man dingtelėjo mintis - mes keliavome šešias ar septynias valandas. Savaime suprantama, ji jaučiasi pavargusi ir man tai praneša keturmetei tinkamu būdu. Ach. Ir vėl mano kaltė.

Nesuskaičiuoju, kiek kartų mano vaikai elgėsi netinkamai, nes staiga pasijuto alkani, praėjus vos dvidešimčiai minučių nuo siūlymo pavalgyti. Ir jų neišvengiamas atsakymas „Tada aš nebuvau alkanas“ visada atrodydavo toks nesąžiningas. Matyt, viskas yra sąžininga, kai kalbame apie meilę, ginčus ir mažylius.
Prašau aiškumo.

Vaikai dažnai bando peržengti mūsų nustatytas ribas, nes tiesiog negauna aiškaus atsakymo į savo klausimą: „Ką tu darysi, jeigu aš padarysiu tai ir tai?“ Jie taip pat nori sužinoti: „Ar pirmadienio popietę tėvų reakcija bus kitokia? Gal tada, kai tėvai bus pavargę? O jeigu aš pavargęs? Kai mano nuotaika prasta, ar tavo veiksmai bus kitokie?“ Todėl, peržengdami nustatytas ribas, mažyliai tiesiog dirba savo darbą, t. y. bando sužinoti apie mūsų lyderystę (ir mūsų meilę), išsiaiškinti mūsų lūkesčius bei namų taisykles ir suprasti, kur slypi jų jėga. Mūsų užduotis yra atsakyti kuo aiškiau ir tiesiau. Atsakymai skirsis atsižvelgiant į situaciją, tačiau turime nuosekliai parodyti, kad mūsų negąsdina toks vaikų elgesys, kad galime susitvarkyti ir apskritai tai nėra koks nors rimtas reikalas.

Ribos nustatymas ir kova dėl valdžios – kaip nustatyti ribas tėvystėje ar santykiuose

Kas čia per šurmulys?

Kai tėvai praranda savikontrolę, pradeda pamokslauti ar net kalbėti apie ribų peržengimą pernelyg dažnai, tai gali sukurti nedidelę dramą, kurią vaikai yra priversti suvaidinti iš naujo. Bausmės ir emocinis atsakas kuria istorijas, kurios gąsdina, kelia nerimą, gėdina, sukelia kaltės jausmą arba bet kokį šių jausmų derinį. Tėvai, net ir ramiu tonu pasakę sakinį ar du apie vaikų elgesį bandant peržengti nustatytas ribas, gali sukurti visą pasakojimą apie vaiką, turintį problemų (galbūt jis pernelyg stipriai apkabina savo mažą sesutę). Tokiu atveju vaikas identifikuos save su šia istorija ir problema, nors tai tiesiog buvo impulsyvus elgesys, trukęs akimirką. Jei mano duktė būtų šiurkščiai kalbėjusi su manimi, o ne su močiute, mano atsakymas būtų kur kas trumpesnis. Užuot emocingai reagavusi ir kūrusi pasakojimą dėl atsitiktinio verkšlenimo, šaukimo „Tu esi kvaila“, „Aš tavęs nekenčiu“ ir pan., tiesiog užkardyčiau tokį elgesį, neleisdama jam išmušti manęs iš vėžių. Galbūt pripažinčiau: „Puikiai suprantu, kad pyksti, nes turime išeiti iš parko. Tu tikrai esi nusivylusi.“ Visada, visada, visada leiskite vaikui išreikšti savo jausmus. Taip, vaikai retkarčiais bandys peržengti nustatytas ribas ir tai yra normalu jų amžiui. Jeigu mes į tai sureaguosime, galime vaikus paskatinti taip elgtis ir toliau. Kartais vaikai šypsosi ar juokiasi, iš naujo vaidindami tą pačią istoriją. Tačiau dažniausiai tai būna nerimastinga, nedrąsi šypsena, o ne piktdžiuga.
Ar aš turiu pajėgius vedlius?

Įsivaizduokite, kaip neramu dvejų, trejų ar ketverių metų vaikui, kuris nėra tikras, ar turi stabilų vedlį. Patys efektyviausi lyderiai vadovauja su pasitikėjimu, nepamiršta humoro ir viską atlieka tarsi be didelių pastangų. Tam reikia praktikos, bet nereikia jaudintis - nuolat peržengdami ribas, vaikai mums suteikia daug galimybių tobulinti savo gebėjimus. Pasinaudokite toliau pateiktu Magdos patarimu:

„Žinokite, kas svarbu jums ir vaikui. Jeigu jums neaišku, vaikas ir toliau priešinsis, o tai jus, tėvus, dar labiau supykdys. Tai tik dar labiau išryškina jau egzistuojantį konfliktą, kuriame susipina pyktis, kaltė ir baimė. Vaikui ypač sunku augti su dviprasmiškais tėvais.“ - Magda Gerber, „Mieli tėvai: rūpinimasis kūdikiais su pagarba“ (angl. „Dear Parent: Caring for Infants With Respect“)
Aš turiu jausmus.

Kartais vaikai bando peržengti ribas, nes viduje susikaupia daug jausmų ir streso, kurį jie siekia išlaisvinti. Pasitikėjimas šiuo neįkainojamu procesu, ramus (bet tvirtas) ribų gynimas bei leidimas tuo pačiu metu vaikui išgyventi visus savo jausmus yra greičiausias ir sveikiausias būdas pašalinti ribų peržengimo priežastis. Jeigu laikysitės požiūrio, kad visi jausmai leidžiami, tai suteiks jums galimybę pačioje pradžioje sustabdyti netinkamą vaikų elgesį.
Pati nuoširdžiausia meilikavimo forma (tarsi).

Vaikai yra itin jautrūs, o mes jiems esame patys įtakingiausi elgesio modeliai. Tad jie tiesiog sugeria mūsų elgesį ir taip atspindi mus, atitinkamai elgdamiesi patys. Pavyzdžiui, jeigu mes išplėšiame žaislus vaikui iš rankų, jis gali tą patį padaryti su savo draugais. Tikėtina, kad vaikas elgsis netinkamai kiekvieną kartą, kai tėvai būna nusiminę ar dėl ko nors nerimauja ir atvirai nesidalija savo jausmais.
Atrodo, kad šiuo metu tai geriausias būdas sulaukti dėmesio.

Jeigu vaikas pastaruoju metu nesulaukė pakankamai dėmesio ir meilės arba jeigu mes dėl savo vaiko elgesio kūrėme kažkokias istorijas ir dramas, vaikas gali ir toliau taip elgtis, siekdamas bent neigiamos reakcijos.
Ar pastaruoju metu sakei, kad mane myli?

Kai vaikai jaučiasi ignoruojami arba nors truputį mus nuvylę, jie ima jaudintis ir jų neigiamame elgesyje tiesiog atsispindi baimė. Padrąsinantys apkabinimai, bučiniai ir žodžiai „Aš tave myliu“ tikrai padės nutiesti tiltus tarp jūsų ir vaiko. Tačiau pačios svarbiausios meilės žinutės išgirstamos per mūsų kantrybę, empatiją, priėmimą, pagarbią lyderystę ir nuoširdų norą pažinti savo vaiką. Mylėti mažylius reiškia juos pažinti.

Tėvai apkabina ir guodžia vaiką po emocijų proveržio

Praktiniai patarimai ir įžvalgos tėvams

Sakoma, kad protingi žmonės mokosi visą gyvenimą ir aš tokiai filosofijai pritariu. Tačiau man atrodo, kad ji turėtų būti taikoma ne tik išsilavinimui, bet apskritai visoms gyvenimo sritims - tiek darbui (karjerai), tiek motinystei/tėvystei, tiek apskritai gyvenimui (bandyti mokytis iš svetimų, o ne savo klaidų). Esu iš tų mamų, kuriai svetimas auklėjimas be žodžio „ne“, man atrodo, kad ribos turi būti viskam. Tačiau ši knyga būtent labiausiai ir skirta, mano manymu, tėvams, kuriems dėl įvairių priežasčių sunku sudrausminti savo vaiką. Skirtingai nuo kitų metodų (kaip pvz. nusiraminimo kėdutė ar pan.), autorė ragina su vaiku kalbėtis ir tokiu būdu spręsti problemą.

Ar aš, jau paaugusios dukros mama kažko iš knygos išmokau? Šio bei to taip, labiau taktikos nei strategijos, nes ir taip taikau įvairias drausminimo priemones. Bet kuriuo atveju knyga verta perskaitymo, jeigu jau esate ant ribos: tuoj arba rėksite, arba imsitės kitų neracionalių sprendimų.

tags: #blogu #vaiku #nebuna