Antanas Sniečkus: asmeninis gyvenimas, ryšys su Mira Bordonaitė ir politinė karjera
Lietuvos istorikas Vytautas Tininis A. Sniečkų įvardija kaip principingą, fanatiškai atsidavusią komunistinei idėjai ir bolševizmui asmenybę. Į politinę veiklą Antanas Sniečkus įsitraukė dar mokykloje, o 1917 m. revoliucijos įvykiai prisidėjo prie jo pažiūrų formavimosi - būtent po Vasario revoliucijos jis tapo bolševikų partijos rėmėju.
Pirmojo pasaulinio karo metais A. Sniečkus kartu su tėvais gyveno Rusijoje, Voroneže, kur klausėsi Vinco Mickevičiaus-Kapsuko ir Zigmo Angariečio kalbų. 1919 metais jis kartu su šeima grįžo į Lietuvą. Pats būsimas komunistų partijos vadas vėliau sakė: „Ypač gi mano simpatijos bolševikams sustiprėjo po liepos įvykių. Tada užsidaręs kambaryje prisiekiau Leninui būti jam ištikimu visą gyvenimą“.
Mira Bordonaitė - vienintelė gyvenimo meilė
1927 metais likimas suvedė du užsispyrusius komunistinių pažiūrų jaunuolius. A. Sniečkus Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete susipažino su pirmo kurso studente Mira Bordonaitė, kuri buvo žydų mokytojos dukra. „Kai susipažinau su Antanu, buvo jis man romantiška, paslaptinga būtybė“, - apie pirmąją pažintį rašė M. Bordonaitė.
Nors, kaip teigia V. Tininis, pirmoji pažintis A. Sniečkui didelio įspūdžio tikrai nepadarė. „Ta mergička lyg ir nieko, bet ji dviejų žodžių nepasako nesusikeikusi“, - skundėsi Sniečkus savo kolegai. Tačiau vėliau būsimieji sutuoktiniai susitikdavo daugiausia dėl partinių reikalų, M. Bordonaitė buvo A. Sniečkaus padėjėja, rengdavo pogrindinę spaudą ir tapo jo ryšininke. Taip pamažu darbiniai santykiai peraugo į dviejų jaunų žmonių prisirišimą ir meilę.
„Technikinė sekretorė“ ir bendražygė
M. Bordonaitė buvo asmeninė Antano partinė pagalbininkė-ryšininkė ir sekretorė, kurią lietuviai saugumiečiai vadino Sniečkaus „technikine sekretore“. Pora susituokė 1936 metais, tačiau dėl A. Sniečkaus persekiojimo santuokos neįregistravo iki pat 5-ojo dešimtmečio pabaigos. Beje, registruodami santuoką jau sovietų Lietuvoje, Mira Bordonaitė pasiliko savo mergautinę pavardę.
Dukra Marija Sniečkutė savo atsiminimuose teigė, kad jos tėvai nebuvo ta sutuoktinių pora, kuri viešai rodė savo jausmus, bet juos siejo stiprus vidinis ryšys, pagrįstas abipuse pagarba, pasitikėjimu ir sutarimu pagrindiniais gyvenimo klausimais. Šeimoje buvo neginčijamas tėvo autoritetas, kurį mama visapusiškai palaikė, tačiau tai nereiškė, kad neturėjo savo nuomonės.
| Laikotarpis | M. Bordonaitės veikla |
|---|---|
| 1926 m. | Įstojo į pogrindinį Lietuvos komjaunimą. |
| 1930 m. | Įstojo į komunistų partiją. |
| 1953 m. | Baigė Aukštąją partinę mokyklą. |
| Nuo 1954 m. | Dėstė marksizmą-leninizmą Vilniaus universitete. |
Politinė karjera ir sovietinimas
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, A. Sniečkus buvo paleistas iš kalėjimo ir tuoj pat paskirtas Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriumi. Su kitais padėjo Sovietų Sąjungai aneksuoti Lietuvą, persekiojo Lietuvos Respublikos valstybės, politikos ir visuomenės veikėjus. Prasidėjus SSRS-Vokietijos karui 1941 06 pasitraukė į SSRS.
Buvo klusnus SSKP Centro komiteto nutarimų vykdytojas, pokariu rėmė ir skatino represijas, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui slopinimą, gyventojų trėmimus. Tačiau po J. Stalino mirties (1953) veikė savarankiškiau, labiau paisė Lietuvos interesų: palaikė lietuvių kėlimą į svarbiausius postus, naująją lietuvių inteligentiją, palankiau žiūrėjo į lietuvių kultūrą, švietimą.
Druskininkai buvo paskutinė A. Sniečkaus gyvenimo stotelė, jis mirė sanatorijoje „Lietuva“ 1974 metų sausio 22 dieną. Po A. Sniečkaus mirties, jo šeimai buvo paliktas medicininis, buitinis ir prekybinis aptarnavimas. O jo žmonai su vaikais buvo leista nemokamai naudotis vila Turniškėse bei kurortiniu gydymu.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
