Naujo kūdikio atėjimas į šeimą - tai viena itin aktuali vaikų auginimo tema, dažnai poetiškai vadinama vyresnėlio nukarūnavimu. Nors neretai didžiausias dėmesys skiriamas vyresnio vaiko paruošimui, jo emocijoms ir priėmimui, ne mažesnė sumaištis vyksta ir tėvų, o ypač mamų širdyse. Ką reikia žinoti, planuojant, laukiant ir gimdant antrąjį vaikelį, pataria psichologė, trijų vaikučių mama Karolina Tarnauskienė ir gydytojas ginekologas doc. Egidijus Jakiūnas.
Kiekvieną kartą sulaukus tokio klausimo Karolinai kyla nevalingas šypsnis, prisimenant savo pačios patirtis. Nėra vieno išskirtinio amžiaus, kada yra geriausia, tačiau atsakant į klausimą - argumentų, koks galėtų būti skirtumas, yra visokiausių. Tai yra labai individualus dalykas, priklausantis nuo daugybės faktorių. Jei vadovausime Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, tarpas tarp gimdymo ir kito nėštumo turėtų būti nuo 18 iki 60 mėnesių, tai yra nuo pusantrų iki penkerių metų.
Fiziologiškai yra manoma, kad geriausias skirtumas yra 3-4 metai, nes per tiek laiko moters kūnas atsigauna, bet tuo pačiu nespėja pamiršti pirmosios gimdymo patirties, todėl gimdymas turėtų būti lengvesnis. Konkrečiu atveju viskas labai priklauso nuo to, kaip praėjo pats nėštumas, gimdymas, ar buvo komplikacijų, kiek moteris žindė krūtimi ar buvo darytas Cezario pjūvis. Po jo pakartotinis nėštumas tikrai neturėtų būti anksčiau nei po pusantrų metų, kad būtų saugu pagimdyti natūraliais gimdymo takais.
Kita vertus, kuo vėliau moteris gimdo, tuo sąrėmių kokybė prastesnė. Gimda yra raumuo, kuris laikui bėgant pavargsta ir dirba nebe taip gerai, kaip ankstyvoje jaunystėje - gimdos raumenys praranda savo jėgą. Tad jeigu moteris antrą kūdikį gimdo po 3-5 metų, tikėtina, antras gimdymas bus sklandesnis ir greitesnis, negu gimdytų praėjus keliolikai metų. Kiek kitokia situacija yra vyresnio amžiaus moterims, kai kyla klausimas, ar dėl amžiaus po pusantrų metų moteris apskritai galės pastoti. Anksčiau nei po trejų metų gimdyti rekomenduojama toms mamytėms, kurios pirmąkart gimdė būdamos vyresnio amžiaus, tarkime, 38-40 metų. Joms rekomenduojama antrąkart pastoti kuo greičiau dėl kelių priežasčių: kuo vyresnė moteris, tuo sunkiau natūraliai pastoti, tuo didesnė vaisiaus apsigimimų tikimybė ir sunkiau natūraliai pagimdyti.
Esminis dalykas - savo viduje išieškoti atsakymų, ar aš tikrai noriu to vaikelio, ar yra kažkokie kiti motyvai, kurie sukelia jausmą, kad norisi dar vieno kūdikio. Auginant vaikelį dažnai gyvenime atsiranda vienodumas, rutina, vidinė tuštuma. Ir tada natūraliai ateina mintis, kad gal aš čia kažko naujo noriu. Į naujus namus nepersikraustysiu, į kelionę dabar neišvažiuosiu, tai dar vieno vaikelio noriu! Bet svarbu suvokti, kad tas pokytis su vaikeliu gali būti visai ne tai, ko mes iš tikrųjų tikimės. Dažnai įtaką padaro ir aplinkos poveikis, klausimai, kada gi tas antras vaikelis, bet psichologė Karolina skatina atsisukti į save ir atsakyti sau į klausimus, kas iš tikrųjų vyksta su mumis, ar tikrai turime erdvės pakviesti antrąjį vaikelį į šeimą, ar esame pakankamai pailsėję, turintys jėgų.
Ar pirmas, ar dešimtas nėštumas, kiekvienas būna kitoks. Nebūtinai lengvesnis ar sunkesnis. Kiek tenka bendrauti su moterimis, dažnai pastebime, kad kiekvienas nėštumas yra skirtingas. Su pirmuoju mes tarsi sulėtėjame, daug skaitome apie vaikelio atėjimą, gimdymą, kūdikių priežiūrą ir panašiai, na, o su antru mes dažnai nebeturime tokios prabangos sulėtėti, išjausti to nėštumo, tiek daug ruoštis. Daug ką jau ir taip žinome iš pirmojo vaiko auginimo, dėl to labai dažnai moterys pameta save tarp rutinos ir antro vaikelio laukimo. Dėl ko vėliau gali ištikti gedėjimo jausmas, kad va, nėštumas jau į pabaigą, arba baigėsi, o mes net nespėjome legaliai pailsėti.

Iš tiesų vaisiaus judesius pakartotinai gimdysiančios moterys pajunta anksčiau. Jos jau žino, kaip judesiai turi atrodyti, kaip juntami, žino, ko tikėtis ir laukti. Dar vienas skirtumas - anksčiau pasimato pilvukas, nes pilvo raumenys jau nebūna tokie tvirti, kokie buvo iki pirmojo nėštumo. Bet tai nereiškia, kad gimda ar pilvas greičiau auga. Taip yra dėl pilvo raumenų tonuso pasikeitimo. Dėl pykinimo ir vėmimo tokių rimtų pastebėjimų nėra. Jei pykino vieną nėštumą, didelė tikimybė, kad pykins ir per antrąjį.
Antrojo nėštumo metu mes grįžtame į pirmojo nėštumo patirtis. Grįžtame į tas skaudžias patirtis, jei kažkas nutiko negerai, jaučiamės apvogtos, įskaudintos, jei kažkas vyko ne pagal planą. Ir tada, kai nutinka antras nėštumas, sugrįžta ta įtampa, baimė patirti tai, ką patyriau pirmojo metu. Kas įsirašo į mūsų kūnišką patirtį, antrojo gimdymo metu tie dalykai gali iškilti į paviršių, todėl reikėtų tą emocinį krūvį išnešti į paviršių dar iki antrojo gimdymo.
Gimdymo patirtis yra beprotiškai jautri - mes apsinuoginame ne tik fiziškai, bet absoliučiai visaip. Mes neprislopiname savo emocijų, turime atsipalaiduoti, visiškai viskuo atsiduoti gimdymui. Ir jeigu pirmoji patirtis traumavo - antrojo metu galime pasigydyti gaunant tai, ko negavome anksčiau. Ką mes gydytume du metus terapijoje - tą galima pagydyti antrojo gimdymo metu. Labai svarbu apsvarstyti aplinkybes, kurias sukontroliuoti gimdymo metu yra mūsų valioje - galbūt pasirinkti kitą įstaigą ar personalą, kuris bus palankesnis, galbūt išmokti kaip paruošti kūną gimdymui, ko nepadarėme pirmojo metu.
Knygose rašoma, kad mes turime vyresnėlį paruošti. Ir gerai, kad mes apie tai galvojame. Nes, jei gimus antrajam, mes imsime pirmagimį atskyrinėti staiga, tai jam gali būti sunku bei jautru, tuomet jis tikrai jausis nukarūnuotas. Šioje situacijoje labai svarbu atsigręžti į savo šeimą individualiai ir atsakyti į klausimus, ar visi tie anksčiau išvardinti dalykai, kuriuos suskubame daryti, yra mūsų pasirinkimai, o ne kitų įtaka, ar tikrai tai tinka mūsų šeimai, galiausiai ar tikrai tinka mūsų vaikui, nes vaikų jautrumas irgi labai skirtingas.
Pokyčiai reikalingi, bet geriausia būtų, kad jie įvyktų taip, jog net nepasijustų - švelniai, pamažu. Kad nebūtų kardinalių, stiprių kontrastų. Pirmagimio atskyrimas, deja, vis tiek įvyks. Pati motinystė juk ir yra apie tai, kad mes visą laiką pamažu vaiką paleidinėjame. Kuo mama sveikiau vaiką paleidinėja jį augindama, tuo mažesnis kontrastas jaučiasi atsirandant antram vaikeliui. Mama turėtų būti tarsi saugumo uostas. Vaikas gali nutolti tiek, kiek reikia, bet svarbu, kad žinotų, jog visada yra kur sugrįžti.
Dar labai svarbus dalykas, kalbant apie pokyčius - mamos resursai. Mamoms kyla kaltė dėl to, kad kažko nepadarė, nes jai tuo metu trūko resursų padaryti tą pokytį. Labai svarbus sąmoningas sustojimas ir pripažinimas pačiai sau, kad aš suprantu, kas būtų geriau ateityje, bet šiuo metu aš tiesiog negaliu. Grįžtant prie pokyčio vyresniam vaikui, jis priima tą pokytį su tokia emocija, kokią jam ištransliuoja tėvai. Todėl šioje vietoje labai svarbu jaustis ramiai, pasitikėti savimi, pasitikėti vaiku, kad mes gebame tai išgyventi, kad jis veda mus į gera, ne į bloga. Su pokyčiu mes augame, didėjame - taip įkvėpti ir save, ir vaiką.
Psichologė pastebi, kad į pirmąjį susitikimą mes žiūrime kaip į labai didelį, reikšmingą įvykį, kuris nutiks pirmą kartą, bet čia reikėtų suprasti, kad kaip pirmagimis priims antrąjį vaikelį priklauso ir nuo to, kokį santykį jis turi su tėvais - kaip jam leidžiama dalyvauti antrojo vaiko laukime. Vaikas visas situacijas patiria per tai, ką patiria tėvai. Jei jie jaus įtampą, pasimetimą - jis taip pat jaus nerimą. Vyrauja patarimų, kad reikia dovanėlių, kad vyresnėlis nesijaustų nuskriaustas, bet svarbu, kad pirmagimis jaustųsi lygiai tiek pat svarbus, kiek buvo iki šiol dėmesio prasme, o ne dovanų. Kad nuo dabar nebūtų 100 procentų viskas dėmesys tik leliukui.
Mama irgi staiga tą vyresnėlį kitomis akimis pamato, vaikas pasidaro didelis, tada ir reikalavimai jam gali atsirasti didesni, nes galvojame, kad va, čia naujagimis, juo rūpintis dabar reikia, o pirmagimis su savo poreikiais gal gali palaukti... Tačiau reikėtų nepamiršti, kad nors kontraste su naujagimiu pirmagimis atrodo didelis, bet psichologiškai tai jis vis dar mažas, per naktį iš tiesų juk nesuaugo. Prisiminkim, kokį santykį turėjome, kai vaikas buvo vienas, ir kartu įliekime į tą santykį ir kūdikį. Nes iš tikrųjų tai juk mažiukas ateina į tą mūsų jau susikurtą šeimą, mes jį priimame, apglėbiame rūpesčiu, jį turėtume pritaikyti prie to, kokie esame.
Gimus antram vaikui, mamą staiga gali ištikti nesupratimas, kur jos vieta - prie kurio vaiko eiti, kurio poreikis didesnis, kas aš pati per mama apskritai turiu būti. Dauguma pradeda matyti save kaip nepakankamą mamą, kuri nespėja paskui dabar jau du vaikus. Jausmų daug, o bejėgystės ypatingai.
Pirmas gimdymas - didžiulė nežinomybė tiek mamai, tiek gydytojams ginekologams. O štai antrasis bus labai panašus į pirmąjį, tačiau kūdikis pasaulį išvys greičiau ir sklandžiau. Taip byloja iš lūpų į lūpas perduodama liaudies išmintis. Ar tikrai? Kokie dar mitai sklando apie antrą gimdymą? Konsultuoja gydytojas ginekologas doc. Egidijus Jakiūnas.
Neretai išties antras gimdymas užtrunka trumpiau, tačiau ne dėl to, kad kitokie sąrėmiai. Tiek pirmąkart, tiek antrąkart gimdant sąrėmiai yra panašūs, tačiau antrąkart gimdant greičiau atsidarinėja gimdos kaklelis, gimdymo takai jau yra „praminti“, tad ir kūdikis greičiau išvysta pasaulį. Vis dėlto ne visoms gimdyvėms galioja ši taisyklė, mat antro gimdymo trukmė priklauso nuo to, po kiek metų moteris ryžtasi vėl pastoti.
Jeigu moteris antrą kūdikį gimdo praėjus keliolikai metų nuo pirmo gimimo, antras gimdymas yra toks pats kaip ir pirmasis, mat gimdymo takai jau nėra tokie elastingi, kokie būna praėjus metams kitiems po pirmojo gimdymo. Gimdymo kokybei įtakos turi ir gimdyvės amžius, tarkime, jeigu pirmą kūdikį moteris gimdė būdama 25-erių, o antrą - 38-erių, antras gimdymas gali būti kaip tik sunkesnis jau vien dėl amžiaus.
Jeigu pirmagimis gimė atlikus cezario pjūvį, o antras gimsta natūraliai, antrojo gimimas yra laikomas pirmuoju gimdymu, mat gimdymo takai dar nėra patyrę, kas tai yra natūralus gimdymas, ir gydytojai tokią gimdyvę laiko pirmakarte. Vis dėlto gimdymas nebūtinai bus sunkus. Ar moteris po pirmo cezario pjūvio įstengs antrą vaikelį pagimdyti natūraliai, labai priklauso nuo to, kodėl jai buvo taikyta operacija. Maždaug 80 proc. tokių moterų antrąjį kartą pagimdo natūraliai. Jei pirmą kartą užbaigiant nėštumą buvo panaudotos chirurginės replės, tikimybė, kad antrą kartą per makštį pagimdysite normaliai - didesnė nei 80 proc.
Klubai per gimdymą „nepasislenka“, dažniausiai gimdyvės taip mano, mat gimdydamos girdi, kaip traška klubų sąnariai. Dubuo nėra vien tik kaulinė struktūra, jis sudarytas ir iš sąnarių, kurie yra labai paslankūs ir leidžia kaulams judėti. Tad kai gimsta kūdikis, gali girdėtis sąnarių traškesys, kurį neretai moterys palaiko kaulų traškesiu. Nors neretai gimdžiusios moterys mano, kad po gimdymo pasikeitė jų klubai, tai mitas. Galbūt nėštumas pakeitė jų figūrą, bet tikrai ne gimdymas.
Iš tiesų rekomenduojama antrą kūdikį gimdyti praėjus 3 metams po pirmojo gimimo, nes per tą laiką visiškai atsinaujina organizmas. Kitaip tariant, praėjus šiam laikui antram kūdikiui ir pačiai mamai pakanka visų reikiamų mineralinių medžiagų bei vitaminų. Vis dėlto jeigu antras kūdikis gimsta anksčiau, dar nerodo, kad po gimdymo moteris bus išsekusi, neteks dantų, jai skilinės nagai ar lūžinės plaukai. Toks požiūris, ko gero, atėjęs iš senų laikų, kai nėščioji negalėjo kokybiškai maitintis. Na, o šiais laikais mityba yra gera, kiekviena antrą kartą besilaukianti moteris gali gerti vitaminų ir mikroelementų, kurie papildo jos organizmo atsargas. Tad antrą kartą gimdyti sveikai moteriai tiek po metų, tiek po trejų yra visiškai saugu.
Po gimdymo siuvama makšties gleivinė ir gimdymo kaklelis tuomet, jeigu jie yra kirpti arba plyšta. Juos susiuvus gimdymo takai atgauna pirminę padėtį. Kitaip tariant, siuvant yra grąžinama tokia anatomija, kokia buvo iki gimstant mažyliui. Reikia paneigti ir kitą vis dar populiarų mitą, kad po gimdymo gydytojas gali makšties gleivinę susiūti taip, kad pati makštis būtų platesnė arba siauresnė. Gydytojas doc. Egidijus Jakiūnas sako: „Tai, ko gero, negražus juokas, ir tiek. Makštis susiuvama, kad būtų kaip buvusi. Nieko kita padaryti nėra įmanoma“.
Pats gimdymas nėra skausmingesnis, tačiau labai dažnai mamos skundžiasi, kad po antro gimdymo žindydamos kūdikį jaučia kur kas stipresnį skausmą pilvo apačioje. Per pirmąsias savaites po gimdymo žindant susitraukinėja gimda ir kažkodėl po antro gimdymo ji susitraukinėja skausmingiau. Kodėl taip yra, neaišku. Skausmo išmatuoti nėra įmanoma, nes kiekvienas mūsų jį jaučiame kitaip, tačiau visada atrodo, kad tas skausmas, kurį jaučiame šiandien, yra stipresnis už anksčiau buvusį, mat pirmasis jau yra primirštas. Todėl ir sakoma, kad antras gimdymas yra skausmingesnis.
Kiekvienas gimdymas yra vis kitoks ir negalima teigti, kad jeigu pirmasis buvo sklandus, toks bus ir antrasis arba jeigu pirmas buvo komplikuotas, visi kiti gimdymai taip pat bus sunkūs. Gimdymas nėra kamuolio stūmimas per vamzdį - tai sudėtingas biomechanizmas, kai naujagimis turi laiku palenkti, atlošti, pasukti galvytę, petukus. Jeigu to nepadaro, prasideda komplikacijos ir būtina suteikti kvalifikuotą pagalbą, tarkime, atlikti cezario pjūvį. Vis dėlto išmokti gimdyti nėra įmanoma ir kad ir kurį kūdikį moteris gimdytų, tenka jai priminti, kaip kvėpuoti, kada stumti. Antrą kartą gimdančiosios jau nebijo, kad pražiopsos sąrėmius arba kad nesupras, kada prasideda gimdymas.
Gydytojas E. Jakiūnas atkreipia dėmesį, kad gydytojai labiausiai bijo trečio gimdymo. Tarp gydytojų sklando toks posakis: „Trečiasis? Lauk bėdos“. Atrodytų, kad jeigu pirmas ir antras gimdymas buvo sklandūs, trečiasis turėtų vykti tarsi iš pypkės, bet yra priešingai - vis pasitaiko kokių nors netikėtumų. Iki šiol niekas nesugeba paaiškinti, kodėl trečias gimdymas gali būti toks komplikuotas, tačiau visi medikai tai žino ir yra pasiruošę bet kokiems netikėtumams.

Lentelė: Vidutinė gimdymo laikotarpių trukmė
| Gimdymo laikotarpis | Pirmą kartą gimdančioms | Kartotinai gimdančioms |
|---|---|---|
| Atsidarymo laikotarpis | 10-12 val. | 6-8 val. |
| Gimdos kaklelio atsidarymas | ~1,2 cm/val. | ~1,5 cm/val. |
| Išstūmimo laikotarpis | Iki 2 val. | Iki 1 val. |
| Placentinis laikotarpis | Iki 1 val. | Iki 30 min. |
Gimdymas - fiziologinis procesas, kai išnešiotas vaisius (37-41 savaitės + 6 dienos), gimdos susitraukimų veikiamas, gimsta natūraliais gimdymo takais. Normalus fiziologinis gimdymas paprastai prasideda 280-ąją dieną (40-ąją nėštumo savaitę). Nėštumą palaiko ir gimdymą sukelia daug veiksnių: hormoniniai, biocheminiai, nerviniai, mechaniniai ir kt. Dabar aiškinama, kad gimdymą sukelia gimdos ir viso kūno biocheminiai, hormoniniai, nervų sistemos pokyčiai, sumažėjęs požievio ir galvos smegenų žievės jaudrumas. Nėštumo pabaigoje išsiskiria daugiau biologiškai aktyvių medžiagų, kurios skatina susitraukti gimdos raumenis. Nėštumo pabaigoje sumažėja progesterono, kuris slopina gimdos susitraukimus, be to, padidėja Ca2+ ir K+ jonų.
Artėjančio gimdymo požymiai:
Normalus gimdymas - kai pirmeiga pakaušio, vaizdas priekinis, pozicija pirmoji. Skiriami gimdymo biomechanizmo momentai:

Gimdymas vyksta naudojant dideles motinos organizmo energetines jėgas. Mažylio svoris yra dar viena gimdymo jėga. Ji gimdymui padeda tik tuo atveju, kai nukreipta į tą pačią pusę, kaip ir varomosios gimdymo jėgos.
Jau gilioje senovėje pastebėta, kad gimdymo metu keisti padėtį ir judėti gali būti naudinga, tai skatina gimdymo veiklą, sumažina nepatogumą gimdyvei, pagreitina gimdymą ar padidina įėjimo ar išėjimo plokštumos matmenis. Pati nepatogiausia ir sunkiausia moteriai yra horizontali gimdymo padėtis. Iki XVII a. vidurio moterys buvo skatinamos gimdyti stačiomis, vėliau Franko Maurieceau (1637-1709) pasiūlė gulimą padėtį (horizontalią), tvirtindamas, kad tokia padėtis patogi ir motinai, ir gimdymo priėmėjai. Dabar priimtiniausia gimdyti yra gulima (horizontali) ar pusiau sėdima padėtis. Pirmuoju gimdymo laikotarpiu stacionare gimdyvė gali naudotis dideliais kamuoliais, pagalvėmis, grikių lukštų maišais, vonia su vandeniu, kopetėlėmis ir kt., taip ji keičia padėtį ir sumažina sąrėmio skausmą.

Gimdymas yra sudėtingas procesas, skirstomas į tris pagrindinius laikotarpius, kurių kiekvienas turi savo ypatybių, ypač lyginant pirmąjį ir antrąjį gimdymus.
Atsidarymo laikotarpis prasideda reguliariais gimdos susitraukimais ir baigiasi, kai visiškai atsidaro gimdos kaklelis (10-12 cm). Pirmakartėms jis trunka 10-12 val., kartotinai gimdančioms - 6-8 val. Kadangi dabar vis dažniau vartojami skausmą malšinantys vaistai (epidurinė nejautra), atsidarymo laikotarpio trukmė gali būti dar trumpesnė. Skiriamos dvi atsidarymo laikotarpio fazės: latentinė (nuo reguliarių sąrėmių iki 4 cm gimdos kaklelio atsidarymo) ir aktyvi (nuo 4 cm iki visiško atsidarymo). Normaliai gimdos kaklelis atsidaro pirmą kartą gimdančioms - apie 1,2 cm per valandą, kartotinai gimdančioms - apie 1,5 cm per valandą. Atsidarymo laikotarpiu gimdyvės ir vaisiaus būklė nuolat stebima, siekiant užtikrinti saugumą.
Išvarymo laikotarpis trunka nuo visiško gimdos kaklelio atsidarymo iki vaisiaus gimimo. Pirmakartėms jis gali trukti iki 2 val., kartotinai gimdančioms - iki 1 val., nors įprastai trunka apie 20 min. Šiuo laikotarpiu gimdyvės padėtį rekomenduojama pasirinkti pačiai gimdyvei. Akušerė teikia rankinę gimdymo pagalbą, palaiko galvos palinkimą, plečia vulvos žiedą, prilaiko tarpvietę ir reguliuoja stangas. Gimdymas yra didelis ir sunkus fizinis darbas, o kūnas neįtikėtinai puikiai su tuo susitvarko.
Placentinis laikotarpis prasideda nuo vaisiaus užgimimo ir trunka iki placentos gimimo. Paprastai jis trunka iki 15 min. (95 proc. visų gimdymų). Pirmakartėms gali trukti iki 1 val., kartotinai gimdančioms - iki 30 min. Šis laikotarpis pavojingas dėl galimo pogimdyminio kraujavimo. Aktyvi placentinio laikotarpio priežiūra sumažina kraujavimo riziką iki 60 proc.
Po pirmojo gimdymo organizmas įprastai atsigauna per 6 savaites, o po antrojo gimdymo kaip tik gali prireikti daugiau laiko, kol gimdyvė visiškai atsigaus. Antrąjį vaikelį pagimdžiusios moterys gali pastebėti, kad pasiliko daugiau kilogramų, labiau išryškėjo strijos, susilpnėjo dubens dugno raumenys, išplatėjo klubai ir atsiskyrė pilvo raumenys (tai vadinama pilvo raumenų diastaze). Po antro ir daugiau gimdymų, maitinant kūdikį ir besitraukiant gimdai, kankina didesni pilvo skausmai, nes stipriau traukiasi gimda. Tolimesnis organizmo atsistatymas nepriklauso nuo to ar tai pirmas, ar antras gimdymas, atsistatymas labiau priklauso nuo to, ar spėjo moters organizmas atsistatyti po prieš tai buvusių nėštumų ir gimdymų.
Fiziologiškai pieno gamyba ir pats maitinimas daug lengviau vyksta po pakartotinio gimdymo, nes moteris jau žino, kaip tą daryti, ką daryti, jei vaikas neima krūties ir pan. Yra dalis moterų, kurios negali ar nenori žindyti, bet patarimas būtų kaskart į žindymą pažvelgti iš naujo: tai, kas buvo po pirmo nėštumo, buvo, o dabar galima vėl bandyti, konsultuotis su savo gydytoju, akušere, žindymo specialistais - ir maitinti krūtimi savo naujagimį tikrai pavyks.
Gydytojas E. Jakiūnas sako, kad jam atrodo, kad vyrai per visus gimdymus elgiasi vienodai. Tie, kurie mėgsta vadovauti, vadovauja, aiškina žmonai, kada stumti, kaip gimdyti, kada prašyti nuskausminamųjų. O tie, kuriems kūdikio gimimas yra didžiulis stebuklas, verkia išvydę naujagimį, kad ir kelintas kūdikis - pirmas ar ketvirtas gimtų. Būna ir taip, kad vyrai panikuoja, tada moteris antrą kartą gimdyti atvyksta viena arba iš anksto susitaria su vyru, kad šis palauks už durų. Antrą kartą gimdanti moteris jaučiasi saugiau, nes ji žino, kad pagimdė kartą, pagimdys ir antrą, na, o vyrai, kuriems nelemta patirti paties gimdymo, visuomet jaučia nerimą - tiek dėl savo žmonos, tiek dėl kūdikio.

Iš ligoninės gimdyvė išrašoma tada, kai gerai jaučiasi, yra sveika ir kai naujagimio būklė stabili ir jį saugu išleisti namo. Dažniausiai visi naujagimiai yra sveiki, tačiau keliolika valandų reikia stebėti jų būklę: kaip auga svoris, ar nesivysto gelta ir pan. Lietuvoje dažniausiai 2-3 parą mama su kūdikiu yra išleidžiami namo, nors ir kelintą - pirmą ar trečią kūdikį gimdė.