Indrė Stonkuvienė: Tėvystės iššūkiai, vaikų auginimas ir šeimos vertybės
Energinga aktorė, televizijos laidų vedėja ir stiliaus patarimų komandos „Style Support” įkūrėja Indrė Stonkuvienė savo nuoširdumu užburia kiekvieną. Tačiau moteris atskleidžia, kad iš visų jos darbų svarbiausias ir geriausias - tai buvimas dviejų nuostabių vaikų, Cecilijos ir Pranciškaus, mama. Aktorė sutiko pasidalinti savo patirtimi apie iššūkius, kylančius auginant mažylius, ypač pirmaisiais metais.
Su kokiais iššūkiais susiduriate kasdien, derindama motinystę ir darbą? - Su iššūkiais susiduria kiekviena šeima, kuri turi vaikų, nesvarbu ar derina darbą su motinyste, ar ne, nes vien vaikų turėjimas jau yra iššūkis. Skirtumas tas, kad esu pati sau direktorė, pati susidėlioju savo darbo dieną, užimtumą. Bet sąžinės graužatį, kai dirbi, nors galėtum būti su vaikais, vis tiek jauti. Kita vertus, turi suprasti, kad vaikai irgi turi socializuotis, būti tarp savo bendraamžių. Negali būti visada su jais kaip koks savanaudis. Reikia vaikus paleisti. Daugelis mamų skundžiasi, kaip jų vaikams sunku darželyje... Jiems nėra sunku. Čia mums yra sunkiau, nes vis baiminamės, o kaip gi jis ten be manęs? Nusiraminkite, viskas jam gerai. Kad ir kaip bebūtų, esu už kokybišką laiką su vaikais, o ne kiekybišką.
Auginimo patirtys ir iššūkiai
Kai gimė Cecilija, kuriai dabar jau ketveri, man viskas buvo nauja. Ne paslaptis, kad dukrytę pati maitinti galėjau tik tris mėnesius, todėl turėjau labai daug domėtis, kuo pakeisti motinos pieną ir kaip užauginti sveiką vaiką. Cecilijai sulaukus pusės metų, pastebėjau, kad mišinukų nebeužtenka, tad po truputį pradėjau duoti bulvių, morkų ir moliūgo”, - patirtimi dalinasi I. Stonkuvienė. Moteris prisimena, kad dukrą reikėjo maitinti atsargiai, kad neužspringtų. Todėl maitindama dukrytę tyrelėmis jautėsi labiau užtikrinta, kad jos sutrintos profesionaliai. Kaip teigia Indrė, kai maistą kūdikiui gamini pats, sunku įsitikinti, jog jis gerai sutrintas. Todėl iki kol dukrytė išmoko kramtyti ir viskas stojo į savo vėžes, puikiai tiko „Milupa“ tyrelės”.
Tuo metu Indrės sūnus Pranciškus motinos pienu buvo maitinamas iki septynių mėnesių, tačiau vėliau vis dažniau garsi mama maitindavo jį įvairiomis daržovėmis, vaisiais ar mėsos tyrelėmis. „Su Pranciškumi turėjau kitokią patirtį: jis nori kuo įvairesnio maisto. Niekada neužsibūna prie konkretaus patiekalo ar produkto. Tai gerai, nes netenka nerimauti, ar jis gaus visas reikalingas maistingąsias medžiagas. Todėl jam tos pačios tyrelės tinka ir dėl to, kad yra skirtingų skonių ir netenka maitinti tik kuria nors viena. Taip pat, skirtingos tyrelės leidžia vaikui pažinti bei moko atskirti skirtingus skonius”, - pastebi I. Stonkuvienė.
Pasak žinomos mamos nuomone, svarbiausia yra įsiklausyti į save ir savo vaikus - tai yra geriausias rodiklis, ko jiems reikia: „Nebūtinai viskas yra taip, kaip sako kiti. Vaikai - tai augančios individualios asmenybės, vieniems reikia daugiau maisto, kitiems - dažniau, bet po mažiau. Juk ir vaikščioti ar kalbėti vaikai pradeda skirtingu metu”.
Netrukus po sūnaus gimimo Indrė įkūrė savo verslą. „Labai greitai pradėjau jį vežiotis į visus susitikimus, kuriuose jį neišvengiamai reikėdavo maitinti. Todėl tyrelės ir košytės man buvo tinkamas pasirinkimas.”, - pasakoja Indrė.
Paklausta, ko tikrai nereikėtų daryti auginant bei maitinant mažus vaikus, Indrė labiausiai išskyrė vieną dalyką: nepratinti vaikų prie blogų įpročių. „Svarbu neužkrėsti savo vaikų blogais įpročiais. Pavyzdžiui, aš visada kovodavau su bočiais, kai sakydavo: „Juk reikia druskytės!” O juk jiems to nereikia. Kai gamini, taip pat stengiesi gaminti taip, kad ir vaikai galėtų valgyti. Todėl išmokau ir pati vėl patirti tikrąjį skonį. Labai svarbu padėti vaikui išsiugdyti savo skonį ir jo nesugadinti. Tėvų misija - padėti vaikui atrasti savo kelią, o ne tikėtis, kad jis noriai valgys tą patį, ką ir jie. Todėl jei mes, suaugę, gardiname maistą pomidorų padažu ar prieskoniais, tai tikrai nereiškia, kad to reikia ir augantiems vaikams”, - apibendrina I. Stonkuvienė.
Vaikų auginimo principai ir vertybės
„Man bus geriausias įvertinimas, kai vaikai suaugs ir norės grįžti pas mane į namus“, - sako Indrė Stonkuvienė, 11-metės Cecilijos ir 8-mečio Pranciškaus mama. Žinoma moteris pasidalijo mintimis apie vaikystės patirtis, buvimą mama ir auklėjimo metodus. Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? - Grįžkime į jūsų vaikystę. Kokia ji buvo? - Prisimenu vieną sudėtingiausių paauglystės laikotarpiu. Patyriau patyčių dėl svorio. Aštuntoje klasėje turėjau nemažą antsvorį, bet nesijaučiau blogai, kol mano kūno sudėjimas nepradėjo kliūti kitiems. Patyriau ir valgymo sutrikimą. Prisimenu labai protingą tėvų žingsnį, kai jie man pasiūlė nuvažiuoti prie jūros. Aš nesupratau, kad tai jų slaptas planas, pagalba. Mes visą dieną buvome kartu prie jūros ir jie galėjo matyti, ar valgau, ką valgau. Vaikystę prisimenu labai šiltai, labai jaukiai: namų židinys, mamytės gaminti pietūs, pusryčiai, vakarienė. Gyvenome vieno kambario bute iki pirmos klasės. Aš ir dabar stebiuosi ir mamos klausiu, iš kur ji turi tokį talentą tam tikrame amžiuje tinkamus žodžius pasakyti vaikui. Manau, kad nereikia vaikų auklėti, reikėtų save stebėti, kaip mes elgiamės, kad neužsisuktų ta spiralė „nebūsiu tokia, kaip mama ar tėtis“.
„Dabar toks etapas, visada stengiuosi šnekėtis su vaikais. Anksčiau bijodavau parodyti, kad sergu, prastai jaučiuosi. Juk negali sakyti, kad pasiimu laisvą dieną nuo mamystės. Tai visą gyvenimą nenutrūkstantis vaidmuo. Man svarbu šnekėtis, jei suklystu - atsiprašyti. Apie tam tikro elgesio pasekmes vaikams stengiuosi aiškinti be gąsdinimo. Stengiuosi mažinti žodžių srautą ir perklausiu Pranciškaus, nes jis mažesnis, ar viską suprato, ką pasakiau. Kartais sakome daug žodžių ir vaikai pradeda nebesuprasti, ką nori pasakyti. Būna, jis pasako, kad nesupranta, pavyzdžiui, žodžio chaosas. Ir tada supranti, kad tikrai, juk jie nesupranta visų žodžių, todėl ieškai tinkamo žodyno.
„Mano viena pagrindinių funkcijų - kad jie visada žinotų, jog mes esame tam, kad jiems padėtume. Ir aš tikrai stengiuosi tai kartoti. Mano tikslas - kad mano vaikai būtų geri žmonės su tvirtu stuburu, kad jų laimė priklausytų ne nuo aplinkinių, o nuo jų pačių. Noriu, kad vaikai augtų jausdami pagarbą, meilę, kad jie norėtų grįžti namo. Aš mieliau renkuosi pabūti namuose su vaikais, mamyte nei eiti į klubą, man geriau leisti laiką su šeima.
„O taip. Nėra vienos taisyklės, kuri tiktų visiems vaikams. Dėl to ir yra tos penkios meilės kalbos. Rekomenduoju paskaityti knygų apie meilės kalbas ir išmokti jas atpažinti. Vienam tai dovanos, kitam paslaugos, prisilietimai.
„Mano vaikai pastaruosius šešerius metus mato, kaip skaitau knygas. Mes daug laiko praleidžiame automobilyje ir aš jiems uždavinėju klausimus. Pavyzdžiui, pasakoju, kad dabar skaitau apie meilės kalbas, jiems labai patinka, įdomu, ką dar perskaičiau, kokia jų meilės kalba. Mūsų šeimos posakis „na, pasišnekam“ dažnai vartojamas, kai einame miegoti. Mes pasiliekame laiko aptarti dieną, išsiaiškiname tam tikrus dalykus: aptariame tris dalykus, kurie tą dieną patiko, ir tris, kurie nepatiko, kad kitą dieną nekartotume.
„Tikrai taip. Man labai smagu, kai vaikai paklausia, kaip man sekėsi, kaip praėjo renginiai, ar viskas sekėsi. Cecilija man visada prieš renginius paskambina, sako: mamyte, nesijaudink, viskas bus gerai, myliu tave, tu darai gerą, prasmingą darbą, įkvėpk moteris! Ji senos sielos moteris. Kartais spėju, kad jai kokie 45 metai.
Vaikų ir socialinių tinklų santykis
Pati esate aktyvi socialinių tinklų veikėja. Nevengiate ten pasirodyti ir su vaikais. Kokia jūsų nuomonė apie vaikus socialiniuose tinkluose? - Aš manau, kad tai yra normalu. Kiekvienas turi savo nuomonę ir kiekvienas gali pasirinkti taip, kaip jam geriausia. Mano transliuojama žinutė yra išmokinti lietuvius pagaliau džiaugtis kitų laime, kitų sėkme, o ne pavydėti ir niurzgėti, kritikuoti ir pykti. Lieti tulžį labai lengva ir tam nereikia jokių pastangų, o štai norint surasti gėrį, reikia pasistengti. Savo pavyzdžiu noriu paraginti nesiskaidyti, nes esame tam per maži, o geriau vienytis ir pasidžiaugti vieniems už kitus arba kartu paliūdėti, kai kažkas yra blogai.
Ar dažnai susiduriate su aršia mamų kritika? - Ne. Apskritai per šiuos ketverius metus mano brendas „Moterų pasaulyje“ suvienijo didelę gvardiją moterų, kurios nebūtinai mamos, bet turi kitokį požiūrį į moters vaidmenį visuomenėje, į problemas, bėdas ir moka pasijuokti iš savęs. Noriu, kad mes mažiau kritikuotume, mažiau laikytumės nerašytų taisyklių. Visada sakau, kad susikurti taisykles sau reikia patiems, nes nėra vienos, kuri tiktų visiems.
Bet sutikime, kad tų taisyklių ypač moterims yra išties nemažai... - Tikrai labai daug, todėl aš ir kovoju, iškėlusi vėliavą. Mano pasisakymai, vaizdai galbūt šokiruoja, bet matau, kad to reikia. Moterų palaikymas yra mano vienintelis paskatinimas ir žinojimas, kad einu teisingu keliu. Dėl to ir raginu palaikyti viena kitą, nes kas gi kitas mus geriau supras, nei mes pačios?
Kokias dažniausiai problemas, bėdas matote moterų pasaulyje? - Moterys labai bijo žengti pirmą žingsnį, išbandyti kažką naujo, ryžtis pokyčiams, bet tas tinka visiems - ne tik moterims. Mūsų visuomenėje kažko nežinojimas ar nemokėjimas priimamas labai griežtai. Žmogus akimirksniu nulinčiuojamas, iš jo atimamas pasitikėjimas savimi ir noras kažką daryti. O aš skatinu daryti, nes tik per klaidas atrandi savo kelią.
Kalbant apie nežinojimą, klaidas ir vaikus. Kur pati semiatės žinių? - Kalbant apie mamas ir vaikų auginimą, kartais būna tokių dienų, kai nebegali susitvarkyti su savo vaikais. Bet mes įpratusios užsisklęsti ir niekam apie tai nepasakoti. Reikia suprasti, kad kiekvienas toks nutylėjimas niekur nedingsta. Mes juos sandėliuojame, nes mūsų visuomenėje įprasta, kad negali būti kažkas blogai, juk turime piešti tobulą šeimos, santykių paveikslėlį. Bet, kai tų negatyvių emocijų prisikaupia per daug, burbulas sprogsta ir kartais pasekmės būna labai liūdnos. Aš prisėmiau atsakomybę kalbėti garsiai apie tai, kad kartais būna tokių dienų, kai tau viskas krenta iš rankų, kad tavęs vaikai neklauso, kad jie serga, kad tu esi pavargusi, nes tu turi teisę būti pavargusi. Tuomet moterys nustemba: jos supranta, kad nėra blogos mamos vien dėl to, kad jaučiasi pavargusios nuo savo vaikų. Tai yra normalu. Turbūt dažnas žmogus šiandien apie tai dar tik pagalvoja, o aš tą ir pasakau.
Indrės Stonkuvienės stiliaus žaidimai su MONTON
Asmeninė patirtis ir išgyvenimai
„Daktarai sakė, kad jokių vilčių tėvams dėl manęs negali suteikti. Net neturiu vaikystės nuotraukų. Mane reanimacijoje pakrikštijo. Daktarai sakė, kad aš negyvensiu. Ligoninėse praleidau didžiąją laiko dalį, kol suėjo septyneri. Kai pradėjau lankyti mokyklą, pagal pažymių knygutę galima matyti, kad du mėnesius lankau mokyklą, o du mėnesius ligoninėje būnu“, - kalbėjo I.Stonkuvienė. „Buvo lūžęs slankstelis. Kepenys, kai gimiau, buvo kaip šešių metų vaiko, padidėjusios. Mano mamytė iki šiandien šį laikotarpį atsimena kaip didžiausią košmarą, nes medicinos sesutė net yra pasakiusi, kad Jūsų vaikas negali verkti, nes jis gali uždusti“, - sakė I.Stonkuvienė.
Tačiau žinoma moteris, kad ji būdama paauglė ryžosi kardinaliems gyvenimo pokyčiams.„Kai mano buvo 15 metų, aš supratau, kad aš nenoriu taip gyventi, nes aš turėjau vartoti labai stiprius vaistus ir tuomet aš nutraukiau vaistų vartojimą, pradėjau kovoti ir kabintis į gyvenimą. Rizikavau, rizika pasiteisino, šiandien esu visiškai sveika“, - laidoje sakė I.Stonkuvienė.
Indrė laidoje prisimins ir šviesesnius vaikystės etapus, kuomet ji pradėjo lankyti šokius: „Mano pramoginių šokių karjera prasidėjo gana anksti, antroje klasėje. Pastatė poroje su berniuku, aš pasakiau, kad su juo aš tikrai nešoksiu, ir išėjau“. Indrė laidoje sakys, kad tėvai vaikams neturėtų primesti vienos nuomonės, o labiau leisti jiems atsiskleisti: „Manau, kad tėvų pareiga nėra versti kažką daryti. Tėvai turi apsaugoti. Vaikui reikia leisti pasirinkti ir išbandyti daug daugiau būrelių“.
Žiūrėkite visą laidą „KK2 penktadienis“ šiandien 19 val. 30 min.
Šeimos tradicijos ir kasdienybė
„Žiūrėjau į puodą ir galvojau - na, tai ką dabar? Štai vanduo, štai bulvės, o kaip atsiras sriuba? Dabar ji pripažįsta, kad jos namie gaminami patiekalai yra paprastesni, nei vyro, kuris visada gamina su išskirtiniu polėkiu ir fantazija. „Mūsų pačių receptoriai jau yra atbukę, tad prie tokio maisto skonio reikia priprasti iš naujo - tačiau pastaruoju metu stengiamės jį kuo labiau išgryninti“, - pridūrė ji. „Kažkada, labai seniai, būdavo ir tos kavos į lovą... „Tačiau jei kur keliaujame, šalies kultūrą pirmiausiai pažįstame per burną - esame tikri valgytojai, ragautojai, naujų vietų išbandytojai.
Artėjančios Motinos dienos proga Indrė Stonkuvienė pakvietė savo mamą drauge paieškoti naujų spalvingų stiliiaus derinių ir pasilepinti grožio procedūromis. Leisdamos laiką prekybos ir laisvalaikio centre „Panorama“ moterys mėgavosi kurdamos vasariškus įvaizdžius ir iki ašarų prisijuokė prisiminusios pamaivišką Indrės vaikystę bei jos išdaigas. Televizijos laidų vedėja, socialinių tinklų įžymybė, kurianti linksmus video „Moterų pasaulyje“ bei „Mamų pasaulyje“, Indrė Stonkuvienė dalijosi prisiminimais apie ankstyvą norą puoštis, madų demonstravim namuose ir mamai iškrėstus pokštus. Prisiminusi pirmuosius savo bandymus makiažo srityje ir sugadintą mamos kosmetiką, moteris užsuko į kosmetikos prekių parduotuvę ir tuoj pat „išpirko“ vieną iš išdaigų padovanodama mamai blakstienų tušą. Indre, kada atradote pomėgį puoštis? Kaip atrodė pirmieji bandymai? Visada mėgau puoštis. Kai man buvo 5-eri ar 6-eri, kiekviena šventė mūsų namuose virsdavo mano madų šou - susirinkusius svečius pasitikdavau su vienais apdarais, tuomet iškart lėkdavau persirengti. Vėl pasimaivydavau, pašokdavau, padainuodavau - ir vėl lėkdavau persirengti. Taip per vieną vakarą persirengdavau kokius penkis ar šešis kartus. Kai jau įgudau keisti drabužių derinius, pamaniau, kad metas imtis žaidimų su veidu. Namuose man tai leido daryti, o štai už jų ribų - ne. Tikriausiai, šiai taisyklei ne visuomet paklusdavote? Vieną istoriją apie pirmuosius savo makiažo bandymus prisimenu ypač ryškiai. Pirmą kartą pasidažiau blakstienas ruošdamasi į mokyklą gal septintoje klasėje. Besidažydama pavėlavau į autobusą. Kito autobuso nusprendžiau palaukti namuose. Mano mamytei kilo įtarimas, kodėl aš vis dar sėdžiu namuose. Išgirdusi ją ateinant, bandžiau sugalvoti, kaip išsisukti, kad nepastebėtų tų mano padažytų blakstienų. Čiupau akinius nuo saulės ir sėdžiu virtuvėje su tais akiniais. Pamačiusi mama liepė nekvailioti ir nusiimti juos. Prisimenu, kad tądien kaip tik pylė lietus, tad net ir lauke man jų nebūtų prireikę. Mama, žinoma, suprato, kad aš kažką slepiu. Viskas baigėsi tuo, kad aš pavėlavau ir į kitą autobusą, nes mamytė neišleido su padažytom blakstienom „juokinti svieto“. Dabar tai jau kelia juoką, o tuomet buvo ir ašarų. Kaip dabar atsimenu - plaunuosi, akis griaužia, o aš verkšlenu: „mama, tu nieko nesupranti, visos puošiasi, o aš vėl būsiu kaip balta varna“. Dabar pati auginate dukrą Ceciliją, ar jau teko susidurti su panašiomis situacijomis būnant mamos vaidmenyje? Dabar aš jau suprantu, kad mamytė buvo teisi, nenorėdama, jog elgčiausi ne pagal savo amžių. Tapusi mama pati susiduriu su panašiais dalykais, tik man dar daug kas prieš akis. Cecilija - visai kaip aš. Jau dabar tikra damutė. Didžiausias jos malonumas - nagų dailė, nuolat susiranda tai flomasterių, tai kitokių dažų nagams pasigražinti. Mano manikiūrininkė yra papuošusi ir jos nagučius linksmais lipdukais, Cecilijai tai buvo tikra šventė! Ji ir kitus labai mėgsta gražinti! Mūsų namuose veikia amžinas Cecilijos grožio salonas, į kurį užsukti privalo ir tėtis, ir brolis, ir mama. Žodžiu, mano dukra tęsia tradicijas, todėl po kelių metų man gali tekti prašyti jos, kad parodytų, ką apsiniaukusią dieną slepia po akiniais nuo saulės. Man net įdomu, kaip ji kūrybingai bandys išsisukti nepagauta!
„Tikrai ne. Mano mama tikra mamytė, kas pažįsta mano mamą, ją visi vadina mamyte. Ji tiesiog Šventoji Cecilija. Ją norisi apkabinti, ji labai empatiška, užjaučianti, moka išklausyti. Tikrai reta žmonių, kurie gali tave išgirsti, suprasti, palaikyti, kai reikia, pasijuokti, paglostyti, tai mano mamytė tokia. Aš dabar užuolaidas plaunu, kilimėlius kedenu, valgyti darau, jaukinu namus, nes tą gavau iš savo mamytės.
„O kalbant žemiškiau apie tai ką turi. Kaip kovojate su vaikų noru turėti kuo daugiau? - Patikėkite, į mano pačios veiklą įtraukti ir vaikai. Jie žino, kad jei nesusidės savo žaislų, juos sudėsiu aš ir išvešiu savo herojėms, kurioms reikia visokeriopos pagalbos.
O parduotuvėse ar ramiai praeinate pro lentynas? - Dabar jau taip. Vieną kartą Cecilija po visos dienos darželyje parduotuvėje užsimanė ponio galvos. Matau, kad viskas eina isterijos link. Sugalvojau tokį dalyką, kad atkartosiu viską, ką ji darys. Ji cypė - aš cypiau, ji griūna ant žemės - aš griūnu ant žemės. Kai jau abi gulėjome prekybos centre ant žemės ir rėkėme, ji atsimerkė, pažiūrėjo į mane, atsistojo, ištiesė man ranką ir sako: mama, ką tu čia darai, žmonės žiūri. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. Aš nutariau, kad jai padarysiu gėdą, o ne ji - man. O Pranas, galima sakyti, išaugo prekybos centre, todėl jam buvo įprasta, kad negali visko imti. Bet yra šventės, ypatingos progos, kai važiuojame su vaikais rinktis žaislų, jų neperkame iš karto, bet žinome, ko jie konkrečiai nori ir tą gauna, kai ateina gimtadienis, kai surenka tam tikrą skaičių šypsenėlių ar tiesiog nusipelno.
Turite namuose tam tikrų taisyklių, kurių laikotės? - Turime ir kartais jų nesilaikome. Juk tai ir yra privalumas - kai susikuri taisykles pats, gali kartais jas ir sulaužyti.
tags: #ar #indre #stonkuviene #paskiepijus #savo #vaikus
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
