Vaikų auklėjimo teorijos ir metodikos

Auklėjimas - tai sudėtingas socializacijos procesas, apimantis kryptingą, tikslingą ugdytojų ir aplinkos įtaką asmenybės formavimuisi. Jis apima ne tik tiesioginį mokymą, bet ir netiesioginį poveikį per bendravimą, elgesį ir vertybes.

Auklėjimo tikslai ir esmė

Auklėjimo pagrindinis tikslas - sudaryti sąlygas darniai asmenybės brandai, padėti jai vertingai gyventi, ugdyti adekvačią savivoką ir saviraišką. Kitaip tariant, auklėjimo tikslas - išugdyti asmenybę. Kaip teigia B. Bitinas (2004), auklėjimo tikslas yra auklėtojo susikurtas tobulo auklėtinio vaizdinys, kuris lemia jo organizuojamą auklėjamąją veiklą. Auklėjimo esmė - žmogaus dorinimas (L. Jovaiša, 1995).

Auklėjimo proceso aspektai

Auklėjimo procesas turi dvi pagrindines puses: išorinę ir vidinę. Išorinė auklėjimo pusė pasireiškia auklėjimo veikloje, į kurią įeina pagalba, vadovavimas, bendravimas, auklėtinių aktyvumas ir saviaukla. Vidinė pusė susijusi su auklėtinio vidiniais procesais, jo vertybių sistema, požiūriais ir elgesiu.

Auklėjimo metodai ir priemonės

Auklėjimo metodai yra praktiniai auklėtojo ir auklėtinio veiksmai, palengvinantys auklėjimo turinio - visuomeninės patirties - perdavimą, pasisavinimą ir panaudojimą. Tais metodais siekiama įgyvendinti auklėjimo tikslus. Metodai gali būti grindžiami žodžiu, veiksmu ar pavyzdžiu.

Rodomieji auklėjimo metodai

Rodomieji auklėjimo metodai skirti formuoti auklėtinių dvasines vertybes ir dorovinį elgesį per teigiamų pavyzdžių demonstravimą. L. Jovaiša (1997) ir A. Žilienė (2003) išskiria teigiamų pavyzdžių demonstravimą kaip svarbų auklėjimo metodą. Asmeninis pavyzdys veikia efektyviai, kai auklėtojas naudoja tam tikrą pedagoginio elgesio būdų sistemą, profesionaliai taikydamas saviraiškos priemones: kalbą, valią, jausmus, charakterį, sugebėjimus ir žinias. Suvoktas, patrauklus, emociškai išgyventas geras pavyzdys padeda formuotis vertingoms asmenybės savybėms.

Pavyzdžio metodikos tipai

L. Jovaiša (2003) „Hodegetikoje“ išplėtoja teigiamų pavyzdžių demonstravimo metodiką, išskirdamas įvairius pavyzdžių tipus:

• Natūralusis pavyzdys - imamas iš gamtos, tiesiogiai stebimos žmogaus veiklos ar elgesio.
• Pirmavaizdis (prototipas) - autentiškas kokių nors daiktų ar reiškinių pavyzdys.
• Pirmtako pavyzdys - sukelia gyvą susidomėjimą nagrinėjamu klausimu (pvz., Mažvydas - lietuviškos raštijos pradininkas).
• Provaizdis - ko nors pirmykštės būklės vaizdas, pateiktas kaip pavyzdys, siekiant palyginti su dabartimi.
• Modelinis pavyzdys - padidintas ar pamažintas, išryškinantis ar sumenkinantis daiktų, reiškinių, įvykių ar ženklų vaizdas (pvz., kryžiaus ženklas, spektaklis, filmas).
• Iliustracinis pavyzdys - taikomas iliustruojant pasakojimą, aiškinimą, paskaitą žodiniais pavyzdžiais, paveikslais, schemomis.
• Paveikslas - ypač veiksmingas doriniam ir estetiniam auklėjimui.
• Projektas - žodinis ar grafinis vaizdas, parodantis idėjos, minties ar sumanymo galimą įgyvendinimą.
• Planas - panašus į projektą, nurodo veiksmų eigą.
• Demonstravimas - naudojamas, kai pavyzdys laikomas auklėjimo šaltiniu.

Sakytiniai (verbaliniai) auklėjimo metodai

Sakytiniai auklėjimo metodai, kuriuos B. Bitinas (2004) vadina verbaliniais, siekia įtikinti auklėtinius ir perteikti jiems visuomenės sukauptą socialinio elgesio patirtį. Šie metodai leidžia auklėtojui atrinkti aktualiausią informaciją, atitinkančią auklėtinių amžių, individualias savybes ir poreikius. Žodis naudojamas ne tik informacijai perteikti, bet ir nurodymams, patarimams, paaiškinimams, pamokymams teikti.

Monologo metodika

Monologas - tai vieno žmogaus kalbėjimas, naudojamas perteikiant vertybes tiems, kas jų neturi arba mažai apie jas žino. Nors monologas reikalauja įtempto dėmesio, jis yra gilus tikrovės pažinimo šaltinis ir sąmonės išraiškėjas, perduodantis visuomenės kultūros vertybes.

Kiti sakytiniai metodai

• Nurodymas - parodymas ir paaiškinimas, kaip atlikti veiksmą. Dažnas naudojimas gali sukelti įkyrumo jausmą.
• Patarimas - teikiamas paprašius arba kai aišku, kad auklėtinis neįveiks užduoties. Patarimai turi būti korektiški ir nežeidžiantys orumo.
• Pamokymas - trumpas paaiškinimas to, ko auklėtinis nesupranta ar nemoka daryti, siekiant informuoti dorovės, estetinių santykių, kultūringo elgesio klausimais.
• Pasakojimas - žodžiu vaizdžiai ir emocingai atskleidžiamas temos turinys. Gali būti siužetinis, aprašomasis ar mišrus.
• Prakalba - proginis, pasiruošimo reikalaujantis kalbėjimas.
• Paskaita - informacijos perteikimo metodas, taikomas aukštesniųjų klasių auklėtiniams ar studentams.
• Pranešimas - galimybė auklėtiniams viešai atsiskaityti už atliktus darbus.

Anticipacija ir auklėjamoji konsultacija

Anticipacija - tai būtinas bendravimo su mokiniais būdas, mokantis numatyti veiklos ir elgesio padarinius. Tai ypač svarbu probleminių vaikų ar paauglių perauklėjimui ir elgesio korekcijai. Darbas prasideda nuo elgesio sutrikimų diagnozės, pokalbio apie blogų įpročių kilmę, siekiant sužadinti motyvus elgtis teisingai.

Auklėjamoji konsultacija (L. Jovaiša, 2003) - tai pokalbis, siekiantis įveikti dorovinio ir kultūrinio brendimo sunkumus ir formuoti tinkamus tarpusavio santykius. Ji turėtų pakeisti pavojingą ir žalingą moralizavimą. Pedagogas-konsultantas turi žiūrėti į mokinių klaidas kaip į vystymosi sunkumus, kuriuos įveikti gali tik pats mokinys.

Tikinimo ir dialogo metodai

Tikinimo metodas (L. Jovaiša, 2003) formuojamas auklėtinio įsitikinimas, perteikiant teisingą ir pagrįstą informaciją svarbiais klausimais. Įsitikinimas - tai pažiūra, tapusi individui absoliučiu žinojimu ir emociniu išgyvenimu.

Dialogo metodika (L. Jovaiša, 2003) apima auklėtinio minčių ir jausmų refleksiją, klausinėjimo techniką (atvirų ir uždarų klausimų naudojimą) bei auklėtojo laikyseną pokalbyje, kuriančią pasitikėjimo, laisvumo ir pagarbos atmosferą.

Šeimos vaidmuo vaikų auklėjime

Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o tėvų vaidmuo auklėjant vaikus yra nepaprastai svarbus. Sėkmingą ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymą šeimoje lemia šeimos aplinka, jos struktūra ir tėvų poveikio kokybė. Namų aplinka vaikams tam tikrais atžvilgiais veikia labiau nei ugdymo įstaiga. Šeimoje susiformuoja vaiko požiūris į žmones, aplinką, pasaulį ir save.

Besąlyginė meilė ir šeimos vertybės

Vaikui svarbiausia yra besąlyginė meilė - priėmimas tokio, koks jis yra. Toks vaikas jaučiasi saugesnis. Svarbu išsaugoti šeimos tradicijas ir vertybes, kurios stiprina šeimą ir perduodamos iš kartos į kartą.

Šeimos funkcijos

Šeima atlieka daugybę svarbių funkcijų:

• Reprodukcija.
• Vaikų socializacija ir auklėjimas: tėvai socializuoja vaiką, perduodami šeimos gyvenimo būdą, dorovinę ir dvasinę kultūrą, vertybines orientacijas.
• Ekonominė: materialinių poreikių tenkinimas, namų ūkio tvarkymas, pareigų pasiskirstymas.
• Rekreacinė (atstatymo): poilsio, fizinių ir dvasinių jėgų atstatymas, bendro šeimos laisvalaikio organizavimas.
• Bendravimo (komunikacinė): padeda išvengti vienatvės, dalytis emocijomis, tikėtis palaikymo.
• Globa, sauga ir emocinė parama: šeima reguliuoja narių emocijas ir elgesį, skatina visuomenės normų ir vertybių priėmimą.

Tėvų vaidmuo auklėjime

Tėvas dažnai suvokiamas kaip autoritetas ir vadovas, motina - kaip meilė ir pagalba. Moteris auklėjimą labiau orientuoja į dabartį, tėvas - į vaiko ateitį. Sėkmingo šeimos ugdymo sąlyga yra tėvo ir motinos dvasinė harmonija, pagarba vienas kitam. Vaikus augina ne pamokymai, o tėvų gyvenimo tonas ir veiksmai.

Nenuoseklūs ir nesuderinami tėvų veiksmai auklėjant ikimokyklinio amžiaus vaikus gali sukelti prieštaringų reikalavimų, išvesti vaiką iš pusiausvyros, paskatinti jį tapti nervingu ir nebežinoti, kaip teisingai elgtis.

Adlerio individualioji psichologija ir vaikų auklėjimas

Alfredo Adlerio (1870-1937) individualioji psichologija (IP) siūlo holistinį požiūrį į asmenį, pabrėžiantį žmogaus kaip socialinės būtybės, kuriai svarbu priklausyti grupei ir jaustis joje vertingu, sampratą. IP remiasi pasąmone, tiria paslėptus tikslus ir vidinius dėsnius, orientuojasi į ateitį ir žmogaus tikslus.

Pagrindiniai individualiosios psichologijos principai

• Gelminė: remiasi pasąmone, tiria ne akivaizdžius, o paslėptus elgesio būdus, tikslus, prasmes.
• Optimistiška: akcentuoja žmogaus tikslus, orientuojasi į ateitį. Kiekvienas veiksmas yra tikslingas.
• Žmogiška: žmogus suvokiamas kaip vientisa, nedaloma asmenybė.
• Vientisa: pagrindinė tema - gyvenimo stilius, formuojamas ankstyvoje vaikystėje ir „vedantis“ žmogų per visą gyvenimą.
• Draugiška: teigia žmonių lygiavertiškumą, įgimtą bendrumo jausmą.
• Paprasta: kalba apie kasdienius gyvenimo uždavinius, terminai suprantami kiekvienam.
• Praktiška: greitai duoda naują supratimą apie žmones, jų santykius, idėjos pritaikomos praktiškai.

Gyvenimo stiliaus analizė

Adleriškoji terapija ir konsultavimas orientuojasi į gyvenimo stiliaus analizę, t. y. supratimą, ko žmogus siekia savo gyvenimo stiliumi, koks jo galutinis tikslas. Finališkumo analizė padeda atskleisti simptomo tikslą ar naudą asmeninei logikai. Pavyzdžiui, klausimas „kas būtų kitaip, jei simptomo nebūtų?“ gali atskleisti psichologinę simptomo prasmę.

Menkavertiškumo jausmas ir pranašumo siekis

A. Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus patiria menkavertiškumo jausmą, ypač vaikystėje. Šį jausmą kompensuodamas, žmogus siekia pranašumo. Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių yra jaustis pakankamai reikšmingam. Kai žmogus patiria nuvertinimą, jis siekia tai kompensuoti, kartais nuvertindamas kitą žmogų. Tačiau šie kraštutinumai yra netikri, sukurti subjektyvioje patirtyje. Kūrybinė jėga leidžia išsaugoti savigarbą ir gali būti naudojama pozityviai, kuriant visuomenę, kurioje kiekvienas gali jaustis reikšmingas.

Šiuolaikiniai iššūkiai vaikų auklėjime

Šiuolaikinių vaikų vaikystė radikaliai skiriasi nuo jų tėvų patirties. Technologijos yra natūrali aplinka, tačiau vaikai mažiau susikaupę, daugiau laiko praleidžia socialiniuose tinkluose. Dėl to gali kilti sunkumų bendraujant, ugdant darbštumą ir pareigingumą.

Devynios vaikų auginimo gairės

Šios gairės padeda tėvams susigaudyti auginant vaikus ir primena svarbiausius dalykus:

1. Palaikykite vidinę ramybę: tai šeimos gerovės, jūsų laimės ir vaiko sveikos raidos pagrindas.
2. Būkite kartu su vaikais: svarbu būti fiziškai arti, vėliau - veikti kartu, suteikiant vaikui saugumo jausmą.
3. Pažinkite ir supraskite vaiką: stebėkite, klausykite, klauskite, skatinkite savarankiškumą.
4. Vaikai mokosi stebėdami ir mėgdžiodami: keiskite savo elgesį, jei norite pakeisti vaiko.
5. Priimkite savo jausmus: jie padeda suprasti, kaip elgtis, ir vėliau priimti vaiko jausmus. Venkite prievartos.
6. Kalbėkite su vaikais daug: apie jausmus, mintis, norus. Naudokite pozityvią kalbą.
7. Šypsena ir žaismingumas: tai raktas į vaiko širdį, rodantis meilę ir rūpestį.
8. Ieškokite palaikymo ir dalinkitės patirtimi: bendraukite su kitais tėvais, ieškokite sprendimų kartu.
9. Kurkite „senus gerus laikus“: per džiugias akimirkas, laisvą žaidimą, pasakas, bendras patirtis.

Dmitrijus Emecas, keturių vaikų tėtis ir rašytojas, pastebi, kad šiuolaikiniai vaikai visai nepanašūs į tuos, kurie gyveno prieš 20 metų. Jie geriau išmano kompiuterius, bet mažiau susikoncentravę. Vaikai klauso ne ką sakome, o kaip elgiamės. Vienintelis būdas ištaisyti vaiko elgesio ar charakterio klaidas - tai pasikeisti pačiam tėvui.

Kompiuteriniai žaidimai ir televizorius gali greitai paversti vaikus „idiotais“. Svarbu, kad tėvai sutartų vaikų auklėjimo klausimais, būtų išvien. Tėvų žaislai - kompiuteriai, planšetės - neturėtų tapti dvigubų standartų įrankiu. Verčiau atrasti bendrų užsiėmimų ir veiklos kartu su vaikais.

Jeigu tėvai rėkia ant vaiko, vaikas taip pat rėks ant jų. Svarbu atminti, kad vaikai gerbia tuos, kurie laikosi žodžio ir yra nuoseklūs. Neverta reikalauti iš vaiko kažko, kai jis arba tėvai yra pavargę.

tags: #b #bitinas #auklejimo #teorijos #ir #metodikos

• Grožio verslo kūryba Agnės Žobovienės
• kaip teisingai išsirinkti vaikišką lovą
• Vaikų edukacija dvaruose
• Muzikiniai vingiai: Arvydas Vilčinskas dalinasi patirtimi
• Fizinio aktyvumo reikšmė darželinukams