Ali Baba ir Keturiolika Plėšikų: Senoji Rytų Pasaka apie Likimą ir Sumanumą

Ali Baba ir 40 plėšikų - sena rytietiška istorija apie du brolius, kurie labai skirtingi savo būdu. Vyresnysis - godus, turtingas ir pasipūtęs, o jaunesnysis - vargingai gyvenantis, tačiau teisingos ir gailestingos sielos žmogus.

Istorijos pradžia: Du broliai ir stebuklinga ola

Labai seniai viename Persijos mieste gyveno du broliai, vardu Kasimas ir Ali Baba. Kasimas vedė pačią, turėjusią didelę krautuvę ir gražų gabalą žemės, ir jis tapo turtingu ir žinomu mieste žmogum. Ali Baba vedė pačią tokią pat vargšę, kaip jis pats, ir gyveno menkoj triobelėj. Visas jo turtas buvo trys asilai, su tais gabeno iš miško malkas į miestą ir stūmėsi šiaip taip.

Kartą Ali Baba nukeliavo į mišką, prisikirto malkų, kiek galėjo panešti jo asilai, tik galvą kilst - aukštai ore dulkių debesys slenka artyn į tą pusę! Įsižiūrėjęs geriau, pamatė pulką raitų vyrų, greitai jojančių į mišką. Neabejodamas, kad čia kokie plėšikai, jis pametė savo asilus ir vienu akimirksniu įsliuogė į didelį šakotą medį. Iš čia, pasislėpęs už tankių lapų, jis galėjo matyti viską, kas darėsi. Plėšikai prijojo tiesiai prie to medžio ir nušokinėjo nuo arklių. Ali Baba suskaitė - jų buvo lygiai keturios dešimtys. Kiekvienas pririšo savo arklį už pavadžio prie medžio. Paskui jie nukilojo nuo arklių tokius sunkius maišus, jog Ali Baba nei kiek neabejojo, kad tie maišai buvo pripilti aukso ir sidabro. Plėšikų viršininkas su maišu ant pečių priėjo prie uolos šalia to medžio, kur buvo pasislėpęs Ali Baba, ir sušuko: „Sesamai, atsiverk!" Tuojau uolos durys atsivėrė. Viršininkas su savo visais vyrais įėjo į vidų, ir durys vėl užsivėrė. Ten jie užbuvo ilgokai. Tuo tarpu Ali Baba glūdėjo prisispaudęs prie medžio, drebėdamas iš baimės, kad kuris iš jų nepastebėtų jo ten tupint.

Pagaliau durys atsidarė, ir plėšikai pradėjo lįsti laukan. Kai visi buvo išlindę, viršininkas vėl sušuko: „Sesamai, užsiverk!" Durys vėl užsivėrė. Plėšikai atsirišo arklius ir nujojo savo keliu. Ali Baba gerokai palaukė tam medy, kol raitelių nebebuvo daugiau matyti ir girdėti. Paskui atsargiai nulipo žemėn, dairydamasis į visas puses, priėjo prie tos uolos ir ištarė žodžius, kur buvo girdėjęs iš plėšikų viršininko: „Sesamai, atsiverk!" Durys tuojau atsivėrė, ir jis įėjo į vidų. Šviesa krito pro mažą langiuką, iškaltą uoloj iš viršaus. Visas vidus buvo užverstas brangių audimų ritiniais, šilkų skaromis ir margais patiesalais, o aukso ir sidabro tiesiog krūvos gulėjo. Tas baisus turtas buvo priplėštas per daugelį metų. Tik įėjo Ali Baba į vidų, durys pačios užsivėrė, bet jos vėl atsivėrė, kai jis ištarė tą stebuklingąjį žodį. Tada jis atsivedė savo asilus ir tiek apkrovė juos maišais su auksu, kiek jie galėjo panešti. Kad kas nepamatytų, ką jis gabena, maišus apdėjo žabais. Sugrįžęs namo, sunešė maišus į pirkią, užsikišo duris ir papylė auksą žemėj.

Išvydusi tokį turtą ir išgirdusi istoriją apie keturiasdešimt plėšikų, pati begal apsidžiaugė ir šoko skaityti auksą, dėdama vieną pinigą prie kito. - Mesk tą darbą,- tarė Ali Baba: - tu niekados taip nesuskaitysi tų pinigų! Aš iškasiu duobę, ir juos paslėpsime, baisu taip aikštėj laikyti. - Tiesą kalbi, vyreli,- atsakė pati,- bet man rūpi žinoti, kiek čia turim dabar pinigų. Kol tu kasi duobę, aš lėksiu pasiskolinsiu saiką, ir sužinosime. Nieko nelaukdama, ji nubėgo pas vyro brolį Kasimą, gyvenusį netoli nuo jų. Kasimo nerado namie, paprašė jo pačios paskolinti saiką trumpai. - Gerai, kiek tik nori! - tarė Kasimo pati. Ji išėjo paieškoti saiko, bet jai parūpo, kokius javus gali seikėti toks suskis Ali Baba. Ji truputi padegutavo saiko apačią, galvodama, kad seikėjant prilips tų javų koks grūdelis. Ali Babos pati sugrįžo namo, pastatė saiką žemėj, kur buvo prisibarstę pinigų, ir ėmė seikėti auksą. Pabaigus seikėt, Ali Baba iškasė duobę, ir kol jis slėpė pinigus, jo pati parnešė paskolintą saiką atgal, nepastebėjusi, kad vienas auksinis pinigėlis buvo prilipęs prie degutuoto dugno. Parneštą saiką Kasimo pati tuojau apžiūrėjo ir nemaža nustebo, radusi apačioj prilipusį auksinį pinigą. - Kas čia gali būti? - kraipė ji galvą.- Ali Baba žarsto auksą su saiku! Iš kur jis tiek gavo? Kai sugrįžo vyras, ji ėmė kalbėti: - Kasimai, tu laikai save turtingu, bet Ali Baba daug turtingesnis už tave. Jis neskaito savo pinigus, kaip tu darai, bet pilsto su saiku! - Ir parodė auksinį pinigą, rastą prilipus prie saiko apačios. Kasimas ne tiktai nesidžiaugė brolio laime, bet iš pavydo negalėjo per visą naktį akių sumerkti.

Godumo kaina: Kasimo tragedija

Kitą rytą dar prieš saulės tekėjimą nuėjo pas brolį, parodo jam auksinį pinigą, gautą iš pačios, ir sako: - Ali Baba, tu dedies neturtingas, o, žiūrėk, pinigus pilstai su saiku! Sakyk, kiek turi tokių pinigų, kur buvo prilipęs prie vakar paskolinto saiko apačios? Iš tų žodžių Ali Baba suprato, kad Kasimas ir jo pati bus suuodę apie jo rastus pinigus, todėl, nieko neslėpdamas, jis apsakė broliui, kaip netikėtai užtikęs plėšikų landynę ir kur yra ta landynė. Paskui tarė: - Aš noriu tą lobį su tavim broliškai pasidalinti. Ali Baba pasakė net žodžius, kuriuos reikia ištarti, norint, kad atsidarytų ir užsidarytų uolos durys. Kasimas daugiau nieko nebeklausinėjo brolio, bet sau nusprendė vienas pagriebti visą lobį.

Kitą dieną dar prieš auštant išsiruošė į kelionę su dešimčia mulų. Netrukus rado tą medį ir uolą, kur jam buvo sakęs Ali Baba. Priėjęs prie uolos, sušuko: „Sesamai, atsiverk!" - ir durys bematant atsidarė. Jam įėjus į vidų, durys vėl užsidarė. Mato godusis Kasimas - krūvos visokios gėrybės, visur žiba, visur gražu, o auksas tiesiog varva! Nieko nelaukdamas, prisipylė maišus aukso, užsidėjo ant pečių, kiek galėjo pakelti, jau eis laukan, tik iš to didelio džiaugsmo pamiršo žodį, kurį turėjo ištarti, kad atsidarytų durys, Vietoj „Sesamai, atsiverk!" jis sušuko: „Mieži, atsiverk!" - bet durys neklausė. Jis išminėjo paskui visų javų vardus, kuriuos tik žinojo, bet durys nei krust iš vietos. Visas išsigandęs, nutėškė žemėn maišus su auksu ir kaip koks beprotis ėmė lakstyti iš vieno urvo galo į kitą.

Apie pietus sugrįžo plėšikai prie savo landynės ir labai nustebo, pamatę tenai stovint dešimt mulų. Pasibaidę nuo tokios daugybės raitelių, mulai visi išlakstė po mišką. Tada viršininkas su savo vyrais nusėdo nuo balnų ir, paėmę kardus į rankas, priėjo prie durų. Viršininkas tarė: „Sesamai, atsiverk!" - ir durys ėmė vertis, Tik jos prasivėrė kiek, Kasimas, kuris iš arklių trinksėjimo buvo supratęs atjojus plėšikus, šoko laukan kaip tik gali, manydamas pasprukti, iš to smarkumo net parmušė viršininką žemėn. Bet vargšas negalėjo pabėgti, kiti plėšikai bematant jį užkapojo su kardais. Suėję į vidų, plėšikai rado prie durų Kasimo paliktus maišus su pinigais, bet negalėjo suprasti, kaip jis galėjo čia patekti. Kasimo kūną jie perkirto išilgai per pusę, vieną pusę prikalė prie vienos durų staktos, kitą - prie kitos, kad niekas kitas daugiau nedrįstų kelti čia kojos. Tai padarę, jie sėdo ant savo arklių ir nujojo, kur jiems reikėjo.

Mardžanos sumanumas ir plėšikų kerštas

Nesulaukusi vyro lig vakaro, pati labai susirūpino, nubėgo pas Ali Babą ir sako: - Brolyti, Kasimas anksti rytą išjojo su mulais į mišką ir dar negrįžo. Aš bijau, kad nebūtų atsitikusi kokia jam nelaimė. Ali Baba nebuvo toks žmogus, kad reikėtų daug prašyti. Kitą rytą jis susitaisė visus tris savo asilus ir iškeliavo į mišką ieškoti Kasimo. Prisiartinęs prie uolos, jis nustebo, pamatęs kruviną žemę. Nieko negaišdamas, jis nukabino jį nuo staktų, suvyniojo su ten rasta skara, uždėjo ant vieno asilo ir apklojo šakomis, kad nebūtų matyti. Ant kitų dviejų asilų užmetė maišus su auksu ir vienodai apdėjo žabais. Paskui paliepė durims vėl užsidaryti. Palaukęs miške, kol visai sutemo, sugrįžo jis į miestą niekieno nepastebėtas.

Namie apsakė savo pačiai visą atsitikimą ir jai paliko du asilus, kad nuimtų nuo jų maišus su auksu, o trečią su Kasimo kūnu nusivedė pas brolienę. Ali Baba atsargiai pasibeldė, vartus atkėlė gudri ir apsukri vergė Mardžana. Kieme nukėlė jis numirėlio kūną nuo asilo ir tarė: - Mardžana, tavo šeimininką nužudė plėšikai. Žiūrėk, kad niekam neišsiplepėtum! Mes turim jį palaidoti, lyg būtų pats numiręs. Dabar pašauk savo šeimininkę. Šeimininkė atėjo, ir Ali Baba jai pasakė visą tiesą. - Broliene,- ramino jis ją,- neraudok, tas nieko nepadės! Atsimink, niekas neturi žinoti, kad jis žuvo nuo plėšikų. Nesirūpink savo pragyvenimu, mano namuose visados rasi pastogę. Vargšė našlė nematė kito kelio, kaip sutikti su tuo. Nusišluostė ašaras ir padėkojo Ali Babai už jo gerą širdį.

Gudrioji Mardžana tuojau sumetė, ką reikia daryti. Dar tą patį vakarą aplakstė visus kaimynus ir pranešė, kad jos šeimininkas iš kelionės labai apsirgęs, dabar gulintis be žado ir vargiai bepagysiantis. Paskui nubėgo į vaistinę ir paprašė lašų silpnam ligoniui. Duodamas lašus, vaistininkas paklausė, kas apsirgęs jų namuose. - Oi! - atsakė sunkiai atsidususi Mardžana,- tai pats mano šeimininkas Kasimas! Nieko vargšas nebevalgo ir nebekalba. Visi matė Ali Babą ir jo pačią daug kartų per dieną lekiant į Kasimo namus, todėl kiekvienas, išgirdęs jo pačios ir Mardžanos griaudu verksmą, tuojau suprato, kas mirė.

Anksti kitą rytą, apsidengusi veidą šydu, Mardžana nuėjo pas kurpių, vardu Mustafą, gyvenusį toliau. Pirmiausia ji pasakė jam labą dieną ir, įspaudusi į delną auksinį pinigą, tarė: - Mustafai, prašom imti savo prietaisus ir eiti kartu su manim. Tik einant viena gatve leisk užrišti savo akis. Mustafas papurtė galvą ir atsakė: - Negaliu, bijau, kad čia nebūtų koks piktas darbas! Bet, įbrukusi į ranką kitą auksinį, Mardžana jį nuramino: - Nebus jokio pikto darbo. Eik su manim, nebijok nieko. Mustafas atsikėlė ir išėjo su Mardžana. Pasiekus tą gatvę, ji su skarele užrišo jam akis ir privedė prie Kasimo namų. Atrišo vėl akis įėjus į kambarj, kur gulėjo numirėlio kūnas. Tada ji tarė: - Mustafai, aš tave čia atvedžiau, kad susiūtum šito perkirsto negyvėlio kūną. Kai Mustafas baigė darbą, Mardžana davė jam dar trečią auksinį, paskui vėl užrišo akis, išvedė iš kambario ir palydėjo ligi tos vietos, kur pirmiau buvo užrišusi skarelę. Tuo būdu pašarvotas Kasimo kūnas buvo tą pačią dieną palaidotas. Kūną į kapus lydėjo Ali Baba ir Mardžana, o jo pati pasiliko namie ir visą laiką raudodama dejavo. To krašto papročiu, raudoti ir dejuoti jai padėjo susirinkusios į jos namus visos kaimynės. Nuo ko mirė Kasimas, niekas nei sapnuoti nesapnavo.

Kai sugrįžo tie keturiasdešimt plėšikų į savo landynę, neberado Kasimo kūno ir kartu daugybės aukso. - Mes susekti,-tarė jų viršininkas,- ir tikrai žūsime, jei nebūsime atsargesni. Vienas dalykas aiškus, kad tas mūsų užmuštas nenaudėlis tikrai mokėjo atsidaryti duris. Bet jo būta ne vieno. Turi būti ir kitas. Užmušėm vieną, neištruks ir kitas. Vienas iš jūsų eikit į miestą be ginklo, apsidaręs pirkliu, ir sužinokit vardą ir kur gyveno tas užmuštasis. Plėšikas, sutikęs atlikti tą darbą, persitaisė taip, jog niekas negalėjo jo pažinti. Iškeliavo dar naktį ir pasiekė miestą auštant. Viskas dar buvo uždarinėta, tiktai kurpius Mustafas, išsinešęs kėdę, sėdėjo prie savo pirkelės durų. Jis laikė rankoj ylą, norėdamas jau pradėti darbą. Plėšikas prisiartino ir pasveikinęs tarė: - Bičiuli, taip anksti pradedi darbą! Šiuo metu dar nelabai regėti siūti. - Matyti, tu nepažįsti manęs,- atsakė kurpius.- Tegu aš senas, bet akis turiu geras. Taip nekalbėtum, jei žinotum, kad aš labai neseniai susiuvau negyvą kūną tokioj vietoj, kur nebuvo šviesiau kaip dabar. Plėšikas labai apsidžiaugė greitai radęs žmogų, galėjusį jam apie tą jo reikalą ką papasakoti. - Negyvą kūną? - klausė jis, dėdamasis labai nustebęs.- Kam reikia siūti negyvam kūną? - O!-atsiliepė Mustafas,- tu nori, kad aš tau viską pasakyčiau. To niekados nesulauksi! Išgirdęs tuos žodžius, plėšikas išsiėmė iš kišenės auksinį pinigą, įdėjo į ranką Mustafui ir tarė: - Man nerūpi jokia paslaptis. Aš prašyčiau tik paėjėti truputį su manim ir parodyti namus, kur tu siuvai negyvą kūną. - Negaliu,- atsakė Mustafas,- ir pasakysiu kodėl. Kai aš buvau nuėjęs prie vienos gatvės, man užrišo ten akis ir tada nuvedė į tuos namus. - Bet,- sakė plėšikas,- tu turi atsiminti kelią, kuriuo ėjai užrištom akim. Dabar eik su manim, aš tau vėl užrišiu akis, mes eisim kartu ta pačia gatve ir tais pačiais pasisukimais. Eik, štai dar kitas tau auksinis! Prieš du auksinius kurpius negalėjo atsispirti. - Nemoku,- tarė jis,- gerai atsiminti kelią, kur mane vedė, bet jei tu taip labai nori, aš neatsisakau padėti. Eidamas tada su užrištom akim, aš visą kelią skaičiau žingsnius. Pasakęs tuos žodžius, Mustafas atsikėlė nuo kėdės ir nuėjo su plėšiku lig tos vietos, kur Mardžana buvo užrišusi jam akis. Čia plėšikas, paėmęs skarelę, vėl užrišo kurpiui akis ir ėjo kartu, laikydamas jį už rankos. Eidamas kurpius dabar vėl skaitė žingsnius. Kai suskaitė tiek žingsnių, kiek buvo aną kartą, jis tuojau tam daikte sustojo. Pasirodo, kurpius neapsirikęs atitiko tuos namus, kur pirmiau priderėjo Kasimui, o dabar gyveno Ali Baba. Prieš nurišdamas jam akis, plėšikas užrašė ant durų su kreida ženklą. Nurišęs jis klausė kurpiaus, kam pridera tie namai. Mustafas atsakė, kad jis gyvenantis kitoje miesto dalyje ir visai nežinantis, kieno jie. Matydamas nieko daugiau nesužinosiantis iš Mustafo, plėšikas padėkojo už sutrukdymą ir liepė grįžti prie savo pirkelės, o pats tiesiai nudrožė į mišką.

Netrukus Mardžana turėjo kažkokį reikalą išeiti į gatvę ir pastebėjo parašytą ženklą ant Ali Babos namų durų. - Ką tas ženklai reiškia? - galvojo ji.- Ar kokį piktą sumanymą prieš mano šeimininką, ar tik norėjimą pajuokuoti? Dėl visko reikalingas atsargumas, kad neatsitiktų kas negeras. Sulig tais žodžiais ji susirado kąsnelį kreidos ir parašė lygiai tokius pat ženklus iš abiejų savo namų pusių ant daugelio kaimynų durų. Tai padariusi, nieko nesakė nei šeimininkui, nei šeiminikei. Tuo tarpu tas plėšikas atvyko į mišką ir apsakė, kaip jam pasisekusi kelionė. Visi kiti džiaugėsi tuo pasisekimu, o jų viršininkas, pagyręs jį už gudrumą, tarė: - Draugai, mes neturime gaišti. Imam ginklus ir tuojau keliaujam! Į miestą eikim išsiskirstę, į krūvą susirinkim, kai reiks pulti kreida paženklintus namus. Taip plėšikai suėjo į miestą be mažiausio įtarimo, pasiskirstę po du ar tris vyrus. Tas plėšikas, kuris buvo rytą mieste, ėjo su pačiu viršininku gatve, kur stovėjo paženklinti Ali Babos namai. Kai jie priėjo pirmutinius Mardžanos paženklintus namus, plėšikas parodė juos, sakydamas, kad jau tie. Bet kai jie pažengė dar kelis žingsnius, viršininkas pamatė kitas taip pat paženklintas duris. Toliau jie rado dar ketverias ar penkerias duris su tais pačiais ženklais. Labai įtūžęs, viršininkas liepė pirmam savo patiktam vyrui pranešti kitiems, kad jie be reikalo sugaišę laiką ir visi grįžtų į mišką. Sugrįžus į mišką, viršininkas iš pykčio už suvedžiojimą liepė tam plėšikui nukirsti galvą, ir draugai bematant nukirto. Rytojaus dieną kitas plėšikas nukeliavo į miestą, susiieškojo tą kurpių, ir tas vėl nuvedė jį prie Ali Babos namų, kurių duris šį kartą paženklino raudona kreida. Bet netrukus Mardžana išėjusi pamatė tą ženklą ir tuojau tokiais pat ženklais išrašė visų kaimynų duris. Sugrįžęs pas savuosius, tas plėšikas pasigyrė savo gudriu padarymu, ir viršininkas ir visi kiti su tokiu pat atsargumu nuslinko į miestą. Viršininkas su vadovu nuėjo į gatvę, kur gyveno Ali Baba, bet atsitiko tas pat, kaip aną kartą. Tokiu būdu niekas negalėjo Ali Babai pakenkti, o plėšikų bandymai atkeršyti žlugo, patvirtindami, kad Ali Baba galiausiai nugalėjo keturiasdešimt plėšikų.

Istorijos kilmė ir kultūrinė reikšmė

Apie vargšą neturtingą Ali Babą, jo brolį Kasimą ir keturiasdešimt plėšikų, kurie prisiplėštą grobį slėpė stebuklingoje oloje, europiečiai išgirdo XVIII a. pradžioje prancūzų kilmės Rytų kultūrų tyrinėtojo ir vertėjo Antuano Galano (Antoine Galland) dėka. Pagal vieną iš versijų, A. Galanas rėmėsi originaliu rytietišku pasakos variantu, kurio neišliko, pagal kitą - tyrinėtojas, kuriam buvo gerai pažįstama Rytų kultūros dvasia, pats sukūrė istoriją apie Ali Babą.

Šioje knygoje aprašyti nuotykiai iliustruoti prancūzų dailininko Albero Robidos (Albert Robida, 1848-1926) piešiniais. A. Robida, gimęs XIX a. viduryje, buvo įvairiapusė asmenybė. Tėvai tikėjosi jį tapsiant teisininku, tačiau Alberą labiau traukė laisvoji kūryba, todėl jis pasirinko dailininko kelią. Per savo ilgą kūrybinį gyvenimą A. Robida buvo žinomas ne tik kaip dailininkas. Jis rašė romanus, pagal turinį šiek tiek panašius į Žiulio Verno (Jules Verne) kūrybą. Be to, A. Robida pasižymėjo futurologo talentu: jis išpranašavo vaizdo telefonų, televizijos, dujokaukių, dangoraižių, realybės šou atsiradimą ir dar daugelį kitų dalykų. A. Robida istorijos tėkmėje liko žinomas tik kaip puikus savamokslis dailininkas. 12 metų jis iliustravo savo paties įkurtą žurnalą „La Caricature".

Knygoje yra žinomų arabų pasakų: „Aladinas ir stebuklinga lempa" ir „Ali-Baba ir keturiasdešimt plėšikų" klasikiniu vertimu garsaus filologo Michailo Salje (1899-1961). Michailas Salje - pirmasis ir vienintelis Rusijoje, kuris vertė pasakas „Tūkstantis ir viena naktis" iš originalo kalbos. Šiame rinkinyje pateiktas tekstas vaikams, kurį prisitaikė pats vertėjas. Perskaitykite istorijas apie drąsų Aladiną, kuris su stebuklinga lempa keičia savo likimą, ir apie išmintingą Ali-Babą, nugalėjusį keturiasdešimt plėšikų. Prabangių iliustracijų, kurias sukūrė Irina Petelina, skaitytojai bus perkelti į Rytų pasaulį.

„Vakaro pasaka“: Ali Babos istorija radijo eteryje

„Vakaro pasaka“ kviečia pasinerti į stebuklingą pasakų pasaulį kiekvieną vakarą, siūlydama tiek mažiems, tiek dideliems klausytojams gražiausias pasaulio tautų pasakas, klasikų kūrinius bei šiuolaikinių užsienio ir lietuvių rašytojų knygas vaikams. Pasakas skaito žinomi šalies aktoriai. Klausytis pasakų kviečiame darbo dienomis 20.05 val.

Radijo pasakos archyvas

tags: #ali #baba #ir #keturiasdesimt #plesiku

• Atsiliepimai apie BIBS čiulptukus
• Gyslainės rezginio cistos: išsami informacija tėvams
• kur švęsti vaiko gimtadienį gamtoje
• kaip pasikeitė Jurgitos Jurkutės gyvenimas gimus dukrai
• Kaip paskatinti vaiką valgyti