Algirdo Lopo – chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus kelias
Algirdas Lopus - žinomas Lietuvos chorvedys, pedagogas ir kompozitorius, kurio gyvenimas ir veikla neatsiejamai susiję su chorinės kultūros puoselėjimu. Nors šiemet jam būtų sukakę devyniasdešimt, gražaus jubiliejaus jis nesulaukė, mirė prieš 8 metus. Jo atsidavimas muzikai ir darbui su chorais paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūrinėje erdvėje.
Nors Algirdas Lopus niekuomet nesiruošė tapti chorvedžiu, svajojo būti automobilių inžinieriumi, likimas jį pasuko į muzikos pasaulį. Sovietų valdžiai tėvą įkalinus Šilutės lageryje, reikėjo ieškoti būdų užsidirbti. Muzikos žinios, įgytos namuose, ir puikus fortepijono grojimas atvėrė duris į Klaipėdos muzikos mokyklą. Ten jį pastebėjo Klemensas Griauzdė ir pasiūlė stoti į fortepijono klasę. Po jos, 1949 m. baigęs fortepijono specialybę, Algirdas Lopus, siekdamas greičiau atsistoti ant kojų ir užsidirbti pragyvenimui, pasiryžo mokytis antrą specialybę - chorinį dirigavimą. Ją baigė 1950 m., nors pagrindiniu dirigavimo mokytoju laikė Klemensą Griauzdę, trumpai mokėsi ir J. Karoso klasėje.
Studijuodamas muzikos mokykloje, Algirdas Lopus jau turėjo praktinio dirigavimo patirties. Jam teko diriguoti įvairius sceninius muzikinius kūrinius, tarp jų J. Offenbacho operetę „Perikola“, B. Aleksandrovo muzikinę komediją „Mažoji Giuzel“, I. Dunajevskio operetę „Laisvasis vėjas“, R. Planquetteˊo komišką operą „Kornevilio varpai“, G. Rossini „Sevilijos kirpėją“. Savarankiškai pastatė „Pelenę“ pagal K. Griauzdės muziką ir netgi sukūrė muziką vaikiškam spektakliui „Raudonoji gėlė“.
1950 m. Algirdas Lopus įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją, kur pasirinko chorvedybą ir kompoziciją. Nors iš pradžių buvo leidžiama studijuoti dvi specialybes, vėliau tai buvo uždrausta. Pasirinkimas teko chorvedybai, nes šioje srityje jis turėjo platesnes žinias, didesnį praktinį bagažą ir geriau grojo nei kiti studentai. Šis pasirinkimas buvo paskatintas ir noro kuo greičiau atsistoti ant kojų, nes 1948 m. gimė sūnus Vakaris, dabar žinomas muzikas.
Chorvedžio profesijos esmė ir savybės
Algirdas Lopus akcentavo, kad chorvedys privalo būti labai išsilavinęs muzikas, kitaip neturės kolektyvo pasitikėjimo. Tačiau, anot jo, dar svarbiau būti psichologu. Kolektyve būtina pažinti kiekvieną žmogų, suprasti jo siekius ir galimybes tobulėti.
Chorvedžių rengimas Lietuvoje ir tarptautinė patirtis
Kalbėdamas apie chorvedžių rengimą Lietuvoje, Algirdas Lopus pabrėžė, kad mokydavosi iš savo mokytojų, kurie išsilavinimą įgijo tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Nors negalėjo tvirtinti, kad Lietuvoje yra išskirtinė dirigavimo mokykla, skiriasianti nuo pasaulinių, jis pats studijavo ne tik Vilniaus konservatorijoje (prof. Povilo Bekerio dirigavimo kl.), bet ir Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje, lankė kursus Taline, Rygoje, Minske, Vakarų Europoje. Ypač gerai pažinojo Veimaro aukštąją muzikos mokyklą ir jos profesorių Gertą Frischmutą, lankėsi jo pamokose ir choro studijoje, stebėjo garso įrašų darymą.
Chorinio dainavimo tradicijos ir įtaka
„Užkratą“ menui, anot Algirdo Lopo, jaunimas dažniausiai gauna dar mokyklos suole. Menas yra „bjauri bacila“, kuria apsikrėtęs žmogus gali tik apsigydyti, bet neišgyti. Choro „Ąžuoliukas“, „Liepaičių“, „Dagilėlio“, „Gintarėlių“ ir panašių mokyklų vaikai „užkrečiami“ taip, kad be dainavimo neįsivaizduoja savo tolesnio gyvenimo. Tai patvirtina ir jo paties 40 metų darbas chormeisteriu ir dirigentu vyrų chore „Aidas“, kur pastebėjo, kad žmonės, kurie buvo dainavę mokykloje ar universitete, be choro negali apsieiti.
Chorinis dainavimas yra viena iš labiausiai prieinamų ir žinomų meno sričių, masinis menas, organiška mūsų kultūros dalis. Chorai mobilizuoja ir jungia žmones kūrybinei veiklai, vienija mintis, jausmus ir valią. Nuo seno jie buvo galingas ginklas prieš išnaudojimą ir priespaudą. Chorai, populiarindami pasaulio tautų liaudies dainas, klasikų ir šiuolaikinių kompozitorių kūrinius, atlieka didelį vaidmenį žmonių meniniame-muzikiniame auklėjime, padeda kultūringai praleisti laisvalaikį, daro gyvenimą turtingesnį ir praturtina dvasinį pasaulį. Lietuvos istorija rodo, kad nė vienas stambesnis kultūrinis renginys neapsieina be choro. Su daina ir giesme lietuviai ėjo į mitingus, gynė Televizijos bokštą ir Parlamento rūmus, išviję okupantus vėl iškovojo nepriklausomybę. Chorai atranda ir iškelia liaudies talentus, kurie vėliau tampa profesionaliais muzikais. Mūsų krašte chorinis dainavimas turi senas ir gražias tradicijas. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje prasidėjęs chorų nacionalinis sąjūdis, žymus tarpukario metais ir per visą bolševikinę okupaciją, vienijo iki 2000 chorų ir apie 100 tūkstančių dainininkų. Bolševikinės okupacijos metais chorai buvo didelė atrama kovojant prieš režimą ir sovietinimą, padėjo išsaugoti lietuviškus papročius ir tautiškumą. Daina - tautos sielos veidrodis, lydėjusi lietuvius per visus vargus ir džiaugsmus, padėjusi išsaugoti kalbą, papročius ir tautiškumą, stiprinusi dvasią.
Choro organizavimo ir veiklos principai
Algirdas Lopus atkreipė dėmesį, kad nėra universalaus choro organizavimo recepto. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, pavyzdžiui, ar choras organizuojamas mokykloje, kur visi dalyviai yra vienoje vietoje, ar tai valstybinis choras, į kurį skelbiami konkursai. Jis pastebėjo, kad jokia reklama ar skelbimai neduoda rezultatų ieškant potencialių choristų. Sunkus klausimas, ar priimti visus norinčius, nes dažnai silpnos klausos ir vokaliniai įgūdžiai turintys žmonės labiau nori dainuoti. Jis prisiminė, kaip teko dirbti Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, kur direktorius pareiškė, kad į chorą privalo priimti visus be išimties, nes meninis lygis jam nebuvo svarbus - norėjo, kad būsimasis partinis darbuotojas suprastų mėgėjišką meną.
Pagrindinė sąlyga sėkmingai choro veiklai - geras lankomumas. Jei chore yra 40 narių, o repeticijoje dalyvauja tik 15-20, rezultatų pasiekti sunkiau. Vadovas turi ateiti į repeticiją pasiruošęs, susiplanavęs darbą. Geriausia mokomą kūrinį mokėti atmintinai, nes tuomet darbas sutrumpėja perpus. Geras choro skambesys priklauso nuo teisingo vokalo formavimo, kurio pamatas - kvėpavimas. Kiekvienas chorvedys turi savo vokalinių pratimų.
Algirdas Lopus buvo šimtu procentų įsitikinęs, kad būtina domėtis choro dalyvio gyvenimu, žinoti jo bėdas namuose ir darbe, suprasti, kodėl praleido repeticiją. Tai labai suartina vadovą su choristu.
Repertuaro pasirinkimas ir chorų ateitis
Repertuaro politika priklauso nuo daugelio veiksnių. Pirmokams niekuomet neduodama dainuoti kantatų, o suaugusiųjų kolektyvui - vaikiškų dainų. Vyrų chorui „Aidas“ perėjus į Krašto apsaugos ministerijos pavaldumą, pasikeitė ir repertuaras - teko mokytis karinės tematikos, žygio dainų. Repertuaras parenkamas atsižvelgiant į choro pajėgumą.
Kalbėdamas apie Lietuvos chorus XXI amžiuje, Algirdas Lopus teigė negalintis būti pranašu, bet manė, kad einame pasižvalgydami, matydami, kas vyksta aplinkui - Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje. Lygiuojamės į geriausius kolektyvus, girdimus per TV ir radiją. Jis nemanė, kad lietuvių chorinė muzika turėtų eiti kokia nors labai skirtinga kryptimi. Prieš 50 metų Filharmonijos, RTV chorai nebūtų galėję įveikti dabartinių techniškai sunkių kūrinių, kurių tuomet niekas ir nerašė. Dabar chorai lengviau susidoroja su sudėtingiausia muzika, taip ir turi būti. Nors anksčiau buvome atsilikę nuo latvių ir estų, dabar daug kur juos pavijome.
Neigiama tendencija, palyginti su tarybiniais metais, yra ta, kad chorinis judėjimas nebėra toks masinis. Anksčiau beveik kiekvienas kolūkis, gamykla, įstaiga turėjo didesnį ar mažesnį chorelį. Dabar to nebėra, nes įmonės nebesugeba (ir nenori) išlaikyti vadovų. Verslininkai milijonieriai dar nepriaugo iki meno rėmimo.
Algirdas Lopus gimė 1928 m. gegužės 12 d. Joniškyje. Pirmąsias muzikos žinias gavo iš vargonininkų J. Dragūno ir J. Pėželio. Mokėsi Kauno 8-ojoje gimnazijoje, vėliau Klaipėdos muzikos mokykloje, kur studijavo fortepijoną ir dirigavimą. 1950-1954 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje studijavo choro dirigavimą. Karjeros metu dirbo koncertmeisteriu, chormeisteriu, dėstytoju Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje), Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Išugdė daugiau kaip 100 kvalifikuotų chorvedžių. Nuo 1976 m. vadovavo Vilniaus miesto vyrų chorui „Aidas“, su kuriuo koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, pelnė prizinių vietų konkursuose. Taip pat sukūrė dainų chorams, muziką dramos ir televizijos spektakliams. Algirdas Lopus mirė 2010 m.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
