Šiuo metu daug kalbama ir rašoma apie savigarbą, mat nuo jos priklauso žmogaus pasitikėjimas savimi, mokėjimas priimti iššūkius ir rizikuoti, gebėjimas susidoroti su kylančiais sunkumais, bendrauti su kitais žmonėmis ir netgi... būti laimingiems! Savigarba - tai žmogaus savęs suvokimas - ką jis apie save mano ir kaip jaučiasi. Nors žmonės ima domėtis savo saviverte tik sulaukę pilnametystės, būtina žinoti, kad šių savybių raida prasideda dar vaikystėje, o tėvų auklėjimas turi labai didelę įtaką, ar suaugęs vaikas taps savimi pasitikinčia asmenybe.

Kūdikiui svarbiausia jaustis saugiam. Jausdamasis saugus, kūdikis išmoksta pasitikėti žmonėmis, kurie juo rūpinasi. O saugumas užtikrinamas rūpinantis jo fiziologiniais poreikiais: maitinimu, ramiu miegu, šiluma, švara bei fiziniu kontaktu - reikia nebijoti imti vaiko ant rankų, sūpuoti, glostyti ir visaip kitaip myluoti. Šio amžiaus vaikai labai nori viską daryti patys, todėl labai svarbu nestabdyti vaiko iniciatyvos, leisti jam reikštis savarankiškai, skatinti jo aktyvumą ir norą kažką veikti. Kuo daugiau šiame amžiuje vaikas sulauks pagyrimų, pastiprinimo, palaikymo ir iniciatyvos skatinimo, tuo labiau stiprės jo savigarba.
Svarbiausias iššūkis - artėjanti mokykla ir su tuo susijęs noras būti kompetentingam. Svarbiausia pastebėti vaiko stipriąsias puses, jokiu būdu nepabrėžti to, kas nesiseka. Vaikas turi jausti, kad netgi tada, kai jam nesiseka mokslai, tėvai jį vis tiek myli ir palaiko. Taip pat kuo dažniau suteikite vaikui progų nuveikti ką nors šeimos labui, pavyzdžiui, nueiti į parduotuvę, skirkite tam tikrų pareigų: tvarkyti kambarius, prižiūrėti naminį gyvūną ar pan., nes tai stiprina vaiko savigarbą, leidžia jam pasijusti reikalingam ir svarbiam.

Mažam vaikui griežta dienotvarkė teikia saugumo jausmą. Disciplina padeda formuoti vidinę discipliną, ypač vaikams, kurie neturi jos iš prigimties, o laiko planavimas moko planuoti dieną taip, kad jo pakaktų pareigoms atlikti. Laikymasis duoto žodžio formuoja vaiko savigarbą ir ugdo jausmą, kad jo žodis yra svarbus. Svarbu atskirti, kad dienotvarkė nėra kontrolė - tai pagalba vaikui jaustis stabiliai. Jei vaikas nemoka pats planuoti savo laiko, kad jo pakaktų pareigoms atlikti, jis turėtų būti labiau prižiūrimas ir pagal aiškią dienotvarkę.
Dažnai tėvai, norėdami vaikams tik gero, daro esmines auklėjimo klaidas:
Apie 15-20 % vaikų pasižymi didesniu emociniu ir jutiminiu jautrumu - tai nėra sutrikimas, o įgimtas temperamento bruožas. Itin jautrus vaikas intensyviau reaguoja į aplinkos pokyčius, garsus, šviesą ir kitų emocijas. Tokiems vaikams ypač svarbi saugi, nuspėjama ir raminanti aplinka. Norint padėti jautriam vaikui, būtina užtikrinti emocinį saugumą ir nuspėjamą aplinką, nes bandymai slopinti šį bruožą tik padidina stresą.
| Sritis | Teigiamas būdas | Žalingas būdas |
|---|---|---|
| Kritika | Kritikuoti elgesį, duoti patarimų | Kritikuoti asmenybę („tu blogas“) |
| Pagyrimai | Konkretūs pagyrimai už pastangas | Tuščias girimas be priežasties |
| Sprendimai | Leisti spręsti ir prisiimti atsakomybę | Viską atlikti už vaiką |
Psichologė E. Ramanauskaitė išskiria esminius vaikų poreikius: saugumą, laisvę ir savigarbą. Tėvai dažnai nori suprasti, kaip konkrečiai elgtis, tačiau svarbiausia - labai aiškiai atskirti vaikų norus ir poreikius. Vaikų norai dažnai tik maskuoja gilesnes problemas. Pavyzdžiui, ekranų ribojimas neturėtų būti tik draudimas; reikia paaiškinti, kad žaisdami aktyvesnius žaidimus, vaikai bus žvalesni ir kūrybiškesni. Svarbiausia - rodyti meilę, priimti vaiką tokį, koks jis yra, ir tapti jo vedliu, kuris moko, o ne tik kontroliuoja.