Vaikų poreikiai yra esminis aspektas, užtikrinantis jų sveiką augimą, vystymąsi ir gerovę. Šiame straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai fiziologiniai, emociniai ir psichologiniai vaiko poreikiai, pabrėžiant jų svarbą ir galimas pasekmes, jei jie nėra patenkinami. Siekiama apibrėžti pagrindinius vaiko poreikius, aptarti veiksnius, turinčius įtakos vaiko elgesiui, bei teorinius modelius, padedančius suprasti šią problemą.
Pagrindinius vaiko poreikius galima suskirstyti į kelias grupes, kurios yra vienodai svarbios jo raidai.
Fiziniai poreikiai, dar vadinami fiziologiniais, yra būtini vaiko išgyvenimui ir tinkamai raidai. Tai apima:
Fiziologiniai poreikiai yra aiškiausi - jie ir labiausiai matosi pažvelgus į naujagimius. Jiems būtina kvėpuoti, valgyti, tuštintis, palaikyti kūno temperatūrą, miegoti. Su mūsų fiziologija susiję poreikiai yra ne tokie akivaizdūs, tačiau ne mažiau svarbūs. Tai apima kūno šilumą, fizinį kontaktą su kitu. Vaikai, kurių šie poreikiai patenkinami, auga sveikesni, jų raida sklandesnė.
Poreikis judėti yra neatsiejamas nuo vaiko fizinės ir psichologinės savijautos. Vaikai juda visą laiką, o tinkamas judėjimas paruošia ir smegenis sėkmingiau priimti ir perdirbti informaciją. Taip pat svarbus yra savo kūno supratimas, įgalinantis vis tikslesnius judesius. Vaikams, kurių judrumas ribojamas, gali kilti sunkumų mokytis išbūti ramiai, nes judesys yra jų pagrindinė būsena.

Emociniai poreikiai yra ne mažiau svarbūs nei fiziniai. Vaikai išgyvena tas pačias emocijas kaip ir suaugę žmonės: nerimą, liūdesį, stresą, džiaugsmą ir pyktį. Svarbu, kad vaikai būtų išmokyti tinkamai rodyti emocijas. Emocijų valdymas neturėtų būti suprantamas kaip emocijų vengimas ar slopinimas. Pirmiausia reikia jas atpažinti, o tik tada kontroliuoti jų išraišką. Jausti įvairias emocijas yra normalu ir sveika, tačiau turime tinkamai jas ištransliuoti. Karantino metu vaikų emocijos gali būti sustiprėjusios, išryškėjusios, nes padidėjęs bendras nerimo lygis.
Meilė ir dėmesys yra gyvybiškai svarbūs vaiko raidai. Vaikai, kurie jaučiasi mylimi, yra laimingesni ir labiau pasitikintys savimi. Meilę svarbu ne tik jausti, bet ir ją rodyti. Tai gali būti paprastas apkabinimas, pagyrimas ar tiesiog buvimas šalia. Vaikai, kurių meilės ir dėmesio poreikiai nepatenkinami, gali jausti vienišumą, nerimą, o kraštutiniais atvejais - net mirti nuo trūkumo meilės, dėmesio ar kontakto su žmogumi.
Poreikis vengti nemalonių pojūčių yra svarbus vaiko gerovei. Kuomet vaikas jaučia skausmą ar kitą nemalonumą, labai svarbu, kad mama ar kitas emociškai artimas vaikui žmogus būtų šalia, galėtų nuraminti, priglausti. Tai padeda vaikui jaustis saugesniam ir sumažina patiriamą stresą.

Psichologiniai poreikiai yra būtini vaiko psichinei sveikatai ir gerovei. Šiuo laikotarpiu svarbiausias yra saugumo jausmas. Kai daug neaiškumo ir neapibrėžtumo, saugumo jausmas tampa bene svarbiausiu.
Saugumo poreikis yra vienas iš pagrindinių vaiko psichologinių poreikių. Jei kūdikis nesijaučia saugus, jis labai kenčia, o nesaugumas ateina būtent iš artimiausių žmonių. Jei vaikystėje mus kažkas netikėtai palikdavo, galbūt mums atsirado baimė, kad galime būti palikti, netekti artumo. Jei vaikystėje mus kažkas netikėtai nuskriaudė, išdavė, užpuolė, naudojo psichologinį smurtą, galime jaustis nesaugiai, kad artimi žmonės mūsų atžvilgiu gali būti ne geranoriški. Vadinasi, atsiranda tam tikras paranojiškumas.
Aplinkinio pasaulio pažinimo poreikis - vienas svarbiausių. Vaikai yra labai smalsūs. Jų domėjimasis viskuo, ką galima tyrinėti ir stebėti yra neišsenkantis. Todėl tėvams nuo pat gimimo būtina pasirūpinti, kad vaikas galėtų realizuoti šį gebėjimą ir jų smalsumas būtų patenkintas.
Pasaulio suvokimo per jausmus poreikis: Vaikas atranda pasaulį per jutiminį patyrimą - stebėdamas, liesdamas, uostydamas, ragaudamas. Emociškai vaikas pažįsta pasaulį per santykį su jį supančia aplinka, per patyrimus bei išgyvenimus. Yra žinoma, kad vaikai, kurių patyrimų įvairovė yra ribojama dėl įvairių išorinių aplinkybių, išgyvena tam tikrą jautrumo atrofiją. Jei sensorinių įspūdžių nėra arba yra, bet labai mažai ir jie nesiskiria įvairove, tai gali sumažinti specifinių galvos smegenų neuronų formavimosi dinamiką.
„Asmeninio efektyvumo” poreikis: Tai siekis veikti savarankiškai, be kieno nors pagalbos. Vaikas nori matyti savo veiklos rezultatus, jausti jų pasireiškimo išoriniame pasaulyje efektyvumą. Jam džiugu pastebėti, kad pokyčiai, kuriuos jis mato, susiję su jo veiksmais. Unikalios patirties svarba, kuomet „vaikas jaučia, kad jis gali kažką pakeisti: atlikti judesį, garsą, ritmą ir džiaugdamasis sužavėtais tėvų žvilgsiais vėl patirti kūrybinį džiaugsmą. Visą tai turi didžiulę reikšmę sveikos savivokos ir asmeninės vertės jausmo formavimuisi“.
Poreikis bendrauti yra vienas svarbiausių, išliekantis daugelį metų. Bendravimas su kitais žmonėmis, ypač su suaugusiu žmogumi, padeda vaikui formuoti moralės jausmą, vertybes ir kurti svarbius artimus ryšius. Artimas nuoširdus ryšys gali palaikyti vaiko fizinę ir psichinę sveikatą.

Fizinių poreikių užtikrinimas yra tiesiog būtinas tinkamai vaiko raidai. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daug diskutuojama apie psichikos higieną. Vaikai ne visuomet supranta, bet visuomet jaučia, kad tėvai nerimauja, kad šeimoje viskas yra kitaip, nei buvo. Kad vaikams būtų ramiau, visų pirma, reikėtų didelį dėmesį skirti bazinių jų poreikių patenkinimui: kokybiškam miegui, tinkamai mitybai.
Vaikų elgesio sutrikimų priežastys gali būti labai įvairios ir priklauso nuo daugelio veiksnių. Pyktis yra būtina ir natūrali emocija, kurią svarbu kartkartėmis pajausti. Tai nepamainomas pavojaus signalas, skatinantis reaguoti, jei kas nors negerai. Paprastai pyktis yra nepatenkintų vaiko fiziologinių (alkio, poilsio, higienos), saugumo (nuosavybės, darnios namų aplinkos, taisyklių), meilės (šeimos, globos, artumo) bei kitų poreikių išraiška, kuri gali būti ūmi arba kilti spontaniškai.
Vaikas yra psichologinė būtybė. Tvirtas ryšys su šeima, atidus bei supratingas jo poreikių tenkinimas yra labai svarbus tolesnei ne tik fizinei bet ir psichologinei raidai, sveikatai, gerovei. Vaikas, gyvenantis aplinkoje, kur ilga laiką nėra atsižvelgiama į jo poreikius, tampa užsitęsusio streso ir daugelio ligų auka.
Vaikai mato ir jaučia, kaip nerimauja tėvai. Be to, jie girdi informaciją iš televizijos, skaito internete: apie pavojus, ligą, mirtis. Vaikai nerimauja ir tas nerimas pradeda reikštis per emocijas, per elgesį. Neatsiliepiant į vaiko poreikius, gali pakisti jo elgesys: atsirasti pyktis, pasireikšti agresija. Jeigu vaikas iki karantino buvo ramus ir sukalbamas, o staiga tapo piktas, agresyvus, ar, priešingai, labai pasyvus, vangus, užsisklendęs, tai yra požymis, kad jo psichologinė būsena pablogėjo.
Jei kūdikystėje vaikas patiria nuolatinį tėvų šių poreikių ignoravimą, tai pasireiškia sumažėjusiu gebėjimu bendrauti dvasiškai ir emociškai. Baziniai vaiko poreikiai, gyvybiškai svarbūs vystymuisi, yra tiek fundamentalūs, kad nepraranda savo reikšmingumo sekančiais augimo etapais, likdami aktualiais ir suaugusiųjų amžiuje.
Nuraminti vaiką turbūt nepakanka. Svarbu išklausyti vaiką, kuo paprastesniais žodžiais atsakyti į jo užduodamus klausimus. Svarbu paaiškinti, jog kasdien daug žmonių - gydytojų, mokslininkų - dirba tam, kad virusas būtų nugalėtas. Vaikas turi suprasti, kad yra žmonių, kurie padeda, ieško sprendimo, kad jo šeima nėra palikti vieni.
Ištikus pykčio priepuoliui, neparodykime, kad jūs sutrikęs ar išsigandęs - vaikas turi jausti, kad mes visada apsaugosime ir nuraminsime. Po didžiųjų pykčio priepuolių paprastai sapnuojami naktiniai košmarai. Skirkime dėmesio miego ritualams, tą vakarą išeidami paglostykime vaiką ilgiau. Jei po smarkaus pykčio vaikas būna išbaramas, patiria nemalonias pasekmes, jis paprastai išgyvena kaltę ir bejėgiškumą, dėl to tampa nelaimingas.

Vaikas labiau nukentės, jei tėvai pildys visus jo norus ir užgaidas. Įsivaizduokime situaciją, kai namuose tėvai sąžiningai pildo vaiko norus, tačiau kas nutiks vaikui patekus į sociumą, kur santykiai užmezgami su daugybe skirtingų žmonių? Čia jo norai nebus tenkinami, tad vaikas patirs didelį nusivylimą, o pasaulį ims suvokti kaip blogą, grėsmingą.
Norėti nedraudžiama, norėti galima. Tėvai turėtų atsižvelgti į vaiko norus, juos įvardinti, bet nebūtinai visus tenkinti. Svarbu atskirti poreikius nuo norų ir atsižvelgti į vaiko galimybes. Norai gali pagerinti gyvenimą, tačiau svarbu nepamiršti, kad ne visus norus būtina pildyti.
Vaiko poreikių įvairovė kinta jam augant. Palaipsniui didelę įtaką vaiko elgesiui ima daryti socialiniai poreikiai. Aplinkinių elgesio imitavimas, teigiamų pavyzdžių kartojimas kuria vaiko identitetą, būdingą jo amžiaus tarpsniui. Šie svarbiausi poreikiai, tiksliau jų patenkinimo lygis, įtakoja vaikų gebėjimą kurti artimus emocinius ryšius su kitais žmonėmis.
Socialiniai poreikiai apima meilės, priklausomumo poreikį, poreikį būti priimtam sau lygių, priklausyti kokiai tai socialinei grupei. Kai vaikas jaučiasi atskirtas, vienišas, niekam neįdomus, su niekuo nebendrauja, laikydamas juos per atstumą, atsiranda negeras tuštumos jausmas, kad juo iš tiesų niekas nesirūpina.
„Asmeninio efektyvumo” poreikis K.Brisch apibūdina kaip siekį veikti savarankiškai, be kieno nors pagalbos. Vaikas nori matyti savo veiklos rezultatus, jausti jų pasireiškimo išoriniame pasaulyje efektyvumą. Jam džiugu pastebėti, kad pokyčiai, kuriuos jis mato, susiję su jo veiksmais.

Vaiko psichologiniai ir socialiniai poreikiai yra gyvybiškai svarbūs jo visapusiškai raidai. Tvirtas ryšys su šeima, atidus bei supratingas jo poreikių tenkinimas yra labai svarbus ne tik fizinei, bet ir psichologinei raidai, sveikatai, gerovei. Palanki, pozityvi, dėmesinga aplinka, atliepianti vaiko poreikiams, jį palaikanti, suteikianti „erdvės“ saviraiškai - skatina vaiką bendrauti, pažinti, atsiskleisti, kurti ir tuo pačiu patikėti savo verte ir sugebėjimais.