Marijos Aušrinės Pavilionienės Požiūris į Šeimą, Vaikus ir Jų Auklėjimą
Seimo narė, profesorė Marija Aušrinė Pavilionienė ilgus metus aktyviai dalyvavo politinėje ir visuomeninėje veikloje, nuosekliai gindama žmogaus, moterų ir lytinių mažumų teises. Jos gyvenime šeima ir vaikai užima svarbią vietą, tačiau profesorė visuomet pabrėžė individo autonomijos ir dvasinės laisvės svarbą. Jos veikla Seime atspindėjo gilius įsitikinimus dėl vaikų teisių apsaugos ir šeimos sampratos pokyčių modernioje visuomenėje.
Vaikai ir Anūkai: Asmeninė Patirtis ir Santykis
Marija Aušrinė Pavilionienė turi du sūnus - Šarūną ir Žygimantą - o taip pat 8 anūkus. Kalbėdama apie šeimą, profesorė pasakojo, kad jie yra tapę neatsiejama jos gyvenimo dalimi, o rūpesčio namuose niekada netrūksta. Profesorė teigia: „rūpinuosi jais kaip galiu ir kaip sugebu.“ Ji dalijasi šiltais žodžiais apie savo šeimą: „Žinau tai, kad į šį pasaulį atėjau ne veltui, kad palieku savo vaikuose genetinius ir dvasinius pėdsakus, kuriuos, tikiuosi, jie gilins savaip.“ M. A. Pavilionienė yra laiminga, kad jos vaikai ir vaikaičiai suvokė savo gyvenimo prasmes, savo išskirtinumą ir unikalumą, kad tapo intelektualiai savarankiški ir ieško savo gyvenimo horizontų. „Dėl šeimos esu rami tikėdama, kad mano genties žmonės tikrai eis savo gyvenimo keliais“, - apibendrina ji. Vedybos ir vaikai, anūkai - tai patirtis, kuri ją brandino, keitė, grūdino. Jos anūkai yra gražūs ir talentingi, juos labai myli, kai kurie gyvena užsienyje. Pati profesorė neslepia: „Nenoriu, kad sirgtų ir kentėtų mano vaikai bei anūkai.“
M. A. Pavilionienė atvirai pasakoja apie savo asmeninį gyvenimą, minėdama, kad pirmoji trumpa santuoka jai atnešė sūnų Šarūną. Ji pažymi, kad jos kasdienybė buvo nelengva: du vaikai ir talentingas vyras, kuris kopė sunkiu mokslininko ir Vilniaus universiteto vadovo keliu. Išėjusi į aspirantūrą, profesorė pagimdė antrą sūnų. Ji derino vaiko priežiūrą su disertacijos rašymu, gyvenant naujame Lazdynų rajone, kur dar nebuvo nutiestos gatvės ir šaligatviai. Tuomet smėliu tekdavo tempti vežimėlį su kūdikiu iki poliklinikos maitinimo mišinių gauti ir maisto atokioje parduotuvėje pirkti.
Profesorei pavyko paversti vyrą Rolandą Pavilionį ir sūnus Žygimantą bei Šarūną feministais. Paversti žmogų feministu, jos teigimu, reiškia padėti jam suprasti lyčių nelygybės priežastis, istoriją, moteriškosios giminės teisę kartu su vyriškąja reikštis visuomenėje, ją kurti ir valdyti. Tai reiškia išsivaduoti iš biologinių lyčių stereotipų, teigiančių, kad moteris tinka tik vaikams gimdyti ir vyrams prižiūrėti bei jiems tarnauti. M. A. Pavilionienė pabrėžia: „Žygimantą gerbiu ir juo didžiuojuosi, tačiau vis baiminuosi, kad politinė realybė gali sunaikinti jo sveikatą. Jis pernelyg jautrus ir vis dar mokosi kurti savo dvasinę pusiausvyrą.“
Šeimos Samprata ir Lytinių Teisių Gynimas
Marija Aušrinė Pavilionienė visą gyvenimą sąmoningai stengėsi atskirti savąjį „aš“ nuo šeimos gyvenimo. Ji pabrėžia, kad niekada neaukštino šeimos ir niekada nesakė, kad šeima jai yra svarbiausia, nes visada aštriai suvokė save kaip atskirą pasaulį, kurį mėgino išsaugoti sudėtingiausiomis ir sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis. Profesorė teigia, kad patyrė margą šeiminį gyvenimą, kuris nukalė jos esmę. „Manau, saugodama save, buvau teisi, nes šiandien ramus mano vidaus pasaulis yra mano egzistavimo pamatas“, - apie gebėjimą atskirti savastį nuo šeimos gyvenimo dalijosi ji.
M. A. Pavilionienė kritikuoja tuos, kurie, jos manymu, piktnaudžiauja tradicinėmis šeimos sąvokomis: „Bjauriuosi politikos moralistais, dogmatikais ir teisuoliais, religiniais fanatikais, kurie teisia žmogų už tai, kad šis gimė tam tikros lyties kūne ir turi visas teises į savo kūną.“ Ji taip pat išreiškia pasipiktinimą tais Lietuvos politikais, kurie „nemokšiškai svarsto draudimą vienišai moteriai pagalbiniu apvaisinimu susilaukti vaikelio.“
Profesorė mano, kad valstybė turėtų labiau padėti šeimai, vyrams ir moterims auginti ir ugdyti vaikus, skiepijant žmogiškąsias vertybes. Jos teigimu, vaikai šiandien pradedami mėgintuvėliuose, juos puikiai prižiūri vyrai, o moterys uždirba duoną ir išlaiko šeimą.
Prof. dr. Marija Aušrinė Pavilionienė. Moterys Lietuvos politikoje
Kova už Vaikų Teises ir Smurto Prevenciją Šeimoje
Seimo narė Aušrinė Marija Pavilionienė siekė įstatymu sukonkretinti draudžiamą fizinį ar psichologinį smurtą prieš vaikus šeimose. Nors Lietuvoje teisės aktai ir dabar draudžia smurtą prieš vaikus, Seimo narės užregistruotose Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisose dėmesys sutelkiamas į smurto bei pažeminimo protrūkius šeimoje, kai tokias priemones tėvai pasitelkia auklėdami savo vaikus.
Jeigu parlamentarai būtų pritarę tokiems M. A. Pavilionienės siūlymams, įstatyme būtų atsiradusios aiškiai ir detaliai apibrėžtos fizinio, seksualinio bei emocinio (psichologinio) smurto sąvokos. Tai reiškia, kad būtų buvę nustatyta, kas laikoma vienokios ar kitokios rūšies smurtu. Pavyzdžiui, į fizinio smurto sąvoką patektų vaikų mušimas plaštaka, smūgiavimas kumščiais ar kokiu nors buities daiktu - rykšte, virve, diržu, pagaliu, šluota, šaukštu, batu ir pan., mažųjų tampymas už plaukų, nosies ar kitų kūno dalių. Įstatyme fiziniu smurtu taip pat būtų laikomas vaikų purtymas, stumdymas, žnaibymas, laisvės ribojimas bei tokie brutalūs veiksmai kaip vaiko spardymas, deginimas ar maisto ribojimas kaip nuobauda. Seksualiniu smurtu prieš vaikus, anot siūlomų įstatymo pataisų, laikomas vaikų ir paauglių įtraukimas į seksualinę veiklą, kuriai jie nesubrendę ir kuria tvirkintojas siekia patenkinti savo seksualinius poreikius ar gauti su šia veikla susijusį pelną. Įstatyme siūloma nurodyti ir konkrečias seksualinės prievartos formas.
Seimo narė M. A. Pavilionienė siūlė detaliai apibrėžti ir emocinį smurtą, kai mažieji visuomenės nariai turi kęsti nuolatinę kritiką, žeminimą, menkinimą, patyčias, šauksmus bei jausmų ar nuomonės nepaisymą. Remiantis 2006 metų Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos ataskaita, iš visų įstaigai žinomų smurto prieš vaiką atvejų, dominuoja smurtas šeimoje. Ataskaitoje rašoma: „Šioje vaikui artimiausioje ir saugiausia turinčioje būti aplinkoje vyrauja visos smurto formos: fizinis, psichologinis, seksualinis. Tyrimų duomenys rodo, kad smurtas taip pat vyrauja mokyklose bei globėjų šeimose.“
Diskutuotinas „Šešioliktasis Punktas“ ir Lytinis Švietimas
2014 m. gegužės 19 d. socialdemokratė Marija Aušrinė Pavilionienė Seime užregistravo įstatymo projektą, siūlantį iš Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo išbraukti 4 straipsnio 2 dalies 16 punktą. Šis kol kas galiojantis punktas teigia, kad „neigiamą poveikį nepilnamečiams darančia laikoma tokia informacija, kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.“ Tai reiškia, kad tokio pobūdžio informacija nepilnamečiams neturi būti viešai prieinama. Būtent jį ir norėjo panaikinti M. A. Pavilionienė.
Pati autorė savo pranešime spaudai iš karto susiejo projektą su kaip tik tuo laiku Žurnalistų etikos komisijos uždrausta platinti N. Mikalauskienės pasakų knyga „Gintarinė širdis“. Dvi iš rinkinio pasakų yra apie vienalyčių žmonių meilę, kuri, anot knygos, nugali karalystėje tvyrančius „stereotipus“. Profesorės teigimu, 16 punktas užkerta kelią jos pačios įstatymu siūlomam lytiniam švietimui pagal Pasaulio sveikatos organizacijos standartus. Pagal šiuos standartus, vaikai iki 12 metų turėtų būti supažindinami su visa lygiaverčių (norma laikomų) šeimos formų įvairove. Akivaizdu, toks švietimas nepilnamečiams esant 16 punktui negalėtų būti užtikrinamas. Be to, jis trukdo LGBT seksualinių praktikų kaip normos pristatymui projektais viešojoje erdvėje.
Marija Aušrinė Pavilionienė pabrėžia, kad siekis panaikinti 16 punktą kyla iš noro atverti kelius platesniam lytiniam švietimui. „Lietuvoje per 23 nepriklausomybės metus įsigalėjo pseudomokslinė, retrogradiška pasaulėžiūra, aiškinant lytinį ugdymą,“ - teigė M. A. Pavilionienė. Ji kritikavo nepažangius politikus, konservatorius ir radikalus, kurie, jos nuomone, diktuoja visuomenei privataus ir intymaus gyvenimo dogmas, pažeidžiant moterų lytines ir reprodukcines teises.
16 punkto poveikis visuomenės nuostatoms
Dažnai kyla klausimas, nuo ko saugoma šeima ir ar ji išnyks, jei vaikai bus supažindinami su alternatyviomis lyčių santykių formomis. Profesorė M. A. Pavilionienė ir uždraustų kūrinių autoriai atsako, kad tokia įstatymo nuostata trukdo nesusiformavusioms ir tvirtų pažiūrų neturinčioms asmenybėms (vaikams) kaip elgesio normą pristatyti tos pačios lyties, translyčiais, belyčiais ar dar kokiais save laikančių asmenų santykius. Tai reiškia, kad 16 punktu draudžiama nacionaliniu mastu tikslingai keisti vyraujančias visuomenės vertybines nuostatas.
Lietuvos Konstitucijos 26 straipsnis numato, jog „Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.“ M. A. Pavilionienės ir jos bendraminčių nuomone, pastangos per švietimo sistemą, leidinius vaikams ar viešosios informacijos priemones tikslingai skleisti vienintelį požiūrį, jog šeima gali būti laikomi ne tik vyro ir moters santykiai, akivaizdžiai prieštarauja tėvų teisei, nes prieštarauja ir absoliučios daugumos Lietuvos piliečių (tarp jų ir tėvų) doroviniams įsitikinimams. Tačiau ji pati pabrėžia lyčių lygybės strategijos būtinybę, kuri apima ir lytinį švietimą kaip būtiną asmenybės ugdymo sąlygą.
Vaikystės Pėdsakai ir Asmenybės Formavimas
M. A. Pavilionienė atvirai pasakoja apie savo vaikystę ir tai, kaip ji formavo jos požiūrį į gyvenimą ir, matyt, į savo pačios šeimą. Jos tėvai ir patėvis, su kuriuo augo, buvo aktoriai, ir tai paliko prieštaringų prisiminimų: dėl jų profesijos ypatumų ji jautėsi palikta vienatvei, tačiau ji tapo jos stiprybe, o meno pasaulis atvėrė duris į dvasinius ieškojimus. Vaikystėje ją prižiūrėjo auklės, buvo atiduota į savaitinį darželį ir vasaros stovyklas, todėl save prisimena kaip vienišą vaiką, kuris pats rasdavo kuo užsiimti. Ji klausydavosi tėvo surinktų plokštelių muzikos, močiutės Liudos Sipavičiūtės atliekamų operų arijų ir liaudies dainų, „kurdavo“ muziką skambindama pianinu, skaitydavo knygas iš tėvo bibliotekos. „Prisimenu save mažą mergaitę, stovinčią šaltą naktį eilėje prie duonos, važiuojančią brezentu dengtu sunkvežimiu „autobusu“ - tuo metu tai buvo visuomenės susisiekimo priemonė, - tamsiais nejaukiais žiemos rytais einančią kelis kilometrus į Žaliakalnio pradžios mokyklą ir grįžtančią kitu keliu, nes mėgo žvalgytis į parduotuves ir privačių namų kiemus,“ - prisimena ji. Antrasis vaikystės prisiminimų tarpsnis susijęs su tėvo Vlado Sipaičio grįžimu iš tremties. Trečiasis dvasinio augimo etapas prasidėjo Vilniuje, kur ji žavėjosi senuoju miestu, matė visus nuostabius Dramos teatro spektaklius, o atsiradus Lietuvos televizijai, pirmoji ateidavo į teatro užkulisius žiūrėti filmų, nes namuose televizoriaus nebuvo. „Toks buvo mano auklėjimas: augau meno ir knygų pasaulyje, jį įsiurbiau kaip asmenybės pamatą. Vėliau turėjau mokytis tą dvasinį turtą išreikšti,“ - teigia profesorė.
tags: #ausrine #povilionienes #vaikai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
