Noras turėti daugiau vaikų: psichologiniai, socialiniai ir demografiniai aspektai

Labai dažnai poroms nepavyksta susilaukti vaikų ne tik dėl ligų ar patologijų, bet ir dėl psichologinių priežasčių, sako psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė. Pavyzdžiui, būna, kad nepastojama tiesiog dėl didžiulio noro. G. Bončkutės teigimu, didelė problema, kad šitos bėdos ištikti žmonės apie tai nekalba, tarsi tai būtų gėdinga, lyg jie būtų „su defektu“. Tokių žmonių šiais laikais labai daug.

Psichologinės priežastys, lemiančios norą turėti vaikų arba jo nebuvimą

Iš tiesų būna, kad psichologas tokiai šeimai ir tokiai moteriai gali padėti geriau negu apvaisinimo specialistas. Pavyzdžiui, jei nustatoma, kad organai daugmaž sveiki, bet priežastis neaiški. Būna, kad lytiniai santykiai per reti ar hormonai truputėlį neveikia, bet kaip ir nėra reikalo atlikti operacijos, dirbtinio apvaisinimo. Kiekviena moteris, kiekviena pora turi labai aiškią priežastį.

Vidinis konfliktas ir baimės

Pirmoji priežastis - dažniausiai toms poroms iš tikrųjų vaiko nereikia. Jie abu arba vienas jų pasąmonėje tai žino, ir organizmas kažkokiu būdu pats ginasi nuo to, kad neįvyktų bėda. Pavyzdžiui, jei gims vaikas, galbūt poros santykiai visiškai iširs. Vidinis konfliktas yra, kai, viena vertus, noriu, kita vertus, labai nenoriu. Tada, kad šeimininkas nesikankintų su „noriu nenoriu“, nes tai neištveriama būsena, išsprendžia pasąmonė. Tarkim, labai norima vaiko, bet ne nuo to vyro. Tada organizmas ir padaro, kad vaiko nuo šito vyro ir nebūtų. Kai tik kažkas gyvenime pasikeičia, pradeda ir hormonai gamintis.

Dalis moteris iš tikrųjų labai bijo nėštumo, gimdymo, bijo, kad kažkas blogo atsitiks sveikatai (tarkim, jei kažkas atsitiko moters motinai). Pavyzdžiui, prisimenu vieną pacientę, kuri laukdamasi susirgo diabetu ir paskui visą gyvenimą labai kamavosi. Įsivaizduokite, ką ji perdavė dukrai - t. y. kiek sveikatos jai kainavo nėštumas. Tada nekeista, kad paskui dukra negali pastoti, nes ji pasąmonėje bijo - jei motinai taip atsitiko, vadinasi, ir jai kažkas gali atsitikti. Nors, sakyčiau, tokių atvejų dabar mažėja, nes gydytojai moteris labai prižiūri.

Fiziologiškai jos puikiai pasiruošusios, todėl vėl kyla vidinis konfliktas. Jei moteris nepasiruošusi, nori pagyventi sau, o visi aplink sako - jau laikas, ko lauki, greičiau gimdyk, atsakomybė tampa nepakeliama, atrodo, kad bus labai sunku. Pavyzdžiui, tėvai labai ją lepino, o dabar lepina vyras - ji vis dar vaikelis, viso dėmesio nori sau, o ne dar kažkam. Tada jai vaikas atrodo kaip tikras siaubas. Dabar vis daugiau tokių merginų. Būna, kad moteris jaučia, jog neturės vaikui ko duoti. Arba, pavyzdžiui, gal ji pati vaikystėje sirgo ir tėvams buvo našta. Ar jos draugės vaikas nuolatos serga, ir ji mano, kad vaikas yra tragedija: vaikelis gims ir nuolat sirgs, tad ne motinyste džiaugsiesi, o tik lakstysi pas gydytojus.

Yra žmonių, kurie šiaip neturi tėvystės, motinystės poreikio, nori daryti karjerą. Jei moteris kažkurioje srityje jaučiasi labai gabi, vėl kyla didelis prieštaravimas. Ji tarsi turėtų gimdyti, bet nenori. Įdomu, kad karjeros moterys tampa tarsi vyrais, nes turi labai daug dalykų daryti taip, kaip daro vyrai: ne būti jautrios, ne aplinką harmonizuoti, o labai kryptingai siekti tikslo, nesidairyti į šonus ir pan. Pavyzdžiui, kokios vadybininkės ar mokslininkės, kurioms darbe reikia kietumo, gyvena kaip vyrai.

Partnerio įtaka ir pasitikėjimo stoka

Gali būti, kad vaiko nenori vyras. Net jeigu jis to nesako, moteris jaučia. Tada ji bijo, kad tėvas vaiko nemylės, neužsiims arba pašlis santykiai, nes būna tokių vyrų, kurie viso moters dėmesio nori sau. Infantilus vyras nori, kad moteris jį apšokinėtų, nes vaikas yra jis, tad kitas vaikas jam būtų didžiulis konkurentas. Jei moteris tai žinotų sąmoningai, kūnas nereaguotų. Bet ji tai jaučia pasąmonėje, todėl, jei vyrą myli, galvoja, kad gal geriau santykių negadinti, gal svarbiau vyras, o ne vaikas. Šitaip ji nepastoja - viskas išsisprendžia.

Dar labai svarbi priežastis, aktuali Lietuvoje, - nepasitikėjimas partneriu. Vyrai neužsiima su vaikais, nenori su jais būti, visa našta krinta ant moters pečių. „Pagimdei vaiką - pati ir augink.“ Todėl, jei moteris vyru nepasitiki ir pagalvoja, kokia našta jos laukia, vėl nepastoja. Kai kurios moterys vyrui net jaučia slaptą neapykantą. Pavyzdžiui, gyvena pora, bet meilės nėra - tik kažkokia parodomoji šeima.

Gilios psichoanalitinės priežastys ir motinos įtaka

Tačiau yra ir giluminių psichoanalitinių priežasčių. Jos liūdnos, sunkios ir psichologai galvoja, ką daryti. Sunki padėtis, jei moteris nelaiminga jautėsi pati būdama kūdikis - tada veikia patirtis, kurios normaliai net neatsimeni. Pavyzdžiui, jeigu jai gimus šeimoje įvyko kažkokia tragedija: tėvas išėjo iš namų, mama sirgo depresija po gimdymo. Tokiais atvejais moteris jaučia nenusakomą baimę, kad su kūdikiu bus sunku (nes ji pati, kaip kūdikis, kažko nepatyrė, kažko negavo ar augo labai prastomis sąlygomis), ji bijo atsiminimų ir automatiškai saugosi. O gal jai ir vaikai nelabai patinka, gal atrodo, kad motinystė vien vargas, o džiaugsmo mažai. Moterims, kurios vaikystėje patyrė kažką negero ar buvo nemylimos, padėti labai sudėtinga, nes priešinasi visa jų pasąmonė. Neapykanta motinai, blogi santykiai su motina labai siejasi su vaisingumo problemomis. Jei neapkenti savo motinos (gal to net ir nenorėdama), tada, kaip motina, pradėsi neapkęsti savęs pačios, nes kankins klausimas, ar tikrai pavyks būti geresnei už savo motiną. Išeina toks vaikų ir motinystės atmetimas. Jis dabar gana dažnas, nes žmonės susvetimėję.

Taip pat labai svarbi dar viena priežastis. Jei šeimoje yra keli vaikai, užtenka ir dviejų, kai kurie tėvai vyresniajam primeta auginti jaunesnį, ir jis, būdamas kokių 7-10 metų, yra atsakingas už tą, kuriam treji, nors jam tai visiškai ne pagal jėgas. Kai tokio amžiaus mergaitė, pati nepabuvusi vaiku, jau turi būti motina, motinystė jai atsistoja skersai gerklės. Suaugusi tokia moteris, ko gero, vaikus atidės iki paskutinio momento, labai to nenorės ir labai sunkiai prisivers tai padaryti. Sunku tikėtis, kad ji norės rūpintis kažkuo kitu, nes ja pačia vaikystėje nebuvo rūpintasi.

Būna ir keistesnių atvejų. Pavyzdžiui, mergaitė serga kokia nors liga, tarkim, astma. Gydytojas pasako, kad gal hormoninių preparatų skirti nereikia, nes paskui ji gali neturėti vaikų. Kokių penkerių metų mergaitė tai išgirsta, paskui tie vaistai jai vis dėlto duodami, ir pasąmonėje lieka „įrašas“, kad vaikų gali nebūti. Tai kaip hipnozė, įtaiga.

Kontracepcija ir pasąmonės signalai

Dar viena šių laikų priežastis - kontracepcija. Poros saugosi labai sėkmingai, tik tas saugojimasis nėra toks paprastas. Kai labai smarkiai nori, kad vaiko nebūtų, pasąmonei siunti signalus „jokiais būdais, tik ne dabar, nes bus bėda“. Anksčiau moterys iki 30 suvirš metų nesinaudodavo visais įmanomais kontracepcijos būdais, greičiau pastodavo.

Motinystės instinktas: įgimtas ar suformuotas?

„Motinystės instinktas įgimtas ar primestas, įgytas?“ - šis klausimas dažnai kyla. Skaitant naujausius mokslinius straipsnius aiškėja, kad nėra motinystės instinkto, kuris automatiškai moterims sukeltų norą turėti vaikų. O moterys nėra išskirtinai emocingesnės ir geresnės vaikų auklėjime nei vyrai. Motinystės instinktu vadinamas - stiprus noras susilaukti vaikų, gebėjimas juos auginti ir auklėti su begaliniu atsidavimu ir meile. Jį nulemia daugiau kultūra, kurioje gyvena moteris. Taip pat svarbus tėvų auklėjimas ir žaislų parinkimas vaikams. Natūraliai tėvai dažniau perka mergaitėms lėlytes, o berniukams mašinėles. Jei iš tikrųjų egzistuotų motinystės instinktas, gimstamumas išliktų toks pats per amžius. Dabar galima pastebėti, kad moterų, nenorinčių susilaukti vaikų, vis daugėja.

Išskirčiau šias psichologines priežastis dėl ko moterys nenori turėti vaikų:

• Pirmiausia išskirčiau baimę. Baimė gali kilti, kad nepavyks būti gera mama savo vaikui. Moteris taip pat gali bijoti net pačio nėštumo ir gimdymo. Baimės dažniausiai kyla iš nepasitikėjimo savimi ir neigiamų prisiminimų. Baimė turėti vaikų gali lemti ir žinojimas, kad yra didelė rizika susilaukti vaikų, kurie paveldėtų retas genetines ar psichines ligas.
• Antroje vietoje išskirčiau tas moteris, kurioms dar nekilo noras turėti vaikų. Gali būti, kad jos dar nesutiko joms skirto partnerio, gal dar nepasiekė savo užsibrėžtų karjeros tikslų, o gal dar neaplankė visų šalių. Arba paprasčiausiai, draugės dar nesukūrė šeimų ir nejaučia gimtosios šeimos ar visuomenės spaudimo susilaukti vaikų. Kartais nutinka, kad ir toms moterims, kurios deklaruoja „niekada niekada neturėsiu vaikų“, prabunda motinystės instinktas.
• Taip pat yra dalis moterų, kurios tiesiog nenori vaikų. Šias moteris erzina vaikų keliamas triukšmas, verkimas. Jos nesupranta, kaip galima mėgautis košių virimu ir pokalbiais apie kūdikio išmatų ar vežimėlių spalvas. Jos mėgaujasi gyvenimu, save realizuodamos moksle, ar siekdamos karjeros tikslų, ar kūrybingai leisdamos laisvalaikį. Moterims nepakeliama mintis, kad reiktų derintis prie vaiko neracionalių užgaidų. Pakalbėjus apie jų vaikystę, galimi keli variantai: arba jos būna jau išgyvenusios motinystės etapą, kai reikėjo rūpintis savo broliais/sesėmis ar savo sergančiais/alkoholikais tėvais. Arba vaikystėje buvo orientuojamos į savęs realizaciją, o ne į šeimą. Taip pat gali būti, kad šios moterys augo be brolių ir sesių ar neturėjo artimo, šilto santykio su mama.

Stipriausia įtaką motinystės instinkto stiprumui vis gi daro kultūra, vakarietiškose kultūrose moterys gimdo vėliau arba iš vis atsisako gimdyti ir auginti vaikus. Vakarų kultūroje gausu populistinių, feministinių straipsnių, kad moteris nėra egoistė, jei neplanuoja gimdyti. Moteris yra laisva rinktis. Žinoma, moterys, užaugusios mylinčioje šeimose tiek tėčio ir mamos, turi stipresnį motinystės instinktą. Motinystės instinktą slopina nepatirta meilė iš abiejų tėvų, prisilietimų trūkumas, patirtas šeimoje fizinis ir psichologinis smurtas. Tokios moterys sako, kad „aš nemoku mylėti savo vaiko, galiu tik nupirkti drabužių, žaislų“. Jų nejaudina vaiko verksmas, sunku apkabinti, pabučiuoti vaiką. Labai sunku duoti tai, ko pats negavai vaikystėje.

Demografinė situacija ir visuomenės spaudimas

2011 m. statistika rodo, kad dabar kas penkta šeima Lietuvoje negali turėti vaikų. „Skaičius tragiškai didelis.“ Nacionalinio statistikos biuro duomenys rodo, kad vis mažiau moterų iki 30 metų susilaukia kūdikių. Maždaug 52 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad demografija yra labai blogai arba blogai, ir tai rodo kylantį nerimą visuomenėje, kad šeimos tiesiog nesijaučia pakankamai saugios.

Vilniaus universiteto docentas dr. Daumantas Stumbrys ir asociacijų „Auginu Lietuvą“ ir „Neišnešiotukas“ įkūrėja Asta Speičytė-Radzevičienė aptarė demografinę situaciją. Absoliutūs skaičiai yra svarbūs - tai yra, kiek vaikų gimsta. Iš tikrųjų mes matome, kad mažiau jų gimsta, ir tikėtina, kad ir šiais metais tas rodiklis, absoliutus gimusių skaičius, bus mažesnis negu pernai. Kitas rodiklis - tai yra suminis gimstamumo rodiklis, kiek vaikų vidutiniškai tenka vienai reproduktyvaus amžiaus moteriai - jis irgi mažėja. Lietuvoje mes turime tą rodiklį, tik jis parodo dabartinę situaciją. Lietuvoje suminis gimstamumo rodiklis yra žemas - 1,1-1,2, o Europos vidurkis yra artimas 1,4-1,5 vaiko.

Mes ir matome tą slinktį, kai pirmo vaiko arba apskritai vaikų susilaukimo amžius didėja - tai yra susiję su suminio gimstamumo rodiklio mažėjimu, nes moterys atideda, bet yra toks lūkestis, kad dalis jų susilauks. Demografai kalba apie kompleksą veiksnių - tai būtų ir karas, ir COVID-19 pandemija su savo apribojimais, ir palūkanų krizė - tai yra išaugusios išlaidos. Visi šitie veiksniai susideda, ir tai įvardinama kaip neužtikrintumas, kuris ir sąlygoja gimusių vaikų skaičiaus ir suminio gimstamumo rodiklio mažėjimą.

Pagrindinės priežastys, kodėl nenorima turėti vaikų Lietuvoje

Remiantis „Spinter tyrimai“ duomenimis, pagrindinės priežastys, kodėl Lietuvos gyventojai nenori turėti vaikų ar jaučia nerimą dėl demografinės situacijos, pasiskirsto taip:

Kaip minėjo A. Speičytė-Radzevičienė, „bendroji ekonominė situacija gerėja. Gerėja, bet vis tiek jaunos šeimos, jos pradeda dirbti, ar ne? Yra paskolos, tiek būsto paskolos, pragyvenimo lygis, ypatingai didžiuosiuose miestuose, jis yra aukštesnis, ir visa tai vis tiek kainuoja, jaunos šeimos vis tiek yra linkusios skaičiuoti. Be to, gyvenant mūsų geopolitinėje situacijoje, mums sunku ką ir planuoti, tarkim, metus į priekį ar porą metų į priekį. Tas nesaugumo jausmas turbūt yra didžiausias faktorius, kuris ir lemia tą poziciją neturėti vaikų. Jau geriau neturėti, negu jaustis nesaugiai ir planuoti „o kaip čia bus“, nes pirmiausia reikia suplanuoti, išnešioti, gimdyti, auginti, ir tai yra didžiulė atsakomybė.“

Visuomenės požiūris ir spaudimas

Pasiteiravus moterų socialiniame tinkle, kaip dažnai jos sulaukia klausimų, kada bus vaikai, daugelis sakė, kad išties dažnai. Bene visos sutaria, kad toks klausimas yra netinkamas, nes niekas nežino, dėl kokių priežasčių pora neturi vaikų: negali ar nenori. „Tai ne kitų reikalas, bus laikas - bus ir vaikas“, „Atšaunu, kad vaikų nenoriu“, „Pasakau, kad dar nepasiruošusi su supermamytėmis apie vaikus diskutuoti“, „Turiu vieną ir užtenka“ - taip moterys paaiškina, kitiems, kodėl neturi vaikų. Anot psichologės V. Mikutatienės, visuomenės požiūris išties vis dar nėra itin palankus į moteris, kurios nusprendžia neturėti vaikų.

„Kodėl visuomenė vis dar smerkia vaikų neturėti nusprendusias moteris? Tiesiog visuomenei atrodo keista ir egoistiška, jei moteris nori gyventi dėl savęs, o ne dėl vaikų. Žmonėms atrodo normalu gyventi taip, kaip gyveno mūsų tėvai ir seneliai. O tie, kas laužo nusistovėjusias visuomenės normas, visada pradžioje yra sutinkami priešiškai.“

Kaip atlaikyti tą spaudimą? „Svarbiausia yra atsakyti sau vienareikšmiškai į klausimą, kodėl aš apsisprendžiau neturėti vaikų. Priežastys gali būti pačios įvairiausios, nuo dalykų, ką tektų paaukoti, jei taptumėte mama, iki asmeninių savybių, kodėl būtumėte netinkama mama. Išsikelkite gyvenimo tikslus ir norus, kam skirsite savo laiką ir energiją. Jei jausite iš aplinkinių spaudimą, drąsiai galite atsakyti, kad tiesiog nenorite apie tai kalbėti. Jei vis tik nuspręsite apie savo apsisprendimą kalbėti, nesmerkite ir nekritikuokite kitų žmonių, kurie augina vaikus. Geriau kalbėkite apie savo jausmus su pagarba ir supratimu. Taip pat nepamirškite, kad gyvenate visuomenėje, kur galima rinktis, kaip gyventi. Kuo jūs labiau abejosite savo sprendimu, tuo labiau jausite aplinkos spaudimą susilaukti vaikų.“

Išgyvenimai susidūrus su nevaisingumu

Be to, pabrėžia psichoterapeutė, svarbu žinoti, kad vyrai dėl nevaisingumo išgyvena nė kiek ne mažiau nei moterys, o pajuokavimas „šaudai tuščiais šoviniais“ - baisus dalykas. Nevaisingi žmonės praranda gyvenimo tikslą, juos ištinka egzistencinė krizė, jie nebežino, kas prasminga. Tai labai sunku. Ją įveikti ir suvokti, kad dėl to, kas atsitiko, žmogus nėra blogesnis ir nepadarė kažkokių baisių nuodėmių, labai sudėtinga, bet įmanoma. „Tokių žmonių ateina nemažai. Dažnai ateina ir poros (kažkuris iš jų nevaisingas, dažniau - vyras), tad per metus sutinku bent kokius penkis tokius žmones. Esu tikrai nemažai jų mačiusi.“

Psichologai pastebi, kad tokiais atvejais moteris iš viso pasijunta nemoteriška, nebežino, kas ji tokia yra. Vyrai išgyvena nė kiek ne mažiau, taip pat jaučiasi nevyriški. Juk būna šeimų, kurioms nepadeda dirbtinis apvaisinimas, kurios nepasiryžta įsivaikinti. O kaip gyventi, kai žmogus jaučiasi praradęs savo ateitį, tai, ką įsivaizdavo: kaip bus gerai, kaip vaikas bus į jį panašus, ką jie veiks, kaip draugaus ir t. t.? Prasideda gedėjimas. Iš pradžių - neigimas, paskui - pyktis, už ką man taip atsitiko, kuo aš nusikaltau. Žmonės linkę ieškoti nuodėmių, graužtis, kaltinti save, jaustis blogesni, negu yra. Tiek vyrams, tiek moterims tai baisiai sunki stadija.

Atsakingas požiūris į tėvystę ir vaikų poreikius

„Ar nori vaikų?“ - šį klausimą, tikėtina, kiekvienas žmogus, ypač moteris, išgirsta nors kartą gyvenime. Man atrodo, kad vaikų tema visuomenėje kasdien tampa vis jautresnė. Galbūt taip yra todėl, kad pradėjome geriau suprasti save ir tai, ko norime iš gyvenimo. Suprantame, kad galime gyventi taip, kaip norime: galbūt ne visiškai standartiškai ir įprastai kaip daugelis. Kai kuriems tai yra svajonių scenarijus. Jeigu noriu vaikų, tvirtai galiu sau pasakyti, kad noriu padėti užaugti naujam žmogui, noriu su juo dalytis tuo, ką turiu.

Reikia suprasti, kad noras turėti vaikų yra labai egoistiškas reikalas, nes AŠ to noriu. Kai apsisprendžiame turėti vaikų, pirmiausia tenkiname būtent savo poreikį ir norą, dėl to vaikai mums niekada nėra nieko skolingi. Jų buvimas yra dovana, tai yra mūsų noro išpildymas. Susilaukus vaiko, atsiranda įsipareigojimas, turime suprasti, kad kūdikis negali užaugti pats, mes turime jam padėti užaugti. Normalu būti pavargus, kažko negalėti ir nenorėti - visi esame žmonės. Bet svarbiausia, kad būtų vidinis pamatas - taip, aš noriu suteikti gyvenimą kitam. O jeigu yra jausmas, kad nenoriu, kad mano gyvenimas yra apie kažką kita - žinokite, tai jūsų gyvenimas ir su juo galite daryti, ką norite. Niekam nesate skolingas.

Nusivylimas motinyste ir lūkesčiai

Būna ir atvirkščiai, kai noras tapti mama yra, bet ja tapus viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir vaikas neteikia tiek džiaugsmo, kiek tikėtasi. Labai dažnai moterims, kurios nusivilia motinyste ir savimi, pakiša koją per aukšti turėti lūkesčiai nėštumo metu. Kuo jos svajoja apie idealesnį buvimą mama - graži ir gerai besijaučianti mama, vaikas ramus tik miegantis ir besišypsantis, vyras ir visi kiti artimieji labai daug padedantys, bet ir nekontroliuojantys - tuo vaikas ir motinystė teikia mažiau džiaugsmo. Kartais labai nusiviliama savimi kaip moterimi, kaip mama, jei nepavyko suplanuotas gimdymas, maitinimo pradžia. Tada išgyvenamas stiprus kaltės jausmas, kad nepavyko duoti savo vaikui visa ko geriausia. Taip pat po gimdymo hormoniniai pokyčiai, nemigo naktys gali išprovokuoti depresijos pradžią.

Jei vis tik taip laukta motinystė neteikia džiaugsmo ir moteris panyra į liūdesį ar savęs kaltinimą, pirmiausia reiktų išdrįsti paprašyti artimųjų pagalbos prižiūrėti mažylį ar padėti susitvarkyti namuose. Tada skirkite laiko tik sau - išsimiegokite arba užsiimkite malonia veikla. Antra, reiktų mažiau skaityti straipsnių ir mažiau sekti socialiniuose tinkluose tobulas mamytes, kurios švyti grožiu ir kelia nuotraukas su tobulai besišypsančiais kūdikiais ir idealiai sutvarkytais namais. Trečia, neišsigąskite, kad meilė vaikui gimsta ne iš karto, tai gali vykti ir po truputį. Mėgaukitės buvimu su kūdikiu ir nekritikuokite savęs, kad ką padarote netobulai. Su pirmu vaiku mokomės būti pakankamai gera mama.

Egoistiniai tėvystės motyvai ir „tuščio lizdo sindromas“

Ar kada nors bandėte paklausti, kam jums reikalingas vaikas? Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Bet paklausinėję, gautume keletą dažnų atsakymų. Vieni nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. „O kam gi dar viską paliksiu?“ - nustebęs klausia pasiturintis būsimas tėvelis… Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo. Leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas. Tiek daug priežasčių, kodėl verta turėti vaikų! Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai.

Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasminis būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu.

„Jūsų vaikai nėra jūsų“: santykiai su vaikais

Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas. Tėvai turi leisti vaikams augti. Kaip teisingai auklėti vaikus? Atsiradusius sunkumus rūpestingi tėvai sprendžia šiais laikais populiariausiu būdu: mokosi naujų, veiksmingesnių auklėjimo būdų, skaito specialią literatūrą, vaikšto į kursus, seminarus tėvams.

Savo santykius su vaiku paramstę intelektiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. O vaikas jums taip pat tampa TAI - teisingai, be klaidų veikiančiu organizmu, nekeliančiu didelių reikalavimų ir rūpesčių. Šeimoje įsivyrauja taika ir ramybė, su kurios pasekmėmis nuolat susiduriu savo kabinete.

Kitas santykis tarp dviejų žmonių - AŠ-TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė. Kaip pasiekti santykį AŠ-TU su savo vaiku? Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas.

Pasitaiko atvejų, kai kreipiasi kultūringi, inteligentiški sutuoktiniai su tokiais nusiskundimais: „Mūsų vaikas nevaldo savo neigiamų emocijų, mes nežinome, kaip kovoti su jo įniršio priepuoliais.“ Tėvų „užsakymas“ psichologui skamba maždaug taip: „Pataisykite mūsų vaiką. Jis sugedo ir nebeveikia taip, kad nekeltų mums rūpesčių.“ Tačiau „taisyti“ reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų.

Kitas pavyzdys iš praktikos. Mama skundžiasi, kad dukra jos negerbia, grubiai su ja kalba, neklauso. Betgi čia vėl pasekmės. Problemą spręsti reikėtų ne reikalaujant iš dukros gražaus ir pagarbaus elgesio, o savęs klausiant: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą.

Kaip „duoti vaikui sparnus“ jo neauklėjant? Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Panašiai kaip auginate gėlę, sudarydami jai tinkamas sąlygas, bet netampote už lapų, kad greičiau augtų. Tačiau leisti vaikui augti - gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame? Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje.

Geriausia, kai tėvai yra laisvi nuo savo savanaudiškų lūkesčių vaiko atžvilgiu, tačiau tai beveik neįmanoma! Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti. Kas yra tie „sparnai“, kuriuos reikia duoti? Pasak psichologo A. Per televizorių teko stebėti džiaugsmingą reportažą apie patobulėjusią vaikų sekimo sistemą mokyklose. Dabar tėvai galės ne tik žinoti, kokius pažymius jų vaikas gauna, bet ir gauti informaciją, kada jis atėjo ir išėjo iš mokyklos, kuriose pamokose buvo. Įdomu, kaip jaustųsi pati mama ar tėvas, jei jo artimieji ar vaikas galėtų žinoti, kada jis ateina į darbą, o kada išeina, kokia jo viršininko nuomonė apie jo darbo rezultatus, kokius darbo pažeidimus padarė šiandien ir už ką buvo nubaustas? Kartais tėvų norui kontroliuoti vaikus nėra ribų.

Vaikų poreikiai ir norai

Kuo skiriasi poreikiai nuo norų? Nepatenkinus poreikių, tai atsilieps tolesniam gyvenimui. Poreikiai yra tai, kas mus palaiko gyvybingus, norai yra tai, kas veda mus į priekį. Norus svarbu žinoti. Juos svarbu įvardinti. Nereikia išsigąsti, kad jų bus per daug, kad negalėsime visų patenkinti. Pagrindinė taisyklė - turėti norų ir jų nebijoti - nebūtina visų norų pildyti. Nenorėti - irgi nedraudžiama. Apie norus galima fantazuoti... irgi atsargiai - norai pildosi...

Fiziologiniai poreikiai

Kūdikio poreikiai aiškiausi - jie ir labiausiai matosi pažvelgus į naujagimius. Jiems būtina kvėpuoti, valgyti, tuštintis, palaikyti kūno temperatūrą, miegoti. Šie poreikiai aktualūs ir visą likusį žmogaus gyvenimą. Matant, kad vaikas elgiasi blogai, pirmiausia svarbu pagalvoti, ar jis nėra pervargęs, alkanas, ištroškęs. Tai pirmoji mintis, kuri turėtų ateiti į galvą, matant viešoje vietoje besiožiuojantį vaiką. Be šių, su mūsų fiziologija susiję poreikiai yra ne tokie akivaizdūs: tai kūno šiluma, fizinis kontaktas su kitu. Vaikai, kurie gauna daugiau fizinio kontakto, auga sveikesni, jų raida sklandesnė. Fizinis kontaktas aktualus ir paaugus, tik jis pakeičia išraišką. Berniukai tada jau domisi imtynėmis, mergaitės apsikabina.

Judėjimo poreikis

Su kūno galimybėmis susijęs ir poreikis judėti. Vaikai juda visą laiką. Judėjimas ruošia nervų sistemą, ruošia ir smegenis sėkmingiau priimti ir perdirbti informaciją. Suaugusiems sunkiau suprasti vaikų poreikį mokytis išbūti ramiai, nes judesys yra jų pagrindinė būsena. Dabar mokyklose, kur vaikai turi ramiai sėdėti, daro judrumo pertraukas.

Priklausomybės poreikis

Emociniai poreikiai - tai saugumo, meilės, dėmesio, prisirišimo poreikis. Vaikai, kurie jaučiasi mylimi, yra laimingesni, geriau atsitiesia po infekcijų, sukrėtimų. Vaikai gali net mirti nuo meilės, dėmesio, kontakto su žmogumi trūkumo. Meilę svarbu ne tik jausti, bet ir ją rodyti. Meilę, pagarbą, švelnumą ir visus kitus šiltus jausmus turime rodyti kasdien. Per juos patenkinam ir pripažinimo, ir paramos, ir dėmesio poreikius. Bendravimo metu formuojam moralės jausmą, formuojamės vertybes.

Autonomijos ir kūrybos poreikis

Kitas svarbus vaiko poreikis, aktualus daugelį metų, tai poreikis bendrauti. Vaikams, kuriems trūksta bendravimo, yra linkę kalbėti su savimi, jaustis gerbiamu. Poreikis bendrauti siejasi su poreikiu būti pripažintam, būti išklausytam, jausti paramą. Šalia to kyla poreikis būti savarankišku (išmokti, kad moka). Viena vertus, norisi būti priklausomam (jaustis saugiam, gera), iš kitos pusės svarbu jaustis savarankišku. Mes galim suteikti vaikams saugumo ir leisti išbandyti jėgas, kai saugu ir veiksmas jau žinomas. Taip vaikai bus savarankiški ir jaus mūsų paramą. Jie galės išbandyti savo jėgas.

Pažinimo ir žaidimo poreikis

Pažinimo poreikis - tai gebėjimas gilintis į aplinką, tyrinėti pasaulį, jį perprasti. Žaisti yra svarbiausias pirmaisiais septyniais vaiko gyvenimo metais. Per žaidimą vaikas geriausiai mokosi, ugdosi, pažįsta kitus. Tai yra esminis vaiko poreikis. Kūrybos poreikis - tai galimybė kurti, reikštis. Jei visi šie poreikiai tenkinami, vaiko raida vyksta sklandžiai. Reikia leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Svarbiausia - tėvai turi būti atviri, sąžiningi, reiklūs sau ir gebantys tinkamai reaguoti į vaiko augimo poreikius. Kuo tai skiriasi nuo įprasto auklėjimo? Tuo, kad auklėdami įsivaizduojame, koks vaikas turi būti: kaip jis turi elgtis, kaip rengtis, su kuo draugauti, kaip mokytis, kur studijuoti ir pan.

Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį. Geriausia, kai tėvai yra laisvi nuo savo savanaudiškų lūkesčių vaiko atžvilgiu, tačiau tai beveik neįmanoma! Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti.

Apibendrinimui kelios gairės:

• Norėti nedraudžiama, norėti galima.
• Norus tenkinti nebūtina.
• Į norus svarbu atsižvelgti. Tai parodo vaikui, kad jis mums svarbus, kad mes jį matom ir suprantam.

Galime tikėtis, kad vaikas bus laimingas. Gali būti, kad egzistuoja ir poreikis būti laimingu. Ar gebame patys būti laimingais? Būtent dėl to yra ypač svarbu suprasti, kad nuo mano apsisprendimo turėti vaikų ar ne, priklausys tolimesnis mano vaiko likimas. Jeigu iš tiesų jaučiu, kad atėjo tas laikas, noriu pasidalyti, duoti jam viską, ką galiu, ko nors išmokyti, turiu tam resursų ir suprantu, kad visko gali būti: kad būsiu ir pavargęs, ir be nuotaikos, bus sunku - gebėsiu su tuo susitvarkyti, nes noriu duoti. Tai ir yra atsakymas - jūs norite vaikų.

tags: #as #noreciau #dar #vaiku

• Viskas apie motinystės išmoką
• sužinokite daugiau apie Avento termoizoliacinius drabužius
• Saugumas vaikų ugdyme su QR kodais
• sužinokite daugiau apie Marijampolės specialiuosius socialinės globos namus
• Gidas: kaip padėti vaikui tuštintis