Vaikų įvairovė ir unikalūs ugdymo poreikiai
Kiekvienas vaikas yra unikalus, pasižymintis savitomis savybėmis, gabumais ir poreikiais. Suprasti ir atliepti šią įvairovę yra esminis iššūkis tėvams ir pedagogams. Dažnai klaidingai manoma, kad gabiems mokiniams, turintiems didelį mokymosi potencialą, papildomos pagalbos nereikia. Tačiau praktika rodo, kad šie vaikai neretai susiduria ir su mokymosi, ir su emociniais iššūkiais. Be to, šeimos aplinka, amžiaus skirtumai tarp brolių ir seserų, neuroskirtingumas ar itin didelis jautrumas formuoja skirtingus vaiko raidos kelius, kuriems reikalingas atidus dėmesys ir tinkami ugdymo metodai.
Didelį mokymosi potencialą turintys mokiniai (DMP)
Didelis mokymosi potencialas - tai mokymuisi svarbios savybės, leidžiančios vaikui pasiekti aukštų rezultatų tam palankioje aplinkoje. Tai gali būti spartus mokymasis, kūrybiškas mąstymas, neįprasti sprendimai, ankstyva raida ar gilus susidomėjimas tam tikromis temomis. Didelį mokymosi potencialą turinčių mokinių dalis gali svyruoti nuo 1 iki 20 procentų, priklausomai nuo taikomų atpažinimo kriterijų. Itin svarbu suvokti, jog DMP turintys mokiniai gali būti labai įvairūs, o jų gebėjimų raišką gali lemti skirtingi emociniai, kalbiniai, kultūriniai ar socialiniai veiksniai. Praktika rodo, kad šie gabūs vaikai neretai susiduria su nuoboduliu, motyvacijos stoka, nerimu ar socialiniais sunkumais.
Dabar DMP turinčių mokinių atpažinimas negali būti grindžiamas vienu kriterijumi - svarbus kelių informacijos šaltinių derinimas. Vertinami mokytojų pastebėjimai, mokinio mokymosi pasiekimai ir pažanga, tėvų įžvalgos, o prireikus atliekamas išsamesnis psichoedukacinis įvertinimas. Nacionalinės švietimo agentūros įgyvendinami projektai „Įtrauktis: visiems ir kiekvienam“ bei „Galimybių mokykla“ siekia sudaryti prielaidas mokykloms taikyti šiuolaikiškas priemones DMP turinčių mokinių atpažinimui ir ugdymui. „DMP turinčių mokinių atpažinimas ir ugdymas nėra vienkartinis sprendimas ar pavienė iniciatyva - tai nuoseklus procesas, kuriam reikalingas visos mokyklos bendruomenės įsitraukimas ir aiški sistema.“ Įgyvendinant projektą „Įtrauktis: visiems ir kiekvienam“ numatyta parengti ir išbandyti skaitmeninę mokinių gebėjimų vertinimo priemonę, o projekte „Galimybių mokykla“ - sukurti 36 skaitmeninius dalykų užduočių modulius 2-10 klasėms.
Vaiko esminiai poreikiai ir sveika raida
Sveikai vaiko raidai svarbu, kad būtų patenkinti jo esminiai poreikiai, tiek fiziniai, tiek emociniai. Fiziniai poreikiai - tai maistas, drabužiai, sveikas miegas, darbo ir poilsio režimas, savo erdvė namuose. Svarbiausi vaikų emociniai poreikiai apima saugų prisirišimą, autonomiją, laisvę išreikšti savo jausmus ir norus, žaidimą ir spontaniškumą bei realistiškas ribas. Už šių vaikų poreikių tenkinimą yra atsakingi tėvai. Nuo jų gebėjimo suprasti ir atliepti savo atžalų poreikius priklauso adekvačios savivertės formavimasis, pasitikėjimas savimi, kitais ir tuo, kad sudėtingose situacijose bus į ką atsiremti, kiek užaugęs vaikas gebės vadovautis savo vertybėmis, išreikšti savo nuomonę ir atsižvelgti į kito.
Disfunkcinės šeimos ir alkoholio įtaka vaikų raidai
Deja, ne visose šeimose vaikų esminiai poreikiai yra patenkinami. Šeimų, kuriose tėvai piktnaudžiauja alkoholiu, funkcionavimas būna labai sutrikęs, vaidmenys sumišę, nėra aiškių ribų ir taisyklių, vaikams trūksta nuoseklios tėvų kontrolės. Tokias šeimas galime pavadinti disfunkcinėmis. Nors tėvai kartais galvoja, kad vaikai nesupranta problemos, net kūdikis yra jautrus tėvų emocijoms. Jei kūdikis alkanas, sauskelnės šlapios, o į verksmą nereaguojama, kūdikis išmoksta suprasti, kad diskomfortas tik didėja. Tėvams girtaujant kūdikis dar nesuvokia, kad tai nederamas elgesys ar kad jų veiksmai netinkami, bet jis jaučia nesaugumą. Paprastai šie kūdikiai, tapę suaugusiaisiais, jaučia nuolatinį nepaaiškinamą nerimą.
Disfunkcinėse šeimose keičiasi taisyklės. Tai, kas galima arba negalima, priklauso nuo tėvų nuotaikos ir nuo to, ar jie svaiginasi. Kad vaikas susivoktų, kokia šiandieninė situacija namuose, jis turi išsiugdyti jautrumą atpažinti tėvų būseną. Užaugę tokie vaikai ir lieka itin jautriais kitų emocijoms, o tuo tarpu savąsias linkę užslopinti. Jie taip pat išmoksta slėpti nuo aplinkinių tai, kad tėvai geria, jaučia gėdą dėl tėvų. Anot amerikiečių psichologės Janet Geringer Woititz, disfunkcinėse šeimose augantys vaikai išmoksta trijų taisyklių: nejausk, netikėk, nekalbėk. Didžiausią žalą vaiko raidai daro tėvų nesugebėjimas užtikrinti vaiko saugumo, stabilumo, auklėjimo nuoseklumo nebuvimas. Kuo ilgiau ir atkakliau tėvai neigia piktnaudžiavimo alkoholiu problemas, tuo labiau traumuoja savo vaikus.
Vaikų vaidmenys disfunkcinėse šeimose
Vaikystėje kiekvienas iš mūsų nesąmoningai pasirenkam tam tikrus gyvenimo scenarijus. Nuo alkoholio priklausomų žmonių šeimoje vaikai, siekdami išlaikyti balansą šeimoje, prisiima tam tikrus vaidmenis. Šie elgesio modeliai daro didelę įtaką ir suaugus vaikui:
- Šeimos didvyris. Prisiima atsakomybę už šeimą, jaunesniuosius, kartais ir už tėvus. Siekia išlaikyti teigiamą šeimos įvaizdį visuomenėje.
- Linksmintojas. Naudoja humorą įtampai mažinti, geba pralinksminti. Nealkoholiai vartojantis suaugęs neretai tokį vaiką pasitelkia kaip tarpininką konfliktinėse situacijose.
- Nematomas vaikas. Laikosi nuošalyje, stengiasi niekam neužkliūti, apsaugo save. Streso metu pabėga į fantazijų pasaulį.
- Atpirkimo ožys. Elgiasi blogai, kad būtų pastebėtas, priešiškas, linkęs į destruktyvų elgesį. Sukeldamas problemas sutelkia šeimą, suteikia galimybę tėvams išlieti emocijas.
Labai didelė tikimybė, kad nuo alkoholio priklausomų asmenų šeimose augantys vaikai patys turės problemų dėl priklausomybių arba tuoksis su į priklausomybes linkusiais asmenimis. Tačiau įtaką tam daro ne tiek tėvų pavyzdys, kiek ankstyvosios patirtys, santykių šeimoje pobūdis, vaidmuo, kurį prisiėmė vaikas, emociniai sunkumai, su kuriais vaikas neišmoksta tvarkytis.
Pagalba vaikams iš disfunkcinių šeimų
Lengviau būtų pasakyti, kas nepadeda tėvams pripažinti problemos - tikrai nepadeda moralizavimas, priekaištai, kaltinimai, gėdinimas. Kuo daugiau nuo priklausomybės kenčiantis žmogus yra gėdijamas ar kaltinamas, tuo labiau jis ginasi. Pripažinti problemą tampa per daug skausminga, todėl tėvai ilgam užstringa neigime. Svarbiausias dalykas, ką tėvai galėtų padaryti dėl savo vaiko, tai pasakyti, kad tu nesi kaltas dėl to, kad mes turime bėdų. Sveikai funkcionuojančiose šeimose paprastai tėvai pasirūpina, kad jų vaikai, susidūrę su emociniais ar elgesio sunkumais, gautų pagalbą. Deja, alkoholiu piktnaudžiaujantys tėvai pagalbos neieško ne tik sau, bet ir vaikams. Todėl labai svarbus kitų suaugusiųjų, kurie vienaip ar kitaip rūpinasi vaikais, atidumas. Labai didelę pagalbą vaikui gali suteikti suaugęs, kuriuo vaikas ima pasitikėti. Tai gali būti mokytojas, auklėtojas, treneris, socialinis darbuotojas, kuris sugeba suprasti, kas slypi už vaiko elgesio. Labai svarbu ne tik pavienių tokiems vaikams atsidavusių žmonių, bet ir ugdymo, socialinių įstaigų pozicija ir pasirengimas teikti tiek socialinę, tiek psichologinę pagalbą. Kai kuriose įstaigose yra įgyvendinama programa „Linas“, skirta padėti vaikams, kurių tėvai turi priklausomybių. Didžiuosiuose miestuose veikia priklausomybių turinčių paauglių tarpusavio pagalbos grupės „Al-Ateen“.
Amžiaus skirtumai tarp brolių ir seserų
Tinkamiausią amžiaus skirtumą tarp vaikų įvardinti yra sudėtinga, nes vaikai ir jų tėvai yra labai skirtingi ir individualūs. Dažniausiai psichologai optimaliu amžiaus skirtumu tarp vaikų laiko 3-4 metus. Vyresnis vaikas jau truputį paaugęs, bet dar ne per daug didelis, jau yra gavęs pakankamai išskirtinio dėmesio ir meilės. Dideliu amžiaus skirtumu tarp vaikų yra laikoma 6 ir daugiau metų, kai kurie psichologai teigia, kad vaikai, tarp kurių amžiaus skirtumas didesnis nei 6 metai, auga jau kaip vienturčiai.
Skirtingi amžiaus skirtumai ir jų ypatumai
- Pametinukai. Vyresnis vaikas dar mažiukas ir jam pačiam labai reikia mamos. Kai gimsta po metų ar mažiau broliukas arba sesutė, vyresnėlis nesupranta, kad mama gali kažkam, o ne jam skirti daugiau dėmesio. Metukų mažylis dar nesuvokia, kad yra atskiras asmuo - ne mamos dalis, ir labai natūraliai trokšta dėmesio tik sau. Jei vyresnis vaikas dėmesio gauna mažiau nei jaunėlis, tai gali atsiliepti ir jo santykiams su broliuku ar sesute. Pametinukai auga kitaip negu dvyniai, nes gimimo istorijos skirtingos, nors ir mažas laiko tarpas tarp vaikų, vienas didesnis, kitas mažesnis.
- 2-4 metų skirtumas. Vyresnis vaikutis kartais prašo sesutės arba broliuko. Tačiau iš tiesų prašo žaidimų draugo ir neįsivaizduoja, kad su kūdikiu žaisti dar negalės. Kai pamato naujagimį, kartais nusivilia, kad atsiradęs naujas šeimos narys visai ne toks, kokio norėjo. Todėl tėvų užduotis - paaiškinti vaikui, koks gims jo brolis ir sesutė, ruošti jį iš anksto. Vaikas, įtrauktas į pasiruošimą naujam gyvenimo etapui, nesijaus atstumtas ir tuo pačiu metu lengviau susitaikys, kad atsirado naujas šeimos narys.
- 5-7 metų ir didesnis skirtumas. Jeigu vaikų amžiaus skirtumas didesnis nei septyneri metai, vyresniam jau svarbiau ne tai, kas vyksta jo šeimoje, o mokykla, draugai. Tarp tokio amžiaus vaikų bus mažiau bendros veiklos. Jaunesniam vaikui, kai paūgės, bus įdomu žaisti su žaislais, o vyresnįjį žaislai domins vis mažiau. Tėvų pareiga - nepaversti vyresnio vaiko mažylio globėju ar prižiūrėtoju. Kad vaikų santykiai būtų geri, mažieji negali tapti našta vyresniesiems.
Tėvų klaidos ir patarimai sprendžiant konfliktus
Daugelis tėvų nesąmoningai lygina vaikus tarpusavyje, manydami, kad tai padeda siekti aukštesnių tikslų. Tačiau lyginimas sukuria daug negatyvių emocijų vaiko viduje. Reikia vaikui padėti suprasti, kad nors mes skirtingi, nė vienas dėl to nesame nei geresnis, nei blogesnis. Kai kalbama apie taisykles, bendrosios taisyklės turėtų būti taikomos visiems vienodos, tačiau galimos tam tikros išlygos atsižvelgiant į amžių ir pareigas. Labai svarbus ryšys su kiekvienu vaiku, reikia kalbėti su juo, paaiškinti, kodėl viena ar kita taisyklė yra svarbi. Konkurencija yra sveika, kol ji yra adekvati. Vaikas su viskuo, kas jam gali nutikti ateityje, visų pirma mokosi dorotis šeimoje, todėl negalime jų barti, bausti dėl to, kad pyksta, kad vėliau tų emocijų neužgniaužtų. Jei vaikai yra ikimokyklinukai, siūlytina ne kištis, bet įsiterpti į ginčus ir mokyti juos sąmoningai spręsti konfliktus. Labai svarbu, kad šeimoje turėtumėte aiškias dalinimosi taisykles. Nereikėtų vyresniam sakyti: būk protingesnis, atiduok, nes būti vyresniu tokiu atveju tampa savotiška bausme. Tėvai į tokius rimtesnius konfliktus turėtų įsikišti. O perkant vienodus drabužius, žaislus, daiktus, svarbiausia, ar tai vaiko noras, ar tėvų. Reikėtų skatinti sąmoningą pasirinkimą, parodyti, kad būti kitokiu, turėti savo nuomonę, pomėgius nėra blogai, priešingai - puiku.
Dažniausios tėvų klaidos, kai šeimoje auga vaikai, tarp kurių didelis amžiaus skirtumas, būna šios: spaudimas vyresniam vaikui, kad šis mylėtų jaunesnįjį ir rodytų šiam tik teigiamus jausmus; dėmesio ir laiko vyresniam vaikui neskyrimas, vyresnio vaiko padarymas mažesniojo aukle, konfliktų tarp vaikų ignoravimas arba kaltės visą laiką suvertimas vyresniam, nes šis yra vyresnis ir protingesnis.
Neuroskirtingi vaikai: autizmas ir ADHD
Dabar jau plačiai kalbame apie autizmo ir ADHD (aktyvumo ir dėmesio sutrikimas) diagnozes. Augindami neuroskirtingus vaikus, pasitaiko, kad tėvai pradeda geriau pažinti save. Yra tėvų, kurie suvokia, kad jų pačių gyvenime būta ženklų, rodančių neuroskirtingumą, tiesiog tuo metu į tai nebuvo gilinamasi, neieškoma atsakymų ar priskiriama „keistumams“. Dalies žmonių suvokime komplikuotas santykis su tėvais jiems atrodė įprastas, normalus. Tačiau yra ir visiškai priešinga neuroskirtingos tėvystės kryptis: didelio, iš vidaus kylančio, žiniomis sutvirtinto suvokimo lemiamas tėvystės stilius. Būtent jame ypatingai daug empatijos, priėmimo, supratimo, palaikymo, išieškomų sprendimų. Neuroskirtingi tėvai puikiai atpažįsta, netgi nujaučia vaiko potencialą, poreikius, kurie dažnai gali praslysti nepastebėti įprasto neurotipo tėvų.
Auginant neuroskirtingą vaiką, laiko, pastangų, kasdieninių ir esminių sprendimų poreikis dažnai daug didesnis, nei auginant įprastos raidos vaiką. Neuroskirtingi vaikai dažnai turi trapesnę nervų sistemą, kuriai ypatingai svarbi rami suaugusiojo nervų sistema. Tad atsiranda specifinis poreikis ypatingai atidžiai stebėti savo emocines išraiškas, bendravimo pobūdį, kūno kalbą. O kur dar miego sutrikimai, neįprastas miego ciklas, įvairūs gretutiniai sutrikimai, vežimas į terapijas, ekonominiai iššūkiai. Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ išleido knygą lietuvių kalba „Jutimai: kaip padėti sau ir vaikui“, kurioje yra daug praktinių patarimų, kaip efektyviai atliepti vaiko jutiminius poreikius ir kartu pasirūpinti savimi. Kiekviena šeima, siekdama įveikti iššūkius, ieško jiems tinkančių strategijų. Nėra vieno sprendimo tinkančio visiems, tačiau ieškoti jo labai svarbu, nes gresiantis perdegimas neuroskirtingiems tėvams pasireiškia itin stipriai.
Mūsų visuomenėje gyvena daugybė neuroskirtingų asmenų. Tai - mūsų mokiniai, studentai, kolegos, tėvai, vaikai, giminaičiai, draugai. Kiekvienas pažįstame bent vieną neuroskirtingą asmenį, nors nebūtinai tai suprantame. Kuo visi turime daugiau žinių, kuo geriau suprantame, kas vyksta su mumis ir su šalia mūsų esančiais žmonėmis, tuo visiems lengviau.
Itin jautrūs vaikai (HSC)
Skaičiuojama, kad pasaulyje maždaug 15-20 proc. vaikų gimsta itin jautrūs. Įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad itin jautrūs vaikai yra labiau linkę į depresiją, prastą nuotaiką ir emocinius sutrikimus, jei neturi į ką atsiremti ir nėra mokomi susidoroti su sunkumais jiems priimtinu ir suprantamu būdu.
Atpažinimas ir palaikymas
Iš pirmo žvilgsnio, itin jautrūs vaikai niekuo nesiskiria nuo mažiau jautrių vaikų. Vis dėlto pirmuosius signalus, kad vaikas yra itin jautrus, galima pastebėti jau nuo kūdikystės. Paprastai tokie vaikai jautriai reaguoja į sensorinius dirgiklius - šviesą, garsą, prisilietimą, pavyzdžiui, negerai jaučiasi su tam tikrais rūbais. Vėliau jautrumas gali pasireikšti vaikui keičiant aplinką, išgyvenant tam tikrus pokyčius, kaip antai pradedant eiti į darželį. Jautriems vaikams atsiskyrimas su tėvais yra sunkesnis, adaptacija trunka ilgai. Jautrūs vaikai į dirgiklius reaguoja labai stipriai, tuomet kyla ir stipri emocija, galimas emocijų protrūkis. Tai gali pasireikšti verkimu, panika, agresija ar atsitraukimu. Jautri smegenų sistema tiek daug sensorių, kiek mes gauname iš aplinkos, tiesiog negali taip greitai apdoroti. Vis dėlto atpažinę tokius vaikus galime juos priimti ir išmokti jiems padėti.
Tiesa, dažnai tenka girdėti jautrumą lyginant su autizmu, tačiau tarp jų yra didžiulis skirtumas. Nors savo sensoriniais iššūkiais yra panašūs tiek autizmo spektro, tiek jautrūs vaikai, pastarieji yra linkę bendrauti, megzti ryšį, yra emociškai sąmoningi. Šie veiksniai yra pagrindiniai indikatoriai, leidžiantys suprasti, kada kalbame apie jautrumą, o kada - apie autizmo spektrą. Jautrūs vaikai pasižymi polinkiu į perfekcionizmą, didele savikritika ir yra linkę generalizuoti situacijas, kai jiems kas nors nepavyksta. Privalome mokytis atpažinti jautrius vaikus kuo anksčiau, nes būtent emocionalumas, dirglumas, dideli lūkesčiai ir kritika sau vėliau gali nuvesti į didesnius emocinius sutrikimus ar net depresiją. Griežtos bausmės, bandymai paaiškinti viską gryna logika tikrai nebus veiksmingas kelias. Geriau jas priimti ir mokyti vaiką su jomis susidoroti nei bandyti išvengti.
Galime kalbėtis ir tartis, pavyzdžiui, jei vaikas jautrus medžiagoms, kartu pirkti rūbus, kurie vaikui būtų patogūs, nukirpti nuo rūbų erzinančias etiketes. Jei viešoje erdvėje garsas per daug dirgina - pasiūlykime ausines. Pastovi rutina, buvimas gamtoje - šie dalykai veikia raminančiai. Tuo metu laikas, praleistas prie ekranų, turi atvirkštinį poveikį. Jautrūs vaikai lyg kempinės geria į save informaciją, vaizdai ir garsai veikia itin stipriai, tad ilgas laikas, praleistas prie televizoriaus ar mobiliųjų telefonų ekranų, išsekina. Svarbiausia - apsišarvuokime kantrybe. Šiuo atveju galioja taisyklė „lėčiau yra greičiau“, t.y. neskubėdami, nekeldami per didelių lūkesčių, greičiau pasieksime veiksmingo rezultato. Jautrūs vaikai - nuostabūs mąstytojai ir kūrėjai. Tyrimai rodo, kad tokie vaikai pasižymi didele empatija, atvirumu, sąmoningumu. Paprastai jie yra labai atidūs detalėms, kūrybiški, linkę į menus. Nuo mažens ugdydami visas nuostabias jautrių vaikų savybes, turime didžiulį potencialą išugdyti puikius specialistus ir empatiškus lyderius.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
