Kiekviena pora, planuojanti šeimos pagausėjimą, susiduria su klausimu, kada yra didžiausia tikimybė pastoti. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime moters ciklo ypatumus ir atsakysime į klausimą, ar palankesnis metas pastojimui yra prieš ovuliaciją, ar po jos. Taip pat aptarsime kitus svarbius veiksnius, turinčius įtakos vaisingumui.
Žmogaus dauginimosi procesas yra stulbinamai sudėtingas, o gyvybės atsiradimo pradžia - tai ilga ir kupina iššūkių kelionė, kurią įveikia milijonai spermatozoidų, siekdami pasiekti vienintelę kiaušialąstę. Šiame kelyje lemiamą vaidmenį atlieka tiek vyro, tiek moters lytinės sistemos sandara ir hormoninė reguliacija.
Spermatozoidų gamyba ir moters lytinės sistemos sandara
Vyro lytinėse liaukose sėklidėse gaminasi vyriški lytiniai hormonai androgenai ir bręsta lytinės ląstelės - spermatozoidai.
Moters lyties organai skirstomi į išorinius ir vidinius. Norint suprasti spermatozoido kelionę, būtina atidžiau panagrinėti vidinių lyties organų anatomiją ir funkcijas.
Makštis ir gimda
Makštis - tai elastingas vamzdelio pavidalo organas, kuris jungia gimdą ir lytinį plyšį. Lytinių santykių metu į makštį patenka sperma, nuo kurios ir prasideda spermatozoidų kelionė. Makštyje esančios pieno rūgšties bakterijos sudaro terpę, nepalankią daugintis mikroorganizmams, tačiau kartu tai yra ir pirmasis iššūkis spermatozoidams dėl rūgščios aplinkos.
Gimda - tai apie 7 cm ilgio kriaušės formos raumeninis organas, esantis dubens ertmės centre, tarp šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos. Ją sudaro kūnas ir kaklelis. Tarp gimdos kūno priekinės ir užpakalinės sienelių yra trikampio formos plokščia ertmė, susijungianti su kaklelio kanalu. Į gimdos dugną šonuose atsiveria kiaušintakiai.
Kiaušidės ir kiaušintakiai - gyvybės susitikimo vieta
Kiaušidė - tai migdolo formos vidutiniškai 4×1,5×1 cm dydžio porinis organas, raiščiais prisitvirtinęs prie dubens sienos ir gimdos. Kiaušidėse ne tik formuojasi ir bręsta kiaušialąstės, bet ir sintetinami moteriškieji lytiniai hormonai - estrogenai bei progesteronas.
Kiaušintakis - tai porinis vamzdelio pavidalo organas. Vienas kiaušintakio galas atsiveria į gimdos ertmę, o kitas apsupa kiaušidę. Eidamas nuo gimdos link kiaušidės kiaušintakis platėja, tampa piltuvo pavidalo ir baigiasi spurgomis, kurios ovuliacijos metu pagauna kiaušialąstę. Kiaušintakis išklotas gleivinės ląstelėmis, kurios turi mažus plaukelius - šiems virpant kiaušialąstė, o vėliau ir embrionas juda gimdos ertmės link.
Apvaisinimas įvyksta būtent kiaušintakyje, labiausiai nuo gimdos nutolusiame jo trečdalyje.
Hormoninė reguliacija: aplinkos paruošimas spermatozoidams ir kiaušialąstei
Vaisingumą reguliuoja centrinė nervų sistema - visų pirma pagumburis ir posmegeninė liauka (hipofizė), kurie taip pat yra susiję su smegenų žieve bei kitomis smegenų dalimis. Pagumburis išskiria gonadotropinus atpalaiduojančius hormonus (GnRH), kurie savo ruožtu skatina posmegeninę liauką hipofizę gaminti gonadotropinius hormonus, tokius kaip folikulus stimuliuojantį hormoną (FSH) ir liuteinizuojantį hormoną (LH).
Moters organizme šie hormonai ir kiaušidžių išskiriami estrogenai bei progesteronas cikliškai keičia gimdos kaklelio ir kiaušintakio aplinką, sukuriami palankios arba nepalankios sąlygos spermatozoidų kelionei ir kiaušialąstės apvaisinimui.
Estrogenų ir progesterono vaidmuo
- Estrogenai: Skatina gimdos kaklelio liaukas gaminti gleives. Skatina gimdos kaklelio minkštėjimą, pakilimą ir atsivėrimą. Dėl didėjančios estrogenų koncentracijos stiprėja kiaušintakio sienelės raumenų susitraukimai.
- Progesteronas: Skatina tirštų, gimdos kaklelio kanalą užkemšančių, gleivių gamybą, kuri neleidžia spermatozoidams patekti į gimdą ne vaisinguoju periodu. Apvaisinimas įvyksta tik tada, kai hormoninė aplinka yra palanki spermatozoidų gyvybingumui.
Mėnesinių ciklas ir vaisingasis langas
Menstruacinis ciklas - tai natūralus procesas, kurio metu moters organizmas ruošiasi galimam nėštumui. Šis ciklas apima kelias fazes, kurių kiekviena yra susijusi su tam tikrais fiziologiniais ir hormoniniais pokyčiais organizme. Norint pažinti vaisingumą, būtina suprasti fiziologinius pokyčius, vykstančius moters organizme mėnesinių ciklo metu.
Mėnesinių ciklo metu išskiriamos trys pagrindinės fazės, apibūdinančios pastojimo tikimybę:
- Ankstyvoji nevaisingoji fazė (iki ovuliacijos): Prasideda pirmąją tikrųjų mėnesinių dieną. Po mėnesinių gimdos kaklelis esti nusileidęs, užsivėręs ir kietas. Gimdos kaklelyje gaminasi tirštos apsauginės gleivės, kurios užklijuoja gimdos kaklelį ir nepraleidžia patogenų bei spermatozoidų. Tikimybė pastoti per mėnesines yra labai maža, beveik nulinė. Tačiau, jei mėnesinės trunka 5-7 dienas, o ovuliacija įvyksta netrukus po jų, sperma gali „išlaukti“ kiaušinėlio ir įvyks apvaisinimas. Specialistai nerekomenduoja naudoti mėnesines kaip natūralią kontracepciją.
- Vaisingoji fazė: Ši fazė yra labai dinamiška. Jos metu gausėja vaisingųjų gleivių, kuriose spermatozoidai gali išlikti gyvybingi iki 6 dienų. Gimdos kaklelis pakyla, suminkštėja, atsiveria, suintensyvėja jo liaukų veikla. Ovuliacija - tai ciklo etapas, kai subrendęs kiaušinėlis išsilaisvina iš kiaušidės ir patenka į kiaušintakį, kur gali būti apvaisintas spermatozoido. Tikimybė pastoti per ovuliaciją yra didelė, jei turite lytinių santykių per 36 valandas po kiaušialąstės išleidimo. Visi išleisti kiaušinėliai yra gyvi ne ilgiau kaip 12 valandų, nors kai kurių autorių duomenimis apvaisinta ji gali būti tik per pirmąsias 10 val.
- Vėlyvoji nevaisingoji fazė (po ovuliacijos): Prasideda praėjus kelioms dienoms po ovuliacijos ir tęsiasi iki paskutinės dienos prieš naujo ciklo mėnesinių pradžią. Šiuo metu gimdos kaklelio gleivės išdžiūsta ir sukuria kamštį, kuris neleis spermai patekti į gimdą. Tikimybė pastoti yra maža. Pastoti po ovuliacijos įmanoma tik tam tikrą, labai trumpą laiką (12-48 valandos).
Apibendrinant, didžiausia tikimybė pastoti yra vaisingosios fazės metu, ypač per ovuliaciją ir kelias dienas prieš ją dėl spermatozoidų gyvybingumo. Štai kaip keičiasi gimdos kaklelio būklė per ciklą, turinti įtakos spermatozoidų kelionei:
| Ciklo fazė | Gimdos kaklelio padėtis | Gimdos kaklelio kietumas | Gimdos kaklelio atvirumas | Gimdos kaklelio gleivės | Spermatozoidų pralaidumas |
|---|---|---|---|---|---|
| Ankstyvoji nevaisingoji fazė (po mėnesinių) | Nusileidęs | Kietas | Užsidaręs | Tirštos, lipnios, nepralaidžios | Nepralaidus |
| Vaisingoji fazė (prieš ir per ovuliaciją) | Pakilęs | Minkštas | Atsivėręs | Gausios, skystos, tąsios, vaisingo tipo | Labai pralaidus |
| Vėlyvoji nevaisingoji fazė (po ovuliacijos) | Nusileidęs | Kietas | Užsidaręs | Tirštos, lipnios, nepralaidžios (užkemša kanalą) | Nepralaidus |
Spermatozoido kelionė moters organizme: etapai ir iššūkiai
Lytinių santykių metu į makštį patenka sperma, o nuo šio momento prasideda milijonų spermatozoidų lenktynės. Tačiau ne visiems pavyksta pasiekti tikslą.
- Perėjimas per makštį ir gimdos kaklelį: Makšties rūgšti aplinka yra pirmasis barjeras. Išlikusieji spermatozoidai turi pro gausias, skystas, tąsias, vaisingo tipo gleives patekti į gimdos kaklelio kanalą, kuris vaisingojo lango metu yra atsivėręs, suminkštėjęs ir pakilęs. Šiose gleivėse spermatozoidai gali išlikti gyvybingi iki 6 dienų, laukdami kiaušialąstės.
- Judėjimas per gimdą: Iš gimdos kaklelio spermatozoidai patenka į gimdos ertmę. Nors gimda yra didelė, spermatozoidai turi įveikti šį atstumą, padedami ir gimdos sienelės raumenų susitraukimų.
- Į kiaušintakį: Iš gimdos ertmės spermatozoidai turi pasirinkti teisingą kelią - į kiaušintakį, kuriame bus išleista kiaušialąstė. Paprastai kiaušialąstė išleidžiama tik iš vienos kiaušidės, tad spermatozoidams reikia nukeliauti į tą pusę.
Nevaisingumo gydymas: Ovuliacijos stimuliacija - kada ir kaip? | Vaisingumo šaknys #37
Ovuliacija ir kiaušialąstės laukimas
Subrendus Grafo folikulului, kai estrogenų kiekis tampa maksimalus ir išsilaiko apie 50 val., hipofizė išskiria didelį kiekį LH. Jo veikiamas subrendęs 20 - 25 mm skersmens Grafo folikulas priartėja prie kiaušidės paviršiaus ir pradeda jį tempti. Tempiama folikulo sienelė ir kiaušidės paviršius plyšta. Iš folikulo išsilaisvinusi subrendusi kiaušialąstė patenka į pilvaplėvės ertmę - šis procesas ir yra ovuliacija.
Kiaušialąstę švelniai pagauna kiaušintakio galuose esantys gaureliai (fimbrijos/spurgos) ir įtraukia į kiaušintakį, kur ir gali įvykti apvaisinimas. Dėl didėjančios estrogenų koncentracijos stiprėja kiaušintakio sienelės raumenų susitraukimai, ovuliacijos metu kiaušintakio spurgos lyg pirštai apglėbia kiaušidę, kad plyšus folikului įtrauktų kiaušialąstę. Gleivinės ląstelės išskiria sekretą, kuris leidžia spermatozoidams lengviau judėti ir gabenti kiaušialąstę gimdos link.
Apvaisinimas ir kelionė į gimdą
Apvaisinimas įvyksta būtent kiaušintakyje (labiausiai nuo gimdos nutolusiame jo trečdalyje). Kiaušialąstė dažniausiai gyvuoja vos 6-12 val., rečiau - iki 24 val., tačiau spermatozoidai palankiose šiuo laikotarpiu gaminamose vaisingo tipo gleivėse geba išlikti gyvybingi iki 6 dienų, todėl bendras poros vaisingumas yra ilgesnis.
Jeigu apvaisinimas įvyksta, apvaisintas kiaušinėlis (zigota) per 5 dienas nukeliauja iš kiaušintakio į gimdą. Per šį laikotarpį apvaisintas kiaušinėlis (zigota) dalijantis ląstelėms virs blastule (blastocista). Progesteronas atpalaiduoja kiaušintakio sienelę ir skatina ritmingus jos susitraukimus, kad apvaisintas kaušinėlis, o vėliau ir embrionas, patektų į gimdą.
tags: #ar #sperma #visada #pasiekia #kiausintaki