Prezidentų reputacijos iššūkiai ir diskusijos dėl šeimos vaidmens politikoje
Valstybės vadovų viešasis įvaizdis ir asmeninis gyvenimas, ypač santykis su vaikais ir šeima, dažnai tampa plačių diskusijų ir visuomenės dėmesio objektu. Kaip elgtis sudėtingose situacijose, kurios susijusios su vaikais, ir kaip politikos lauke kalbėti apie šeimą bei tėvystę, - tai klausimai, keliantys aštrių debatų ir etiketo dilemų.
Incidentas su choristais lietuje: protokolas ir empatija
Valstybės dienos minėjimo transliaciją nuo sostinės Karaliaus Mindaugo tilto stebėję gyventojai pašiurpo, kai pamatė kiaurai nuo lietaus permirkusius choristus berniukus. Mergaitės „Liepaitės“ buvo su lietpalčiais, o berniukai „Ąžuoliukai“ - vienmarškiniai.
Atėjus sveikinimo kalbos momentui prie jų prisijungė ir prezidentas Gitanas Nausėda su pirmąja šalies ponia Diana. Jis laikė didelį skėtį, o šalia buvę berniukai buvo permirkę ir drebėjo nuo šalčio.
Per spaudos konferenciją ketvirtadienį G. Nausėda sakė: „Aš turbūt atsakingas už viską: ir už tai, kad scena buvo kiaura, ir už tai, kad netikėtai lietus pradėjo pliaupti, ir už tai, kad galbūt apsiaustų pritrūko, ar kažkas nenorėjo užsidėti.“ Jis pridūrė, kad kalbėjosi su vaikais tuo metu, kai jie stovėjo, ir jie buvę puikios nuotaikos. Prezidentas paaiškino, kad lietus buvo šoninis, todėl jo lietsargis „turėjo tik simbolinę reikšmę“, be to, jo lietsargis buvo suskliaustas, kai giedojo tautišką giesmę.
Etiketo ekspertas Arminas Lydeka įvertino situaciją ir paaiškino, kokie yra protokolo reikalavimai. „Neįmanoma, kad prezidentas vienu lietsargiu uždengtų ir save, ir savo sutuoktinę, ir dar visą berniukų chorą. Tad kitos išeities prezidentas neturėjo, kaip sakyti kalbą ir kiek įmanoma, savo lietsargiu pridengti greta esančius žmones.“
Pasak A. Lydekos, pagrindinė problema buvo renginio organizatorių neatsakingumas. „Labai liūdna, kad renginio organizatoriai nepagalvojo apie vaikų chorą, kad berniukai turėjo mirkti lietuje. Renginio organizatoriai nepagalvojo, kad Lietuvoje vasarą kartas nuo karto lyja lietus. Nenumatė nei pastogės, nei berniukams leido ar informavo, kad atsineštų lietsargius ar apsiaustus, kaip padarė mergaičių choras.“ Ekspertas pabrėžė, kad renginio organizatorių klaidų nereikia permesti prezidentui.
Jei prezidentas būtų savo lietsargį atidavęs berniukams, būtų kilusi dar didesnė diskusija: kodėl du ar trys berniukai tapo privilegijuotais, o visas choras mirko lietuje. „Kol lietsargis būtų perdavinėjamas vieniems ar kitiems berniukams, kiek ten jų tilptų, spaustųsi, grūstųsi, tai būtų blaškomas renginys ir būtų sujauktas scenarijus. Taip būtų daug daugiau problemų“, - kalbėjo A. Lydeka. Anot jo, alternatyvų prezidento situacijoje nebuvo.
Kontroversija dėl Mellstroy pasveikinimo
Kitas incidentas, susijęs su vaikais ir prezidento viešuoju įvaizdžiu, įvyko Kovo 11-ąją. Vos keliolika sekundžių trunkančiame vaizdo įraše girdėti, kaip mažametis pasisveikina su vaizdo tinklaraštininku Mellstroy pavadindamas jį savo draugu. Tuo metu greta berniuko stovi ir Lietuvos prezidentas G. Nausėda.
Šypsodamasis G. Nausėda ištarė: „Nu, tai sveikinu. Su kuo? Su Kovo 11-ąja sveikinu tave.“ Toks akibrokštas nepraslydo pro akis žurnalistui ir visuomenininkui Andriui Tapinui, kuris socialiniame tinkle išdėstė savo poziciją.
A. Tapinas paaiškino, kad baltarusis vlogeris Mellstroy (Andrejus Burimas) yra „šiukšlė“, žinomas dėl smurto prieš merginas, pornografijos ir onlaine kazino reklamos. Mellstroy paskelbė, kad esą sumokės 2 mln. dolerių tam, kas suorganizuos kokios nors valstybės prezidento sveikinimą jam.
„Aišku, G. Nausėda neturėjo žalio supratimo, kam jis čia perdavinėja sveikinimus, bet šitas video jau keliauja per visus socialinius tinklus. Kitą kartą ir kokį Šamaną galės pasveikinti ar kokį Rusijos karo vadą jo šaukiniais,“ - kritikavo A. Tapinas. Prezidentūra, komentuodama incidentą, teigė: „Nepaisant to, kad vakar Nepriklausomybės aikštėje į prezidentą kreipęsis vaikas nuslėpė kokiu tikslu prašo perduoti linkėjimų savo „draugui“, prezidentas ir toliau dalinsis asmenukėmis su to prašančiais vaikais ir suaugusiais.“
Vaikai - kliūtis ar motyvatorius karjeroje?
Ypač aštrios diskusijos kilo po to, kai prezidentas Gitanas Nausėda LRT televizijos laidoje „Dienos tema“ kalbėjo apie trijų vyriausiųjų patarėjų pasikeitimo motyvus. Jis taip pat pridūrė, jog galbūt būtų prezidento posto siekęs ir gerokai anksčiau, tačiau dar nesuaugę vaikai buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl atsisakė minties dalyvauti rinkimuose.
„Kai kurie iš tų žmonių turi šeimas ir mažų vaikų ir kai kurie iš jų abejoja ateidami, netgi teigia, kad tai gali sukliudyti, prieštarauti vienas kitam. (…) Manau, kad savo tiesioginį darbą žmonės turi dirbti visu šimtu procentų ir, jeigu galima, dar šiek tiek daugiau. Ir niekas neturi trukdyti“, - sakė G. Nausėda.
Prezidento pareiškimą lygių galimybių ekspertė Margarita Jankauskaitė vadino netaktišku ir diskriminuojančiu atžalas auginančius bei dirbančius tėvus. „Čia beveik tas pats kaip pasakyti, kad žmonės, kurie kvėpuoja, turi problemų. Mes iš esmės turime kalbėti apie darbo kultūrą, kuri už borto išmeta žmones, auginančius vaikus.“ Jos įsitikinimu, vaikų auginimas yra visiškai natūrali būklė, ir valstybinės institucijos turėtų rodyti pavyzdį, kaip suderinti darbą ir šeimos įsipareigojimus.
M. Jankauskaitė mano, kad, nors G. Nausėdos pasisakymas skambėjo neutraliai, kreiptasi buvo į moteris. „Mes žinome iš kitų tyrimų, kad žmonės, kurie turi vaikų, dažnai būna labiau lojalūs darbuotojai, nes suvokimas, jog tau reikia pasirūpinti šeima, verčia tave į darbą žiūrėti labai atsakingai ir būti kuo našesniu.“
Panašios nuomonės laikosi ir Tėvų forumo tarybos narys Kęstutis Mikolajūnas. Vaikus jis vadino „motyvatoriais“: „Jeigu pagalvotume apie tėvų poziciją, tai tėvai daugiausia dirba dėl vaikų. Vaikai kaip tik yra didelis motyvatorius siekti karjeros, rūpintis savo šeima, negalima vienareikšmiškai sakyti, kad vaikai yra kliūtis.“ Aktyvių mamų sambūrio atstovė Rasa Žemaitė prezidento komentarą vadino keistu ir liūdnu, ypač atkreipiant dėmesį į tai, kad valstybės ir Europos Sąjunga visomis išgalėmis bando maksimaliai įtraukti vaikus auginančius žmones.
Lietuvos žmogaus teisių centro ekspertė Jūratė Juškaitė sakė, kad prezidento pareiškimas implikuoja, jog patarėjai, kurie turi vaikų, nėra pageidaujami Prezidentūroje. „Jis tarsi implikuoja, kad šeimos ir darbo derinimas, ypač einant aukštus postus, yra sudėtingas arba beveik neįmanomas, ir tai, mano nuomone, prasilenkia tiek su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu bendruoju nediskriminavimo principu, tiek su sveiku protu.“
Iš valstybės vadovo mes tikimės labiau šeimas, darbo ir šeimos derinimą palaikančios pozicijos, kalbančios apie tai, kad suderinti yra įmanoma, kad reikia tam sudaryti galimybes.
Rasti pusiausvyrą tarp darbo, šeimos
Politinė retorika: "krykštaujantys vaikai" ir jų reikšmė
Politinėje retorikoje šeimos tema taip pat dažnai naudojama įvaizdžiui kurti. Premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimą apie laiką, kai valstybės vadovo rūmuose turi girdėtis vaikų krykštavimas, politologė Rima Urbonaitė vadina diskriminaciniu.
S. Skvernelis Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos suvažiavime teigė: „Atėjo laikas šaltuose valstybės vadovo rūmuose girdėti krykštaujančių vaikų juoką, jausti šeimos šilumą. Tik mylintis ir mylimas žmogus gali būti atsakingas ir rūpintis kitais.“
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos keliama kandidatė prezidento rinkimuose Ingrida Šimonytė feisbuke pareiškė, kad šios S. Skvernelio kalbos dalys jai „nelabai aišku, kam pakeliui dar didžiulį būrį žmonių įžeidinėti.“ Ji pabrėžė, kad, nors jai likimas ir pagailėjo malonės sužinoti, ką reiškia turėti savo vaikų, tačiau nepagailėjo supratimo, kas yra gyvenime svarbiausia.
R. Urbonaitės teigimu, S. Skvernelis bandė parodyti, kad jo šeimos turėjimas yra tam tikras pranašumas prezidento rinkimuose ir taip pabrėžti skirtumą nuo dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės bei I. Šimonytės. „Klegantys vaikai rūmuose nežinau kuo savaime yra gerybė. (...) Tai kartu yra diskriminacija, nes jis vaikų turėjimą rodo kaip išskirtinumą, kuris daro jį geresniu kandidatu, nors niekaip nerodo savo kitų profesionalių savybių. Lyg vaikai būtų bilietas į Daukanto aikštę, o tai yra diskriminacija. Ką galvoti žmonėms, kurie negali turėti vaikų? Pasijusti nustumtais į paraštes? Tai pigus triukas, bet jis yra rodantis nejautrumą.“
Prezidento lyderystės ir komunikacijos kritika
Prezidentas G. Nausėda kritikos sulaukė ir dėl bendros savo komunikacijos bei lyderystės stiliaus, ypač krizės metu. Žurnalistas Andrius Tapinas išreiškė nusivylimą Prezidento darbotvarkės stoka ir lyderystės trūkumu.
„Kas savaitę atsiverčiu Prezidento darbotvarkę kaip tas berniukas, kuris vis dar tiki stebuklais, ir grįžtu į realybę nieko ten neradęs. Nuo balandžio pradžios - penki konferenciniai skambučiai, trys susitikimai, vienas apsilankymas savanorių karštojoje linijoje, kur Prezidentas labai jaudindamasis atsakė į vieną skambutį, ir malda Aušros vartuose. Tiek būtų“, - rašė A. Tapinas.
Nors Lietuva yra parlamentinė valstybė ir pagrindines vadeles laiko Vyriausybė, A. Tapinas teigė, kad „jeigu Gitanas Nausėda būtų bent trupinėlį, bent lašelį lyderis, o ne aptingusį katiną Garfildą primenantis eksbanko patarėjas balta apykakle, jis tikrai galėtų papildyti savo darbotvarkę tais dalykais, kurių norėtume tikėtis iš valstybės vadovo.“
A. Tapinas pateikė konkretų sąrašą galimų veiklų, kuriomis prezidentas galėtų praturtinti savo darbotvarkę ir rodyti aktyvesnę lyderystę:
- Sutelkti visuomenines iniciatyvas po vienu skėčiu, padaryti jas labiau girdimas, panašiai kaip Dalios Grybauskaitės iniciatyva „Už saugią Lietuvą“.
- Nuolat savanoriauti įvairiuose projektuose, ir ne po vieną parodomąjį skambutį, o bent dalį tiek, kiek iš tikrųjų daro savanoriai.
- Kasdien transliuoti tiesiogiai iš savo namų - pateikti nuveiktų darbų ataskaitą, pasiūlyti idėjų, ką dar galima nuveikti karantino metu, kalbėtis su žmonėmis, išreikšti palaikymą medikams.
- Nuolat bendrauti per tradicines medijas - radiją, televiziją, regioninę spaudą, kuriomis naudojasi vyresnio amžiaus žmonės, pakartoti patarimus, paaiškinti situaciją.
- Pasiruošti ir vesti nuotolines pamokas mokykloms - Prezidento pamoka būtų didžiulė paskata vaikams mokytis.
- Sutelkti geriausių Lietuvos mokslininkų ir verslininkų „think tankus“ bendram tikslui pasiekti kovojant su korona, transliuoti tokius „brainstormus“ tiesiogiai.
- Prisiminęs, kad yra ekonomistas, strateguoti į priekį, kaip padėti ekonomikai, - kalbėtis su verslininkų asociacijomis, reikalauti iš ministro neturinčios Ekonomikos ministerijos greitesnių ir aiškesnių sprendimų, tapti tarpininku tarp verslo ir valdžios.
- Rodyti pavyzdį užsisakant būtiniausias lietuvių gamintojų prekes ir raginti kitus piliečius palaikyti savus.
- Susodinti prie vieno stalo didžiausių frakcijų lyderius - suorganizuoti bendrą pasitarimą, kokie sprendimai reikalingiausi.
- Palaikyti savivaldos iniciatyvas viešai įvardijant geriausiai besitvarkančius merus ir remiant jų veiklą.
- Nuolat, o ne kartą per mėnesį, bendrauti su artimiausių šalių vadovais, raginti specialistus keistis gerąja praktika tarptautiniu lygmeniu, globoti ir viešinti tokių renginių rezultatus.
- Rengti susitikimus su Lietuvoje reziduojančiais ambasadoriais, konkrečiai kalbėtis apie savitarpio pagalbą, pasikeitimą „know-how“.
- Įtraukti pirmąją ponią į itin aktyvią visuomeninę veiklą - nuo vienos konkrečios, kuriai ji galėtų imtis vadovauti išsikėlusi konkrečius tikslus, iki kitų, kurioms ji gali asistuoti ir įgalinti.
„Negali sakyti, kad Prezidentas visiškai nieko nedaro, bet tai, ką jis bando daryti, vis tiek galų gale virsta farsu“, - konstatavo A. Tapinas. Kaip pavyzdį jis minėjo vieną priimtą skambutį karštojoje linijoje, vieną atliktą skambutį Pietų Korėjos prezidentui ir vieną užklijuotą etiketę ant slojikučio su kopūstų sriuba „Maisto banko“ akcijos metu.
„Rinkimus laimėjo Nausėda ir turėsime taikstytis su mintimi, kad artimiausius ketverius metus turėsime ne lyderį, o žmogų, kuris nejaučia diskomforto, ramiai leisdamas dieneles“, - apibendrino A. Tapinas, pabrėždamas, kad prezidentas nelabai jaučia ir visuomenės pulso. „Velykiniame sveikinime jis turėjo puikią progą padėkoti visiems žmonėms, kurie yra susitelkę kaip niekada, kurie padeda, aukoja, dirba, veža, gydo, saugo. Užuot tai padaręs, Prezidentas palinkėjo mums rasti savyje drąsos būti geresniems.“
Kitos skėčio dilemos
A. Lydeka prisiminė ir kitas kuriozines situacijas su skėčiais. G. Nausėda kritikos sulaukė ir balandžio 17 dieną, kai prie Prezidentūros spaudos konferencijoje pasitaikius šlapdribai, skėtis buvo greitai išskleistas virš prezidento galvos, o gestų kalbos vertėja neskubėjo pasirūpinti. „Labai gaila, kad renginio organizatoriai nenumatė tokios situacijos ir nebuvo paruošę lietsargio vertėjai. Abiem reikalingi lietsargiai, kad galėtų savo funkciją vykdyti toliau: ir atsakinėti į klausimus, ir versti tuos atsakymus“, - sakė ekspertas.
Kai panašioje situacijoje vėl pradėjo lynoti, tai prezidentas nutraukęs klausimus ir atsisukęs į apsaugos darbuotoją pasakė: „iš pradžių nuo lietaus uždenkite vertėją, nes paskui vėl gausiu pylos.“ A. Lydeka pabrėžė, kad ne prezidento ir ne apsaugos darbuotojų darbas vertėjams nešioti lietsargius.
Taip pat ekspertas prisiminė 2013 metus, kai Lietuvoje buvo kritikuojama tuometinė prezidentė Dalia Grybauskaitė, viešint Izraelio prezidentui Shimonui Peresui, kai virš judviejų galvų nešė skėtį. „Prezidentė greitai išsprendė problemą laikydama lietsargį virš jo galvos. Aišku, ji pasielgė visiškai neprotokoliškai. Tiesiog žmogiškai pagelbėjo svečiui. Bet vertinant iš protokolinės pusės, taip neturėjo atsitikti ir taip neturėjo būti“, - teigė A. Lydeka.
tags: #apie #prezidentus #be #vaiku
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
