Šiuolaikinėje visuomenėje tėvo vaidmuo patiria nemažai iššūkių ir stereotipų. Neretai žiniasklaidoje ir masinėje kultūroje tėvas vaizduojamas kaip nevykėlis, tuščia vieta arba smurtautojas. Šiuolaikinėje visuomenėje normalaus vaidmens tėvui nepalikta - jis arba nevykėlis, arba tuščia vieta. Tačiau tikrasis tėvo vaidmuo yra daug svarbesnis ir kompleksiškesnis.
Daugelį šimtmečių buvo manoma, kad rūpintis vaikais ir dalyvauti jų gyvenime yra moters vaidmuo. Elementari tėvo užduotis buvo užtikrinti visos šeimos materialinę gerovę, o motinos pareiga buvo užauginti savo atžalą. Tačiau šiandien susiduriame su didžiuliu socialiniu pokyčiu šioje srityje. Tėčio vaidmuo neapsiriboja vien tik pinigų uždirbimu. Kas išties reiškia būti geru tėvu?
Tėvo vaidmuo šeimoje ir visuomenėje yra nepaprastai svarbus. Tyrėjai įrodė, kad šeimose, kurių vaikų auklėjime ir gyvenime aktyviai dalyvauja tėvas, auga protingesni ir sėkmingesni vaikai. Tėvas vaidina svarbų vaidmenį vaiko gyvenime. Be to, tai unikalus vaidmuo. Tėtis nėra „antra mama“. Jo nepakeis senelis, mokytojas ar treneris.
Kūdikio gimimas - iššūkis kiekvienai porai. Pirmąjį pusmetį motina praleidžia gerokai daugiau laiko su atžala. Šiuo ankstyviausiu gyvenimo tarpsniu vaikas turi užmegzti saugų ryšį su mama. Tačiau kartu su sekančiais vaiko gyvenimo mėnesiais ir jo motorikos bei kalbinės raidos pažanga tėtis yra ir tas, kuris natūraliai „atpalaiduoja“ labai artimus mamos ir vaiko santykius. Tėvo dėka vaikas palaipsniui, jausdamas sukurtą saugumą, nuo mamos keliauja į „platesnį pasaulį“, kuriam pradžioje atstovauja tėtis.
Psichologiniai tyrimai parodė, kad kuo daugiau tėtis dalyvauja kūdikio gyvenime pirmaisiais gyvenimo metais, tuo glaudesnis emocinis ryšys tarp vaiko ir tėvo susikuria ateityje. Todėl labai svarbu, kad tėtis dalyvautų maudant, maitinant naujagimį. Kai tėtis yra įtraukiamas į vaiko auklėjimo procesą, vaikas jaučia saugumo, stabilumo, stiprybės jausmus. Kai abu tėvai dalyvauja vaiko auginime, kūdikis turi vientisumo jausmą.

Ryšio su tėvo figūra deficitas vaikystėje turi įtakos pasitikėjimui savimi, saugumo jausmui. Be to, tėvo trūkumas vaikystėje veikia žmogaus savivertę: „Kas aš esu?“, „Koks aš?“. Tėvo trūkumas stipriai veikia ir asmeninių santykių scenarijus. Dažniausiai, kai mergina tampa suaugusi, ji ieško vyresnio už save partnerio, kuris ja rūpintųsi ir besąlygiškai mylėtų. Kartu tokiuose santykiuose mergina ar moteris gali būti pakankamai savanaudiška, kaprizinga. Ji visą laiką yra maža. Galimas ir kitoks scenarijus: moteris rinksis šaltus, narciziškus vyrus, kurių dėmesį reikia užsitarnauti.
Tėčio trūkumas veikia ir savirealizaciją - gebėjimą veikti, pristatyti save, rizikuoti, kurti naujus dalykus, eiti savo keliu. Puikus pavyzdys, kai vaikystėje žmogus turėjo „šaltą tėvą“, jis siekia visuomet būti geriausiu visur. Nesąmoningai jis nori įrodyti svarbiam suaugusiajam, šiuo atveju - tėvui, kad yra geriausias ir tokiu būdu užsitarnauti jo dėmesį ir meilę. Jei vaikystėje turėjote tvirtus pamatus, jums nereikia niekam nieko įrodinėti.
Būti geru tėvu - tai nuolatinis iššūkis ir darbas su savimi. Niekas negimsta tobulu tėvu. Tai vaidmuo, reikalaujantis nuolatinio tobulėjimo ir mokymosi. Psichologijoje yra tokia sąvoka kaip „gero tėvo vaizdinys“. Reikia tėvo, kuris nemėgdžioja mamos, o yra autentiška savęs versija. Tuo, kuris visų pirma nori praleisti laiką su vaiku, yra aktyvus, atsidavęs, tačiau gali nustatyti ribas ir pasakyti vaikui „ne“, nejausdamas kaltės.
Vaikams labai reikia laiko su tėčiu. Jaunesniems labai naudinga smagiai praleisti laiką kartu! „Tėviškų žaidimų“ modelis dažnai yra labiau stimuliuojantis ir įdomesnis nei ramūs žaidimai su mama. Tokia laiko praleidimo forma prisideda prie to, kad vaikas išmoksta susidoroti su stipriomis emocijomis, įskaitant agresiją. Vaikai mėgsta žaisti su tėčiais sporto salėse ir lenktyniauti. Vyresniems vaikams ir paaugliams taip pat yra naudingas laikas, praleistas kartu. Gal jau ne žaidžiant, o, pavyzdžiui, vykstant į žygius, išvykas, kiną, sportą. Toks kartu praleistas laikas yra žinia vaikui, kad „tu esi svarbus“, tai pastiprina jį visam gyvenimui. Tėvai, atminkite, kad laikas jūsų sūnui / dukrai turi būti ne tik „atostogos“.
Mokykite vaiką gerbti pašnekovus. Net jei pašnekovas karščiuojasi, mokykite vaiką išlaikyti savitvardą. Išprovokuokite vaiko nuoširdumą. Tegul papasakoja, kas jam nepatinka. Pasistenkite tvirtai ir ramiai laikytis savo nuomonės. Visada išlošia tie tėvai, kurie kartais leidžia vaikui laimėti. Juk Jūsų gyvenime iš esmės niekas nepasikeis, jei vaikas mūvės kitomis kelnėmis.

Dabar dažnas galvoja, kad vaikas trukdo: neleidžia dirbti ar televizoriaus žiūrėti, alų gerti. Dabar daug kur taip vyksta, kad po darbo tėvai puola prie telefono: sėdi visi vienam kambary ir visi spaudo. Čia nėra bendravimas. Tokiu atveju vaikas negali nei pasišnekėti, nei prisiglausti, nei sakinį pasakyti. Nuo mažens asmenybė yra „kreiva“. Karta, kuri auga, aš jau pastebiu, - jie nesišneka. Siuntinėja vaizdelius vienas kitam. Svarbiausias ryšio stipriklis yra įsitraukimas. Mažiau telefono, daugiau bendravimo su vaiku.
Štai svarbiausios savybės, kuriomis turėtų pasižymėti geras tėtis, kad taptų vaiko gyvenimo ramsčiu ir pavyzdžiu:
Kiekvienas tėvas, norėdamas išugdyti visapusišką (kūrybingą, darbštų, protingą, fiziškai stiprų, gebantį valdyti ir reikšti savo emocijas) vaiką, pirmiausia pats turi toks būti. Geras tėvas kiekvienoje situacijoje stengiasi rodyti pavyzdį, kaip reikėtų elgtis, o ne vienaip sako, kitaip elgiasi. Vaikai labiau mokosi iš pavyzdžio, o ne iš tuščių kalbų.
Žinodamas, kas vaikui sekasi, o kas ne, geras tėvas gali jį paskatinti, ugdyti stipriąsias savybes, padėti tobulėti ir nuraminti, paaiškindamas, kad visi turime ir silpnybių, tad jei kažkas nesiseka, tai visiškai natūralu. Tėvo paskatinimas vaikui labai svarbus.
Šeimoje, kurioje vaikai atsikalbinėja, vyksta akivaizdus karas dėl valdžios. Atsikalbinėjimas gali būti tiek neigiamas, tiek teigiamas reiškinys. Viena vertus, tai gali reikšti nepaklusnumą ir pagarbos stoką, tačiau kita vertus, tai gali būti vaiko bandymas išreikšti savo nuomonę ir apginti savo nepriklausomybę. Svarbu suprasti, kad atsikalbinėjimas ne visada yra blogai. Šių laikų vertybės yra ne tik paklusnumas, bet ir nepriklausomybė, savo nuomonės turėjimas. Atsikalbinėdamas vaikas išreiškia savo nuomonę. Problema atsiranda tada, kai vaikas savo nuomonę palydi pykčiu, nepaklusnumu, įsiūčiu.
Vaikų atsikalbinėjimas priklauso nuo amžiaus tarpsnio:
Dabartiniams tėvams yra „lengviausia“ - pasiskaito ir pamoko. Tai ne tik neįtaigu, bet neveiksminga. Visai kitaip, jei su vaiku nuolat bendrauji, daug kalbiesi ir matai, kad vis tiek daro klaidą - tuomet klausi, kas nutiko, kodėl taip pasielgė, tada ir bausmę kažkokią galima skirti. Bet jei tik retkarčiais numeti įsakymus - tai ne tėvystė. Nevalia vaiko bausti fizinėmis bausmėmis ar žeminti žodžiais.
Tėčiai skiriasi nuo mamų tuo, kaip jie bendrauja su vaikais. Ryšys su tėvu turi didelę reikšmę formuojant kiekvieno žmogaus tapatybę.
Sūnui tėtis yra vyriškojo pasaulio vadovas. Berniukui tėtis yra ne tik tėvas, bet ir sektinas pavyzdys, nes kūdikis negimsta pasiruošęs vyru, juo tampa stebėdamas tėtį. Vaikas tiesiogine prasme sugeria tėčio veido išraiškas, gestus, elgesio su aplinkiniais būdus. Jeigu tėčiui visuomenėje būdingas agresyvus elgesys, tai greičiausiai mažylis smėlio dėžėje daiktus „sutvarkys“ kumščių pagalba. Jei tėtis dažniau būna diplomatiškas, vargu ar sūnus bus kovotojas.
Berniukas susitapatina su tėvu ir per stebėjimą iš jo mokosi, kaip užmegzti artimus santykius su moterimi, kaip susidoroti su iššūkiais, kaip elgtis su kitais. Sūnus, kuris girdi iš savo tėvo, „aš didžiuojuosi tavimi, gerai padaryta!“, jaučiasi palaikomas, saugus, stiprėja pasitikėjimo, savigarbos jausmai. Vėliau jam bus lengviau susidurti su įvairiais gyvenimo iššūkiais. Berniukams taip pat svarbu, kad tėtis atpažintų jų „gležną dalį“ - tą, kuri išgyvena baimę, liūdesį, nerimą, kartais rūpestingą, užjaučiančią, braukiančia ašarą dalį. Kad taip nutiktų, pirmiausia tėvas turi priimti, kad „ir berniukai kartais verkia“.
Nuo 3 iki 6 metų formuojasi vaiko meilės ir lytiškumo struktūra. Berniukas, stebėdamas tėtį, kuria savo tapatybę: „Noriu būti kaip tėtis“ - dažnai galime išgirsti iš berniukų. Jis kartoja viską, netgi kaip tėtis kalba su mama: kopijuoja gestus, net kalbėjimo manierą. Darniai berniuko asmenybės raidai reikia švelnumo ir meilės ne tik iš mamos, bet ir iš tėčio! Nebūkite grubus ir žiaurus savo sūnaus atžvilgiu! Būtent su tėčiu berniukas gali įvaldyti vyriškus užsiėmimus. Nesvarbu, ar tai žvejyba, ar automobilių remontas, ar paukščių namelio statyba. Su tėčiu galite žaisti aktyvius ir triukšmingus žaidimus. Su tėčiu augantis sūnus gali aptarti su lytiniu švietimu susijusius klausimus.
Dukroms ne mažiau svarbus ryšys su tėvu. Auginant dukrą reikia atkreipti dėmesį ne tik į tinkamą santykį su dukrą, bet ir į santykį su jos mama. Tėtis turi suteikti mergaitei palaikymą ir saugumą! Mergaitės savigarba priklausys nuo tėčio požiūrio į ją. Dukra, kurią tėvas priima, išsiugdys tinkamą savivertę. Mergina žiūri į tėvo akis ir, matydama jose pritarimą bei susižavėjimą, vėliau susikurs adekvatų savęs įvaizdį. Ji sugebės parodyti dėkingumą savo kūnui - jį mylės, gerbs ir galės sveikai juo rūpintis.
Tėčio dėmesys mergaitėms yra ypač svarbus, nes per judviejų bendravimą jai formuojasi savivertė. Tėčio dėmesys arba jo trūkumas - tai lyg atsakymas į klausimus, ar ji graži, protinga, įdomi? Taip pat bendraudama su tėčiu mergaitė kuria saugumo jausmą. Ji žino, kad tėtis yra šalia ir gali ją apginti. Be to, tėvas yra svarbus pavyzdys savo dukrai, kaip ji gali būti mylima ir gerbiama kitų vyrų bei kaip ir kokius santykius galėtų kurti su vyrais. Taigi, meilę, pagarbą ir pripažinimą iš tėvo patyrusi dukra to paties galės ieškoti ir vyruose. Jei tėtis pasakys mergaitei, kad ji graži, protinga ir kad jis ja myli, pasitiki, mergina užaugs savimi pasitikinčiu žmogumi.

Tėvystės įgūdžiai pradeda formuotis nuo paties žmogaus gimimo. Jam dar sąmoningai nesuprantant, priklausomai nuo jo tėvų ar globėjų elgesio, formuojasi tėvų ir vaikų santykių modelis, meilės, rūpesčio, dėmesio, artumo, bendrumo supratimas. Augdamas ir reaguodamas į supančią aplinką šį modelį žmogus vis papildo. Požiūrį į tėvystę, vaikų ir tėvų santykius gali veikti labai daug aplinkybių.
Tėvas mokosi būti tėvu daugiausia stebėdamas savo tėvą. Jei santykiuose su juo buvo patenkinti vaiko poreikiai, sūnus galėtų stebėti šalia esantį, įsipareigojusį, stiprų ir kartu švelnų tėvą; vėliau jis galės tokiu būti savo vaiko atžvilgiu ir tai vyks savaime, automatiškai, apie tai negalvojant. O jeigu santykiuose su tėvu tokio modelio nebuvo? Svarbu yra norėti ir dėti pastangas. Įkvėpimo galima semtis iš kitų vyrų, tėčių. Nekopijuokite savo partnerio. Ieškokite modelių vyrų pasaulyje. Gali būti naudingi tėvystės įgūdžių seminarai tėčiams ar paramos grupės vyrams, kurių pastaruoju metu vis daugiau atsiranda. Asmeninė terapija gali padėti, nes padės susitvarkyti ir geriau suprasti praeitį. Įkvėpimo galima pasisemti straipsniuose, knygose ir tinklaraščiuose, kur atsiranda vis daugiau vertingų tinklaraščių, kuriuos tėčiai rašo tėčiams. Svarbu siekti, veikti, stengtis. Tėti - tu esi svarbus savo vaikui! Tavęs nepakeis nei mama, nei senelis, nei kas nors kitas.
Kartais nutinka, kad dėl tam tikrų priežasčių vyrui auginti vaiką tenka be mamos pagalbos. Tokioje situacijoje svarbu prisiminti, kad vaiko laimė nepriklauso nuo to, kiek asmenų jį augina ir auklėja. Vienišam tėvui tenka daug daugiau atsakomybės negu gyvenančiam su antrąja puse, nes vienam reikia suderinti darbą, vaiko auklėjimą, namų ruošos darbus bei asmeninį gyvenimą ir laisvalaikį. Tad svarbu apsvarstyti, kokius namų ruošos darbus gali atlikti vaikas, jei jis jau gana didelis. Jei vyras išsiskyręs, jis neturėtų bijoti dalytis atsakomybe už vaiko auklėjimą bei jo dienos organizavimą su buvusia sutuoktine, susitarti vaiką pasiimti savaitgaliams. Taip pat nereiktų drovėtis kreiptis pagalbos į šeimos narius, draugus arba mokamas paslaugas teikiančias įmones, pavyzdžiui, samdyti auklę ar namų tvarkytoją.
Visiems vaikams svarbiausia - saugumas, rūpestis ir stabilumas. Jiems būtina jaustis apsaugotais nuo įvairių pavojų ir naujų pokyčių, todėl tėčio pareiga - namuose sukurti saugią atmosferą. Svarbi saugios ir stabilios namų atmosferos kūrimo dalis - pastovi dienotvarkė ir nuspėjama rutina. Žinoma, nebūtina griežtai laikytis visų taisyklių. Tačiau reikia įsidėmėti, kad vaikams pastovumas asocijuojasi su saugumu.
Vaiko gerovei labai svarbu, kad tėtis tinkamai rūpintųsi ir savimi! Skirtų dėmesio mitybai, sportui, stresui valdyti, geram miegui. Išmoktų atsipalaidavimo ar kitų priimtinų sveikatai nežalingų metodų, kurie padėtų atsikratyti įtampos. Norint žinoti, ar vaikų neturintis vyras ateityje bus geras tėtis, reikėtų stebėti jo santykius su savo tėvu. Jeigu pastarasis rūpestingas, jų santykiai šilti ir nuoširdūs, galima tikėtis, kad vyras bus atidus, dėmesingas ir geras savo vaikams. Tačiau tai nebūtina taisyklė. Gali būti, kad tėvo meilės ir rūpesčio nepatyręs vaikas ateityje iš visų jėgų stengsis atžaloms suteikti tai, ko pats vaikystėje negavo. Vyras taps dar geresniu tėčiu, jeigu bus patenkintas santykiais su vaiko mama, tad stengtis turėtų abu.