Švietimo įstaigose dažnai kyla klausimas, ar vaiko mama gali būti ir jo mokytoja toje pačioje mokykloje. Ši situacija gali sukelti įvairių etinių ir teisinių dilemų, ypač susijusių su interesų konfliktu ir objektyvumu vertinant mokinį. Akivaizdu, kad situacija, kai mama yra vaiko mokytoja, gali sukelti interesų konfliktą, nes mokytojas turi būti objektyvus ir nešališkas vertindamas visus mokinius. Tačiau natūralus motinos instinktas ir noras padėti savo vaikui gali paveikti vertinimo procesą, o kiti mokiniai ir jų tėvai gali jausti, kad vaikas, kurio mama yra mokytoja, gauna privilegijų arba yra vertinamas šališkai.

Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai tiesiogiai nereglamentuoja situacijos, kai vaiko mama yra jo mokytoja toje pačioje mokykloje. Tačiau švietimo įstaigos turi vadovautis bendraisiais teisės principais, tokiais kaip lygiateisiškumas, objektyvumas ir nešališkumas. Taip pat svarbu atsižvelgti į Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymą, kuris numato, kad asmenys, einantys viešas pareigas, privalo vengti interesų konfliktų ir deklaruoti privačius interesus.
Mokyklų vidaus taisyklėse ir etikos kodeksuose gali būti numatyta, kad mokytojas negali būti savo vaiko mokytoju arba kad tokiu atveju turi būti užtikrintas objektyvus vertinimas ir kontrolė. Praktikoje, jei tokia situacija neišvengiama, svarbu imtis skaidrumo priemonių: informuoti tėvų bendruomenę, užtikrinti objektyvų vertinimą remiantis standartais ir leisti mokyklos administracijai prižiūrėti vaiko pažangą.
Tėvų patirtys rodo, kad požiūris į mokymąsi ir santykį su mokytoju drastiškai skiriasi priklausomai nuo ugdymo modelio. Valdorfo klasėse tarp mokytojų ir mokinių vyravo lygiateisiškumas, o mokytojų leitmotyvas - daugiau gerumo, žmogiškumo, tikėjimo mokiniu, kuo mažiau įsakinėjimo ir prievartos. Priešingai, tradicinėse mokyklose neretai vyrauja prievartinė pedagogika, orientuota į rezultatą, o ne į procesą.
Mokiniai dažnai jaučiasi „žaliava“, kuriai reikia suteikti formą, o ne asmenybėmis. Statistika skelbia, kad apie 70 procentų mokinių nemėgsta mokyklos ir nenori į ją eiti. Mokiniai verčiami „kalti“ dogmas ir tikėti jomis kaip absoliučia tiesa, o paversti kolektyvo sudedamąja dalimi, praranda gebėjimą savitai mąstyti.

Ugdymo ekspertai pabrėžia, kad mokymasis nėra kažkurios vienos pusės pareiga - tai nuoseklus, bendras procesas, kuriame kiekvieno indėlis formuoja vaiko motyvaciją, pasitikėjimą savimi ir rezultatus. Svarbu atsisakyti idėjos, kad egzistuoja fiksuota riba, nuo kurios vaikas „turi mokytis pats“.
Atsakomybės ugdymas turi būti nuoseklus, leidžiantis vaikui palaipsniui perimti vis daugiau sprendimų. Tėvų vaidmuo - palaikyti, o ne perimti atsakomybę. Per didelė kontrolė, net jei kyla iš gero noro, dažnai trukdo vaikui augti. Klaidos yra natūrali mokymosi dalis, o kai vaikui neleidžiama jų patirti, jis praranda galimybę mokytis iš patirties ir stiprinti pasitikėjimą savimi.
| Veiksnys | Tradicinė mokykla | Humanistinė pedagogika |
|---|---|---|
| Tikslas | Akademiniai pasiekimai | Visapusiškas asmenybės augimas |
| Santykis | Vertikalus (valdžia) | Horizontalus (partnerystė) |
| Klaidos | Bausmių objektas | Mokymosi įrankis |
Kyla klausimas, ką daryti, kad mokyklose su vaikais dirbtų motyvuoti, kūrybiški ir gerai parengti pedagogai? Atsakymas slypi ne tik studijų kokybėje, bet ir visuomenės požiūryje į mokytoją. Mokytojas yra ir išradėjas, ir kūrėjas, ir tyrėjas. Kasdien esame laimingi ir džiaugiamės savo pasirinktu keliu, kai matome, kad mokinys auga kaip asmenybė, kuriai galime padėti skleistis.