Kaip efektyviai drausminti vaikus: meilės, ribų ir pasekmių svarba

„Drausmė, nustatytos tvarkos laikymasis ugdo vaiko elgesį, moko emocijų valdymo. Ribos, taisyklės, disciplina turėtų egzistuoti kiekvienoje šeimoje, o vaikui taisyklės ir ribos tiesiog būtinos“, - sako Vaiko teisių apsaugos tarnybos psichologė Zita Andrijauskienė. Kiekvienas tėvas nori, kad jo vaikas būtų mandagus, draugiškas ir gerai išauklėtas. Šiame straipsnyje aptarsime svarbiausius gražaus elgesio aspektus, pradedant nuo meilės ir baigiant praktiniais patarimais, kaip modeliuoti tinkamą elgesį ir skatinti gerus įpročius.

Meilė - drausmės pagrindas

Vaikams, kaip ir suaugusiems, svarbu jaustis mylimiems ir priimtiems. Didžiausias vaiko poreikis yra meilė, kurią gali suteikti mylintys tėvai. Niekas nesiginčija - disciplina svarbi. Ji reikalinga ir net būtina kaip vienas iš nepakeičiamų vaiko elgesio reguliavimo būdų. Tačiau drausminant savo vaiką reikia nepamiršti parodyti ir savo meilę jiems kuo švelnesniais bei priimtinais būdais. Meilė žiūri kito interesų; taip pat ir drausmė. Taigi drausminimas yra meilės veiksmas. Kuo labiau vaikas jaučiasi mylimas, tuo lengviau yra jį drausminti.

Vaikai iš prigimties egocentriški, todėl nenuostabu, kad mėgins pasinaudoti mūsų susidomėjimu ir manipuliuoti, kad patenkintume laikinas jų užgaidas. Vienintelis vaiko rūpestis - būti pasotintam meile. Didelė klaida būtų manyti, kad vaikas turėtų bandyti užsitarnauti mūsų meilę ir palankumą geru elgesiu. Tai tiesiog neįmanoma. Iš prigimties vaikas nuolat bando mūsų meilę savo elgesiu. Jis klausia: „Ar tu myli mane?“ Jeigu atsakome: „Taip, aš tave myliu“ ir pripildome jo emocijų indą jam suprantama meilės kalba, panaikiname įtampą, ir vaikui nebūtina toliau bandyti mūsų meilės. Kartu padarome taip, kad lengviau yra drausminti ir koreguoti vaiko elgesį.

Kada sūnus ar dukra savo elgesiu tarsi klausia: „Ar jūs mane mylite?“, mums gali nepatikti tas elgesys. Jeigu vaikas jaučiasi visai be vilties gauti meilę, jo elgesys gali virsti net nusikalstamu. Tačiau nėra protinga versti jį elgtis gerai, pirmiau nepasirūpinus, kad jis jaustųsi mylimas.

Pavyzdžiui, teko konsultuoti 11 metų berniuką, kurį dėl elgesio problemų namuose atvedė mama. Pokalbių metu paaiškėjo, kad berniukas labai myli savo mamą, jos ilgisi, nes ji daug dirba. Kai mama nedirba, ji tvarkosi namie, ilsisi, o jam dėmesio rodo per mažai. Todėl jis dažnai jaučiasi vienišas ir apleistas. Daug laiko praleisdamas su močiute bei mažesniąja sesute, jis tapo užsidaręs, piktas ir irzlus. Savo susikaupusį pyktį jis išliedavo ant sesers ir net mamos, elgdamasis su ja nepagarbiai. Berniukas guodėsi, kad mama jį „pastoviai ant manęs… dažniau su manimi pasikalbėtų nepamokslaudama… pasistengtų mane suprasti ir išklausytų…“. Vienos konsultacijos metu jis net atsinešė knygą, skirtą labiau skaityti tėvams apie vaikų auklėjimą. Pasak berniuko, jis ją jau perskaitė šimtus kartų ir net parodė labiausiai jam įstrigusias vietas, kurios buvo pabrauktos, pažymėtos bei įvairiai išryškintos. Tai buvo gana paprastos mintys, aišku, daugiau skirtos tėvams, kaip parodyti savo vaikui, kad jį myli ir yra svarbus. Bet tam berniukui tos mintys buvo lyg šventos, lyg įrodymas, kad jis yra normalus, o jam tiesiog trūksta mamos, jos dėmesio, ir kad jis ją labai myli.

Kaip perteikti meilę savo vaikui?

• Žvilgsnis į akis. Tai efektyviausia priemonė perteikti savo vaikui meilę. Jūs geranoriškai žiūrite vaikui į akis, o vaikas žiūri į jus. Atrodo, viskas paprasta, bet iš tikrųjų tai retai naudojamas bendravimo būdas. Dažniausiai griebiamės jo, kai norime sudrausminti savo vaiką.
• Fizinis kontaktas. Ankstyvajame amžiuje naudojamas fizinis kontaktas skiriasi nuo fizinio kontakto paauglystės periodu. Kai vaikas paauga, jam reikia mažiau tokių fizinių glamonių, kaip apkabinimai ir bučiniai, bet pats fizinio kontakto poreikis nemažėja. Jis ir toliau išlieka svarbus tiek mergaitėms, tiek berniukams. Paaugus jiems reikšmingas tampa „paaugliško tipo“ fizinis kontaktas: linksma kova, pasibaksnojimai, patapšnojimas per petį, „duok penkis“, pliaukštelėjimas delnais, plaukų pataršymas, apkabinimas per pečius ir kiti padrąsinantys, palaikantys veiksmai.
• Laikas su vaiku. Mes privalome perduoti meilę savo vaikams prieš imdamiesi kitų pareigų: prieš juos mokydami, vadovaudami jiems, prieš duodami jiems sektiną pavyzdį arba bausdami. Tai kartu su vaiku leidžiamas laikas, tai buvimas su savo vaiku „čia ir dabar“ dviese be pašalinių trukdžių. Laikas - pats vertingiausias mūsų turtas. Visi mes turime tik dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas savaitėje - nei daugiau, nei mažiau. Praktiškai neįmanoma įvykdyti visų savo pareigų tobulai, kad ir kaip norėtume. Tiesiog mes turime nusistatyti prioritetus, tikslus, ir savo laiką susiplanuoti taip, kad juos įvykdytume. Mes turime kontroliuoti savo laiką tam, kad pasirūpintume iš tikro aktualiais ir svarbiais dalykais. Kam jūs teikiate pirmenybę savo gyvenime? Kurioje vietoje yra jūsų vaikai? Antroje? Trečioje? Ketvirtoje? Jūs turite tai nuspręsti. Vienintelis vertas turtas gyvenime - tave mylintys asmenys, kurie galbūt abejingi viskam, bet ne tam, kas vyksta su jumis.

Kad ir kokia būtų vaiko pagrindinė meilės kalba, svarbu kalbėti visomis penkiomis kalbomis. Lengva suklysti ir vartoti vieną meilės kalbą, apeinant kitas. Ypač tai pasakytina apie dovanas, nes atrodo, kad jos užima mažiausiai mūsų laiko ir jėgų. Bet jei pateksime į šiuos spąstus - duosime per daug dovanų savo vaikams, tai atimsime iš jų sveikos, visavertės meilės suvokimą. Nes tik visų penkių kalbų mokėjimas padės mums rūpintis žmonėmis visą gyvenimą, ne tik savo vaikais, bet ir sutuoktiniais, draugais ir giminaičiais. Kaip tėvai, turime atsiminti, kad meilės kalbų mokymasis yra brendimo procesas ir kad brendimas yra lėta, skausminga, o dažnai ir sunki kelionė. Tapę poliglotais padėsime ir savo vaikams išmokti duoti meilę ir priimti ją visokiomis meilės kalbomis.

Drausmės esmė ir tikslai

Žodis drausmė kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „lavinti“. Drausminti - tai budriai vadovauti savo vaikui nuo kūdikystės iki pilnametystės. Tikslas - kad vaikas pasiektų tokį brandos lygį, kai vieną dieną galės įsilieti į visuomenę kaip atsakingas žmogus. Vadovauti vaikui, rodant tinkamą pavyzdį, duodant nurodymus, prašymus, mokant deramo elgesio ir patiems taip elgiantis, taisant blogą elgesį, dalinantis pamokančia patirtimi ir daug daugiau kuo.

Tačiau daugelyje šeimų drausmė susipainiojusi su bausmės sąvoka ir įgavusi sinonimišką reikšmę. Ir tada manoma, kad drausti tai iš esmės reiškia bausti. Bausmė yra viena iš drausmės rūšių, bet pati negatyviausia.

Anot psichologės, pasitaiko atvejų, kai vaikas nesilaiko drausmės, šeimoje priimtų taisyklių ir elgiasi netinkamai. Tuomet vaikas privalo pajausti savo elgesio pasekmes. Z. Andrijauskienė atkreipia suaugusiųjų dėmesį, kad dažniausiai vaikai sąmoningai nenori sukelti problemų, jie tiesiog mokosi, pažįsta pasaulį, tikrina ribas ir daro klaidas. Taisyklės, ribojimai, draudimai žmogų lydi visą gyvenimą, todėl tėvų pareiga vaikus tam paruošti ir išmokyti atskirti tinkamą, visuotinai priimtiną elgesį nuo netinkamo.

Drausminimo priemonės neturi žeminti vaiko

Drausminimo priemonės neturi žeminti vaiko. „Drausminimo priemonė turi būti vaikui suprantama, aiški ir neturi jo žeminti, pavyzdžiui: trumpesnis laikas prie kompiuterio, minutės pertrauka apgalvoti poelgį. Bausmė turi atliepti sulaužytą taisyklę, peržengtas ribas ir būti to pasekmė - pavėlavai grįžti namo, reiškia rytoj su draugais nesusitiksi. Tik neužmirškime bet kokio amžiaus vaikui paaiškinti, kodėl ir už ką jis baudžiamas ar drausminamas, šiuo atveju - paaiškinti reikėtų, kad buvo prarastas pasitikėjimas, nesilaikyta duoto žodžio grįžti laiku ir sulaužytas susitarimas“, - bausmių taikymą aiškina psichologė.

Drausminimas turi būti apgalvotas ir argumentuotas

Drausminimas turi būti apgalvotas ir argumentuotas. „Ko gero, daugelis tėvų išgyvena kaltės jausmą, kai tenka drausminti ar nubausti vaiką. Turime suprasti, kad tobulų tėvų nėra, o valdyti pyktį ir taikyti adekvačias ir veiksmingas bausmes galime išmokti“, - sako psichologė ir priduria, kad vaikas iš anksto turėtų žinoti, kokie gali būti padariniai, jei nesilaikys susitarimų.

Taikant drausminimus, visada reikia atsižvelgti į vaiko amžių, jo charakterį, raidą ir brandą. Kai kuriems vaikams užtenka giežto žodžio, rimto pokalbio, bet yra vaikų, kuriuos išmokyti drausmės, atsakomybės už savo elgesį galima tik taikant draudimus. „Kiekviena taisyklė, draudimas turi būti apgalvoti ir pagrįsti. Pasakyti vaikui „man nepatinka“, tai reiškia nepasakyti nieko. Kiekviena pastaba turi būti paaiškinta, kodėl derėtų elgtis kitaip. Galima su vaikais tartis ir diskutuoti apie tinkamą ir netinkamą elgesį, taisykles. Nepamirškime, kad diskusijos moko vaiką priimti ir išklausyti kito nuomonę, dėstyti argumentus“, - pataria psichologė.

Taisyklių ir ribų nustatymas

Drausminimai turi galioti visai šeimai

Drausminimai turi galioti visai šeimai. Psichologė sako, kad taisyklės, ribos, priimtinos elgesio normos turi galioti visiems šeimos nariams be išimties. Tai reiktų aptarti su vaiku, aiškiai suformuluojant, ko iš jo tikimasi, koks elgesys nepageidaujamas. Psichologai tikina, kad taisyklių ir jų nepaisymo pasekmių žinojimas iš anksto užkerta kelią vaiko pykčiui prieš tėvus, kurie jį drausmina. Žinodamas apie savo elgesio padarinius, vaikas gali jaustis saugesnis, mokosi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

„Jeigu su vaiku jau aptarėte galiojančias ribas bei taisykles, į nusižengimus, jų nepaisymą negalima žiūrėti pro pirštus. Pastebėjus nederamą vaiko elgesį, perspėjame, primename taisykles, susitarimus, tačiau padaręs nusižengimą vaikas turėtų sulaukti atitinkamos nuobaudos. Tėvų atlaidumą tokiu atveju, vaikas priims kaip signalą, kad taisyklės nieko vertos ir jų laužymas atsakomybės neužtraukia“, - sako Z. Aleksandravičienė. Žinojimas, kad drausminimas bus kiekvieną kartą po netinkamo poelgio yra svarbiausias veiksnys, padedantis vaikui suprasti, kas yra priimtina, o kas ne.

Kaip nustatyti ribas?

• Aiški komunikacija: Vaikams reikia aiškiai įvardinti, kokio elgesio iš jų tikimasi.
• Nuoseklumas: Būtina laikytis nustatytų taisyklių ir susitarimų. Suaugusiųjų žodžiai bei šeimos susitarimai įgija svorio tada, kai jie kaskart įgyvendinami. Jei vieną vakarą leidžiame mažiesiems padūkti ilgiau po sutarto laiko, negalime tikėtis, jog kitą vakarą jie pavyzdingai gulsis į lovą vos tik paprašius.
• Pasirinkimo galimybė: Suteikti vaikams pasirinkimą, kad jie jaustųsi savarankiški. Tarkime, norime, kad mažasis eitų miegoti, o šis prieštarauja, nori dar pažaisti. Užuot įtikinėję ir pasakoję apie miego naudą organizmui, galime ištarti: „Metas eiti miegoti. Gali pasirinkti, kurį žaisliuką šiandien migdysi drauge - Furbį ar Meškį?”
• Pasekmės: Iš anksto įspėti apie netinkamo elgesio pasekmes. Pavyzdžiui, jei vaikas triukšmauja, galime sakyti „Prašau kalbėti ramiu balsu arba turėsiu nutraukti šitą žaidimą”, jei sesės mušasi - „Arba žaiskite draugiškai, arba teks žaisti atskirai”, jei broliai nepasidalina knygos - „Turite dalintis šia knygele, arba padėsiu ją atgal į lentyną”.

Pasekmės, o ne bausmės

Kalbant apie bausmes vaikams, svarbiausia, kad jos būtų logiškos ir suprantamos. Vaikas mokosi daug greičiau, kai pasekmės tiesiogiai susijusios su jo elgesiu. Pavyzdžiui, jei neatliko namų darbų, nes žaidė su telefonu, veiksmingiau būtų neleisti jungtis prie kompiuterio ar eiti žaisti su draugais, kol užduotys neatliktos. Tokia pasekmė aiškiai parodo ryšį tarp veiksmo ir atsakomybės.

Tuo tarpu telefono atėmimas už visiškai nesusijusį nusižengimą dažnai kelia pasipiktinimą. Vaikas gali nesuprasti, kodėl praranda technologijas dėl, tarkime, nesutvarkyto kambario. Tokios vaikų bausmės tampa labiau emocinė reakcija, nei ugdymo priemonė. Geroji praktika: telefoną verta riboti tik tada, kai problema tiesiogiai susijusi su jo naudojimu - pavyzdžiui, kai vaikas pernelyg įsitraukia į žaidimus ir dėl to nepailsi ar neskiria laiko mokslams. Tokiu atveju ribojimas tampa neatsiejama mokymosi proceso dalimi.

Atsakomybės, o ne privilegijų atėmimas

Kalbant apie bausmes vaikams, verta pagalvoti, ar tikrai visada naudinga kažką atimti. Kartais daug veiksmingiau yra ne atimti privilegiją, o paskirti papildomą atsakomybę. Pavyzdžiui, jei vaikas atsisako susitvarkyti savo kambarį, logiška pasekmė būtų paprašyti kitą dieną padėti tvarkyti bendrą namų erdvę, pavyzdžiui, svetainę ar virtuvę. Jei ginčijasi su broliu ar sese, galima paskirti „gerumo užduotį“: kartu pažaisti žaidimą, paskaityti pasaką ar pagaminti sumuštinį. Tokios vaikų bausmės padeda suvokti, kad kiekvienas poelgis turi pasekmes, bet tuo pačiu stiprina santykius ir moko empatijos. Svarbiausia, kad tokia bausmė neatrodytų kaip kerštas, o būtų prasmingas būdas išmokti atsakomybės. Tokiu būdu vaikas pamažu supranta, kad ne tik jis gauna naudą iš šeimos, bet ir pats gali būti svarbi jos dalis.

Leiskite vaikui dalyvauti renkantis pasekmes

Ne visos bausmės vaikams turi būti primetamos iš viršaus. Kartais daug veiksmingiau yra įtraukti patį vaiką į sprendimo procesą. Kai jis turi galimybę pasvarstyti, kokios pasekmės būtų teisingos už tam tikrą elgesį, ugdomas atsakomybės jausmas ir gebėjimas priimti sprendimus. Pavyzdžiui, jei vaikas pamiršta sutvarkyti žaislus, galima jo paklausti: „Kaip manai, kokia galėtų būti teisinga pasekmė?“ Jis gali pasiūlyti padėti tėvams tvarkytis arba atlikti papildomą užduotį, kurios paprastai nedaro. Kai vaikas pats dalyvauja sprendžiant, jis ne tik labiau priima pasekmes, bet ir jaučiasi gerbiamas. Tokios vaikų bausmės ugdo savarankiškumą. Vaikas pradeda matyti, kad net ir suklydus galima ištaisyti situaciją, o tėvai nėra vien tik baudėjai, bet ir partneriai, padedantys mokytis iš patirties.

Leiskite natūralioms pasekmėms įvykti

Ne visada reikia taikyti papildomas bausmes vaikams, kartais geriausia pamoka yra pati gyvenimo situacija. Natūralios pasekmės dažnai moko daug stipriau nei bet kokios dirbtinai pritaikytos vaikų bausmės. Pavyzdžiui, jei vaikas pamiršo pasiimti sąsiuvinį į mokyklą, jis patirs, kad mokytoja gali parašyti pastabą arba teks atsakinėti nepasiruošus. Jei sulaužo savo mėgstamą žaislą, jis paprasčiausiai kurį laiką jo nebeturės. Tokios patirtys skatina atsakomybės jausmą, vaikas supranta, kad jo pasirinkimai turi pasekmes. Tėvų užduotis tokiose situacijose nėra gelbėti vaiką nuo kiekvieno nepatogumo, bet padėti jam išgyventi patirtį ir paaiškinti, kaip ateityje galima elgtis kitaip. Tokiu būdu ugdomas ne tik atsakingumas, bet ir gebėjimas spręsti problemas.

Svarbiausia auklėjimo priemonė - pokalbis

„Apie tai, ar drausminimai, bausmės vaikui duoda naudos, visuomenė dar tik pradeda kalbėti. Tam, kad jų netaikytume, reikia su vaikais labai daug kalbėtis, o mes nesame pratę to daryti. Kalbėtis reikia nuoširdžiai, daug ir apie viską - jausmus, emocijas, pasirinkimus. Pokalbiui reikia skirti daug laiko“, - sako pokalbio galia neabejojanti psichologė. Atsižvelgiant į vaiko amžių, kartais ir kelis kartus reikia pakartoti, ką jis darė ne taip ir kaip turėtų elgtis, kad suprastų, ko iš jo tikitės.

„Pokytis po vieno pokalbio neįvyks, kartais net ir dešimties pokalbių gali neužtekti, todėl reikia nusiteikti ir suprasti, kad tai ilgas procesas. Tačiau, neabejokite, pokytis bus, o jūs ir vaikas pamažu tapsite emociškai raštingesni, sutvirtinsite abipusį ryšį, suprasite, kokių lūkesčių turite vienas kitam“, - pataria psichologė ir pabrėžia, kad konstruktyvaus dialogo galima tikėtis, kai abi pusės yra nurimusios, apgalvojusios poelgius, nusiteikusios kalbėtis ir girdėti.

Modeliavimas ir skatinimas

Vaikai mokosi stebėdami suaugusiuosius. Todėl svarbu, kad tėvai patys elgtųsi taip, kaip nori, kad elgtųsi jų vaikai. Modeliavimas: Jei užtrenkiate duris koja, nelogiška bei neefektyvu iš jūsų pusės prašyti vaiko tai daryti tyliai ir rankomis. Vaikas visada seks pavyzdžiu, ne žodžiais. Jei norite, kad klasėje vaikai kalbėtų tyliai, pirmiausia kontroliuokite save ir kalbėkite pusbalsiu, niekuomet nešaukite per visą klasę. Kai vaikai susėda į ryto ratą, priminkite, kad rate sėdime turkiškai arba japoniškai. Jei vaikas bet kaip numeta striukę savo spintelėje, priminkite, kad striukes kabiname ant kilpelės. Kai dukra netiksliai groja, tiesiog pasiūlykite: „Galbūt paklausykime šio kūrinio įrašo dar kartą?“. Jei vaikas nesusitvarkė, paklauskite: „Gal gali man priminti, kur gyvena šitas žaidimas?“. Jei vaikas nesaugiai reiškia emocijas, skubėkite sustabdyti ir nukreipti išsilieti tinkamai.

Skatinimas: Suaugusiojo dėmesys ir dėmesingumas vaikui yra lyg augalui šiluma ir vanduo. Dykumoje, kur šilumos pakanka, bet vandens mažai, augalai yra storaodžiai, spygliuoti, jų mažai. O ten, kur gausu ne tik šilumos, bet ir vandens - žydi rojaus sodai. Mes vaikui esame ir šiluma, ir vanduo, kurių jis intuityviai siekia. Jei vaikas gauna dėmesio tuomet, kai elgiasi „negražiai“, tokio elgesio paprastai daugėja. Ir juo labiau daugėja, jei dėmesio gauna tik tuomet, kai elgiasi netinkamai. Norime, kad vaiko elgesys būtų vis dailesnis ir dailesnis, o jo gerųjų savybių įvairovė ir būklė primintų rojaus sodą? Skatinkime gerus dalykus. Vaikai greitai pajunta, ką tėvai laisto pagyrimais, už ką duoda daugiau dėmesio. Vikrumą, mandagumą, susidomėjimą raidėmis ar skaičiavimu, paslaugumą, žingeidumą ir/ar kitką, ką norime stiprinti.

Dažnai, kalbėdami apie bausmes vaikams, tėvai sutelkia dėmesį tik į tai, ką vaikas padarė negerai. Tačiau ne mažiau svarbu pastebėti ir įvertinti gerus jo poelgius. Pozityvus pastiprinimas veikia daug stipriau nei nuolatinės vaikų bausmės. „Geras elgesys, tinkamas poelgis, mandagumas - nors ir savaime suprantami dalykai, tačiau taip pat turi sulaukti tėvų reakcijos. Nežiūrint amžiaus, tėvų paskatinimai, padėka, įvertinimas vaikui labai svarbūs, todėl padėkoti ir akcentuoti tinkamą elgesį, gražų poelgį turėtume įprasti. Tai skatina ir toliau elgtis gerai, parodo, koks elgesys suaugusiems patinka“, - tikina psichologė ir priduria, kad taip pat labai svarbu išmokti ir tėvams atsiprašyti už netinkamą elgesį ar pakeltą balsą.

Kai vaikas gauna ne tik kritiką, bet ir pagyrimą, jis jaučiasi saugus, labiau motyvuotas ir mažiau bijo suklysti. Tokiu būdu drausmė tampa ne vien taisyklių laikymusi, bet ir ryšio stiprinimu tarp tėvų ir vaiko.

Drausmės lentelės: efektyvus auklėjimo būdas

Dauguma tėvų susiduria su tam tikromis savo atžalų drausmės problemomis. Tada iškyla klausimas, kokį auklėjimo būdą pasirinkti, kad poveikis būtų ilgalaikis. Vienas iš būdų - drausmės lentelės, kurias galima vadinti įvairiai. Kantriai taikant šį metodą, galima išspręsti nemažai įvairių problemų. Drausmės lentelės yra viena iš efektyvių priemonių, padedančių vaikams suprasti ir įsisavinti norimą elgesį.

Kam tinka drausmės lentelės?

Mažiems vaikučiams (1-3 m.) drausmės lentelės netinka, nes jie dar negali lentelių suprasti. Labai paprastos drausmės lentelės galėtų tikti jau nuo ketverių metukų. O nuo penkerių šešerių (priklauso nuo to, kaip vaikas pajėgia suprasti siūlomas taisykles) jau tikrai galima vaikams pritaikyti šį auklėjimo metodą. Svarbu atkreipti dėmesį, kad drausmės lentelėms turi būti pasiruošę ne tik vaikai, bet ir tėvai. Jos turi būti pildomos nuosekliai kiekvieną dieną, todėl tėvai turi ne tik atrasti tam laiko, bet ir paprasčiausiai nepamiršti kiekvieną dieną sutartu laiku lentelę aptarti. Taip pat tėveliai turi kūrybingai ir kryptingai bei lanksčiai taikyti šį metodą.

Gerų darbų lentelėse pažymėkite vaiko pareigas, darbus, kuriuos jis turi atlikti ar pageidaujamą jo elgesį ir pasiūlykite jam rinkti pliusus. Lentelės turėtų būti teigiamos. Lentelės dažniausiai yra skirtos koreguoti blogą vaiko elgesį, tačiau to siekiama kuriant teigiamą emociją.

Kokioms vaikų elgesio problemoms tinka drausmės lentelės?

Mandagaus elgesio mokymas

Norime, kad mūsų vaikai būtų draugiški, mandagūs ir malonūs, mokėtų dailiai elgtis svečiuose ir neverstų raudonuoti pietaujant restorane.

Praktiniai patarimai, kaip mokyti vaikus mandagumo:

• Skatinkite tyrinėti pasaulį. Savaime suprantama, kad mažylius būtina skatinti ieškoti, mokytis, išbandyti, susipažinti su savo aplinka ir plačiu pasauliu. Nereikėtų lįsti prie kitų žmonių staliuko, tačiau su jais pasisveikinti, linktelėti ar pamojuoti tikrai galima. Einant šaligatviu reikia nepamiršti pasitraukti į šoną, kad pavyktų prasilenkti su priešais einančiu žmogumi.
• Gerbkite vyresnius. Šiuolaikinis auklėjimo modelis koncentruojasi į vaiką, kaip asmenybę ir savarankišką žmogų, moko jį pastovėti už save, drąsiai reikšti mintis, žinoti ir ginti savo teises. Priminkite vaikui, kad būtina atsistoti į kambarį atėjus seneliams, svarbu pro duris praleisti auklėtoją ir mokytoją, gavus skanėstų pirmiausiai pasiūlyti vyresniems.
• Būkite dėmesingi kitiems. Vaikai turi suprasti, kad dėmesys ir draugiškas bendravimas būtinas ne tik jiems, bet ir kitiems žmonėms. Net ir pačių mažiausių galima paprašyti padėti šeimos nariams, draugams ar mokytojams.
• Kontroliuokite emocijas. Įsiaudrinę ir daug įspūdžių turintys vaikai yra linkę šūkauti, pertraukinėti, tujinti suaugusiuosius, o supykę jie gali imti kelti balsą, perdėtai piktintis. Mokykite vaikus tinkamai reikšti emocijas.
• Gerbkite aptarnaujantį personalą. Sakoma, kad žmogaus elgesys su aptarnaujančiuoju personalu geriausiai parodo jo tikrąjį veidą - iš tiesų mandagūs ir draugiški žmonės su padavėjais, valytojais, vairuotojais ir pan. Mokykite vaikus gerbti visus žmones, nepriklausomai nuo jų profesijos.
• Laikykitės etiketo svečiuose. Namuose vaikučiai dažniausiai gali truputį savivaliauti - kraustyti žaisliukus, išberti kaladėles, nubėgus į virtuvę pasiimti obuolį iš vaisių indo ar savarankiškai apsilankyti tualete. Paaiškinkite vaikui, kad atėjus į svečius reikia nusirengti, paklausti šeimininko, kur galima pasidėti viršutinius drabužius ir batukus, palaukti, kol būsite pasodinti ir t.t. Leiskite vaikui pasitreniruoti - sutarkite su bičiuliais, kad apsilankysite su vaiku ir jį apmokysite.
• Prašykite leidimo. Savarankiškumo ugdymas ir mokymas pačiam priimti sprendimus yra labai svarbus nuo pat mažumės, tačiau pagarbos suaugusiems įskiepijimas - tiesiog būtinas. Mažyliui paprašius leidimo nepamirškite jo pagirti, patikinkite, kad jis pasielgė teisingai, kad nepamirštų ir kitą kartą vėl atsiklausti tėvelių ar kitų suaugusiųjų. Žinoma, reikėtų nepamiršti, kad pagarba turi būti abipusė, tad, norėdami pasiskolinti vaiko žaislą ar pieštukus taip pat paprašykite jo leidimo.
• Netyčiokite. Patyčių kultūra mūsų visuomenėje yra labai stipriai įsišaknijusi, o šaipytis bei žeminti kitus pradeda jau patys mažiausieji. Deja, tačiau šį labai bjaurų ir aplinkinius skaudinantį įprotį vaikai perima iš mūsų. Pasistenkite atsikratyti šio bjauraus įpročio ir neperduokite jo savo vaikams! Mokykite vaikus įžvelgti gražius dalykus, pasakyti komplimentą, pagirti. Parodykite vaikučiui, kad teta įsisegė dailią sagę, o tėtis švariai nusiskuto, priminkite jam, kad gražu pagirti aplinkinius.

Ko reikėtų vengti drausminant vaikus

Fizinės bausmės ir psichologinis smurtas

Per didelės, vaiko amžiaus ir gebėjimo ištverti neatitinkančios bausmės ir drausminimai verčia vaiką patirti neteisybės jausmą ir net norą kerštauti. Pasak psichologės, fizinės bausmės ir psichologinis smurtas didina vaikų agresiją ir pyktį, ugdo autoriteto ir bausmės baimę, tačiau neugdo atsakomybės ir sąmoningumo. Tokios bausmės netoleruotinos ir neleistinos, o vaikai, patyrę bet kokios rūšies smurtą, dažniau ir patys jį naudoja, yra linkę į savidestrukciją, kaupia pyktį savyje arba išleidžia į išorę.

Vienareikšmiškai „beržinė košė“, kaip ir bet kokia kita smurto prieš vaiką forma, nesvarbu - fizinė (pvz., mušimas) ar psichologinė (pvz. įžeidinėjimas, menkinimas) yra netoleruotina ir neleistina. Kritika, pakeltas balso tonas ir vaiką žeidžiantys epitetai - taip pat netoleruotinos auklėjimo priemonės: „Jos vaiką žeidžia, menkina savivertę ir siunčia signalą, kad šaukdamas esi viršesnis už kitus, o tokią „privilegiją“ suteikia vyresnis amžius.“

Derybos be aiškių ribų

Auginti vaiką be disciplinos yra tarsi kepti pyragą lėkštėje - būtų naivu tikėtis, kad jis savaime iškeps gražios keturkampio formos ir dailiai iškilęs. Tėvų nustatytos ribos ir konkrečios taisyklės vaikui reikalingos kaip ta kepimo forma skystai tešlai.

Vienareikšmiškai su vaiku reikia tartis ir derėtis, privaloma išklausyti jo nuomonę, tačiau galiausiai vaikas turi žinoti, kad vis dėlto „paradui” vadovauja mama ir tėtis. Vaikas nesijaus saugus, jeigu jam bus užkraunama per didelė atsakomybė dėl bendrų šeimos sprendimų, nors tėvams ir atrodys, kad tai tarimasis, leidimas vaikui dalyvauti svarbiuose šeimos sprendimuose. Vaikas nesijaus saugus, jeigu jam bus visada leidžiama rinktis - kartais jam tiesiog reikia žinoti, kad yra taip ir ne kitaip. Vaikui reikia žinoti, kad iškilus sunkumams mama ir tėtis visada žinos ir pasakys kaip elgtis, nelaukdami jo pamąstymų ar sprendimų. Derybos vienareikšmiškai reikalingos, jos lavina vaiko gebėjimą laviruoti ir racionaliai siekti užsibrėžto tikslo, tačiau jos turėtų turėti aiškias ribas.

Jeigu niekaip neišeina susitarti su trejų metukų Jonuku ir nusprendžiama „ai, tegul, išaugs”, kai Jonukui bus trylika, tai padaryti bus dar sunkiau, nebent ir tada jis „ai, išaugs”. Skirtumas tik tas, kad Jonukas, pripratęs ginčytis, neims ir probleminėse situacijose staiga nepradės tartis. Vaikas nėra palepinamas, kai mama apsimeta, kad nemato netinkamo vaiko elgesio („Aai, svarbu ne su juo elgiasi negražiai”). Vaikas nuskriaudžiamas, nes vietoje mylinčios mamos pamokymo, ateity gauna skaudesnes gyvenimo, atsitiktinių aplinkinių pamokas. Jei nuo mažens vaikui transliuojama informacija: „Tegul kiti traukiasi, tu elkis kaip nori“ - šį modelį nuo jaunų dienų jis gerai įvaldys ir naudos kaip priimtiną. Kai stebimės vairuotojais, keliuose negerbiančiais kitų, kai stebimės pirkėjais, sunkiai gebančiais tolerantiškai išlaukti savo eilės - pastebėkime save ir savo vertybes.

Patarimai, kaip tinkamai drausminti vaiką

„Svarbiausia, tėvams mokėti valdyti savo emocijas ir elgtis adekvačiai“, - paklausta, kaip tinkamai drausminti vaiką, sako psichologė. Pasak jos, protingiausia yra nusiraminti ir imtis apgalvotų veiksmų, o prireikus ir vaikui drąsiai pasakyti, kad jums reikia laiko nuspręsti, kaip priimti jo netinkamą elgesį. „Tik tinkama, logiška bausmė gali būti pamokanti. Drausminimo priemonės turi būti retos ir teisingos, kad vaikas apgalvotų savo poelgius, pasirinkimo rezultatus“, - teigia psichologė. „Vaikas turi suprasti, kad klysti - žmogiška, todėl leiskime jam tai daryti ir išmokti nenuleisti rankų“.

Turite liautis manyti, kad bet kokiomis aplinkybėmis privalote rasti tinkamiausius žodžius ir priimti geriausius sprendimus. Patarimuose apie vaikų auklėjimą mums nuolat kartojama, kad svarbiausia yra nuoseklumas. Bet mes visi esame tik žmonės. Mums būna gerų dienų, kai turime begalę kantrybės, kad ramiai ir tvirtai nustatytume apribojimą nemandagiai besielgiančiam vaikui. Bet pasitaiko ir blogų dienų, kai prarandame savitvardą. Tačiau ir šių blogų dienų neturėtume gėdytis, nes jos suteikia galimybę parodyti savo vaikams pavyzdį, kaip atsiprašyti ir atsilyginti prasikaltus. Nėra lengva įtikėti, kad vaikai gali ko nors išmokti be skausmo ar gėdos. Kai tik pradedate vietoj bausmių taikyti pasekmes, dažnai jūsų balso tonas gali skambėti kaip kaltinantis.

„Šeimoje augant vaikui, kartu kaip asmenybės turi augti ir tėvai. Išmokti kalbėtis ir išgirsti, suprasti, laiku sudrausminti ir nubrėžti reikiamas ribas - sunkus ir atsakingas darbas, tačiau jis ugdo vaiką ir brandina asmenybę. Todėl asmeninis tėvų pavyzdys yra svarbiausia ir įtaigiausia auklėjimo priemonė kiekvienam vaikui“, - įsitikinusi psichologė.

Tikėtina, kad namie vaikas pyksta, todėl tuo metu aiškinti gyvenimo tiesas nėra jokios prasmės - jis paprasčiausiai negirdi. Vaikams sunku ir stipriai jausti, ir aiškiai girdėti vienu metu (beje, lygiai taip pat ir su pozityviomis emocijomis). Praėjus pykčiui (o pykti irgi reikia leisti - tai prigimtinė mūsų visų teisė) su vaiku pasikalbama. Trumpai ir konkrečiai: “Reikia gražiai draugauti su vaikais (bendra taisyklė), praleisti mergaites (konkreti situacija), jei nepraleisi - mergaitės ant tavęs pyks ir nedraugaus (pasekmė)”. Vaikas išklausė, išgirdo, užtvirtinama - pasiūloma grįžti vėl į kiemą ir toliau gražiai žaisti (paskatinamas norimas elgesys pozityvu).

tags: #apie #drausme #vaikams

• kaip atpažinti laikysenos sutrikimus
• sužinokite, kaip saugiai vartoti vaistažoles vaikams
• Kaip pasireiškia pirmieji nėštumo simptomai
• Vaikiškų pledų mezgimo schemos
• darželio „Pažinimo medis“ požiūris į ugdymą