Baltųjų daržo pupelių auginimas ir nauda: išsamus vadovas

Pupelės - tai vienas iš tų augalų, kuris bene kiekvienam turėtų būti ne tik skani daržovė, bet ir vertingas maisto produktas. Jau nuo senų laikų pupelės buvo vertinamos dėl jų maistinių savybių ir gyvybingumo. Manoma, kad pupelės kilusios iš Pietų Amerikos, ypač iš dabartinės Peru ir Meksikos regionų, kur jos buvo auginamos mažiausiai prieš 7000 metų. Laikui bėgant pupelės paplito visame pasaulyje dėl jų prisitaikymo galimybių prie įvairių klimato sąlygų ir maistingų savybių. Europoje pupelės maistui pradėtos auginti apie XVI a. vidurį ir tapo ypač populiariomis Italijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje. Lietuvoje pupelių pasėlių plotai taip pat didėja.

Pupelės yra nepakeičiamas baltymų šaltinis vegetarams, veganams ir tiems, kurie siekia mažiau vartoti gyvūninės kilmės produktų. Be to, šie pupinių šeimos augalai praturtina dirvą azotu, kurį iš oro fiksuoja ant šaknų gyvenančios gumbelinės bakterijos, todėl labai vertinami kaip priešsėliai.

Pupelių klasifikacija ir veislės

Pupelių rūšių ir veislių įvairovė pasaulyje labai didelė. Lietuvoje labiau paplitusios krūminės gliaudomosios ir šparaginės pupelės. Pagal ankščių tipą pupelės skirstomos į gliaudomąsias ir šparagines. Gliaudomųjų pupelių valgomos sėklos, tuo tarpu šparaginių - jaunos mėsingos ankštys, kol dar mažos sėklos. Šparaginių pupelių ankščių sienelėse nėra pergamentinio sluoksnio, o siūlėse plaušai vystosi lėtai arba jų gali visai nebūti.

Pagal stiebo aukštį pupelės skirstomos į krūmines, pusiau vijoklines ir vijoklines. Vijoklinių pupelių stiebai išauga iki 2-5 metrų ilgio, todėl joms auginti reikalingos aukštos atramos. Pupelių sėklos gali būti įvairių spalvų - nuo baltos iki juodos, taip pat ir įvairiai margos, tačiau mūsų šalyje dažniausiai auginamos baltasėklės pupelės. Šparaginės pupelės skiriasi savo ankščių spalva, kuri gali būti žalia, geltona ir net violetinė, tačiau labiau mėgstamos veislės geltonomis ankštimis. Šparaginės pupelės vertinamos kaip ankstyvos daržovės, nes kai kurių veislių ankštys maistui tinka jau birželio pabaigoje.

Lietuvoje auginamos pupelių veislės

• Tradicinės lietuviškos veislės, tokios kaip „Snieguolė“ ir „Baltija“, yra labai vertinamos dėl savo skonio ir derlingumo.
• Veislė „Dalmatin“ išsiskiria savo žaliomis ankštimis, o jų sėklos baltai juodos spalvos.
• „Nugetka“ turi geltonas 13-17 cm ilgio ankštis ir šviesiai rudos spalvos blizgias sėklas.
• „Flambo“ yra ypatinga dėl savo rausvų žiedų, o jos gelsvos pupelės būna papuoštos raudonomis dėmelėmis ar dryželiais.

Daržo pupos (Vicia faba L.) yra 40-120 cm aukščio vienmetis žolinis augalas, turintis ilgą liemeninę šaknį. Stiebas status, lapai poromis priešiškai plunksniški. Žiedai balti, ant papėdlapių juodomis aksominėmis dėmėmis, po 5-8 susitelkę kekėse. Vaisius - 4-20 cm ilgio ankštis iš pradžių stati, jauna žalia, mėsinga, prinokusi tampa tamsiai ruda. Ankštyse būna 3-5 stambios, plokščios, įvairių veislių skirtingų spalvų (baltos, rausvos, pilkos, žalios, rudos, violetinės, juodos) sėklos. Prof. Antanas Svirskis teigia, kad daržo pupos yra vienos maistingiausių daržovių, kurios savo kaloringumu mažai nusileidžia mėsai, o pupų baltymus žmogaus organizmas labai gerai įsisavina. Daržo pupose yra iki 35 proc. baltymų, apie 55 proc. angliavandenių, įvairių fermentų, daug fosforo ir vitaminų A, B, C.

Pupų vegetacijos periodas ilgas, todėl Lietuvoje auginamos ankstyvosios veislės, užaugančios per 90-110 (120) dienų.

Žinomiausios daržo pupų veislės:

• ‘Vindzoro baltosios’ - vidutinio vėlyvumo, ankšties ilgis 9-12 cm, joje 2-3 plokščios, baltos sėklos.
• ‘Vindzoro žaliosios’ - ankstyvesnės už ‘Vindzoro baltąsias’ (sunoksta per 100-120 dienų), sėklos žalios.
• ‘Belaruskije’ - vidutinio vėlyvumo (vegetacijos periodas 100-130 dienų), stiebas 80-120 cm aukščio, ankštys stambios, tiesios, 10-20 cm ilgio, ankštyje 3-5 pailgos, šviesiai pilkos sėklos.
• ‘Ruskije čiornyje’ - vidutinio ankstyvumo (sunoksta per 90-120 dienų), stiebas 60-110 cm aukščio, ankštys neturi pergamentinio sluoksnio, truputį lenktos, 7-10 cm ilgio.

Pupelių ir pupų auginimo sąlygos

Pupelių auginimas nėra sudėtingas, nes pupelės nėra reiklios trąšoms, priežiūrai ir klimatinėms sąlygoms. Norint gauti geriausią derlių, pupelėms reikia daug saulės. Svarbiausia pupelių auginimo taisyklė - nesodinti per anksti. Pasirinkite sodinimo vietą, kurioje būtų daug saulės, dirva būtų maistinga ir su geru drenažu. Įsitikinkite, kad šalia nėra aukštų krūmų ar medžių, kurie pupelėms sudarytų per didelį šešėlį.

Dirvožemis ir tręšimas

Pupelėms patinka priemolio dirvožemis, kurio pH šiek tiek rūgštus (neutralaus PH (6,0-6,8)). Taip pat labai svarbus geras dirvožemio drenažas. Nemėgsta rūgščių dirvų. Prieš sodindami pašalinkite piktžoles, kad išvengtumėte konkurencijos dėl dirvožemio maistinių medžiagų ir drėgmės.

Auginant pupeles galima po įvairių priešsėlių, išskyrus ankštinius augalus. Geriausia jas auginti po kopūstų, bulvių, agurkų, pomidorų, kiek prasčiau po morkų, burokėlių, svogūnų. Geriausiai jos dera po mėšlu tręštų daržovių, bulvių, šakniavaisių, žieminių javų. Į tą pačią vietą rekomenduojama sodinti tik praėjus 4-5 metams.

Dirva ruošiama ir tręšiama iš rudens: 1 kv. m įterpiama 3-4 kg komposto, giliai perkasama. Mėšlas dirvoje verčia pupeles auginti žaliąją masę, todėl jo verčiau nenaudoti arba naudoti tręšiant prieš pupeles auginamą kultūrą. Pavasarį dirva negiliai perkasama, išpurenama. Rudenį arba anksti pavasarį, prieš pagrindinį dirvos dirbimą, išberiamos superfosfato (norma 300-400 kg/ha), kalio druskos ar kalio chlorido (norma 200-300 kg/ha) trąšos, nes fosforo ir kalio trąšos didina pupelių sėklų derlių, gerina ankščių kokybę bei augalų atsparumą ligoms ir kenkėjams.

Pupelės turi gebėjimą pasisavinti azotą iš dirvožemio, todėl būtina vengti trąšų, kuriose dominuoja būtent azotas. Vietoje to, per visą augimo laikotarpį, geriau jas tręšti trąšomis, kurių sudėtyje yra 10% azoto, 20% fosforo ir 10% kalio, laikantis gamintojo nurodymų. Azoto trąšos (amonio salietra - norma 100-150 kg/ha) išberiamos prieš sėją arba augalams tik pradėjus dygti, kol neprasidėjusi gumbelinių bakterijų veikla. Be pagrindinių maisto elementų pupelėms ypač reikia magnio, taip pat mikroelementų boro ir molibdeno.

Pupelių ir pupų sėjimas

Sodinkite pavasarį, kai praeina šalnų pavojus. Pupelės sėjamos saulėtoje ir nuo vėjų apsaugotoje vietoje, kadangi tai - šviesą ir šilumą mėgstantys augalai. Jos sėjamos po šalnų, kai dirva įšyla iki 10-12 °C - gegužės mėnesio antroje pusėje, pradėjus žydėti alyvoms. No­rint anksčiau vartoti šviežias šparaginių pupelių ankštis, jas galima sėti anksčiau ir pridengti plėvele, arba sodinti 20-25 dienų augumo daigus. Daigams sėklos į puodelius sėjamos gegužės mėnesio pradžioje. Sėklas lauke galima sėti kas 2-3 savaitės iki liepos mėnesio pradžios, taip pratęsiant šviežių pupelių vartojimą.

Per anksti pasėtos sėklos gali supūti šaltoje ir drėgnoje dirvoje, o augalams reikia šilto oro, kad jie gerai augtų. Pupelės puikiai dygsta, kai dirvos temperatūra siekia 21-27 °C. Jei dirvos temperatūra nukrenta iki 15 °C ar žemiau, sėklos pradeda dygti lėčiau ir tampa labiau jautrios puvimui. Patys augalai klesti, kai oro temperatūra svyruoja nuo 18 iki 30 °C. Per intensyviausius vasaros karščius pupelės gali nustoti žydėti. Vis dėlto, tinkamai laistydami augalus, pastebėsite, kad nukritus temperatūrai jos vėl atsigauna ir skleidžia vaisius.

Prieš sodinant pupeles reikia atrinkti ir paruošti sėklas. Pupeles galima sėti tiek sausomis sėklomis, tiek ir daigintomis. Pupelių sėkloms pakanka 12-24 valandų mirkymo šiltame vandenyje prieš sėją. Mirkant pupeles reikia stebėti, kad vanduo vos apsemtų sėklas: taip bus užtikrintas deguonies tiekimas. Dau­gu­ma pu­pe­lių li­gų su­kė­lė­jų ir ken­kė­jų plin­ta per sėk­las, to­dėl prieš sė­ją jas rei­kė­tų termiškai ar­ba che­miškai dez­in­fe­kuo­ti. At­lie­kant ter­mi­nę dez­in­fek­ci­ją, pu­pe­lių sėk­los 25 min. laikomos 60 °C ar­ba 6 val. - 50 °C tem­pe­ra­tū­ro­je, po to beicuojamos.

Pupelės blogai toleruoja persodinimą, todėl pupelių sėklos iš karto sėjamos į individualius indelius. Sėklas sodinkite maždaug centimetro gylyje, o sodinukus tokiame pat gylyje, kokiame jie buvo ankstesniame inde. Krūmines pupeles sodinkite eilėmis 75-90 cm atstumu viena nuo kitos, o sėklas - 2,5-5 cm atstumu viena nuo kitos. Pu­pe­les rekomenduojama sėti ei­lė­mis, 40-45 cm tar­pu­ei­liais ar­ba 2 ei­lių juos­to­mis. Tarp ei­lių pa­lie­ka­ma 20 cm, tarp juos­tų - 50 cm at­stu­mai, tačiau reikėtų laikytis sėklų pardavėjų nurodytų kiekvienai veislei optimalių sodinimo atstumų. Sėk­los įter­pia­mos 3-5 cm gy­ly­je, 7-10 cm at­stu­mu tarp au­ga­lų. Ne­rei­kė­tų su­tan­kin­ti špa­ra­gi­nių pu­pe­lių pa­sė­lio. Re­čiau pa­sė­tos pu­pe­lės už­mez­ga dau­giau ankš­čių, jas pa­to­giau skin­ti.

Auginant vijoklines pupeles prieš sėją 0,5 m atstumu vienas nuo kito sukalami kuolai. Tarp eilių paliekamas 1 m atstumas. Prie kiekvienos atramos lizdiniu būdu pasėjamos 4-6 sėklos. Kad pasėtos pupelės lygiau ir greičiau sudygtų, rekomenduojama jas privoluoti. Pasėjus verta lengvai žemę paspausti, kad pupeles geriau pasiektų dirvos drėgmė. Taip pat tarpueiliuose užpilti 3 cm komposto, kuris saugos dirvos drėgmę ir bus papildoma trąša.

Pupos kur kas mažiau jautrios šalnoms kaip pupelės. Gali augti 5 °C temperatūroje. Jauni daigeliai pakenčia net -4-6 laipsnių trumpalaikį šaltį. Todėl pupos sėjamos anksčiau negu pupelės - balandžio pabaigoje, ievai sužaliavus. Tuomet jas mažiau puola juodasis amaras, gaunamas didesnis derlius. Pupos sėjamos kas 12-15 cm eilėmis, paliekant 45-50 cm tarpueilius arba pakrikai. Įterpiama 6-8 cm gyliu. Atskiro ploto galima neskirti, o sodinti kartu su bulvėmis, tos pačios duobutės viename šone įdėjus bulvę, o kitame - pupą. Pupas galima sėti kaip kulisinius augalus šilumamėgėms daržovėms. Tarp pupų eilių susidaro palankesnis mikroklimatas agurkams, pupelėms, paprikoms, dumplūnėms ir pomidorams augti.

Pupelių ir pupų priežiūra

Auginant pupeles reikia nuolat purenti tarpueilius, naikinti piktžoles ir tręšti. Sudygus pupelėms po 5-8 dienų galima pirmą kartą purenti tarpueilius, jeigu virš pasėtų pupelių susidaro dirvos plutelė, o pasirodžius daigamas to daryti nebegalima, nes yra pavojus nulaužti trapius ūglius. Tarpueilius pirmą kartą purenti galima tada, kai augalas pasiekia 6 cm, antrą - kai pasirodo pirma pora tikrųjų lapų. Kai dirva išdžiūna, pupelės apkaupiamos, pirmą kartą iki apatinio lapo pagrindo, antrą kartą dar keliais centimetrais aukščiau. Apkūpimas padeda pupelėms išsilaikyti per stiprų vėją ir lietų.

Paprastai, pupelėms reikia 1 cm vandens per savaitę. Papildomai laistyti naudokite lašelinę laistymo sistemą, kad išvengtumėte dirvožemio purslų ant lapų, kurie gali sukelti per dirvožemį plintančias ligas. Iki žydėjimo pupos beveik nelaistomos, tačiau jeigu ilgai nelyja, palaistyti reikėtų. Pupoms žydint ir brandinant ankštis laistoma 2 kartus per savaitę - 10-15 l/ kv. m. Žydintys augalai auga labai intensyviai, jų stiebas pailgėja 2-3 kartus. Nepakankamai laistomi augalai nustos žydėti.

Norint gero derliaus, pupeles teks tręšti mineralinėmis trąšomis, todėl auginant pupeles veiksminga tręšti trąšomis su mikroelementais per lapus. Butonizacijos pradžioje pupelės per lapus yra tręšiamos amino rūgščių ir augalinių preparatų trąšomis. Šioje fazėje skystose trąšose esantys biostimuliantai sustiprina augalų gyvybingumą, fosforas stimuliuoja generatyvinių organų vystymąsi, kalis skatina maisto elementų kaupimąsi stiebuose, o molibdenas stimuliuoja gumbelinių bakterijų gyvybingumą bei jų produktyvumą. Šioje fazėje mikroelementai skatina gausesnį žydėjimą ir sutrumpina tarpubamblius, todėl pupelės auga žemesnės bei atsparesnės išgulimui. Neturint galimybės tręšti per lapus, pupelės tręšiamos du kartus. Pirmą kartą tręšiama pasirodžius pirmajam tikrajam lapui tręšiama superfosfato (15-20 g), amonio salietros 0,5 g, kalio druskos (10-15 g) mišiniu vienam kvadratiniam metrui. Antrą kartą tręšiama praėjus 3 savaitėms, kai pradeda formuotis žiedai.

Kai tik užsimezga ankštys, pupų viršūnes reikia nulaužti, kad neplistų amarai, kurie labai mėgsta jaunas viršūnes. Be to, jas nulaužius, pupos greičiau noksta.

Pupelių ir pupų derliaus nuėmimas ir laikymas

Pupelių derliaus nuėmimas tikriausiai vienas iš maloniausių darbų, ir kuo daugiau jų nuimsite, tuo daugiau pupelių užaugs. Derlių galite pradėti imti bet kada po to, kai susiformuoja pupelės. Daržininkai paprastai pupeles skina, kai ankštys yra jaunos ir minkštos, maždaug mažojo piršto dydžio. Vidinių sėklų pro ankštis dar neturėtų būti matyti. Paprastai pupelės būna tinkamos skinti praėjus 50-55 dienoms po pasodinimo.

Priklausomai nuo veislės, orų, dirvos kokybės pupelių vegetacija trunka 2-3 mėnesius. Šparaginių pupelių ankštys skinamos plokščios, traškios (lenkiant lengvai perlūžta), dar neturinčios storų plaušinių siūlų ir pergamentinio sluoksnio. Tinkamiausias skynimo laikas - kai sėklos yra kviečio grūdo dydžio. Peraugusios šparaginės pupelės bus neskanios. Ankštys skinamos nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio. Konservuoti reikėtų tą pačią dieną, nes po kelių dienų ankštys apvysta, netenka 30-50 proc. vitamino C.

Gliaudomosios pupelės nuimamos tuomet, kai ankštys pagelsta, o pupelės atrodo subrendusios. Pupų derlius nuimamas rugsėjo mėnesį, subrendus sėkloms, kai pajuosta ankštys ir nukrinta lapai. Derliaus nuėmimo vėlinti negalima, nes daugumos veislių sėklos pradeda byrėti.

Derlių imkite atsargiai traukdami kiekvieną pupelę nuo augalo. Būkite atsargūs, kad skindami derlių neišrautumėte pačio augalo. Pupeles galite iš karto virti ar užšaldyti.

Iškultos pupos valomos, džiovinamos, nes pabuvusios drėgnos 3-4 val., baltymingos sėklos pradeda kaisti, pajuosta. Pupas galima džiovinti subėrus į medžiaginius maišelius balkone (su stogeliu) ar kitoje gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiovintas pupas iki 12-14 proc. drėgnio maistui galima naudoti 2-3 metus, o sėklai tinka 3-4 metus, laikant ne aukštesnėje kaip 30-40 laipsnių temperatūroje.

Pupelės dauginamos sėklomis. Nuskinkite sveikas pupelių ankštis ir jas išdžiovinkite. Kai ankštys išdžiūsta ir tampa trapios, praskleiskite jas ir išimkite sėklas. Sėklas laikykite tamsioje, sausoje, vėsioje vietoje, sandariame inde. Vis dėlto reikėtų žinoti, kad tik nehibridiniai, atvirai apdulkinti augalai, išaugins sėklas, iš kurių užaugs identiški tėvams augalai.

Pupelių ir pupų vartojimas maistui

Pupelės yra ne tik skanios, bet ir itin maistingos. Jos yra vienas iš pagrindinių baltymų šaltinių vegetarų ir veganų mityboje. Pupelės taip pat yra puikus geležies, kalio, magnio ir B grupės vitaminų šaltinis. Be to, dėl savo lėto angliavandenių išsiskyrimo, pupelės padeda išlaikyti stabilų cukraus kiekį kraujyje, todėl yra idealus maisto produktas žmonėms, kurie stengiasi sveikai maitintis ar kontroliuoti svorį.

Iš pupelių galima pagaminti įvairiausių patiekalų. Pupeles galima naudoti tiek sriubose, tiek salotose, tiek pagrindiniuose patiekaluose. Pavyzdžiui, pupelių sriuba, kuri gali sušildyti vėstančiomis rudens dienomis. Be sriubos, pupelės taip pat tinka salotoms, kurios tampa puikiu baltymų šaltiniu. Jos taip pat gali būti naudojamos kaip pagrindinis ingredientas įvairiuose troškiniuose, grybų patiekaluose ar net makaronuose. Pupelės taip pat gali būti paverstos padažais, pavyzdžiui, meksikietišku „refried beans“ ar skaniu humusu. Jų dėka galima paruošti ir mėsos kepsniukų pakaitalus, pavyzdžiui, pupelių mėsainių paplotėlius. Kai kuriose šalyse iš jų daroma netgi desertinė košė!

Svarbu: Negalima valgyti nevirtų ar blogai išvirtų pupų (arba pupelių), nes jose yra toksinių medžiagų, todėl nuo didesnio kiekio galima apsinuodyti. Verdant toksinės medžiagos suyra. Pupas taip pat galima konservuoti.

Paprastos pupelių sriubos receptas

1. Puode pašildykite alyvuogių aliejų arba sviestą ir sudėkite kepti svogūnus, tol kol jie tamps permatomi.
2. Tada sudėkite morkas ir kepkite dar 5 minutes.
3. Paskui sudėkite česnaką ir kepkite dar 1 minutę.
4. Galiausiai sudėkite šviežias pupeles, lauro lapelį, džiovintas žoleles, druską ir pipirus bei supilkite visą sultinį.
5. Užvirinkite ir pavirkite ant mažos ugnies apie 30 minučių arba kol pupelės taps minkštos.

Sriubą galima sutrinti, jei mėgstate kreminę konsistenciją, arba palikti taip kaip yra. Patarimas: Jei norite pridėti dar daugiau skonio, galite į sriubą įdėti šviežių pomidorų arba šaukštą pomidorų pastos.

Pupelių ir pupų ligos bei kenkėjai

Pupelių derlių gali žymiai sumažinti ligos ir kenkėjai. Kaip ir daugelis augalų, pupelės susiduria su kenkėjais. Yra daugiau kaip 30 rūšių virusų, galinčių užkrėsti pupeles. Šiuos virusus dažniausiai platina vabzdžiai, dėl jų pupelės gali būti keistų žalių atspalvių, su susisukusiais, nelygiais ar kitaip deformuotais lapais.

Pupelių ligos

• Pupelių paprastoji mozaika: Labai išplitusi pupelių virusinė liga, nuo kurios stipriau nukenčia ilgesnės vegetacijos pupelės. Jau daigai būna išmarginti gelsvomis mozaikiškomis dėmėmis. Apsauga: Sėklai imti sveiko pasėlio sėklas ir sėti kuo ankščiau. Naikinti amarus, kadangi jie platina šios ligos virusą.
• Pupelių sklerotinis puvinys: Pupelės suserga jau užaugusios. Dažniausiai pažeidžiamos pačios ankštys, nors gali pūti ir kitos antžeminės augalo dalys. Pūvančios augalo dalies paviršiuje susidaro balta, panaši į vatą grybiena.
• Pupelių deguliai (Antraknozė): Tai labai išplitusi žalinga pupelių liga. Iš apkrėstų sėklų išaugę daigai supūva, o likę silpnai auga. Susirgusių lapų gyslos ir greta esantis lapalakštis vietomis nuruduoja ir nudžiūsta. Ant ankščių dėmės apskritos, giliai įdumbančios, rudos, apjuostos rausvu arba gelsvu apvadu. Apsauga: Tame pačiame lauke pupeles auginti ne anksčiau kaip po 3-4 metų, parinkti saulėtus, vėjo perpučiamus plotus, nesutankinti pasėlio, sėti sveikas, beicuotas sėklas.
• Pupelių juodligė: Puola nusilpusius augalus, ypač pupinių amarų apniktas pupeles. Sergančių pupelių ankštys ir stiebai pasidengia tamsiai žalios, beveik juodos spalvos apnašomis. Apsauga: Per gausiai netręšti augalų, nuėmus derlių, giliai suarti dirvą, vegetacijos metu naikinti amarus.
• Pupelių kekerinis puvinys: Pupelės smarkiau nukenčia vėsiomis lietingomis vasaromis, ypač tankūs pasėliai, taip pat vėjo blogai perpučiamose vietose. Apsauga: Nesėti pupelių per tankiai ir neauginti jų blogai vėjo perpučiamose, užpavėsintose vietose. Sėti gerai išvalytą, beicuotą sėklą.
• Filostiktozė (Phyllosticta): Tai grybelinė liga, kuri sukelia lapų dėmių atsiradimą. Dėl šios ligos kenčia derlius.

Pupelių kenkėjai

• Žirninis amaras: Gyvena didelėmis kolonijomis ant lapų, ūglių viršūnių ir žiedų. Iščiulpti lapai susiraukšlėja, stiebai neauga, lieka žemi, vaisių užuomazgos nubyra. Apsauga: Naikinti arti pasėlių augančius krūmus ir piktžoles, o pastebėjus pirmuosius amarų židinius, pasėlius purkšti insekticidais ir aficidais.
• Sitonai: Kenkia įvairiems pupinių šeimos augalams, labiausiai žirniams, pupelėms, vikiams ir lubinams. Antsparniai su vagutėmis, priekinėje galvos dalyje turi straubliuką. Graužia lapų minkštimą. Apsauga: Svarbiausia beicuoti sėklas.
• Pupeliniai grūdinukai: Suaugę vabalai būna 2-3,5 mm ilgio, platūs, kresni, rudai pilkšvi, kūnai apaugę tankiais gelsvai žalsvais plaukeliais. Lervos vystosi sėklose, išgrauždamos ertmes. Apsauga: Saugoti, kad grūdinukų nepatektų į sandėlius, sandėlius dezinfekuoti, pupeles laikyti vėsiose patalpose.
• Minamusė: Kenkėjas minuojantis lapus.
• Šliužai: Ypač pavojingi pirmomis išdygimo savaitėmis. Maitinasi naktį, kartais suėda vos ne visą augalą.

Pupelių ligų ir kenkėjų apžvalga su sprendimo būdais

Kininės pupuolės (Vigna unguiculata)

Alyvoms sužydėjus galite sėti ir kinines pupuoles, kuriomis susidomi vis daugiau augintojų mėgėjų. Šios vijoklinės pupuolės (Vigna unguiculata) yra pupinių šeimos augalai, kilę iš Azijos, tačiau auginamos ir kitose, ypač šiltesnio klimato šalyse. Kininės pupuolės išsiskiria maistine verte. Jų sėklose yra apie 20-30 proc. baltymų, 60-65 proc. angliavandenių, 1-1,5 proc. riebalų, vitaminų, mineralinių ir kitų vertingų medžiagų. 100 g virtų pupuolių turi apie 50 kalorijų, suteikia maždaug penktadalį vitamino A, trečdalį vitamino C dienos normos, taip pat geležies, kalcio.

Maistui gali būti naudojamos augalo ankštys ir sėklos. Žalios ankštys (ankstyvais vystymosi tarpsniais) yra švelnaus, malonaus skonio, tačiau nevalgomos ką tik nuskintos, nes reikia termiškai apdoroti. Tinka virti pasūdytame vandenyje, troškinti, konservuoti ir šaldyti.

Nedideliuose plotuose pupuolės pradedamos auginti ir Lietuvoje, sodininkų mėgėjų daržuose. Šis greitai augantis vijoklinis vienmetis augalas išauga iki 2-3 m ir suformuoja labai ilgas, 30-50 cm, ankštis, kurių plotis siekia 7-10 mm ir daugiau. Jos žydi baltais ar švelniai rausvais, gelsvais ir kitų spalvų žiedais. Žydėjimas tęsiasi 2-3 mėnesius. Kaip ir daugeliui kitų pupinių šeimos augalų, pupuolėms žydėjimo ir ankščių formavimosi metu optimaliausia 25-28 °C temperatūra.

Pradėjusios formuotis ankštys auga labai greitai. Patartina skinti kuo dažniau, tada augalai gausiau dera. Jei pupuolių ankštys keliaus į virtuvę, svarbu laiku nuskinti, kad neperaugtų. Lietuvoje pupuolių sėklos sėjamos, kai sužydi alyvos. Sėklos suberiamos į 6-8 cm gylį, atstumas tarp eilių - 60 cm. Paaugusius augalus reikėtų apkaupti, kad neišvirstų. Tiesa, atramų vis tiek prireiks. Šiuos vijoklinius augalus galima auginti ir balkonuose ar terasose - jie puikiai apželdins šias erdves.

tags: #baltos #darzo #pupeles

• Daugiau apie tėvystės įgūdžių svarbą
• Skausmas ir kietumas pilve nėštumo metu
• Tėvams apie imunoglobulinus
• Kaip išsirinkti lovelės apsaugėles
• Vadovas tėvams dėl darželio keitimo