Alvydas Šlepikas: „Vilko vaikų“ istorijos ir asmeninio gyvenimo atspindžiai kūryboje

Alvydas Šlepikas - išskirtinė asmenybė Lietuvos kultūros padangėje, žinomas kaip poetas, režisierius, aktorius ir scenaristas. Jo kūryba dažnai paliečia gilias istorines ir žmogiškąsias temas, o asmeninis gyvenimas, kaip ir daugumos menininkų, atsispindi kūrybiniuose ieškojimuose. Vienas ryškiausių ir skaudžiausių jo darbų, neabejotinai susijęs su vaikų tema, yra romanas „Mano vardas - Marytė“.

Alvydo Šlepiko biografija ir kūrybinis kelias

Alvydas Šlepikas gimė 1966 m. sausio 27 d. Videniškiuose, Molėtų rajone. 1984 m. baigė vidurinę mokyklą ir mokėsi Vilniaus 21-ojoje technikos mokykloje. Po studijų dvejus metus tarnavo sovietinėje kariuomenėje Kazachstane, o grįžęs kurį laiką dirbo šaltkalviu ir tekintoju gamyklose.

Kūrybinis kelias prasidėjo studijomis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur 1988-1994 m. įgijo dramos aktoriaus (1992 m.) ir dramos režisieriaus (1994 m.) specialybes. Jo vadovais buvo Dalia Tamulevičiūtė ir Rimas Tuminas. A. Šlepikas dirbo Vilniaus mažojo teatro, vėliau - Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriumi. Šiuose teatruose bei Kauno dramos teatre sukūrė ir režisavo spektaklių, tarp jų - spektaklį „Kalnuose mano širdis“ pagal W. Saroyan ir F. Dostojevskio „Juokingo žmogaus sapną“. Jis taip pat pastatė pjesę vaikams pagal savo ir Herkaus Kunčiaus pjesę „Dviejų karalysčių kaimas“ Nacionaliniame dramos teatre.

Nuo 1995 iki 1999 m. redagavo savaitraštį „Literatūra ir menas“, vėliau dirbo jo redakcijos darbuotoju. Kaip rašytojas debiutavo 1994 m. eilėraščių antologijoje „Svetimi“. A. Šlepikas yra daugelio pjesių ir dainų tekstų autorius, Lietuvos rašytojų sąjungos ir PEN klubo narys.

Jo kūryba buvo publikuota įvairiuose almanachuose, tokiuose kaip „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“ ir kiti. A. Šlepikas taip pat yra žinomas kaip draminių televizijos serialų, pavyzdžiui, populiariosios „Nekviestos meilės“, režisierius ir aktorius, bei komedijos „Patriotai“ (2016 m.) režisierius. 2017 m. Nacionaliniam diktantui buvo pasirinktas A. Šlepiko tekstas "Bedugnė".

„Mano vardas - Marytė“: „vilko vaikų“ skausmo istorija

Bene didžiausio žinomumo Alvydas Šlepikas sulaukė išleidęs romaną „Mano vardas - Marytė“. Ši knyga, kalbanti apie istorijoje pamirštus vilko vaikus - vokietukus, sujaudino daugelio skaitytojų širdis.

A. Šlepikas rašo, kad norėjo kalbėti apie pokario Prūsijoje išgyvenimo sąlygų beveik nebeturinčius vaikus, kuriuos jų mamos siųsdavo į Lietuvą dirbti ir elgetauti. Šią temą dabar vėl atranda ir kino industrija - šiųmetiniame Kino pavasaryje buvo galima pasižiūrėti vokiečių tos pačios temos versiją, Rick Ostermann filme „Vilko vaikai“. Tema išties verta dėmesio, nes, kaip teigiama, lengviausias būdas manipuliuoti žiūrovų emocijomis yra parodyti vaikų skausmą. O A. Šlepiko romane - visa knyga vien apie vaikus ir jų kančias.

Romano įspūdis stiprus, ypač dėl to, kad karas vaizduojamas iš neįprasto taško - mažų vaikų, kurie net nesuvokia, kas vyksta aplink. Jie tik vilkiukai, kurių instinktai verčia juos bet kokia kaina išgyventi. Dėl to skauda dar labiau, nes karo beprasmybė bado akis. Knygos pradžia pokario Prūsijoje sužavi detalumu: ant žemės pilamos bulvių lupenos, į sterbles nuo žemės jas griebia moterys, besijuokiantys kareiviai, išsprogdintas miestas, kurio pasieniais, besislapstydamos nuo kareivių, pas vaikus bėga motinos, ginklai, su kuriais ima žaisti vaikai... Visa tai suteikia stiprų ir spalvingą, tikrą vaizdą.

Romano „Mano vardas - Marytė“ populiarumas Lietuvoje ir užsienyje liudija jo reikšmę. Knyga Lietuvoje sulaukė daugelio leidimų ir buvo išversta į latvių, estų, vokiečių, lenkų, ukrainiečių, olandų bei baltarusių kalbas. 2016 metais ji buvo išrinkta į prestižinio Lenkijos konkurso „Angelus“ finalinį etapą, pelnė Lietuvos rašytojų sąjungos, Jono Marcinkevičiaus, Metų suaugusiųjų knygos ir Patriotų premijas. 2018 m. A. Šlepikas už šį romaną gavo ir Georg Dehio premiją Vokietijoje.

Literatūrinė romano „Mano vardas - Marytė“ analizė

Nepaisant temos svarbos ir gilaus paveikumo, romanas sulaukė ir kritikos dėl literatūrinės raiškos. Kai kurie skaitytojai pastebi, kad vaizdiniai, kurie knygos pradžioje sužavi detalumu, knygai įpusėjus ir veiksmui persikėlus į Lietuvą, ima blėsti. Kritikuojamas ir kalbos pasirinkimas, kartais per daug kasdieniškas. Nors suprantama, kad „aukštąja lietuvių kalba“ gerų romanų dažnai neparašysi ir kalbai reikia gyvumo, literatūriškumo tekstui kartais pritrūksta.

Ypač iš skaitymo išmuša vadinamasis „sienų griovimas“, kai autorius netikėtai kreipiasi į skaitytoją, pasakodamas trečiuoju asmeniu, pavyzdžiui: „Heinsas laiko užpuoliką prispaudęs prie žemės. Tai berniukas. Heincas jo nepažįsta, tačiau mes juk žinome, kad tai mažasis Hanselis, į kurį, einantį per Nemuno ledą, šaudė rusų kareiviai“. Tokios akimirkos, anot kritikų, sunaikina kūrinio magiją ir išmuša skaitytoją iš vėžių.

Pats autorius knygos pabaigoje atskleidė, kad knyga pirmiausia buvo kurta kaip filmas, scenarijus. Tai, deja, jaučiama beveik kiekviename skyriuje ir šiek tiek gadina įspūdį. Pavyzdžiui, frazės kaip „Iš virtuvės girdėti Stasės ir Elzės balsai. Renatė verkia įsikniaubus į pagalvę“ beveik nieko nekeitus gali būti įklijuotos į scenarijų. Tokių gabalėlių netrūksta, ypač antroje knygos pusėje, lyg autorius būtų kiek pavargęs versti scenarijų knyga ir palikęs, kaip yra. Vis dėlto, knygos įvertinimas dažnai būna aukštas (pvz., 8.5/10), pabrėžiant 10 balų už temą ir idėjas, ir 7 balus už literatūrinę raišką ir kalbą. Knyga rekomenduojama istorinių romanų mylėtojams ir, šiaip - visiems.

Štai keletas „Mano vardas - Marytė“ leidimų ir vertimų detalių:

Alvydo Šlepiko asmeninis gyvenimas ir šeima

Alvydo Šlepiko asmeninis gyvenimas taip pat sulaukė viešumo. Po 30 metų santuokos, kurioje pora užaugino du sūnus, A. Šlepikas išsiskyrė su pirmąja žmona Irena. Skyrybų prašymas pasiekė Vilniaus apylinkės teismą, o santuoka buvo nutraukta abiejų sutuoktinių sutarimu. „Skiriamės draugiškai, vaikai jau užauginti“, - tuomet nedaugžodžiavo A. Šlepikas.

Po ketverių metų, 2023 m. rugpjūčio 26 d., rašytojas, režisierius Alvydas Šlepikas (57 m.) vedė savo mylimąją, literatūros festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ projektų vadovę ir poeto Sigito Gedos dukrą Uršulę Gedaitę. Šią džiugią naujieną socialiniuose tinkluose pranešė rašytoja Akvilė Kavaliauskaitė, linkėdama jiems didžiausios laimės. Tai yra antroji A. Šlepiko santuoka.

Kiti Alvydo Šlepiko kūriniai ir apdovanojimai

Be romano „Mano vardas - Marytė“, A. Šlepikas yra išleidęs poezijos knygas „Taika tavo kraujui“ (už kurią 1998 m. gavo Zigmo Gėlės premiją) ir „Tylos artėjantis“, taip pat novelių rinkinį „Lietaus dievas“ (už kurį 2004 m. jam paskirta J. Lindės-Dobilo premija). Visai neseniai autorius išleido naują poezijos knygą „Mano tėvas žūsta“, kurioje išreiškia vaikystės ir artimųjų ilgesį.

Jo kūryba buvo ne kartą įvertinta įvairiomis literatūros ir kino premijomis:

• 1996 m. - literatūrinė „Varpų“ premija už eilėraščius.
• 2006 m. - trumposios prozos festivalyje „Imbiero vakarai“ pelnė salono „Balta varna“ premiją.
• 2008 m. - P. Cvirkos literatūrinė premija už novelių knygą „Lietaus dievas“.
• 2008 m. - Lietuvos kino ir televizijos kino apdovanojimas „Sidabrinė gervė“ už geriausią TV filmą bei geriausią scenarijų „Nekviesta meilė“.
• 2012 m. - trumposios prozos festivalyje „Imbiero vakarai“ pelnė Jurgio Kunčino premiją.
• 2016 m. - Antano Vaičiulaičio premija už geriausią novelę „Violončelė“.

Alvydas Šlepikas ir toliau aktyviai kuria, praturtindamas Lietuvos kultūrą tiek literatūros, tiek kino ir teatro srityse.

tags: #alvydas #slepikas #vaikai

• V. Bladykaitės-Wilson patirtis
• apie lyties planavimo metodus
• Kaip išsaugoti poros ryšį su vaiku
• Išmokos šeimoms Lietuvoje
• Kelmės klebono elgesys