Ar kurčias vaikas gali sėkmingai mokytis bendrojo ugdymo mokykloje?

Klausos sutrikimas vaikystėje kelia daug klausimų tėvams ir ugdymo bendruomenei, ypač kai kalbama apie sėkmingą integraciją į bendrojo ugdymo sistemą. Kuo anksčiau vaikui, turinčiam klausos sutrikimą, suteikiama ugdomoji pagalba, tuo geresnių rezultatų pasiekiama. Šiame straipsnyje apžvelgsime ankstyvosios diagnostikos, reabilitacijos ir ugdymo įstaigos pasirinkimo svarbą, taip pat specialistų ir pačių kurčiųjų bendruomenės atstovų įžvalgas.

Ankstyvoji diagnostika ir klausos reabilitacija

Vaiko klausa vystosi nuo trečio nėštumo mėnesio. Daugelio mokslininkų teigimu, patys svarbiausi yra pirmieji penkeri vaiko metai, kuomet mažylis kaupia žodyną ir mokosi išreikšti save. Todėl būtina, kad kūdikiui su sutrikusia klausa diagnozė būtų nustatyta kuo anksčiau, nes ankstyva diagnostika ir reabilitacija yra ypatingai svarbūs tolimesniam vaiko kalbos bei mąstymo vystymuisi.

Savo mažylio klausos sutrikimą gali pastebėti ir patys tėveliai. Girdintis naujagimis turėtų nuo stipraus garsinio dirgiklio krūptelėti, suklusti, 4 mėnesių amžiaus - pasukti galvą į garso pusę, maždaug 7 mėnesių - ieškoti ir surasti garso šaltinį, 10 mėnesių mažylis turėtų kreipti žvilgsnį į pažįstamus objektus: kur lempa? kur šuo?, apie 12 mėnesių amžiaus - vykdyti prašymus: ,,duok man lėlę, mašiną”. Beje, visi vaikai guguoja - girdintys ir kurtieji, tačiau girdintys vaikai guguoja tol, kol prasideda suprantamų garsų ir žodžių formavimasis, o kurtieji nustoja guguoti, nes negauna grįžtamojo ryšio klausai. Girdintis vaikas jį gauna iš savo ir aplinkinių žmonių balso, visi girdimi garsai inspiruoja jį toliau eksperimentuoti su savo balso daromu garsu, tuo tarpu kai kurčias vaikas po truputį praranda susidomėjimą vokalizavimu. Tėvai gali suprasti, kad su jų vaiku kažkas ne taip, jei turi vyresnių girdinčių vaikų. Tačiau nereikia pamiršti - kiekvienas vaikas yra skirtingas, todėl galima ir laiko paklaida.

Šiuolaikinės technologijos siūlo įvairias klausos kompensavimo priemones. Sutrikusios klausos asmenims skiriami klausos aparatai. Moderniausi klausos aparatai - tai mažo dydžio aukščiausios kokybės kompiuteriai, kurių naudojimas garantuoja geriausią garso kokybę, maksimalų valdymą ir visas sujungimo galimybes. Klausos aparatais ir kita audiotechnika prekiaujančios įmonės sutrikusios klausos asmenims taip pat siūlo ir FM sistemas. Sunkiais atvejais klausa grąžinama kochleariniais implantais. Kochlearinis implantas - tai aukštos technologijos elektroninis medicininis prietaisas, susidedantis iš išorinio kalbos procesoriaus ir implanto, chirurginiu būdu įvedamo į vidinę ausį. Su jais galima girdėti kalbą, aplinkos garsus ir muziką.

Vis dėlto nei šiuolaikinis klausos aparatas, nei tobuliausia FM sistema, nei moderniausias kochlearinis implantas savaime neišspręs sutrikusios klausos vaiko socialinės ir kalbinės reabilitacijos problemų. Šis uždavinys pirmiausia tenka vaiko su sutrikusia klausa šeimai. Būtinas sistemingas, ilgalaikis darbas ugdant kurčią ar neprigirdintį vaiką, lavinant jo klausą ir kalbą. Nei vienas vaikas negali visaverčiai vystytis - dvasiškai, protiškai, fiziškai ir t.t. - be savo šeimos, ir joks pats profesionaliausias surdopedagogas negali užtikrinti vaikui pojūčių bei suvokimų apie supantį pasaulį visumos bei bendravimo (dvasinio ir kalbinio) pilnatvės tiek, kiek tai gali duoti tėvai.

Vaiko klausa prieš patenkant vaikui į ugdymo įstaigą būna nustatoma ir dokumentiškai patvirtinama audiograma. Tai grafinis asmens klausos jautrumo pavaizdavimas. Tačiau amerikiečių tyrėjai Cramer ir Erber (1974) mano, kad audiograma pilnai neatspindi tikrų funkcinių vaiko gebėjimų. Ji parodo, kaip kurčiasis girdi švarius tonus, joje nėra informacijos apie tai, kaip gerai tiriamasis supranta sakytinę kalbą komunikavimo kontekste. Juk yra kurčiųjų su labai žymiu neprigirdėjimu, bet gerai kalbančių, yra ir tokių, kurių klausa nežymiai sutrikusi, bet kalbiniai gebėjimai nėra aukšto lygio. Svarbiausia atsižvelgti į kurčio vaiko individualius poreikius ir gebėjimus bei išmokyti jį klausyti, išgirsti, suvokti ir kalbėti.

Ugdymo įstaigos pasirinkimas: laipsniai ir metodai

Sutrikusios klausos vaikui augant, vis aktualesnis tampa ugdymo įstaigos pasirinkimo klausimas. Besidairant darželio ar grupės, kuri optimaliausiai atitiktų sutrikusios klausos vaiko poreikius ir šeimos lūkesčius, svarbu atsižvelgti į keletą faktorių. Pirmiausia, tai vaiko klausos sutrikimo laipsnis, t. y. jam diagnozuotas neprigirdėjimas ar kurtumas.

Kokie faktoriai įtakoja sėkmingą vaikų su sutrikusia klausa ugdymą? Lietuvoje kurtieji ir neprigirdintieji ugdomi, remiantis 3 pagrindiniais metodais: totaliosios komunikacijos, žodiniu ar dvikalbiu metodu, atsižvelgiant į individualius kiekvieno mokinio gebėjimus bei tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimus.

• Žodinis metodas yra pagrindinis ugdymo metodas, ugdant neprigirdinčius vaikus. Jį taikant, vartojamos visos žodinės kalbos formos (sakytinė, rašytinė ir daktilinė).
• Dvikalbio kurčiųjų ugdymo metodas - kurčiųjų mokymo būdas, kai ugdymo procese vartojamos dvi kalbos: lietuvių gestų kalba kaip pirmoji kalba ir žodinė lietuvių kalba (dažniausiai rašytinė jos forma), kaip antroji kalba ir jos mokoma kaip valstybinės.
• Totalioji komunikacija - lietuvių kalba besiremiančių komunikacijos būdų - kalbėjimo, skaitymo iš lūpų, skaitymo, rašymo, klausos likučių naudojimo, kalkinės gestų kalbos - visuma.

Daugelis mano, kad ugdymo įstaigos pasirinkimo dilema aplenkia kochlearinius implantus (KI) turinčius vaikus: jiems, esą, visada atviros bendrojo ugdymo darželių durys. Taip, turintiems kochlearinius implantus, prioritetinė yra girdinčiųjų kalbinė aplinka. Tačiau žymi rusų prof. I. Koroliova pastebi, kad ne mažiau svarbu, kad jie taip pat gautų specialiąją surdopedagoginę pagalbą - individualias tarties, klausos bei kalbos lavinimo pratybas. Juk kochlearinis implantas kurčio vaiko nepadaro girdinčiu, neprigirdintis vaikas ir toliau lieka turinčiu specialiųjų ugdymosi poreikių vaiku. Praktikoje tai įgyvendinti nėra paprasta: surdopedagogų trūksta, ypač rajonuose, nekalbant apie kaimo vietoves. Vaikus su KI rekomenduojama leisti į bendrojo ugdymo lopšelius-darželius (vedami muzikiniai ritminiai užsiėmimai), tik juose būti trumpesnį laiką. Ankstyvuoju laikotarpiu individuali surdopedagoginė pagalba būtina. Tačiau ne visi bendrojo ugdymo darželių logopedai žino sutrikusios klausos vaikų klausos bei kalbos suvokimo lavinimo metodikas. Prieš priimdami sprendimą dėl ikimokyklinės įstaigos, tėvai būtinai turėtų pasikonsultuoti su ilgametę praktiką turinčiais surdopedagogais.

Įtraukusis ugdymas: iššūkiai ir vizijos

Nuo vaikystės sunkiai girdintis Kęstutis Vaišnora, vadovaujantis Lietuvos kurčiųjų draugijai, laikosi pozicijos, kad kol kas specialiosios mokyklos turi likti. Pasak jo, kiekvienas kurčiasis ir neprigirdintysis turi turėti galimybę pasirinkti kokioje mokykloje - bendrojo ugdymo ar specialiojoje - jam geriau mokytis. Kęstutis Vaišnora pats mokėsi bendrojo ugdymo mokykloje, kur pradinėje mokykloje viskas buvo gerai. Tačiau 5 klasėje, perėjus į kitą mokyklą, prasidėjo patyčios, žeminimai ir visa kita, būtent dėl to, kad neprigirdi. Jis prisimena, kaip vaikai tyliai šaukdavo „Kęstuti, Kęstuti“, o tada garsiai pašaukdavo, jam atsisukus, visi juokdavosi. Nors norėjo pereiti į specialiąją kurčiųjų mokyklą, tačiau jam buvo patarta pabaigti savo mokyklą dėl gerų mokymosi rezultatų. Mokykloje jis stengėsi būti „pilka pelytė“ - neišsišokti, nesirodyti per daug, neapsirengti kažkaip išskirtinai, slopindamas savo norą būti viešumoje.

Pasak Kęstučio, trūko pokalbio ir pasidomėjimo, ko jam iš tikrųjų reikia, kad viskas būtų gerai. Visi įsivaizduoja, kad jie žino, kaip turėtų būti. Pavyzdžiui, mokytojai sakydavo: „tu sėdėk pirmame suole, mes tau aiškiau kalbėsim“, bet net nepagalvojo, kad kai jie nueina toliau, jis negirdi. Jo kolega mokėsi bendrojo lavinimo mokykloje, bet kadangi jam sekėsi sunkiai mokytis ir užmegzti ryšius su klasiokais, jis perėjo į kurčiųjų mokyklą. Kurčiųjų draugija neturi oficialios pozicijos šiuo klausimu, bet apie tai diskutuojama. Tikrai yra pavyzdžių, kai žmonės mokosi bendrojo ugdymo mokyklose ir pasiekia labai gerų rezultatų, turi ir labai gerus santykius. Tačiau tiems, kuriems geriau sekėsi, jų klausa buvo geresnė, ir jie turėjo draugų, kurie padėdavo, pavyzdžiui, jei ko nors nesupranta, nusirašydavo nuo draugo. Todėl reikia žiūrėti į kiekvieną vaiką individualiai.

Kęstučio Vaišnoros nuomone, kurčiųjų mokyklos turi likti, o jų istorija prasidėjo nuo kurčiųjų ugdymo, kai šviesuoliai juos surinko ir atidarė mokyklą. Specialiosiose mokyklose mokiniai yra bendruomenėje - savi tarp savų ir jaučiasi laisviau, nes bendrauja gestų kalba. Nemaža dalis mokytojų moka bent gestų kalbos pagrindus, atsiranda mokytojai padėjėjai, mokantys gestų kalbą. Kadangi nėra daug vaikų, ten mažesnės klasės, mokiniai gauna daugiau dėmesio.

Idealiu atveju įtraukus švietimas reiškia, kad kai atsidaro mokyklos durys, visi turi mokėti gestų kalbą. Visi pedagogai turi būti pasiruošę ir mokėti bent gestų kalbos pagrindus. Pastatyti prieš kurčiąjį gestų kalbos vertėjo neužtenka - negi jis ir pertraukos metu vaikščios su tuo kurčiuoju? Pati įtraukaus švietimo filosofija yra labai patraukli, tačiau kyla klausimas, kam imituoti šiuos dalykus ir vaidinti, jei tai mažai tikėtina Lietuvoje.

Pavyzdžiui, daugumoje skandinavų šalių visi vaikai jau nuo darželio mokomi gestų kalbos, supažindinami su ta kultūra. Mokyklose būna pamokos, universitetuose galima pasirinkti mokytis gestų kalbą. Tai yra bazė ir pagarbūs požiūris. Jeigu mes kalbame, kad ši mokykla bus įtraukaus ugdymo pavyzdys, tai duokim resursų, išmokykim bent jau pedagogus, administraciją ir žiūrėkime. Kęstutis Vaišnora labiausiai norėtų, kad nebūtų sunaikintos kurčiųjų mokyklos. Ir pirmiausia turime sustiprinti kurčiųjų mokyklas, kad jos taptų pavyzdžiu kitoms mokykloms. Antra, nesakyti, kad įtraukus švietimas tinka visiems, kol nenumatyta strategija ir planas. Pavyzdžiui, yra užsienyje bendrojo lavinimo mokyklų, turinčių atskiras kurčiųjų klases, be to, tose pačiose mokyklos dirba pedagogai, turintys klausos negalią. Jose mokinama gestų kalbos, bendravimo per pertraukas, pamokose kurtieji ugdomi gestų kalba. Šis variantas galėtų būti išbandytas Lietuvoje.

Bendras vaiko pasirengimas mokyklai: ne tik mokymasis

Vienareikšmio atsakymo, kurį kelią pasirinkti, nėra, tačiau medicinos psichologė Danguolė Švedavičienė įvardina pagrindinius veiksnius, kurie padės įvertinti šešiamečio pasirengimą mokyklai. Protinė branda - ne vienintelis kriterijus. „Vaiko leidimas į mokyklą nuo šešių metų turi būti apgalvotas žingsnis. Iki septynių metų vaikas mokosi per žaidimus, aktyvias veiklas, tad tėvai turi įvertinti, ar vaikas gali priimti mokykloje keliamus reikalavimus, kai nuo pat pirmų savaičių reikalaujama išsėdėti pamokose, klausytis ir vykdyti mokytojo pateiktas užduotis, susikaupti“, - sako D. Švedavičienė.

Protinė branda, t. y. vaiko gebėjimas skaičiuoti, pažinti raides ir rašyti, skaityti, kalbos turtingumas, yra svarbūs kriterijai sprendžiant, ar vaikas pasiruošęs mokyklai, tačiau, anot specialistės, to nepakanka. „Pirmokas turėtų turėti elementarių žinių apie jį supančią aplinką - savo adresą, giminystės ryšius, žinių apie gamtą, laiko suvokimą - ir gebėti šias žinias analizuoti, palyginti, apibendrinti bei pritaikyti“, - sako psichologė.

Kitas dalykas, į kurį svarbu atkreipti dėmesį, yra vaiko socialiniai įgūdžiai: ar vaikas pasisveikina ir atsisveikina, ar noriai žaidžia grupinius žaidimus su kitais vaikais, ar geba dalintis savo daiktais neįsiveldamas į konfliktus, atsižvelgti į kitą, ar yra pakankamai empatiškas, ar vykdo didžiąją dalį suaugusiųjų prašymų?

Dar viena svarbi pirmos klasės mokinio kompetencija - savarankiškumas. Pirmokas turėtų gebėti pats apsirengti, užsisegti drabužėlius, savarankiškai susitvarkyti tualete. Mokykloje veiklos greitai keičiasi, viena pamoka keičia kitą, pertraukos yra riboto laiko. Be to, ruošiantis kūno kultūros pamokoms vaikas turi spėti persirengti, o po jų susitvarkęs spėti ir į kitas pamokas. Mokyklinukai taip pat jau turi suprasti, kad ne visi norai pildosi iš karto ir kartais juos reikia atidėti kuriam laikui.

Pirmokas jau turi pratintis ir prie nesėkmių. Tėvams psichologė rekomenduoja perskaityti Aušros Kurienės knygą „Kaip užauginti žmogų“. Joje akcentuojama viena iš svarbiausių vaiko pasirengimo mokyklai dalių - gebėjimas mokytis įveikti nusivylimą ir frustracijas arba kitaip tariant - savireguliacija. „Vaiko savireguliacijos gebėjimus galime įvertinti matydami, kiek ilgai jis geba išbūti prie vienos veiklos, ar gali ją atlikti nuo pradžios iki pabaigos, kaip tvarkosi su iškylančiais sunkumais. Natūralu, kad mokykloje vaikai patirs ne tik pasisekimą, bet ir susidurs su užduotimis, kurių nepavyks iš karto išspręsti. Tokiose situacijose vieni vaikai gali bandyti atkakliai, prašyti pagalbos ir vienkartinės nesėkmės nesieti su savęs vertinimu. Kiti su nesėkme gali susitapatinti, pradėti laikyti save nevykėliais, leisti užvaldyti save stiprioms neigiamoms emocijoms, mėtyti daiktus, suplėšyti sąsiuvinį, šaukti“, - sako D. Švedavičienė. Jei klasėje yra vienas ar keli vaikai, kurie pasižymi žemais savireguliacijos gebėjimais, mokytoja ir kiti klasės vaikai gali padėti jiems. Tačiau jei tokių vaikų klasėje dauguma - apie sklandų mokymosi procesą galime net nesvajoti.

Mokyklinukai taip pat jau turi suprasti, kad ne visi norai pildosi iš karto ir kartais juos reikia atidėti kuriam laikui. O tam tikrais atvejais tie norai gali ir nebūti išpildyti. Tėvai turėtų iš anksto pradėti ruošti vaikus tokioms situacijoms. „Jeigu vaikas nori pasižiūrėti filmuką, tai tikriausiai kiekviena šeima jam tai gali leisti. Tačiau vieni vaikai filmukus žiūri kiekvieną dieną, kiti filmukų laiką turi tam tikromis dienomis ar valandomis, treti juos žiūri tik tada, kai įvykdo savo pareigas. Tai tik vienas pavyzdys, kaip gali būti formuojamas vaiko požiūris į norų patenkinimą“, - sako D. Švedavičienė. Kantrybę, atkaklumą, savireguliacijos gebėjimus galima ugdyti vaikui atliekant kasdienes veiklas ar užduotėles. Tėvai turėtų užtikrinti vaiką, kad nieko tokio, jei veikla nepavyksta iš karto. Rodydami savo pavyzdį, skatindami vaiką įdėti pastangų tėvai gali padėti palaipsniui suprasti, kad galų gale pavyksta tada, kai įdedi pakankamai valios pastangų. „Žinoma, atrodo, kad daug lengviau vaikui padėti apsirengti, už jį sutvarkyti kambarį, bet jis tada gauna žinutę, kad yra tam nepajėgus ir kad dalykai pasidaro savaime. Duodami vaikams daugiau atsakomybių, skatindami juos užbaigti pradėtą veiklą - juos įgaliname, ugdome naujus įgūdžius, kurie pravers mokykloje ir tolesniame gyvenime“, - sako „Asmens sveikatos klinikos“ psichologė.

Nors ir norisi išnaudoti gabaus vaiko potencialą, svarbiausia - tiksliai įvertinti jo savireguliacijos ir kitus gebėjimus. „Neatkreipus dėmesio į šiuos įgūdžius kyla grėsmė, kad klasėje jaunesnio amžiaus vaikas gali būti silpnesnis už bendraklasius. Jam gali būti sunkiau nei bendramoksliams įsisavinti ugdomąjį turinį, o tai mažins tolesnę mokymosi motyvaciją, pasitenkinimą mokykla,“ - sako D. Švedavičienė. Pasak jos, vėliau išleidžiant vaiką į ugdymo įstaigą padaroma mažesnė žala nei skubant. Darželiuose vaikai yra mokomi ir ugdomi, tik kitais, jaunesnio vaiko raidą atitinkančiais būdais.

Tėvų atsakomybė

Apibendrinant, svarbu prisiminti, kad tėvai ir kiti vaiko atstovai pagal įstatymą yra atsakingi už savo nepilnamečių vaikų priežiūrą, auklėjimą, poreikių tenkinimą ir, be abejo, saugumo užtikrinimą. Kiekvienu atveju sprendimas vaiką palikti kito asmens priežiūroje ar be jos turi būti priimtas tik itin atidžiai ir atsakingai įvertinus visas su paliekamo vaiko ir prižiūrinčio asmens savybėmis, aplinka bei saugumu susijusias aplinkybes. Labai svarbu, kad tėvai bendrautų su vaikais ir žinotų savo atžalų planus bei jo aplinką. Perdėtai saugant vaiką, neleidžiant jam savarankiškai patirti, išmokti ar spręsti situacijų galima perduoti vaikui savo nerimą.

tags: #ar #kurcias #vaikas #gali #eiti #i

• kaip kurti krikščioniškus santykius šeimoje
• Idėjos dovanoms tėčiui ir kūdikiui
• Simbolinės dovanos darželinukams
• kaip rasti žmones internetu
• Svarbiausi aspektai atsiimant vaiką iš darželio