Konfliktai tarp vaikų ir mokyklos: kaip suprasti ir spręsti problemas?
Viešojoje erdvėje vis dažniau girdime apie sudėtingus santykius tarp vaikų, tėvų ir mokyklos. Nors šiuolaikiniai tėvai, atrodo, skiria daugiau dėmesio savo atžaloms, kartais tai sukelia nesusipratimų ir konfliktų su aplinkiniais. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) psichologijos mokslų daktaras Visvaldas Legkauskas pastebi, kad ne visi geba priimti mažus vaikus, o problemos dažnai kyla dėl netinkamo situacijos vertinimo arba per didelio aplinkinių interesų sureikšminimo.
Pasak V. Legkausko, vaikai visais laikais buvo panašūs, o dabartinė karta dažnai erzina ankstesnių kartų atstovus dėl didesnio dėmesio, skiriamo vaikams. Tai gali sukelti kaltės jausmą ir vėlesnę gynybą, pasireiškiančią kritika ar smerkimu. Psichologas taip pat pabrėžia, kad fizinis auklėjimas nėra efektyvus ir neduoda gerų rezultatų vėlesniame gyvenime, remdamasis daugybe psichologijos tyrimų.
Tarptautinio vaiko teisių instituto direktoriaus pavaduotojas Stuartas N. Hartas teigia, kad svarbu rasti aukso vidurį tarp vaiko teisių užtikrinimo ir pareigų vykdymo. Vaikų teisės ir poreikiai turi būti gerbiami, o patys vaikai - išklausomi. Tai padeda jiems augti sveikiems ir sąmoningiems pasaulio piliečiams, turintiems daugiau įtakos savo gyvenimui ir pasirinkimams.
Vaikų teisės ir jų įgyvendinimas mokykloje
Vaikas turi teisę rinktis, ką jis valgys, kaip rengsis, su kuo draugaus ar kokias svajones pildys. Psichologas V. Legkauskas pritaria, kad vaikui reikia leisti rinktis savo raidos kryptį, nustatant amžių atitinkančius tikslus, kuriuos jis sugebėtų atlikti. Tai padeda vystytis kompetencijoms.
Tėvai, kontroliuodami didžiąją savo vaikų gyvenimo dalį, turi suprasti vaiko teisių svarbą ir naudą, kurią jos atneša. Kaip teigia Stuartas N. Hartas, vaikų mąstymas, vertybės, stiprybės ir tai, kokiais žmonėmis jie užaugs, didele dalimi priklauso nuo tėvų.
Tačiau tėvai dažnai per daug ar per anksti reikalauja iš savo vaikų. Kuo vaikas mažesnis, tuo mažesnės jo galimybės savarankiškai užsiimti veikla. Todėl suaugusiųjų dėmesys vaikui yra būtinas.
Psichologų teigimu, su bendraamžiais vaikas prasmingai gali užsiimti tik nuo trejų metų, todėl į darželį vaikus reikėtų pradėti leisti nuo šio amžiaus. Nepaisant to, kad vaikas lanko darželį ar mokyklą, tėvų dėmesio niekas nepakeis, nes vaikams tėvai yra didžiausias autoritetas.
Sveiki, mano dukra yra pradinukė. Yra ganėtinai sunkaus charakterio - visapusiškai linkusi į vadovavimą, nepasiduoda kitų taisyklėms, priešgyniauja. Taip pat yra labai aktyvi, nuolat reikalauja įvairiausias būdais dėmesio. Nesugeba susirasti ir išlaikyti ilgalaikių draugų. Nenori į mokyklą - kažkada turėjome nuoširdų pokalbį, kurio metu papasakojo kaip jaučiasi klasėje. Savo situaciją apibūdino taip: „Jie mane muša. Ne rankomis, ne kojomis, o žodžiais. Bet skauda tai taip pat.“ Bandžiau su mokytoja kalbėti - atmetė šią vaiko būseną, sakydama, kad vien ji kitiems sukelia tokius jausmus, apie kuriuos pati kalba. Jaučiamas jau neberacionalus priešiškumas dukros atveju. Vienu metu dukrai kasdien sukildavo temperatūra mokykloje (mokytoja pradėjo nebeišleidinėti iš pamokų) arba kiti negalavimai. Galų gale prieš atostogas įvyko konfliktas - pripaišė ant sienos kitos mokytojos klasėje. Iš to išaiškėjo dar viena situacija - mokytoja ne tik prieš vaiką, bet ir prieš mane nusiteikusi. Dukra į šią mokyklą atėjo antrais metais... Jaučiu visapusišką priešiškumą prieš ją (kaip ir minėjau, ji yra labai nepatogus vaikas) galų gale ir aš jaučiuosi blogai. Nuolat pergyvenu. Dukrai vis sakau, palauk 5 klasės - ten tikrai viskas bus kitaip. Ar verta? Gal kažkur kreiptis ir su kažkuo mokykloje kalbėti apie tokią situaciją? Esu visiškai nekonfliktiškas žmogus, mieliau nuleisčiau viską, tačiau šiuo atveju kenčia vaikas.
Vilniaus Fabijoniškių gimnazijos pradinių klasių mokytoja Laima Dešukaitė pastebi, kad vaikai nenori eiti į mokyklą dėl įvairiausių priežasčių. Dažna priežastimi tampa socialinės problemos: patyčios, atstūmimo jausmas, sunkumai susirandant draugų, dėl ko mokykla gali tapti nemalonia vieta. Nepasitikėjimą mokykla moksleiviui gali sukelti ir neigiamas bendravimas su mokytojais arba jausmas, kad pedagogai jo nesupranta.
Anot L. Dešukaitės, nenorą eiti į mokyklą kartais nulemia ir pernelyg apkrauta vaiko dienotvarkė, būreliai iki pat vakaro. Tačiau poilsis yra be galo svarbus. Sunerimti reikėtų, jei atžala nuolat reiškia nenorą eiti į mokyklą, ypač kai tai yra naujai atsiradęs elgesys. Jeigu vaikas darbo dienomis skundžiasi skrandžio, galvos skausmais ar kitais negalavimais, tai gali rodyti su mokykla susijusį nerimą ir stresą. Jeigu ryte besiruošiant į mokyklą mokinys verkia, patiria nuotaikų kaitą ar panikos priepuolius, tai rimtas pavojaus signalas.
Taip pat būtina palaikyti atgiveną dialogą su vaiku, skatinti jį dalytis savo jausmais ir išgyvenimais nesibaiminant, kad jis už tai bus teisiamas ar baudžiamas. Vaikui pareiškus, kad jis nenori eiti į mokyklą, reikėtų reaguoti empatiškai ir atvirai su juo pasikalbėti. Pirmiausia, pripažinkite vaiko jausmus ir leiskite jam suprasti, kad taip jaustis yra normalu, parodykite, kad palaikote.
Užduokite vaikui atvirus klausimus, kad geriau suprastumėte jo nenoro eiti į mokyklą priežastis. Kartu atraskite būdus, kurie padės nusiraminti, ir paieškokite sprendimų šiai situacijai. Svarbiausia neneigti vaiko jausmų ir jo negėdinti, nes atžala pasijaus neišklausyta ir ateityje bus mažiau linkusi dalytis savo jausmais ir patirtimis.
Pasak L. Dešukaitės, vaiko nenorui eiti į mokyklą, patys to nesuvokdami, įtakos gali turėti ir tėvai. Kartais jie atžalas nejučia prigąsdina, sakydami „tuoj prasidės mokslo metai ir baigsis tavo poilsio dienos“. Kalbėkite pozityviau, pabrėždami malonius mokyklos aspektus - draugus, naujų dalykų mokymąsi, dalyvavimą smagiose veiklose. Labai svarbu demonstruoti teigiamą požiūrį į mokymąsi, domėtis vaiko veikla mokykloje ir džiaugtis jo pasiekimais.
Reguliariai kalbėkite su vaiku apie tai, kaip jis jaučiasi mokykloje ir aktyviai spręskite iškilusius rūpesčius ir problemas. Atžala turi matyti, kad ji jums rūpi. Skatinant vaiko norą mokytis, L. Dešukaitė pataria taikyti kelias strategijas. Visų pirma, apie mokyklą kalbėkite entuziastingai ir pozityviai. Taip pat svarbu sukurti nuoseklią ir raminančią rytinę rutiną, kad sumažintumėte stresą ir užtikrintumėte, jog jūsų vaikas dieną pradės pozityviai.
Įsitraukite - domėkitės vaiko gyvenimu mokykloje, klausinėkite apie jo dieną, padėkite ruošti namų darbus ir dalyvaukite mokyklos renginiuose. Mokinys turi žinoti, kad suklupęs visada galės kreiptis pagalbos ir kartu rasti sprendimą. Skatinkite atvirą bendravimą, leisdami vaikui žinoti, kad jis gali su jumis pasikalbėti apie bet kokius rūpesčius ar problemas mokykloje. Švęskite vaiko pasiekimus, kad ir kokie maži jie būtų. Pagirkite jo pastangas ir pažangą, nes tai padeda stiprinti pasitikėjimą savimi ir motyvaciją.
Taip pat L. Dešukaitė skatina daugiau bendradarbiauti su mokytojais. Palaikykite su pedagogais gerus santykius, reguliariai kalbėkitės apie savo vaiko pažangą, džiaugsmus ir patiriamas problemas. Mokytojai gali suteikti svarbių įžvalgų ir paramos, kad jūsų atžalai mokykloje sektųsi geriau.
"Nepatogūs" vaikai ir jų poreikiai
Pasak vaikų psichologės Almos Želvienės, visi jaunuoliai skirtingai reaguoja į pokyčius. Daliai moksleivių rugsėjis asocijuojasi su nuobodžia rutina ir atsakomybėmis. Natūralu, kad vaikams liūdna iškeisti atostogų laisvę į mokyklinį režimą.
Naujus mokslo metus su nerimu pasitinka tie vaikai, kurie mokykloje nesijaučia klasės ar bendruomenės dalimi. Jie nerimauja, kad vėl išgyvens sunkius nepriėmimo, nepritapimo, vienatvės jausmus. Taip pat sudėtinga tiems moksleiviams, kurie turi mokymosi sunkumų.
Reikėtų susirūpinti, jei vaiko nerimas ir nenoras eiti į mokyklą tampa itin intensyvus ir trukdantis jam gyventi pilnavertį, kokybišką gyvenimą. Tėvams būna nemalonu išgirsti, kad jų atžalai nepatinka eiti į mokyklą. Vis dėlto, šiuo atveju, labai svarbu reaguoti tinkamai.
Pasak A. Želvienės, tėvų reakcija gali stipriai paveikti vaiko jausmus. Pasakykite: „Suprantu tave, tikrai nesinori, kad atostogos baigtųsi. Iš pradžių gali būti sunku, bet tikiu, kad tau pavyks, o jei reikės, aš visada būsiu šalia, tau padėsiu.“ Vaikai nori būti girdimi, jiems svarbu, kad tėvams rūpėtų tai, kuo jie gyvena.
Dažnai nenoras eiti į mokyklą smarkiai sumažėja vien pasidalijus savo jausmais ir pasijutus išklausytu, priimtu. Svarbiausia nedramatizuoti ir nenuneigti vaiko jausmų. Frazės „viskas bus gerai“, „ką čia dabar išsigalvoji“, „kiekvienais metais tas pats“ sumažins bet kurio moksleivio norą dalytis savo išgyvenimais.
Taip pat svarbu, kad vaikams tėvai neperkeltų savo pačių nuostatų apie mokyklą. Dažnai tėvai, patys to nesuprasdami, formuoja neigiamą atžalų požiūrį į mokslus.
Norint, kad mokslo metai nekeltų blogų emocijų, A. Želvienė pataria neapkrauti atžalų popamokine veikla. Žinoma, kai kuriuose užsiėmimuose reikia įdėti daugiau kantrybės, pastangų, o kai tai tampa rutina, vaikai gali imti rodyti pasipriešinimą.
Tėvų siekis turėtų būti laisvi, laimingi, savimi pasitikintys vaikai. Tad puiku, jei popamokinė veikla atžaloms suteikia teigiamus jausmus, leidžia tobulėti, augti. Tačiau jei būreliai tampa mechaniniu dienos užpildymu, vėlgi siūlyčiau pasikalbėti su specialistais, nes pabūti nieko neveikiant ir jaustis laimingu reikėtų išmokti ne vienam tėvui. Mūsų vaikams reikia erdvės panuobodžiauti, nes jie tokiu būdu atranda tai, kas juos domina, geriau pažįsta save, lavina kūrybiškumą.
Pašnekovė pataria kalbėtis su savo vaiku, palaikyti jį ir girdėti tai, ką jis sako. Taip pat svarbu rodyti iniciatyvą bendraujant su mokytojais ir su jais kalbėtis dėl savo atžalos būsenos mokykloje, vengiant kaltinimų ir priekaištų.
Jei vaikui sunkiai sekasi mokykloje, pašnekovė siūlo imtis realių veiksmų. Kartais reikia pakeisti ugdymo įstaigą, kartais - kreiptis profesionalios pagalbos, tačiau visada būtina kalbėtis su atžala ir padėti galinčiais specialistais, mokytojais. Mokymasis yra vaiko atsakomybė, tačiau tėvų atsakomybė yra padėti jam susidoroti su sunkumais.
Evelina Darvidė, centro „Nepatogus vaikas“ steigėja, sako, kad jos vadovaujama organizacija kasdien sulaukia dešimtis laiškų ir juose pasakojamos istorijos yra labai panašios. Tėvai tvirtina nežiną kaip elgtis, nes atžalai sudėtinga sukaupti dėmesį per pamokas, nekalbinti bendraklasių ar neužsiimti pašaline veikla. Dėl to mokytojai ima pykti, priekaištauti dėl mokinio elgesio.
Mokyklų vadovai, ieškodami išeičių, rengia vaiko gerovės komisijų posėdžius, nukreipia „neklaužadą“ pas mokyklos psichologą ir socialinį darbuotoją, apie kiekvieną nenorminį mokinio poelgį informuoja tėvus. Bet iš esmės, pasak E. Darvidės, niekas taip ir nepasikeičia, kol „nepatogus“ vaikas neišeina į kitą ugdymo įstaigą ir problema kartojasi iš naujo.
Viena mama dalijasi patirtimi: „Mano sūnus visada buvo labai aktyvus. Pamokoje klausyti informacijos 45 minutes jam būdavo vargas, todėl jis nuolat laužydavo taisykles. Mokytojai sūnų vertino kaip nevaldomą, nepatogų vaiką. Teko keisti mokyklas. Vėliau jis liko antriems metams, prarado bet kokį norą mokytis. Apie ADHD sutrikimą sužinojome tik kai jam suėjo 16 metų.“
Kita mama pasakojo auginanti sūnų, kuris turi elgesio ir emocijų sutrikimą. „Nuo pirmųjų dienų mokykloje tapome nepatogūs. Labai nepatogūs. Kasdienybė virto nuolatine įtampa, skambučiais iš mokyklos buvome kviečiami „ateiti pasikalbėti“. Priekaištai, kaltinimai ir spaudimas keisti mokyklą - tai buvo mūsų realybė. Man buvo sakoma, kad „čia patyrę pedagogai“, bet jie nesugeba susitvarkyti su mano vaiku.“
E. Darvidės nuomone, tėvams dažnai pritrūksta žinių, kaip elgtis tokiose situacijose, todėl jie klauso mokyklų darbuotojų priekaištų, dienyne mato tik neigiamus pažymius, daugybę kartų kalbasi su vaiku, o realios pagalbos ir pokyčių nesulaukia. Mokyklos negeba mokyti „neklaužadų“ vaikų, todėl renkasi paprastesnį kelią - sukurti tokias aplinkybes, dėl kurių vaikas bei jo tėvai nuspręstų keisti ugdymo įstaigą.
Centro „Nepatogus vaikas“ kūrėjų nuomone, jei kyla bent menkiausių įtarimų, kad moksleiviui reikia pagalbos, mokyklos specialistai turėtų paruošti dokumentus ir siųsti auklėtinį konsultuotis dėl individualių poreikių nustatymo. Pagal galiojančius teisės aktus, mokykla yra atsakinga už tai, kad kiekvienas vaikas gautų tinkamą ir jo teises atitinkančią pagalbą.
Sėkmės istorijos ir pagalbos galimybės
Yra sėkmės pavyzdžių. Klaipėdietė, antrokės mama Eglė R. pastebėjo, jog vyresnėlė sunkiai įsimena ir suvokia raides bei skaičius. Po tyrimų ir konsultacijų su specialistais, mergaitei diagnozuotas kompleksinis mokymosi ir dėmesio sutrikimas. Jai skirta mokytojo pagalbininko, logopedo ir psichologo pagalba.
Eglė R. pasidžiaugė, jog ugdymo įstaiga, kurią lanko jos dukra, yra nusiteikusi bendradarbiauti, o padegogo pagalbininkas turi noro tobulėti ir vadovautis specialistų siūlomais metodais.
Kauno PPT vadovė Gita Žukovskienė pasakoja, kad visoje Lietuvoje veikiančių tarnybų paskirtis yra įvertinti specialiuosius ugdymosi poreikius ir teikti rekomendacijas ugdymui. Dėl specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo gali kreiptis mokykla, tėvai, pilnametis mokinys. Kauno PPT per metus dėl specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinama vidutiniškai apie 1500 mokinių.
Daugiausiai mokymosi sunkumų Kauno miesto mokyklose mokiniai patiria dėl specifinių mokymosi sutrikimų - skaitymo, rašymo, skaičiavimo. Dėl elgesio ir emocijų sutrikimų mokymosi sunkumų patiria iki 10 proc. mokinių, o dėl raidos sutrikimų iki 12 proc.
Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjuje mokosi individualių poreikių turintys vaikai. Įstaigos direktorius Ričardas Želaitis įsitikinęs, kad mokykla viena negali būti palikta spręsti visų vaiko problemų - tai turi būti bendras darbas, apimantis ne tik mokyklos, bet ir šeimos bei visos bendruomenės pastangas.
Psichologė Kristina Verseckienė pabrėžia, jog visos grandys turi būtinai veikti kartu ir išsiaiškinti tikrąsias moksleivio nerimą keliančių poelgių priežastis. „Nevaldomo mokinio elgesys - tai visos sistemos, į kurią įeina vaikai, tėvai ir ugdymo įstaigos bei kitų pagalbą teikiančių įstaigų specialistai, iššūkis.“
Jos teigimu, vaikui tai gali būti emocinė netektis dėl nesugebėjimo atitikti aplinkos lūkesčių ar patenkinti savo poreikių, tėvams - praradimas dėl jų vaiko nepritapimo ar nesėkmės jausmo, o pedagogams ir specialistams - nusivylimas dėl nesugebėjimo užtikrinti sėkmės ugdymo procese.
Norint užtikrinti veiksmingą paramą, būtina, kad visi dalyviai - tiek tėvai, tiek specialistai, tiek patys vaikai - suvoktų savo emocinius procesus ir suprastų, kuriame netekties ciklo etape jie šiuo metu yra. Centro „Nepatogus vaikas“ specialistai siekia padėti kiekvienam dalyviui peržengti šiuos ciklus.
Taip pat skatina ugdyti savirefleksiją, atvirumą kalbant apie sunkumus, kūrybiškumą ieškant naujų ir kiekvienu atveju individualių pagalbos būdų. Tradiciniai metodai jau nebetinka. Ir tik bendras supratimas bei empatija gali padėti judėti į priekį, sukurti efektyvią, ilgalaikę pagalbą vaikui.
Įvairių tyrimų duomenimis, vaikų psichikos sveikatos sunkumų ir sutrikimų paplitimas svyruoja tarp 2 ir 24 proc. Atsiranda vis daugiau mokyklų, kurios yra linkusios į sudėtingas situacijas pažiūrėti kūrybiškai bei realiai padėti.
Pasak E. Darvidės, yra vaikų, kurie dėl įvairių individualių poreikių gali mokytis tik kombinuotu būdu - mokykloje ir namuose. Taip moksleiviai pasiekia puikių rezultatų, išmoksta lavintis, nepatiria streso, nėra stigmatizuojami.
„Kalbame apie sritį, kurioje labai laukiami pokyčiai. Joje vis dar trūksta žinių apie tai, kokie specialieji poreikiai gali būti, kaip juos atpažinti, suteikti pagalbą. Mūsų noras yra skleisti žinią apie tai ir padėti visoms pusėms rasti sprendimus“, - sako E. Darvidė.
Advokatų kontoros „Glimstedt“ vyresnioji teisininkė Simona Vilkelytė komentuoja, kokios yra vaikų ir tėvų teisės bei pareigos. Mokykla suteikia akademinių žinių, kurių reikia norint gauti išsilavinimą. Mokykloje įgyjami svarbūs emociniai ir socialiniai įgūdžiai, o naujos žinios leidžia labiau pasitikėti savimi, priimti sprendimus, dalintis vertingomis įžvalgomis su kitais. Nuolatinis mokymasis suteikia galimybę keisti ne tik šiandieną, bet ir rytojų.
Svarbu įsisąmoninti, kad vaikas turi teisę ne tik mokytis, bet ir žaisti. Vadinasi, reikia atrasti ir išlaikyti pusiausvyrą tarp vaiko teisės mokytis ir teisės žaisti. Metodai, kaip ir vaiko poreikiai, gali būti skirtingi. Svarbiausia, kad mokymasis atitiktų vaiko galimybes ir poreikį įgyti žinių, socializuotis ir pasiruošti savarankiškam gyvenimui. Būtent tėvai ir yra tie asmenys, kurie turėtų būti arčiausiai vaiko, stebėti jį ir padėti atrasti savo kelią.
Verta atsiminti, kad tinkamas tėvų valdžios įgyvendinimas yra tinkamas vaiko poreikių identifikavimas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje nustatyta, kad asmenims iki 16 metų mokslas privalomas. Tai yra ne tik vaiko teisė, bet ir pareiga.
Tėvai, netinkamai vykdantys šias pareigas, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Vis dėlto, valstybė nesiekia bausti tėvų - pirmiausia ji siūlo pagalbą vaikui ir šeimai. Tad kilus sunkumų šeimoje, nežinant, kaip spręsti vaikui iškilusias problemas, tėvai neturėtų bijoti kreiptis tiek į švietimo specialistus, tiek į kitus kompetentingus asmenis ir ieškoti būdų, kaip tinkamai įgyvendinti savo pareigas ir užtikrinti vaiko teises.
Tėvų ginčuose pasiklydę vaikai: problema kartais kyla dėl vaikų mokymo sutarčių sudarymo, nutraukimo, pakeitimo, kai vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš tėvų. Nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, abu tėvai turi teisę dalyvauti vaiko auklėjime ir ugdyme bendru sutarimu.
Vis dėlto, reikėtų nepamiršti, kad visus sprendimus dėl vaiko turėtume priimti ne taip, kaip suaugusiems atrodo geriau, o kartu su vaiku. Vaiko nuomonės išklausymas ir vaiko dalyvavimas priimant su jo gyvenimu susijusius sprendimus - tai vienas svarbiausių vaiko teisių apsaugos principų.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje nustatyta, kad mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Švietimo įstatyme nurodyta, kad mokymas valstybinėje ir savivaldybės mokykloje pagal priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas ir profesinio mokymo programas, skirtas pirmajai kvalifikacijai įgyti, yra nemokamas.
Švietimo įstatyme nustatyta, kad individualiomis mokymosi priemonėmis (pratybų sąsiuviniais, rašymo priemonėmis, skaičiuotuvais ir kitomis) mokinį aprūpina tėvai (globėjai). Tad net ir tuo atveju, jei vaiko mokymas yra nemokamas, tėvai turėtų užtikrinti vaikui reikalingas individualias mokymo priemones.
Taip pat reikėtų pasirūpinti ir vaikų užimtumu po pamokų, nors Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas riboja be objektyvios būtinybės palikti tik jaunesnius nei 6 metų vaikus be vyresnių kaip 14 metų amžiaus asmenų priežiūros.
Kaip išmokyti vaiką susidoroti su patyčiomis ir erzinimu – Liz Laugeson, psichologė
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
