Valdemaras Vytautas Čarneckis: Diplomatas, Tėvynės Patriotas ir Tremtinys
Valdemaras Vytautas Čarneckis (1893 m. sausio 9 d. Pajiesys, Marijampolės apskritis - 1942 m. lapkričio 4 d. Sverdlovskas) - viena ryškiausių tarpukario Lietuvos asmenybių, diplomatas, politikas, vyriausybės narys, kurio gyvenimas susiejo valstybės kūrimo, tarptautinio pripažinimo ir tragiškos laisvės netekties istorijas.
Gimė girininko Antano Čarneckio ir ūkininkaitės Juzės Gegužinskaitės šeimoje. 1903 m. baigė Mockavos pradžios mokyklą ir 1911 m. Suvalkų gimnaziją. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje dirbo Vilniuje Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1916 m. mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenės inžinierių brigadą, karininku išsiųstas į frontą.
1917 m. gruodžio 2-4 d. Rovne vykusio Rusijos kariuomenės Pietvakarių fronto lietuvių karių suvažiavimo išrinktas jo vadovaujamas Atskirosios armijos lietuvių karių vykdomasis komitetas pradėjo rūpintis, kad būtų suformuotas Lietuvių atskirasis batalionas.
1918 m. grįžo į Lietuvą, 1918 m. lapkričio mėn. kooptuotas į Lietuvos Tarybą. Su A. Stulginskiu organizavo Lietuvių karo pabėgėlių grąžinimo komisiją. Nuo 1918 m. gruodžio 26 d. iki 1925 m. rugsėjo 25 d. dirbo įvairiuose ministrų kabinetuose: buvo Finansų ministerijos valdytojas, užsienio reikalų ministras.
1925-1939 m. ėjo nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Italijoje pareigas. Jo ilgametės diplomatinės karjeros nuopelnų sąraše - dalyvavimas sprendžiant dvišalius Lietuvos-Lenkijos santykius, misija Jungtinėse Amerikos Valstijose ir jos rezultatas - Lietuvos pripažinimas de jure.
1939-1940 m. užsienio reikalų ministerijos Teisių ir administracinio departamento direktorius.
1940 m. dirbo LTSR maisto pramonės liaudies komisariate.
1941 m. birželio 14 d. NKVD suimtas, išvežtas į Sverdlovsko lagerius. 1942 m. spalio 17 d. Ypatingojo pasitarimo nuteistas mirti, lapkričio 4 d. sušaudytas.
2000 m. Kaune prie namo V. Putvinskio g. 49 atidengta memorialinė lenta su bareljefu. 2016 m. Kaune ant pastato Gedimino g. taip pat atidengta memorialinė lenta.
Šeima ir asmeninis gyvenimas
Valdemaras Vytautas Čarneckis gimė girininko Antano Čarneckio ir ūkininkaitės Juzės Gegužinskaitės šeimoje. Jo tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Šeimoje augo keturi sūnūs ir dukra. Tėvas buvo apsiskaitęs, todėl vyriausiąjį sūnų Praną išleido mokytis į Plungės žemės ūkio mokyklą, kurioje įgijo agronomo specialybę.
Dirbdamas Lietuvos atstovybėje Vašingtone, V. Čarneckis sutiko savo būsimą žmoną, Amerikos lietuvę Eleonorą Šaltenytę. Ji turėjo ne mažiau turtingą visuomeninio darbo patirtį, buvo komunikabili ir prie dalyvavimo įvairiuose renginiuose pripratusi. Eleonora tapo nepamainoma vyro pagalbininke visuomeninėje veikloje. Garsėjusi savo elegancija ir svetingumu, ji aktyviai dalyvavo įvairiuose priėmimuose ir pati juos organizuodavo.
Čarneckiai turėjo gausią šeimą - jiems gimė penki vaikai, beveik visi - užsienyje: Algirdas Jurgis Arvydas - Londone, Valdemaras Vytautas - Kaune, duktė Marija Eleonora Liučija ir jauniausi dvynukai Petras Gediminas ir Povilas Kęstutis - Romoje.
1932 m. šeimai pastatytus prabangius namus Kaune, dar tebegyvendamas Romoje, V. Čarneckis įgaliojo valdyti savo sesei Jadvygai, o savo bute apgyvendino sesers Aldonos šeimą.
1939 m., po 14 metų gyvenimo Romoje, šeima grįžo į Lietuvą. Kaune V. Čarneckis buvo paskirtas Teisių ir administracijos departamento direktoriumi.
Prasidėjus sovietų okupacijai, visa šeima 1941 m. buvo suimta savo namuose. Milicininkai ir enkavėdistai, ginkluoti šautuvais, iš namo išvedė buvusio Lietuvos pasiuntinio Romoje šeimą su mažais vaikais ir sutalpino į sunkvežimį. Atskirtas nuo šeimos, Valdemaras išvežamas į Šiaurės Uralą, o po pusantrų metų į Sverdlovsko kalėjimą, kur buvo sušaudytas. Jo žmona Eleonora, likusi su vaikais, septyniolika metų praleido Sibiro tremtyje, iš kurios sugrįžo atgal į Kauną.
Šeima iki šiol prisimena paskutiniuosius Valdemaro žodžius, ištartus išsiskiriant su šeima: „Lai gyvuoja nepriklausoma Lietuva“.
Jo sūnus Povilas su broliu dvyniu Petru gimė Romoje. Amžinybėn iškeliavo paskutinioji žinomo tarpukario Lietuvos diplomato Valdemaro Čarneckio atžala - sūnus Povilas. 2000 m. Kaune prie namo V. Putvinskio g. 49 atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulpt. Vytautas Narutis).
V. Čarneckis 2000 m. popiežiaus J. Jo žmona Eleonora mirė 1995 m., sulaukusi 97 metų. Palaidota Kaune, Panemunės kapinėse.
Diplomatinė karjera ir veikla Italijoje
Iki V. Čarneckio paskyrimo 1925 m. į Romą nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru, Italijoje mažai buvo žinoma apie Lietuvą. Naujasis pasiuntinys, anot istorikės Anelės Butkuvienės, padarė viską, kad italų spauda pradėtų rašyti apie mūsų šalį, kad italai ir įvairių šalių pasiuntinybės kuo daugiau sužinotų apie Lietuvą, taptų jos draugais.
Visada giedros nuotaikos, elegantiška, išsilavinusi, puikiai kalbėjusi trimis užsienio kalbomis E. Čarneckienė buvo laukiama viešnia garsiausiuose Romos aristokratų salonuose. Tai jos nuopelnas, kad Lietuva gana pigiai tais laikais įsigijo pastatą ambasadai Romos centre.
Italijoje dirbdamas pasiuntinys su žmona daug prisidėjo teikdami pagalbą čia studijuojantiems lietuviams, buvo įkurta draugija. Jos tikslas - burti Italijoje gyvenančius lietuvius, palaikyti tarp jų draugiškus santykius, ugdyti patriotiškumą ir teikti nariams moralinę bei materialinę pagalbą.
Tuo metu Čarneckiai susipažino su jaunu architektu Stasiu Kudoku. „Valdemarai, žinai, susipažinau su jaunu architektu, kuris dabar iš Lietuvos atvažiavo norėdamas čia pasitobulinti. Reiktų gal jam padėti? Gal galime pas jį užsakyti mūsų namų projektą?
Nutarę paremti jauną ir perspektyvų architektą, Čarneckiai sumanė paprašyti suprojektuoti jų namą Kaune. E. Čarneckienė aktyviai dalyvavo rengiant nuosavų namų projektą ir svajojo pro miegamojo langą matyti Prisikėlimo bažnyčią.
Čarneckių šeimoje išliko gyvas pasakojimas apie pirmąjį Eleonoros vizitą V. „Kai mama pradėdavo kam nors pasakoti apie tai, koks Kaunas buvo, ji prisimindavo vieną istoriją. Kada ji su tėte atėjo apžiūrėti sklypo būsimojo namo statybai, čia buvo toks purvynas, kad mama jame įklimpo ir paliko antbatį. Netrukus čia buvo pastatytas modernus trijų aukštų namas, kuriame įrengti penki butai.
Tremtis ir išgyvenimas Sibire
1941 m. birželio trėmimo tikslas: sunaikinti geriausias Lietuvoje du dešimtmečius ugdytas profesines grupes (karininkus, valstybės veikėjus, mokytojus, žurnalistus ir pan.) ir jų šeimas. "Genocido aukų vardyne" suregistruoti 14 595 žinomi 1941 m. birželio 14-18 d. tremtiniai, kurie pasiekė tremties vietas, ir beveik 3000 vyrų, atskirtų nuo šeimų ir patekusių į lagerius. Nežinomos 1,5 tūkst. dingusių be žinios birželio tremtinių pavardės.
Prasidėjus sovietų okupacijai, visa šeima 1941 m. buvo suimta savo namuose. Dabar Kaune gyvenančiam V. Čarneckio sūnui Povilui tą birželį buvo septyneri. "Gyvenome ten pat, kur ir dabar, - V. Putvinskio g. Brėško rytas. Pro kambario durų stiklą mačiau visuose kambariuose degančias šviesas. Mama, pravėrusi mūsų su broliu kambario duris, ramiu balsu paragino keltis ir rengtis. Kažkokia nepažįstama moteris darė kratą. Išgirdau tėvus kalbant, kad veš į Rusiją."
Jo sesuo Liučija Čarneckaitė-Jasiukevičienė, dabar gyvenanti Vilniuje, tremties dieną buvo trylikametė. Ji pamena mamą klausinėjus po butą vaikštinėjusių dviejų kareivių ir gerai lietuviškai kalbėjusio žydų tautybės komisaro, už kokius nusikaltimus juos išveža, bet atsakymo nesulaukė.
Šeima buvo susodinta į sunkvežimį, nuvežta į Kauno geležinkelio stotį. Ten V. Čarneckis buvo atskirtas nuo šeimos ir įlaipintas į kitą vagoną. Šią akimirką iš sunkvežimio matė jo žmona E. Čarneckienė. Savo atsiminimuose vėliau ji rašė, kad vyras, stovėdamas ant paskutinio vagono laiptelio, atsisuko į peroną ir sušuko: "Tegyvuoja Lietuva!" Šeima jo daugiau nebepamatė - V. Čarneckis buvo sušaudytas 1942 m.
E. Čarneckienė okupacijos pradžioje siūlė vyrui trauktis į Vakarus, tačiau jis kategoriškai atsisakė, aiškino nenorintis palikti nelaimės ištiktos Lietuvos. Šeima pateko į Altajaus kraštą ir iš karto buvo pristatyta prie sunkių darbų. Kad išmaitintų vaikus, E. Čarneckienė išmainė visą, ką tik buvo atsivežusi vertingesnio, į maistą ir kaliošus.
Istorikė Audronė Žemaitytė-Veilentienė yra užrašiusi žiupsnelį E. Čarneckienės prisiminimų iš tremties. Vienas užrašytų epizodų - itin iškalbingas. Barnaule, ant pečių nešdama pusmaišį morkų, E. Čarneckienė sutiko buvusio Lietuvos švietimo ministro Juozo Tonkūno žmoną. (Tonkūnai tarpukariu pas Čarneckius Romoje viešėjo per povestuvinę kelionę). Tonkūnienei pasiteiravus, kodėl Čarneckienė basa, ši paaiškino, kad batus iškeitė į morkas.
Iš Altajaus krašto Čarneckių šeima nuplukdyta prie Laptevų jūros ir išlaipinta tiesiai ant ledo. Kaip prisimena L. Čarneckaitė, į amžinojo įšalo žemę 1942 m. atgabenta apie 300 lietuvių, kuriems nebuvo pasiūlytas net stogas virš galvos. Tad pirmas naktis lietuviai nakvojo po apverstomis žvejų valtimis. Kaip prisimena Čarneckių atžalos, suaugusiųjų kojos kyšodavo lauke, buvo rugpjūtis, jau snyguriavo. Iki didžiųjų šalčių tremtiniai spėjo susiręsti jurtas.
Aristokratė E. Čarneckienė, lig tol beveik nepatyrusi sunkumų, amžinojo įšalo žemėje rodė stebėtiną ištvermę ir išradingumą, kovodama dėl savo vaikų gyvybės. Ji rinkdavo silkių galvas ir kaulus, susmulkindavo ir apibarsčiusi miltais iš jų kepdavo sausus blynus, kurie tomis sąlygomis buvo tikras skanumynas. Kaip ir tundroje sugautos pelės. Mat nusilpusios iš bado moters uždarbio, gaudant žuvis, pakakdavo tik duonai. Uždirbdavusieji daugiau, atiduodavo jos vaikams žuvų vidurius ir kaulus.
Ypač sunkūs buvo 1943-ieji. E. Čarneckienė stengėsi suteikti vaikams ir dvasinio peno. Povilas ir Liučija iki šiol neužmiršta Kūčių, kurias trylikai jurtoje gyvenusių vaikų surengė jų mama. Vaikai patys iš medžio drožė eglutę, pjaustė iš kartono žaislus, surado gabalą balto žvejų tinklo, žuvėdros sparnus ir su mama įrengė Betliejų, padariusį stulbinamą įspūdį jurtos gyventojams.
Porą metų ištvėrę Mastacho Myse, Čarneckiai pateko į Bykovo Mysą, kur dirbo vietiniame žuvų perdirbimo fabrike. Čia gyvenimo sąlygos buvo truputį žmoniškesnės. Petras ir Povilas pradėjo lankyti mokyklą, vyresnieji broliai dirbo žvejais, o dukrai Liučijai, puikiai klasėje nupiešusiai A. Puškino portretą, buvo leista mokytis Jakutske dailės mokykloje. Jakutske 1951 m. apsigyveno ir E. Čarneckienė su likusiais vaikais.
Po sunkios ligos mirė buvęs Arkties tremtinys, Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ narys, inžinierius Rimantas Pūtvis, Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio-Pūtvio vaikaitis. Tėvas Stasys Putvinskis-Pūtvis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, Vyčio kryžiaus V laipsnio ordino kavalierius, žemės ūkio ministras, 1942 m. mirė Gorkio kalėjime. Rimantas su motina ir dviem seserimis 1941 m. buvo ištremtas į Altajaus kr. 1942 m. šeima perkelta prie Laptevų jūros, į Bykov-Mys gyv.
Gimė 1933 m. Laukminiškių k., Kupiškio valse., Panevėžio aps. Sovietų okupacijos metu j ų vienkiemyj e prieglobstį rasdavo partizanai. Tai sužinoję okupantai ištrėmė tėvus ir seserį į Sibirą. Algimantas kelerius metus nuo gresiančios tremties slapstėsi ir suklastojęs asmens dokumentus 1952 m. įstojo į Vilniaus darbininkų jaunimo vakarinės mokyklos 9-ą klasę. Mokyklą baigė 1955 m.
D. Staugaitis gimė 1940 m. spalio 20 d. Alovėje, Alytaus rajone. 1941 m. jis su dar dviem broliais ir mama buvo ištremti į Sibirą. Iškentęs tremties prie Laptevų jūros siaubus ir šalčius grįžo 1959 m. į Lietuvą.1961 m. būsimasis gydytojas įstojo į Kapsuko gyvulininkystės ir žemės ūkio technikumą, kuriame įgijo zootechniko specialybę. 1971 m. jis baigė Kauno medicinos institutą. pačiais metais jis pradėjo dirbti Panevėžio ligoninėje gydytoju internu, o nuo 1972 m.
Gimė Palangoje. 1948 m. areštuotas, kaip pats minėjo „už nieką“. Juozui tada dar nebuvo 17 metu. ku: jis su draugais Palangos pušynėlyje rado karo laika vokišką šautuvą. Greitai apie radini sužinojo saugumas. Draugai buvo suimti ir varomi miesto gatėmis, užkabinus vienam iš jų tą ginklą ant kaklo. Jaunuoliai buvo žiauriai sumušti, tardomi Kretingos, po to Klaipėdos saugume. Juozas už nieko nežinojimą bei tylėjimą buvo nuteistas 10 m. lagerio.
Gimė Plungėje. 1948 m. ištremta į Buriatiją Mongoliją, Zaigrajevo r., Chara Kutulo gyv. 1957 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kubiliūnų k., Baisogalos aps., Radviliškio r.
Gimė Kelmės r. Petkiškių k. 1948 m. ištremta į Irkutsko sr. Ziminsko r.Į Lietuvą grįžo 1657 m. Gyveno Radviliškyje, sukūrė šeimą, užaugino sūnų. Dirbo Radviliškio ligoninėje Chirurgijos skyriaus vyresniąja medicinos seserimi.
Gimė Anykščių r., Paandrioniškio k., ūkininkų šeimoje. Motina Anastazija, tėvas Mykolas ir trys broliai Šermukšniai buvo Perkūno būrio partizanų rėmėjai ir ryšininkai. Netoli jų sodybos Vilkaraisčio miške buvo partizanų bunkeris, Šermukšnių šeima rūpinosi ten gyvenusiais partizanais, gamindavo jiems maistą ir teikdavo žinias. Juozas Šermukšnis 1947 m., eidamas 17-uosius, priėmė partizanų ryšininko priesaiką, bet po metų, 1948 m.
Gimė Jonavoje. Vytauto ir Elenos Pinkevičių šeimoje augo devyni vaikai: keturios dukterys ir penki sūnūs, Aldona iš jų buvo vyriausia. 1933 m. šeimai persikėlus į Alytaus miestą, Aldona ten baigė vidurinę mokyklą. Po to Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę. Rozalimo (Pakruojo r.) vidurinėje mokykloje dirbo mokytoja, mokymo dalies vedėja, vėliau Pakruojo žemės ūkio technikume dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.
Gimė Švėkšnos Vilkenų malūnininko Kazimiero ir Palmyros Toleikių šeimoje. Buvo vyriausioji. Tėvai išugdė didelį Aldonos darbštumą, pareigingumą, mokėjimą užjausti artimą. Ne viename LPKTS laikraio „Tremtinys“ numeryje, knygose tremties tematika, žurnale „Voruta“, Šilutės ir kitų rajonų laikraščiuose galėdavome skaityti profesionaliai paruoštus Aldonos straipsnius, reportažus iš LPKTS renginių ir kitomis progomis. Aldona mėgo fotografuoti.
Gimė Mažeikių r., Viekšnių mstl., vargonininko ir prancūzų kalbos mokytojos šeimoj e. Abu tėvai kilę iš žemaičių bajorų. Šeimoje augo trys seserys ir penki broliai. Agnietė studijavo Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete.
1935-2021 Gimė Anykščių r. 1942-1946 m. mokėsi Anykščių r. Dabužių pradžios mokykloje, 1946-1950 m. - Anykščių r. Kavarsko progimnazijoje. 1950 m. buvo areštuotas už pasipriešinimą okupacinei valdžiai, nuteistas 25 m. kalėti lageryje ir 5 m. tremtyje. Buvo kalinamas Mordovijos ir Omsko lageriuose. 1956 m. grįžo į Lietuvą. 1957-1966 m. gyveno ir dirbo Anykščiuose. Nuo 1966 m. apsigyveno Panevėžyje, dirbo Panevėžio „Lietkabelio“ gamykloje.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
