Apie Ką Mąsto Vaikai: Nuo Kasdienių Rūpesčių Iki Giliausių Išgyvenimų
Ką vaikai galvoja, jaučia ir išgyvena - klausimas, kuris rūpi tiek tėvams, tiek psichologams, tiek vaikų literatūros kūrėjams. Vaikų pasaulis yra kupinas atradimų, džiaugsmo, bet ir rūpesčių, nerimo, o kartais ir labai sunkių minčių. Šiame straipsnyje apžvelgsime, apie ką dažniausiai galvoja vaikai, kokie veiksniai formuoja jų mąstymą ir emocinį pasaulį, bei kaip suaugusieji gali jiems padėti.
Vaikų Mintys ir Kasdieniai Rūpesčiai
Tai, dėl ko jaudinasi vaikai, dažnai yra susiję su jų amžiumi ir esama būsena. Vaikai ir mažamečiai (10-12 m.) jaudinasi dėl tokių dalykų, kaip pažymiai, kontroliniai darbai, besikeičiantis jų kūnas, pritapimas draugų rate, įvartis, kurio nepataikė per futbolo rungtynes, arba ar paklius į komandą. Jie gali jausti stresą dėl tokių socialinių problemų, kaip klikos, bendraamžių spaudimas, arba ar iš jų bus tyčiojamasi, šaipomasi, ar jie bus atskirti nuo grupės.
Kadangi jie pradeda jaustis esantys didesnio, juos supančio pasaulio dalimi, mažamečiai taip pat gali nerimauti dėl pasaulinių įvykių ir problemų, apie kurias išgirsta per žinias ar mokykloje. Tokie dalykai kaip terorizmas, karas, užterštumas, pasaulinis atšilimas, nykstantys gyvūnai ir gamtos katastrofos gali tapti jų nerimo šaltiniu. Net kūdikis, kuris dar nesupranta tėvų elgsenos ir kalbos, yra jautrus tėvų emocijoms.
Tėvų vaidmuo padedant vaikams įveikti nerimą
Tėvai gali padėti vaikams išmokti suvaldyti stresą ir lengvai išspręsti kasdienes problemas. Vaikai, kurie sugeba tai padaryti, įgyja pasitikėjimo savimi ir optimizmo, kuris padės jiems įveikti didelius ir mažus gyvenimo sunkumus.
- Išsiaiškinkite, apie ką jie galvoja: Būkite pasiekiami ir domėkitės tuo, kas vyksta mokykloje, komandoje ar su jūsų vaiko draugais. Išnaudokite atsitiktines progas pasiteirauti, kaip sekasi. Klausydamiesi dienos įvykių pasakojimų, būtinai paklauskite, ką jūsų vaikas galvoja ir kaip jaučiasi dėl to, kas įvyko. Jei atrodo, kad jūsų vaikas dėl ko nors nerimauja, paklauskite jo apie tai. Skatinkite vaikus apibūdinti tai, kas juos neramina, žodžiais. Paklauskite svarbiausių detalių ir atidžiai klausykitės. Kartais vien istorijos papasakojimas jums gali padėti palengvinti jų naštą.
- Parodykite, kad jums rūpi ir jūs suprantate: Domėjimasis savo vaiko rūpesčiais parodo, kad jie jums yra svarbūs ir padeda vaikams jaustis palaikomais ir suprastais. Padrąsinantys komentarai gali padėti - bet dažniausiai tik po to, kai išklausėte savo vaiką. Sakykite, kad suprantate savo vaiko jausmus ir problemą.
- Padėkite vaikams rasti sprendimą: Jūs galite sumažinti nerimą, padėdami vaikams išmokti konstruktyviai susidoroti su sunkiomis situacijomis. Kai vaikas papasakoja jums apie problemą, pasisiūlykite padėti kartu rasti sprendimą. Daugeliu atveju, atsispirkite norui įsikišti ir išspręsti problemą už savo vaiką - vietoj to kartu gerai viską apgalvokite ir raskite galimus sprendimus.
- Žvelkite į viską iš perspektyvos: Nesumenkindami vaiko jausmų, atkreipkite dėmesį į tai, kad dauguma problemų yra laikinos ir išsprendžiamos ir bus geresnių dienų bei kitų galimybių pabandyti dar kartą. Priminkite savo vaikams, jog kas benutiktų, viskas bus gerai. Supraskite, kaip jam tai yra svarbu ir pasakykite, kad nepaisant rezultato, jūs didžiuojatės, kad jis pabandė ir pasirodė kiek galėdamas geriau.
- Nebūkite abejingi: Kartais vaikai nerimauja dėl didelių dalykų - pavyzdžiui, terorizmo, karo ar pasaulinio atšilimo - apie kuriuos girdi mokykloje ar per žinias. Tėvai gali padėti, aptardami šiuos klausimus, pateikdami tikslios informacijos, paaiškindami bet kokius galimus vaikų klaidingus įsivaizdavimus. Pabandykite nuraminti vaikus, pasakodami apie tai, ką suaugusieji daro, kad išspręstų problemą, kad jie būtų saugūs.
- Pasiūlykite paramą ir paguodą: Kartais, kai vaikai nerimauja, labiausiai jiems reikia tėvų paramos ir paguodos. Tai gali būti apkabinimas, kokie nors nuoširdūs žodžiai ar kartu praleistas laikas. Tai padeda vaikams žinoti, kad, kas benutiktų, tėvai bus šalia ir mylės bei rems juos.
- Akcentuokite teigiamus dalykus: Paklauskite vaikų, kas jų dienoje jiems patiko ir atidžiai klausykitės, kai jie pasakoja apie tai, kas jiems puikiai sekasi arba ką jiems buvo linksma veikti. Leiskite jiems pasakyti, ką jie galvoja ir kaip jaučiasi dėl savo sėkmės, pasiekimų ir teigiamų potyrių.
- Būkite geru pavyzdžiu: Pačios svarbiausios pamokos, kurių išmokome savo vaikus, yra tos, kurias pademonstruojame. Jūsų pačių reakcija į asmeninius rūpesčius, stresą ir nusivylimus gali padėti jūsų vaikams išmokti, kaip susidoroti su kasdieniniais rūpesčiais. Reagavimas optimistiškai ir pasitikinčiai išmoko vaikus, kad problemos yra laikinos ir rytoj išauš kita diena.
Vaikų susidorojimo įgūdžiai – jausmų ir emocijų valdymas pradinėje ir vidurinėje mokykloje | Savireguliacija
Vaikų asmenybės tipai ir jų mąstymo ypatumai
Jau nuo mažens pas vaikus formuojasi tam tikras charakteris, kuris lemia ir jų mąstymo bei elgesio ypatumus. Svarbu paminėti, kad nėra nei gerų nei blogų asmenybių tipų.
D tipo vaikai (Dominantai)
Šio tipo vaikai yra dominuojantys ir pradeda atsiskleisti dar darželyje. Atpažinti D tipo vaiką galima stebint jį grupėje. Namuose D tipo vaikai nebijo prisiimti atsakomybės. Jiems svarbu, kad visas pasaulis suktųsi aplink juos, kad jų nuomonė būtų išgirsta ir išsakyta. D tipo vaikai viskuo domisi, nori būti vyresni nei iš tikrųjų yra. Mokykloje jie net nesistengdami tampa lyderiais, kitiems mokiniams jie tampa lyg pavyzdys. Jie taip pat nepaprastai anksti pradeda kelti sau tikslus ir iššūkius. Jie jų nebijo. Tėvams patariama nebijoti duoti jiems įsipareigojimų, atsakomybių, kuo dažniau kelti jiems iššūkius.
I tipo vaikai (Įtakingieji)
I tipo vaikai nuo pat darželio būna dėmesio centre. Šį kartą dėmesio centras reiškia buvimą scenoje, jie nori vesti renginius, būna pagrindiniai veikėjai, dainininkai. Šie vaikai nevengia dėmesio - jis jiems labai patinka. Šie vaikai yra tobuli išsisukinėtojai, jie turi iškalbą, turi sugebėjimą išsisukti iš įvairių situacijų: tiek mokykloje, tiek namuose, tiek nuo įvairių darbų. Jie moka manipuliuoti. Paaugę I tipo vaikai mieliau renkasi tokius užsiėmimus arba būrelius, kuriuose galėtų atkreipti dėmesį į save: debatus, šokius, muzikos mokyklą, renginių organizavimą ir pan. Tėvai turėtų kalbėti su vaiku apie jo vertybes, prasmę, tikslus ir pan. Svarbu paminėti, kad kai šis vaikas pažada kažką padaryti, būtinai tai užrašytumėte.
S tipo vaikai (Stabilieji)
Šio tipo vaikai jau nuo darželio laikų pasižymi kaip „taikos balandžiai“. Jie vengia konfliktų. S tipo vaikai bus visada linkę nusileisti, pasilaikyti savo nuomonę sau, vardan to, kad niekas nesipyktų. Jie yra jautresni nei kitų tipų vaikai. Jiems atrodo, kad visi turi gyventi taikoje, todėl barnių metu stipriai pergyvena. Šių vaikų niekada nemotyvuos aukštos ambicijos, užkelti tikslai. Jie paprastai yra labai draugiški, turi daug draugų, neskirsto žmonių į gerus ar blogus. Sunkiai pakelia pokyčius. Tėveliams rekomenduojama, jei planuojami dideli pokyčiai, konsultuotis su psichologu, kuris paruoštų vaiką jiems.
C tipo vaikai (Sąžiningieji)
C tipo vaikai labiau mėgsta būti vieni. Jie būna šaltesnio veido, nerodo daug emocijų, nemėgsta daug bendrauti, kalbėti. Šeimos aplinkoje jie taip pat yra uždaresni. C tipo vaikai dar kitaip vadinami „kodėlčiukai“ - jiems viskas yra įdomu ir tol, kol iki galo visko neišsiaiškina, tol klausinėja. Šie vaikai yra labai tikslūs ir konkretūs, jei kažką pažada padaryti, paprastai tai ir padaro. To paties reikalauja ir iš savo aplinkos. C tipo vaikai gali turėti daug baimių. Draugų neturėjimas ir nenoras bendrauti sumažina jų komunikabilumo įgūdžius, todėl jie sunkiau priima kritiką, nemoka arba dažnai bijo apsiginti. Tėvams rekomenduojama palaikyti kuo artimesnį ryšį su vaiku, kad jis neužsidarytų, nepasiduotų baimėms.
Knygų pasaulis: atspindys ir pagalba vaiko mintims
Gera literatūra vaiką visapusiškai augina: formuoja jo vertybes, leidžia geriau pažinti pasaulį, ugdo estetinį skonį, lavina vaizduotę, moko taisyklingos ir turtingos kalbos, leidžia pajausti jos grožį. Gera knyga vaikui padeda įveikti krizes, geriau prisitaikyti, moko atpažinti savo jausmus, juos tinkamai reikšti, leidžia tapatintis su mėgiamais herojais. Visa literatūra turėtų būti gera, o skirta vaikams - ypatingai gera. Knygos vaikams moko suprasti, pajausti, kas yra gera ir kas bloga, kas yra svarbu gyvenime, žmonių santykiuose. Vaikas tapatinasi su knygų personažais, atkartoja jų elgesį. Taip knygos padeda formuoti jauno žmogaus vertybių sistemą.
Autorius, rašantis vaikams, norėdamas būti išgirstas, turi gerai pažinti vaiko pasaulį. Ir ne tik tą, kurį prisimena kaip savo vaikystės pasaulį, bet ir su visomis šių dienų aktualijomis. Vaikus gali suvilioti blizgus šių dienų visuomenės paviršutiniškumas, malonumų ieškojimas, bėgimas nuo vadinamų sunkių jausmų (sakykim, išsiskyrimo, praradimo liūdesio, kančios), manymas, kad viskas turi būti tik gražu ir gera, greitai pasiekiama, gaunama, vartojama. Brandus, talentingas autorius randa meninį būdą vaikui perteikti ir tikrąsias vertybes. Didelis menas rašyti apie aktualius dalykus taip patraukliai, kad vaikas norėtų paimti knygą ir perskaityti ją iki galo, nes jaustų, kad tai jam, kad apie jį… Kad jį supranta.
Ypač trūksta literatūros, kuri vaikams padeda prisitaikyti sunkiose socialinėse situacijose: kai vaikai išgyvena tėvų skyrybas, emigraciją, artimųjų mirtį, patyčias tarpusavio santykiuose, mokykloje. Labai norisi gilesnio, drąsesnio vaikų išgyvenimų tokiose situacijose perteikimo. Teisingo ir tikro psichologine, emocine prasme, kad skaitydamas vaikas pats rastų patvirtinimą, jog tai, ką jis jaučia, tokioje situacijoje yra visiškai normalu. Labai norėtųsi daugiau knygų vaikams, kuriose būtų šiuolaikine kalba atsakingai kalbama apie šeimą, santykius su tėvais, kartų bendravimą, stiprinamas tradicinės šeimos įvaizdis.
Tikros poezijos vaikams labai mažai. Žinoma tik viena: poezija vaikui labai daug duoda. Poeziją vaikams Lietuvoje rašo vos keletas vyresniosios kartos poetų. Jauni poetai labai retai ką nors skiria vaikams. Suaugusieji turėtų pasiūlyti gerą knygą vaikui, nes vaikas dar nepajėgus atsirinkti.
Sunkių minčių našta: „Vaikų linijos“ patirtis
„Vaikų linija“ yra emocinės paramos tarnyba vaikams ir paaugliams. Kalbėdami su vaikais ir paaugliais, susiduriame su tikrai labai sunkiomis jų mintimis. Pastebima, kad pastaraisiais metais jaunėja vaikų, kurie dalijasi ypač dideliais sunkumais, amžius. Pavyzdžiui, anksčiau mintimis apie savižudybę, apie nenorą gyventi dalydavosi vyresni paaugliai, 15-16 metų amžiaus. Dabar kartais ir 9-10 metų vaikai pasakoja, kad yra taip sunku, kad jie galvoja apie norą numirti, norą pasitraukti iš gyvenimo. Labai daug vaikų kalba apie santykius su tėvais, įvairiausius sunkumus, kylančius tame santykyje, apie santykius su bendraamžiais, taip pat patyčias, santykius su mokykloje esančiais žmonėmis, fizinę sveikatą.
Viena iš minčių, kuri ateina į galvą, - kad vaikai yra veikiami savo aplinkos. Po pandemijos labai pasimatė minčių apie savižudybę, savižalą augimas. Keleri pastarieji metai buvo neramūs ne tik vaikams, jie buvo neramūs visai mūsų visuomenei, ir tikriausiai mes, kaip suaugusieji, nesudarome sąlygų vaikams kalbėtis apie kylančius sunkius jausmus. Kartais patys turbūt nemokame dalytis savo savijauta ir jausdami nerimą arba ką nors išgyvendami ne kalbame apie tai, o išveikiame, iškrauname, nepaaiškiname vaikui, kad yra neramu. Dažnai suaugusieji sako „jis dar nieko nesupranta, jis mažas“, bet vaikams nebūtina suprasti, jie jaučia, suaugusiųjų kūno kalbą jie skaito geriau nei bet kas kitas.
Paprastai vaikai apie sunkumus pasakoja per elgesį. Bet koks pasikartojantis pokytis elgesyje kelia įtarimą, kad kažkas vaiko gyvenime vyksta, su kuo jis nesusitvarko, ir dėl to jis arba atsitraukia, arba tampa agresyvus ir piktas. Pasikeitęs elgesys tikrai yra pirmasis signalas. Tam tikros ribinės patirtys, pavyzdžiui, vaikas kalba apie nenorą gyventi, pastebime, kad vaikas pradėjo save žaloti, arba vaiko elgesys tapo perdėtai agresyvus, yra gana rimtas signalas pasikonsultuoti su specialistu. Jeigu pastebime, pavyzdžiui, užsitęsusį liūdesį, apatiją, nenorą kažką veikti, pirmiausia vis tiek siūlyčiau pasikalbėti patiems ir pabandyti suprasti. Suaugusieji yra linkę slėpti blogas naujienas, kad šie nepatirtų nerimo. Tačiau vaikas auga informaciniame lauke, jis išgirsta įvairiausių naujienų ir iš bendraklasių, ir iš naujienų kanalų, socialinių tinklų. Tad yra labai svarbu tiesiog pradėti pokalbį, paklausti, ką vaikas girdėjo, ką žino.
Šeimos atmosfera ir jos įtaka vaiko mąstymui
Sveikai vaiko raidai svarbu, kad būtų patenkinti jo esminiai poreikiai, tiek fiziniai, tiek emociniai. Fiziniai poreikiai - tai maistas, drabužiai, sveikas miegas, darbo ir poilsio režimas, savo erdvė namuose. Svarbiausi vaikų emociniai poreikiai apima saugų prisirišimą (globa, besąlyginis priėmimas, meilė, saugumas ir stabilumas), autonomiją (gebėjimas būti kompetentingu ir savarankišku), laisvę išreikšti savo jausmus ir norus (nebūti atstumtam ar nubaustam), žaidimą ir spontaniškumą, bei realistiškas ribas (aiškios taisyklės ir kontrolė).
Už šių vaikų poreikių tenkinimą yra atsakingi tėvai. Nuo jų gebėjimo suprasti ir atliepti savo atžalų poreikius priklauso adekvačios savivertės formavimasis, pasitikėjimas savimi, kitais ir tuo, kad sudėtingose situacijose bus į ką atsiremti. Santykiai su vaiku prasideda dar prieš jam gimstant. Per pirmuosius tris nėštumo mėnesius susiformuoja pagrindinės vaisiaus smegenų struktūros. Iki 30 nėštumo savaitės vaisius jau gali girdėti išorinio pasaulio garsus, judėti mamos kalbos ritmu ir netgi atpažinti jos balsą. Taip formuojasi prieraišumo jausmas tarp tėvų ir vaiko.
Kūdikiai yra „naujokai“ šiame pasaulyje. Per pirmuosius 2 savo gyvenimo metus jie daug sužinos apie Jus ir apie savo santykius su Jumis. Jiems labiausiai reikia šilumos, saugumo jausmo. Kūdikiai dar nemoka kalbėti, tačiau apie savo poreikius praneša verkdami. Atsiliepdami į kūdikio verkimą jūs užtikrinsite, kad jis gali jumis pasitikėti. Augdami kūdikiai įgyja vis daugiau fizinių gebėjimų, o jų noras pažinti pasaulį vis auga. Tėvai turėtų skatinti domėjimąsi pasauliu. Kai vaiko poreikiai atliepiami, o tėvai pasiekiami, kūdikis jaučiasi saugus. Sulaukęs tinkamos tėvų reakcijos kūdikis išmoksta tikėti, kad pasaulis yra saugus.
Kartais tėvai, kurie žalingai vartoja alkoholį, galvoja, kad vaikai tos problemos nesupranta. Tai gali būti ir kita vaiką veikianti ar traumuojanti negatyvi tėvų veikla, ne vien tėvų girtavimas. Pavyzdžiui, emocinis tėvų smurtavimas vienas kito atžvilgiu, ypač, kai manipuliuojama vaikais. Emociniai tėvų protrūkiai, kai vaikai gali būti nubausti ne tiek dėl tikrų prasižengimų, kiek dėl to, kad tėtis ar mama praranda savitvardą. Tačiau, šeimų, kuriose tėvai piktnaudžiauja alkoholiu, funkcionavimas būna labai sutrikęs, vaidmenys sumišę, nėra aiškių ribų ir taisyklių, vaikams trūksta nuoseklios tėvų kontrolės. Tokias šeimas galime pavadinti disfunkcinėmis.
Jei kūdikis alkanas, sauskelnės šlapios, o į verksmą nereaguojama, kūdikis išmoksta suprasti, kad diskomfortas tik didėja. Tėvams girtaujant kūdikis dar nesuvokia, kad tai nederamas elgesys ar kad jų veiksmai netinkami, bet jis jaučia nesaugumą. Paprastai šie kūdikiai, tapę suaugusiaisiais, jaučia nuolatinį nepaaiškinamą nerimą. Vaikas, norėdamas susivokti, kokia šiandieninė situacija namuose, turi išsiugdyti jautrumą atpažinti tėvų būseną. Užaugę tokie vaikai ir lieka itin jautriais kitų emocijoms, o tuo tarpu savąsias linkę užslopinti. Vaikai gali išmokti ir manipuliuoti. Dar vaikai išmoksta slėpti nuo aplinkinių tai, kad tėvai geria. Vaikai pakankamai anksti supranta, kad tėvai slepiasi nuo jų, meluoja aplinkiniams, pasidaro išvadą, jog tai, kas slepiama, yra blogai. Jie jaučia gėdą dėl tėvų.
Disfunkcinėse šeimose augantys vaikai, anot amerikiečių psichologės Janet Geringer Woititz, išmoksta trijų taisyklių: nejausk, netikėk, nekalbėk. Sveikai vaiko emocinei raidai svarbu, kad tėvai pripažintų vaiko jausmus ir padėtų su jais susidoroti, patys išlaikydami pusiausvyrą. Disfunkcinėse šeimose vaiko jausmai ignoruojami, ribos dažnai išnyksta, todėl vaikui reikšti savo jausmus yra pavojinga, nes tuomet bus dar sunkiau. Dažnai užslopinti jausmai prasiveržia kitoje aplinkoje ir pasireiškia kaip elgesio problemos. Vaikas įsitikinęs, kad privalo išlikti lojalus savo tėvams, antraip tėvai gali nukentėti ir nustoti mylėti jį, pradėti kaltinti ir atstumti.
Didžiausią žalą vaiko raidai daro tėvų nesugebėjimas užtikrinti vaiko saugumo, stabilumo, auklėjimo nuoseklumo nebuvimas. Vaikystėje kiekvienas iš mūsų nesąmoningai pasirenkam tam tikrus gyvenimo scenarijus. Nuo alkoholio priklausomų žmonių šeimoje vaikai, siekdami išlaikyti balansą šeimoje, prisiima tam tikrus vaidmenis. J.G.Woititz išskyrė šiuos vaikų, augančių disfunkcinėse šeimose, vaidmenis:
- Šeimos didvyris: Prisiėmęs šį vaidmenį vaikas turi anksčiau suaugti. Visuomet elgiasi taip, kad kiti galėtų juo didžiuotis.
- Linksmintojas: Toks vaikas stresinėse situacijose dažnai pasitelkia humorą, geba pralinksminti ir taip sumažinti besikaupiančią įtampą.
- Nematomas vaikas: Jis laikosi nuošaly nuo šeimoje vykstančių procesų, stengiasi niekam neužkliūti, taip apsaugodamas save. Streso metu emociškai ar mintimis pabėga į fantazijų pasaulį.
- Atpirkimo ožys: Elgiasi blogai tam, kad būtų pastebėtas. Jis priešiškas, linkęs į nusikalstamą, destruktyvų elgesį. Sukeldamas problemas sutelkia šeimą paaukodamas save.
Labai didelė tikimybė, kad nuo alkoholio priklausomų asmenų šeimose augantys vaikai patys turės problemų dėl priklausomybių arba tuoksis su į priklausomybes linkusiais asmenimis. Tačiau įtaką tam daro ne tiek tėvų pavyzdys, kiek ankstyvosios patirtys, santykių šeimoje pobūdis, vaidmuo, kurį prisiėmė vaikas, emociniai sunkumai, su kuriais vaikas neišmoksta tvarkytis.
Kaip padėti vaikams, augantiems disfunkcinėse šeimose?
Sveikai funkcionuojančiose šeimose paprastai tėvai pasirūpina, kad jų vaikai, susidūrę su emociniais ar elgesio sunkumais gautų pagalbą. Deja alkoholiu piktnaudžiaujantys tėvai pagalbos neieško ne tik sau, bet ir vaikams. Todėl labai svarbus kitų suaugusiųjų, kurie vienaip ar kitaip rūpinasi vaikais, atidumas. Dėl šeimoje įsisavintų taisyklių „nejausk“, „nekalbėk“ ir „netikėk“ vaikams gali prireikti daugiau laiko, kad imtų pasitikėti suaugusiuoju. Labai didelę pagalbą vaikui gali suteikti suaugęs, kurio vaikas ima pasitikėti. Tai gali būti mokytojas, auklėtojas, treneris, socialinis darbuotojas, kuris sugeba suprasti, kas slypi už vaiko elgesio. Labai svarbu ne tik pavienių tokiems vaikams atsidavusių žmonių, bet ir ugdymo, socialinių įstaigų pozicija ir pasirengimas teikti tiek socialinę, tiek psichologinę pagalbą. Kai kuriose įstaigose yra įgyvendinama programa „Linas“ skirta padėti vaikams, kurių tėvai turi priklausomybių. Didžiuosiuose miestuose veikia priklausomybių turinčių paauglių tarpusavio pagalbos grupės Al-Ateen.
tags: #apie #ka #dazniausiai #galvoja #vaikai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
