Kaip užtikrinti, kad vaikas būtų gražus
Kiekvienas tėvas trokšta, kad jo vaikas būtų ne tik laimingas, bet ir gražus - tiek vidumi, tiek išore. Tačiau grožis nėra vien tik paveldėti bruožai ar madingi drabužiai. Tai visapusiškas asmenybės ugdymas, apimantis bendravimo įgūdžius, teisingumo suvokimą ir gebėjimą kurti harmoningus santykius su aplinka. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip suaugusieji gali padėti vaikui augti gražiu žmogumi, remiantis psichologijos, pedagogikos ir vaiko teisių principais.
Vaiko elgesys: bendravimo su aplinka būdas
Vaiko elgesys, pasak specialistų, tai jo bendravimo su aplinka būdas, reagavimas į tai, kas vyksta aplinkui. Vaiko pasyvumas, nuklydęs į šalį dėmesys, menka veiklos motyvacija dažnai rodo, kad jam per sunku susitvarkyti su užduotimi ir situacija reikalauja papildomo darbo su vaiku. Turėtume išmokti atskirti vaiko nenoriu nuo negaliu. Kartais, deja, viskas suverčiama vaiko nenoriu, užklijuojant sunkaus būdo, nepatogaus, protestuojančio, ar neįgalaus vaiko etiketę - abejingumą įvardinant tingėjimu, darbo grupėje įgūdžių stoka, uždarumą pateisinant tuo, kad auga be brolių ar seserų ir neturi gero elgesio pavyzdžio.
Įprastai vaikas yra smalsus ir žingeidus, seka ir domisi aplinka, ieško kontakto su kitais. Šių gebėjimų stoka gali rodyti vaiko raidos sutrikimus, dėl kurių rekomenduojama pasitarti su specialistais.
„Nenoriu“ ar „Negaliu“?
Jei vaikas neatlieka užduočių, galbūt jis tiesiog nežino, kaip tai padaryti? Gal jam trūksta gebėjimų, žinių ar galimybių? Pavyzdžiui, neišgirdo reikalavimų, nesuprato tvarkos, nepakanka smulkiosios ar stambiosios motorikos įgūdžių užduočiai atlikti - galbūt jie neatlieka fizinių pratimų ne todėl, kad „tingi“, bet negali. O gal keliami per dideli akademiniai lūkesčiai? Gal vaikas tiesiog alkanas ar pavargęs? Supratimo stoka ar nesėkmės baimė iššaukia nenorą, vangumą ar pasyvumą. Ir priešingai, jei patiriama sėkmė - kyla noras stengtis.
„Blogas“, nusistovėjusią tvarką griaunantis elgesys dažnai susijęs su dėmesio vaikui stoka. Reikėtų sau atsakyti į klausimą, kokį elgesį palaikome? Ar vaikas daugiau dėmesio gauna už gerą ar už negatyvų elgesį? Ar pagyrimų girdi tiek pat, kiek pastabų? Tas elgesys, kurį labiau pastipriname savo dėmesiu, tampa vaiko įpročiu.
Vaikų tarpasmeniniai skirtumai ir draugystės svarba
Skiriasi vaikų asmeninės savybės, temperamentai, pomėgiai. Vieni yra drąsūs, aktyvūs, komunikabilūs, nesunkiai užmezgantys santykius ne tik su kitais vaikais, tačiau ir su suaugusiaisiais. Tokiems gali būti paprasta prieiti prie nepažįstamo vaiko, pasisveikinti, pakalbinti ar pasidalyti turimais pietumis. Tačiau yra ir tokių, kuriems vien svetimo žmogaus žvilgsnis kelia didžiulę įtampą ir nerimą. Jie atvirai, drąsiai bendrauja pažįstamų vaikų ir suaugusiųjų kompanijoje, tačiau stipriai sutrinka, nerimauja, sutikę svetimus žmones. Kita vertus, vaikas gali būti ypač judrus ir aktyvus, smalsus, neprašomas prisijungti prie žaidžiančių bendraamžių, juos pertraukinėti ir todėl būti atstumtas. Vaikai naudoja pačius įvairiausius būdus, kad priklausytų grupei. Vieni elgesio būdai gali būti labai tinkami, kiti - ne. Jie visi yra visiškai normali reakcija vaiko, kuris daro viską ir labai stengiasi, norėdamas tapti grupės dalimi ir pasijusti svarbus.
Kiekvienas iš mūsų norime jaustis svarbus ir reikšmingas, žinoti, kad rūpime, esame priimami. Remiantis individualiosios psichologijos atstovų A. Adlerio ir R. Dreikurso požiūriu, pagrindinis kiekvieno žmogaus poreikis yra priklausyti grupei. Grupe galime vadinti tėvus, sporto būrelio komandos narius, bendradarbius ir kitus. Viena iš reikšmingiausių grupių vaiko gyvenime yra draugai. Prisiminkime save darželyje - pirmuosius žaidimus su draugais, dalijimąsi žaislais, turimus vienodus drabužius ar tokius pačius žaislus, vaikščiojimą susikabinus už rankučių būtent su tuo, o ne kitu vaiku. Ir koks kildavo pyktis ar nusivylimas, draugui atsisakius žaisti, eiti kartu poroje ar pasidalyti žaislais! Taigi vaikui draugai tampa svarbūs labai anksti - jau ikimokykliniame amžiuje.
Tėvų vaidmuo ugdant vaiko asmenybę
Tėvai, globėjai ir mokytojai turi padėti prisitaikyti naujoje aplinkoje, ypač tada, kai vaikas tik pradeda lankyti mokyklą. Su vienais jis daugiau laiko praleidžia namuose, su kitais - mokykloje. Tėvai daug ilgiau nei mokytojai pažįsta vaiką, todėl gali papasakoti pastariesiems apie jo pomėgius, asmenines savybes, bendravimo ypatumus ir kitus, jų manymu, svarbius su vaiku susijusius dalykus. Mokytojai gali suteikti tėvams informacijos apie šiuos ir kitus dalykus, galimai kitaip atsiskleidžiančius mokyklos aplinkoje. Mat skirtingose aplinkose gali pasireikšti kiek kitoks vaiko elgesys. Todėl pirmiausia, ką turėtų padaryti mokytojai ir vaiko tėveliai, tai glaudžiai bendradarbiauti tarpusavyje, siekdami geriau pažinti vaiką, labiau suprasti jo elgesį ir pagelbėti jam megzti santykius su bendraamžiais.
Dar vienas svarbus dalykas, kaip galime padėti vaikui sėkmingiau tapti grupės dalimi, mūsų rodomas asmeninis pavyzdys: kaip bendraujame su kitais žmonėmis, su pačiu vaiku. Atkreipkime dėmesį, kaip elgiamės, kai mums linksma, liūdna ar pikta, kaip parodome kitam žmogui, kad mus kažkas erzina, nepatinka? Kaip reaguojame, kai kitam reikia pagalbos, o kaip tada, kai jis mums padeda? Ne mažiau svarbu, kiek priimame skirtingus žmones, kurie skiriasi nuo mūsų išvaizda, elgesiu, aprangos stiliumi. Vaikas labai jaučia, kaip tėvai arba mokytojai reaguoja į kitus vaikus. Kaip jis gali gražiai ir pagarbiai bendrauti su vaiku, kurį jo tėvai ar mokytojai dažnai peikia, užgaudinėja?! Vaikas nuolat stebi, interpretuoja ir mėgdžioja kitų vaikų bei suaugusiųjų elgesį, taip perimdamas jų socialinio elgesio normas ir bendravimo įgūdžius.
Taisyklės ir jų laikymosi svarba
Su kiekvienu vaiku pirmaisiais užsiėmimais sutarkite dėl svarbiausių taisyklių. Kadangi vaikai skirtingi, saugaus elgesio taisyklės irgi gali skirtis. Pavyzdžiui, vienam vaikui svarbu reaguoti į vadovo žodius arba turėti su juo akių kontaktą, kitam - į baseiną lipti tik laiptukais, trečiam - draugiškai elgtis su kitais vaikais. Svarbu, kad šios abipusiai nusistatytos taisyklės būtų nuoseklios, jų būtų nuolat laikomasi.
Labai reikšmingi klasės susitarimai, arba kitaip - taisyklės. Jos vaikui padeda geriau suprasti mokyklos sistemą ir jaustis saugiau. Nuo pat pirmųjų mokymosi dienų kartu su vaikais nusistatykime keletą svarbiausių klasės taisyklių, kurių visi (taip pat ir mokytojas) įsipareigokime laikytis. Turėtų būti skiriama dėmesio ne tik bendrai tvarkai, tačiau taip pat ir santykiams su klasės draugais bei mokytojais. Prie taisyklių vėlgi kartu su vaikais numatykime vaikų netinkamo elgesio pasekmes. Šis procesas turi vykti draugiškai, glaudžiai bendradarbiaujant su vaikais, tačiau ne direktyviai - „nuleidžiant taisykles iš dangaus”. Taisyklių pažeidimų atvejais reaguokite ramiai, supratingai, tačiau reikliai. Kiekvienas vaikas ar suaugęs turėtų priimti atsakomybę už taisyklių nesilaikymą. Tačiau nesuabsoliutinkime netinkamo vaiko elgesio - suteikime galimybę ištaisyti savo klaidas ir iš jų pasimokyti. Netinkamas elgesys nelygus blogam vaikui. Netinkamai pasielgęs vaikas yra lygiai taip pat svarbus, mylimas, rūpimas, tik jo elgesys tam tikrose situacijose buvo netinkamas.
Kaip ugdyti vaikus: psichologiniai aspektai
Vaikų problemos kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Ar kada nors bandėte paklausti, kam jums reikalingas vaikas? Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Bet paklausinėję gautume keletą dažnų atsakymų. Vieni nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. „O kam gi dar viską paliksiu?“ - nustebęs klausia pasiturintis būsimas tėvelis… Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo. Leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas. Tiek daug priežasčių, kodėl verta turėti vaikų! Pateikti motyvai yra logiški ir praktiški. Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai.
Kodėl? Nes dar vaikui negimus daugelis tėvai jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmins būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Šį sąrašą galima tęsti be galo. Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. O jeigu mes jų atsisakytume?
„Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Skaitome šiuos teiginius ir viduje kyla susierzinimas bei nepritarimas: „Kaip tai ne mano vaikas? Aš gimdžiau, aš maitinau, auginau, rūpinausi… Tiek dėl jo aukojausi, kaip jis gali būti ne mano?“ Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas. Žinoma, galbūt filosofai ir poetai nieko nenusimano apie vaikų auklėjimą ir laikai dabar visai ne tie, ir vaikai dabar visai kitokie. Dabartinių laikų pedagogas ir pedagogų mokytojas Eigilas Kjaergaardas iš Danijos supranta panašiai kaip ir pirmiau minėtas autorius. Abu šie autoriai byloja tą patį - tėvai turi leisti vaikams augti.
Kaip teisingai auklėti vaikus? - dažnas ir tėvams labai svarbus klausimas. Atsiradusius sunkumus rūpestingi tėvai sprendžia šiais laikais populiariausiu būdu: mokosi naujų, veiksmingesnių auklėjimo būdų, skaito specialią literatūrą, vaikšto į kursus, seminarus tėvams. Dabar labai daug kur galima gauti patarimų, ką daryti, kai vaikas nebeteikia tėvams malonumo arba ima kelti rūpesčių. Savo santykius su vaiku paramstę intelektiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. O vaikas jums taip pat tampa TAI - teisingai, be klaidų veikiančiu organizmu, nekeliančiu didelių reikalavimų ir rūpesčių. Šeimoje įsivyrauja taika ir ramybė, su kurios pasekmėmis nuolat susiduriu savo kabinete, t. y. Kitas santykis tarp dviejų žmonių AŠ-TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė. Kaip pasiekti santykį AŠ-TU su savo vaiku? Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas.
Pasitaiko atvejų, kai kreipiasi kultūringi, inteligentiški sutuoktiniai su tokiais nusiskundimais: „Mūsų vaikas nevaldo savo neigiamų emocijų, mes nežinome, kaip kovoti su jo įniršio priepuoliais.“ Vaikui, tarkim, 4-5 metai. Tėvų „užsakymas“ psichologui skamba maždaug taip: „Pataisykite mūsų vaiką. Jis sugedo ir nebeveikia taip, kad nekeltų mums rūpesčių.“ Tačiau „taisyti“ reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų. Gaila, kad labai dažnai tėvai to nenori suprasti: „Mums viskas gerai, blogai elgiasi vaikas. Kitas pavyzdys iš praktikos. Mama skundžiasi, kad dukra jos negerbia, grubiai su ja kalba, neklauso. Betgi čia vėl pasekmės. Problemą spręsti reikėtų ne reikalaujant iš dukros gražaus ir pagarbaus elgesio, o savęs klausiant: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą.
Kaip „duoti vaikui sparnus“ jo neauklėjant?
Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Įsivaizduokite, kad auginate namie gėlę. Jūs leidžiate jai augti, sudarydami tam tinkamas sąlygas, palaistote, jei reikia, patręšiate, perstatote į tinkamesnę vietą. Bet juk nepuoselėjate gėlei jokių lūkesčių? Netampote už lapų, kad greičiau augtų ar pakeistų žiedo formą. Neribojate gėlės aukščio pavoždami ją po kibiru, bausdami už per mažą žiedą nesustojate jos laistyti. Panašiai ir su vaikais. Tačiau leisti vaikui augti - gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Kiek vienas kitą gerbiame? Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti.
Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame? Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje. Šią tiesą dažnai patvirtina mūsų draugai ir pažįstami, kai ima stebėtis blogu vaiku: „Iš tokios geros šeimos, o taip baisiai elgiasi.“ Kartais ir patys tėvai gyvena apgaubti saviapgaulės: „Mes prie vaiko nesibarame.“ Tačiau koks skirtumas, ar baratės prie vaiko, ar ne. Vaikas vis tiek auklėjasi savitarpio nepasitenkinimo aplinkoje, papildomai dar išmokdamas, kad reikia nuo kitų slėpti savo jausmus ir apsimesti, kad nėra to, kas iš tiesų yra. Labai dažnai tėvai klysta manydami, kad vaikai nežino apie jų neištikimybę, skyrybų planus ar finansines problemas. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu.
Net jei atkrinta auklėjimo misija, vaikus auginti vis tiek sunku, nes turime būti atviri, sąžiningi, reiklūs sau ir gebantys tinkamai reaguoti į vaiko augimo poreikius. Kuo tai skiriasi nuo įprasto auklėjimo? Tuo, kad auklėdami įsivaizduojame, koks vaikas turi būti: kaip jis turi elgtis, kaip rengtis, su kuo draugauti, kaip mokytis, kur studijuoti ir pan. Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis ir visai kitaip elgtis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį. Geriausia, kai tėvai yra laisvi nuo savo savanaudiškų lūkesčių vaiko atžvilgiu, tačiau tai beveik neįmanoma! Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti.
Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų, ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų
Vaikai labai jautrūs aplinkai, jei sustoja ir pagalvoja - kuo puikiausiai žino ką, kaip ir kada dera daryti. Dar geresnė žinia, kad vaikus sustoti ir pagalvoti priverčia vos 4 gražiai ir draugiškai tėvų ištarti žodžiai - „Prašau pabandyti iš naujo.“ Viskas. Ramybė, draugiškas, skatinantis pamėginti dar kartą, balso tonas, mielas žvilgsnis, šypsena ir vaiko elgesys iš naujo. Ar pamenat mokykloje būdavo tokios situacijos, kai per pertrauką bėgi strimgalviais griūdamas koridoriumi ar laiptais, o pro šalį einantis mokytojas sustabdo ir liepia grįžti ir nubėgtą kelią eiti iš naujo tik jau gražiai.
Jei paprašius pasitaisyti iš pirmo karto pavyko nepakankamai gerai, prašymą pabandyti iš naujo kartojame tol, kol pavyks bent jau patenkinamai. Bet dažniausiai vaikai tiksliai idealiai žino, koks elgesys yra deramas, mandagus ir pagarbus. Minutėlę stabteli, pagalvoja ir sugalvoja! Ne, nereikia vaiko engti ir kažko nenormalaus ar perdėto reikalauti, kalba eina apie paprasčiausią elementarią pagarbą aplinkai, apie elgesį su kitu tokį, kaip pats vaikas norėtų, jog kiti su juo elgtųsi. Tokiu būdu, naudojant frazę „Prašau pabandyti iš naujo.“, išvengiama moralizavimo, pamokslavimo, vaiko žeminimo, jo elgesio smerkimo, vaiko sumenkinimo viešoje vietoje, t.y. girdint ir matant aplinkiniams.
Jei dažniausiai vaikui neaiškiname ir nepamokslaujame kaip elgtis derėtų, susiklosčius situacijai, kai privalome reikalauti tikslaus elgesio (juk būna tokių situacijų, pvz.: vestuvės), galime jo reikalauti, o vaikas klausys su malonumu, t.y. - Auginsime žmogų, kuris žinos, jog yra pajėgus savarankiškai tinkamai prisitaikyti bet kokioje nepažįstamoje ir naujoje situacijoje. Vaikas paklausė. Kaip Jums toks scenarijus? Beveik kaip iš fantastinio filmo? Beieškodami „ko nors gero“ radome metodiką, kuri va taip fantastiškai veikia. Patys šį pokalbio scenarijų naudojam kas kartą, kai vaikai bando zirziančiai derėtis, apsimesti, kad nežino, negirdėjo ir t.t. Šio metodo naudojimas ne tik užkerta kelią nesusišnekėjimui, bet ir ugdo konstruktyvų bendravimą, t.y. diskusijų.
Apibendrinkite vienu žodžiu vaiko elgesį, vertą pagyrimo - „Tu surūšiavai savo pieštukus, kreideles, mašinytes irgi.“
Kaip elgtis su vaiko pykčio protrūkiais ir agresija
Pykčio protrūkis - tai stipraus nepasitenkinimo, pykčio epizodai, kurių metu vaikas gali garsiai šaukti, verkti, muštis, kandžiotis, kristi ant žemės ir spardytis ar netgi daužyti galvą į grindis. Seniau pykčio protrūkiai buvo vadinami „isterija“ (šio termino geriau vengti, nes „isterija“ iš tiesų pasireiškia kitaip), dabar - „ožiukais“. Pykčio protrūkiai būdingi 1-4 m. amžiaus vaikams, pats jų pikas - 3,5 m.
Pykčio protrūkių priežastys ir provokatoriai: Ankstyvojo amžiaus vaikai, pradėję patys vaikščioti, pajunta nepriklausomybę nuo tėvų, įvaldo naujus įgūdžius (pavyzdžiui, patys gali nueiti ir paimti norimą daiktą), tačiau dažnai jiems daug kas neišeina, todėl kyla nusivylimas ir pyktis. Dėl didėjančio savarankiškumo vaikai nori viską padaryti patys, o tėvų pagalba juos erzina ir pykdo. Dar viena svarbi priežastis pykčio protrūkiams kilti - nepakankamai išlavėjusi kalba. Vaikas negali pasakyti, kad pyksta, nes kažkas neišeina ar kažko negali pasiekti, ir vienintelis būdas, kaip pranešti apie tai suaugusiesiems - tai garsus šaukimas ir verksmas. Sulaukus 4-5 metų, kai vaikas jau gali pasakyti, ko nori ir kaip jaučiasi, pykčio protrūkių mažėja.
Vieni vaikai yra mažiau temperamentingi, todėl jų nepasitenkinimas gali būti ne toks ryškus ir ne toks trikdantis suaugusiuosius (yra vaikų, kurie niekada nėra kritę ant grindų, spardęsi ir šaukę), tačiau kai kuriems vaikams pykčio protrūkiai gali būti dažni ir stiprūs. Pykčio protrūkiai pasitaiko dažniau: kai vaikas yra pavargęs, mažesniems vaikams, vėluojant kalbos raidai, esant aukštesniam bendram streso lygiui (šeimoje konfliktuojant ar skiriantis tėvams, kam nors netekus darbo ar susirgus sunkia liga, išgyvenant netektį ir pan.), esant kitų fizinių, emocinių ar psichikos problemų (pavyzdžiui, pykčio protrūkiai dažnesni ir stipresni, esant aktyvumo ir dėmesio sutrikimui, autizmo spektro sutrikimams), tėvams pernelyg reaguojant į pykčio protrūkius (labai jaudinantis dėl vaiko ar savęs, „kaip mes čia atrodome“, „ar neatsitiks nieko blogo“) arba nusileidžiant vaiko reikalavimams (vaikas supras, kad atkakliau ar garsiau šaukiant, jis gali gauti tai, ko nori).
Vaiko pykčio protrūkiai nėra skirti specialiai suerzinti tėvams. Vaikas paprasčiausiai elgiasi taip, kaip tuo metu jaučiasi: piktas, nepatenkintas, nusivylęs, kartais dar ir pavargęs ar pervargęs.
Kaip išvengti pykčio protrūkių? Jei yra galimybė, geriau pykčio protrūkių išvengti, nei tvarkytis su vykstančiais. Būkite pastovūs: laikykitės reguliaraus valgymo ir miego režimo, pasirūpinkite, kad vaikas pamiegotų ar bent pailsėtų popiet. Rutina suteikia mažiems vaikams saugumo ir neleidžia jiems pervargti. Svarbius darbus planuokitės iš anksto: į banką, polikliniką, parduotuvę, biblioteką ar kitas įstaigas, kur norite, kad mažylis būtų kaip galima ramesnis, eikite ryte, kol vaikas nepavargęs. Galbūt kai kuriuos reikalus (pavyzdžiui, apsipirkti parduotuvėje ar sumokėti mokesčius) galima tvarkyti internetu arba paprašyti tai padaryti artimųjų. Mokykite vaiką žodžiais įvardinti savo jausmus, būsenas ir norus („aš pavargau“, „pykstu“, „noriu/nenoriu“, „daugiau“, „užteks“ ir panašiai) - kai jūs susikalbėsite, bus mažiau priežasčių vaikui pykti. Be to, kalbėjimasis apie jausmus ir emocines būsenas lavina vaiko emocinį intelektą. Leiskite vaikui pasirinkti iš 2-3 dalykų ar daiktų, pavyzdžiui: „Kurias pėdkelnes tu nori dabar mautis - raudonas ar mėlynas?“, „Ar pirma išsivalysime dantukus, tada rengsimės pižamą, ar pirma nori apsirengti pižamą, o tada išsivalyti dantukus?“ Tai leidžia vaikui jausti, kad jis nors šiek tiek valdo situaciją, o ne turi besąlygiškai paklusti suaugusiesiems. Pagirkite vaiką ir pastebėkite, kai jis elgiasi tinkamai: „Tu šiandien man labai padedi parduotuvėje išsirinkti pirkinius“, „Taip greitai apsirengei - puiku, greičiau galėsime išeiti į lauką ir ten ilgiau pabūsime“. Skirkite vaikui dėmesio, nes netinkamas elgesys dažnai atsiranda tuomet, kai vaikas jaučiasi pamirštas, nereikalingas. Pakalbinkite vaiką, duokite jam nedidelių užduočių (pavyzdžiui, parduotuvėje - surasti pačius gražiausius obuolius, kuriuos pirksite, ir sudėti juos į maišelį). Stenkitės, kad vaikas pajustų sėkmę: suplanuokite nedideles, vaikui lengvai įveikiamas užduotis, pavyzdžiui, įkišti koją į jūsų jau paruoštą laikomą kojinę ir batuką, tada užsilipdyti batuko užsegimus. Nekovokite dėl nereikšmingų dalykų, kad nepradėtumėte jaustis, jog visą laiką turite sakyti vaikui „ne“. Pavyzdžiui, svarbu, kad eidamas į lauką vaikas apsirengtų pagal orą. O jei drabužių spalvos suderintos ne taip, kaip to norėtųsi jums - gal tai nėra taip reikšminga? Kuo vaikas mažesnis, tuo lengviau galite nukreipti jo dėmesį į kažką kita (išblaškyti): „Pasižiūrėk, koks gražus šuniukas! Einam kartu pasižiūrėti, kur jis nueis?“ Tam reikia tėvelių kūrybiškumo, tačiau tai vienas iš lengviausių būdų vaiką nukreipti norima linkme.
Ką daryti, kilus pykčio protrūkiui? Pati svarbiausia taisyklė - patiems išlikti ramiais. Vaikai labai jautrūs tėvų emocijoms ir elgesiui, todėl, kai tėvai patys yra pikti, sudirgę, vaikams irgi būna sunku nurimti. Be to, vaikai mėgdžioja pirmiausia tai, ką mato - tai yra, tėvų elgesį, o ne tai, ką girdi tėvus sakant. Susierzinusio suaugusiojo pasakymas: „Kada tu pagaliau nurimsi?!” vaikui labiau akcentuoja susierzinimą ir nekantrumą, bet ramybės jam neperteikia. Jei yra galimybių, pasistenkite vaiką „ištraukti” iš aplinkos, kurioje kilo pykčio protrūkis, ypač jei tai aplinka, kurioje daug dirgiklių (parduotuvė, vieta, kurioje daug vaikų ar suaugusiųjų, ir pan.). Nusineškite ar nusiveskite į ramią vietą, jei yra galimybė, eikite ar važiuokite namo, kur vaiką ramins pažįstama, rami aplinka. Kartais tai gali nutikti, kad vaiko pykčio protrūkiui ištikus eilėje prie kasos, jums reikės palikti pilną pirkinių prikrautą vežimėlį parduotuvėje. Tačiau jeigu bandysite nekreipti dėmesio ir apsipirkti, vaikas gali dar labiau sudirgti ir jums jį nuraminti bus sunkiau. Kuo vaikas mažesnis, tuo daugiau pagalbos jam reikia suteikti, kad jis supykęs galėtų nurimti. Vaikai, priklausomai nuo savo temperamento, savo stiprius jausmus gali išreikšti skirtingai, tačiau emocijų valdymo galima ir reikia išmokti. Jei patys tuo metu esate susinervinę, sudirgę - ieškokite būdų aprimti: galite kelioms minutėms nueiti į kitą kambarį, nusiprausti šaltu vandeniu, išgerti stiklinę šalto vandens ar kavos (arbatos), padaryti kelis fizinius pratimus (atsispaudimus, pritūpimus ir panašiai), kelis kartus lėtai įkvėpkite ir iškvėpkite, suskaičiuokite iki 10 (ar daugiau). Supykę greičiausiai jausite pagundą vaiką apšaukti arba suduoti jam, tačiau tuo metu nepajėgsite surasti kokio nors tinkamo, vaiką neskaudinančio sprendimo.
Kai jausitės ramesni, galite padėti nurimti vaikui. Pirmiausia pritūpkite ar atsisėskite, kad jūsų akys būtų vaiko akių lygyje. Jeigu liksite stovėti, jūsų vaiko smegenys jus suvoks kaip kažką didelio, kurio reikia bijoti. Kai vaikas galės jus matyti savo akių lygyje, jis jausis ramiau, o tuomet bus lengviau suvaldyti jo pyktį. Pagalba gali būti skirtinga, atsižvelgiant į jūsų vaiko poreikius. Daugumai vaikų stipraus emocijų protrūkio metu daug reikšmės turi tėvų buvimas šalia: tada jie gauna žinutę, kad tėvai myli ir nepaliks net ir tuomet, kai vaikas bus piktas ar nusivylęs. Apkabinkite vaiką ir laikykite, raminamu balsu įvardykite vaiko jausmus ir esamą situaciją: „Suprantu, kad labai supykai, jog neleidau tau prieš pietus valgyti saldainio. Pabūkime kartu, kol jausies ramiau“. Tuo metu vaikui nesiūlykite žaislų ar filmuko - svarbu išbūti šalia vaiko su kuo mažiau išorinių dirgiklių, kad jis turėtų galimybę nurimti. Kai kurie vaikai supykę sunkiai toleruoja prisilietimus, apkabinimus - tai juos dar labiau erzina. Tokiu atveju galite tiesiog būti šalia ir retkarčiais pasakyti ką nors raminančio. Labai naudinga gali būti perfrazuoti ir pakartoti vaiko išsakytus žodžius (nebūtinai apie jausmus). Jeigu suklydote, vaikas jus pataisys, tuomet perfrazuokite tai, ką iš jo išgirdote. Pavyzdžiui, jei vaikas sako: „Aš nenoriu eiti į darželį“, jūs atsakote: „Tu nenori eiti į darželį“. Prireikus galite pakartoti dar kelis kartus, kol matysite, kad vaikas ima rimti. Tuomet pakalbėkite apie tai, kaip galite išspręsti susidariusią situaciją, pavyzdžiui: „Mes kalbėjome, kad aš šiandien važiuosiu į darbą, o tu, kol aš dirbsiu, pabūsi darželyje. Kaip manai, ką smagaus mes galėtume nuveikti po to, kai aš baigsiu darbą ir pasiimsiu tave?“ Didesni vaikai, ypač priešmokyklinio ar mokyklinio amžiaus (pykčio protrūkių būna ir jiems, tik dažniau dėl kitų priežasčių), gali norėti pabūti vieni, užsidarę savo kambaryje. Kiti tėvai patys lengviau gali toleruoti vaiko pykčio protrūkį, jei atsitraukia nuo vaiko toliau. Pažinkite savo vaiką ir stenkitės suprasti, ar jo toks atsiskyrimas negąsdina, ar jis nesijaučia atstumtas. Jei tai padeda nurimti, vaikas po atsiskyrimo vėl siekia bendravimo su jumis - tai irgi gali būti puikus būdas nusiraminti stiprių emocijų protrūkio metu. Po pykčio protrūkio, vaikui nurimus, pasiūlykite ką nors kartu veikti ar pažaisti. Neprikaišiokite vaikui dėl pykčio protrūkio, nebauskite jo papildomai, ypač savo pykčiu ar atsitraukimu nuo vaiko (pavyzdžiui, nekalbėdami ar nežaisdami su vaiku). Kuriam laikui praėjus, pavyzdžiui, vakare, galite aptarti svarbiausius dienos įvykius, taip pat prisimindami ir pykčio protrūkį. Pasikalbėkite su vaiku, kas tuo metu įvyko (pavyzdžiui, „Atsimeni, tu šiandien labai norėjai pažaisti su Jonuko mašinyte, bet jis tau jos nedavė, ir tu labai supykai. Turbūt labai norėjai tos mašinytės, tiesa?“), įvardykite vaiko jausmus, pasiūlykite kokį nors sprendimo būdą („Kitą kartą galime paprašyti Jonuko, kad jis tau duotų mašinytę trumpam pažaisti, o tu jam tuo metu duotum savo kastuvėlį?“).
Ką daryti, jei mažylis tampa agresyvus? Agresyvus vaiko elgesys dažnai susijęs su tėvų dėmesio stoka: tėvai palieka vaiką žaisti vieną, kai jis yra ramus, todėl, norėdamas sulaukti daugiau tėvų dėmesio, vaikas gali pradėti netinkamai elgtis (zyzti, muštis). Taip pat tai gali būti vienintelis vaikui žinomas ir prieinamas būdas išlieti savo stiprius jausmus - liūdesį, pyktį, išgąstį ar nuoskaudas. Maži vaikai stokoja kalbos įgūdžių ir nesugeba pasakyti, kas jiems yra negerai, be to, jie gali patys to nesuprasti. Vyresni vaikai gali elgtis agresyviai tuomet, kai bijo, jaučia kaltę, nerimą ar gėdą. Norėdami, kad vaikas nesielgtų agresyviai, pirmiausia patys turite būti tinkamas pavyzdys: supratingi, neignoruojantys vaiko poreikių, netaikantys drausminimui šaukimo, barimo ar fizinių bausmių. Maži vaikai gali išmokti kandžiotis matydami, kaip kas nors juokaudamas kando kitam, o šis juokėsi, todėl padarė neteisingas išvadas, jog kandžiotis yra smagu. Ikimokyklinukai dėl nepakankamos smegenų brandos dar nesupranta, kuo skiriasi skausmingas kandžiojimas nuo žaidybinio, juokaujamo. Todėl, jei jūsų vaikas linkęs kandžiotis, stenkitės niekada nesikandžioti žaisdami, juokaudami. Kiekvieną kartą, kai vaikas kanda kitam vaikui ar suaugusiajam, būtina tvirtai, bet ramiai pasakyti: “Kai tu taip kandi, skauda. Kąsti negalima!” Taip pat galima įvardyti, kas vyksta tarp jo ir kito vaiko: “Mačiau, kad tavo brolis iš tavęs paėmė žaislą. Tikriausiai įsiutai dėl to. Pasakyk jam, kad pyksti, bet kąsti negalima!” Kalbėdami su ikimokyklinuku, formuluokite trumpus ir aiškius sakinius, nesišypsokite, nejuokaukite, jūsų teiginiai neturėtų skambėti kaip prašymai (“gerai?”, „prašau“), bet ir nešaukite. Atsiminkite, kad mažam vaikui informaciją reikia nuolat ir nuolat kartoti. Vaikui mušantis, reaguokite panašiai: sulaikykite jo ranką, ramiai ir tvirtai pasakykite, kad to daryti negalima. Pabūkite su vaiku, kol jis nurims, atspindėkite jo jausmus (“Matau, kad tu dabar supykęs. Pabūkime kartu, kol tu nurimsi”). Jeigu kitas vaikas įkando jūsų vaikui, neišsigąskite. Tai nėra gyvybei grėsminga situacija, nors žaizda gali šiek tiek pakraujuoti. Galite apkabinti vaiką ir pasakyti: “Žinau, kad tau skauda. Aš tau padėsiu.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
