Krikštas: Ar įmanomas be santuokos ir kokios taisyklės?
Krikštas yra vienas svarbiausių sakramentų krikščionybėje, simbolizuojantis žmogaus įsiliejimą į Bažnyčios bendruomenę ir atveriantis jam duris į kitus sakramentus. Krikšto sakramento svarba yra didi: juo atleidžiama gimtoji nuodėmė, vaikas tampa Katalikų bažnyčios nariu, priimdamas visą katalikų dorovės, moralės ir tikėjimo tiesų mokymą. Su krikštu vaikas įvedamas į žmogaus amžinąjį gyvenimą. Todėl krikštas - ypatinga tikinčių tėvų dovana ir meilės ženklas savo vaikui.
Pagal bažnyčios patarimus, vaikelio Krikšto nereiktų atidėlioti. Kūdikiai paprastai turėtų būti krikštijami maži, kai tik yra galimybė. Turi bent vienas iš tėvų ar globėjų norėti, kad vaikas būtų pakrikštytas, to bažnyčiai užtenka. Tėvų statusas neturi jokios reikšmės vaiko krikštui. Kūdikį ne tik galima, bet ir būtina stengtis pakrikštyti kuo greičiau, pasirūpinant jo krikščionišku auklėjimu. Kunigas negali atsisakyti krikštyti bažnyčioje nesusituokusių tėvų kūdikį. Vis dėlto kunigas ar diakonas visada turi paraginti tėvus priimti Santuokos sakramentą. Net jei dėl kokių nors priežasčių krikščionys tėvai nėra susituokę arba sudarę antrą santuoką ir negali gauti bažnytinio santuokos palaiminimo, jų vaikams krikštas yra teikiamas. Aišku, krikštas gali būti atsakytas tiems tėvams, kurie nepripažįsta krikšto esmės, kuriems tai tik graži apeiga arba kokių nors burtų, magijos seansas, žinant, kad vaikui nebus atskleistas tikėjimas.
Tėvų santuokos bažnyčioje faktas neturi lemiamos reikšmės, siekiant pakrikštyti kūdikį. Jei tik tėvai nori ir pasižada savo vaiką auklėti krikščioniškai, joks kunigas neatsisakys jo pakrikštyti. Iš dokumentų paprastai reikalaujama tik gimimo liudijimo.
Net jei vienas iš tėvų yra kitos konfesijos, tai netrukdo pakrikštyti vaiką katalikų bažnyčioje. Nei pilietybė, nei tautybė Krikštui tikrai negali trukdyti!
Krikšto Apeigos ir Simbolika
Krikšto apeigos pradedamos kryžiaus ženklu. Kunigas paklausia apie vardą, kurį šeima išrinko krikštijamajam. Pasakomas vaiko vardas. Po to kunigas klausia tėvų, ko jie prašo šiam kūdikiui iš Dievo Bažnyčios. Kunigas dešinės rankos nykščiu daro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos. Tada vaikelį palaimina tėvai ir krikštatėviai. Toliau yra skaitoma Šv. Rašto ištrauka.
Kryžiaus ženklas - krikščioniško identiteto simbolis. Pašventintas vanduo - nuplauna gimtąją nuodėmę ir suteikia naują pradžią jau Dievo vaiko gyvenimui. Katechumenų aliejus - primena, kad nuo šiol Kristus bus krikščionio apsauga ir stiprybė, padės atsilaikyti velnio gundymams, bei užgydys nuodėmių žaizdas sieloje. Krizmos aliejus - tai išrinkimo ženklas, primena, jog kiekvienas krikščionis šiame pasaulyje yra kunigas, nes meldžiasi Dievui už save ir kitus. Jis - karalius, besirūpinantis jam pavestaisiais, ir pranašas, liudijantis Dievą kitiems. Baltas drabužis - tai pakrikštytojo dvasinę būseną atspindintis ženklas. Po Krikšto žmogus yra tyras, šventas, be dėmės. Krikšto žvakė - simbolizuoja Kristaus pergalę prieš mirtį. Žvakė uždegama nuo Velykinės žvakės. Jos šviesa išsklaido tamsą. Žvakė saugoma visą gyvenimą kaip priminimas, jog pakrikštytasis per žemės kelionę kviečiamas puoselėti tikėjimą, vengti nuodėmių tamsos. Ją tėvai įteiks vaikui Pirmosios Komunijos dieną.
Vandens užpylimas primena krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios prisikeliama su Kristumi atnaujintam gyvenimui. Pakrikštytojo kakta patepama Šventąja Krizma. Tada uždedamas baltas drabužis ir nuo Velykinės žvakės uždegama Krikšto žvakė. Dėkodami Dievui už Krikšto malonę, visi drauge meldžiasi Viešpaties malda (Tėve mūsų).
Krikšto Tėvai: Reikalavimai ir Pareigos
Krikšto tėvai atlieka itin svarbų vaidmenį vaiko dvasiniame gyvenime. Pagal Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės kodeksą, krikštatėviais gali būti tik praktikuojantys katalikai, atitinkantys tam tikrus reikalavimus: turi būti priėmę vadinamuosius įkrikščioninimo sakramentus: Krikštą, Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimo sakramentą. Jei yra vedę - gyventi Bažnyčios palaimintoje santuokoje. Turi būti nevaržomi jokių kanoninių bausmių ir sulaukę atitinkamo amžiaus (paprastai 16 metų).
Krikštatėvių institutas savotiškai atspindi vaiko tikrąją šeimą, todėl jam duodamas krikšto tėtis ir mama. Tačiau „iš bėdos“, kai neįmanoma, kad būtų du, kartais būna vienas krikšto tėtis arba viena krikšto mama. Bent vienas iš dviejų krikšto tėvų privalo būti katalikas. Jei vienas iš būsimų krikšto tėvų yra kitos religijos, jis gali dalyvauti ceremonijoje, tačiau bus ne krikštatėviu, o „krikšto liudytoju“.
Nėra jokių apribojimų krikšto mama būti besilaukiančiai moteriai. Jei esate girdėjusios, tai tik prietarai, kuriems bažnyčia nepritaria.
Krikšto tėvais gali būti vienas krikšto tėvas ar viena krikšto motina; arba du - krikšto tėvas ir motina. Krikšto tėvų institucija yra savotiškas tikrosios šeimos atspindys. Vaiką gimdo tėvas ir motina, o ne du tėvai, ne dvi motinos, ne dvi poros. Pagal Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės kodeksą, dėl giminystės ryšių negali būti tik tėvas, motina ir sutuoktinis. Daugiau jokių apribojimų Bažnyčios teisė nenumato, žinoma, išlaikant visus kitus reikalavimus krikštatėviams.
Tėvai ir krikštatėviai Krikšto apeigų metu atstovauja vaikelį, už jį atsakinėja į kunigo klausimus taip įsipareigodami vaiką to išmokyti ir toje dvasioje ugdyti. Taip pat apeigų metu mergaitę laiko krikšto mama, o berniuką - krikšto tėvas.
Praktiniai Krikšto Aspektai
Dėl krikšto reikia susitarti iš anksto kreipiantis į parapijos kleboną, paprastai ne vėliau kaip prieš mėnesį, bet pasitikslinkite dėl laiko bažnyčioje, kurioje planuojate atlikti ceremoniją. Norint pakrikštyti kūdikį, reikalingas gimimo liudijimas. Krikštas teikiamas bažnyčioje, tam paruoštoje vietoje. Krikšto liudijimas gali būti išrašomas prieš ceremoniją, o įteikiamas jau po jos, tačiau tai tik suvenyrinis įvykusio Krikšto pažymėjimas, o ne oficialus dokumentas.
Krikšto rūbelis (skraistė) nebūtinai turi būti naujas vaikeliui, nebent planuojate vėliau iš jo siūti Pirmosios Komunijos drabužius. Krikšto žvakė kiekvienam krikštyjamam vaikeliui būtina nauja. Pagal katalikiškąją tradiciją jos šviesa lydi žmogų svarbiausiais jo gyvenimo momentais, uždegama, atnaujinant Krikšto pažadus, priimant Pirmąją Komuniją, o galiausiai, jei įmanoma sudega prie žmogaus karsto.
Krikštas gali būti atidėtas, jeigu abejojama, kad tėvai kūdikį auklės katalikiškai. Viena iš tokių abejonių kyla, kai tėvai gyvena be santuokos sakramento, nors kliūčių jį priimti nėra.
Kai kūdikiui gresia mirties pavojus, krikštyti gali kiekvienas žmogus, netgi pats būdamas nekrikštytas, jei tik nori vykdyti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia. Kai gresiant mirties pavojui kūdikį krikštija ne dvasininkas, jis, pildamas ant vaikelio galvos švarų vandenį, turi ištarti trejybinę formulę: „Jonai (Marija), aš tave krikštiju: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios”. Jei po tokio krikšto kūdikis pasveiksta, reikia kreiptis į kunigą, kuris užpildytų reikiamus dokumentus, pateptų Krizmos aliejumi, drauge pasimelstų, palaimintų visą šeimą.
Jei tėvai nesutinka, ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, kūdikio krikštyti negalima. Nekrikštyti vaikai iki 9 metų krikštijami Vaiko krikšto apeigomis. Nekrikštyti vaikai nuo 9 iki 14 metų įtraukiami į katechumenatą ir krikštijami. Apie suaugusiųjų ir tų, kuriems suėjo 14 metų, Krikštą turi būti pranešama vietos vyskupui bei gaunamas jo leidimas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
