Ikimokyklinio amžiaus vaikams būdingas natūralus judrumas ir impulsyvumas. Tačiau kai kuriais atvejais šis aktyvumas tampa itin varginantis, o tėvai ir pedagogai susiduria su sunkumais valdydami tokią atžalą. Svarbu suprasti, ar vaikas tiesiog yra judrus, ar tai - aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADHD).

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADHD) - tai raidos sutrikimas, pasireiškiantis dėmesio išlaikymo sunkumais, išsiblaškymu, per dideliu aktyvumu ir impulsyvumu. Pagrindiniai požymiai reiškiasi trijose srityse, o simptomai turi būti pastebimi bent dviejose skirtingose aplinkose (pavyzdžiui, namuose ir ugdymo įstaigoje).
Manoma, kad šį sutrikimą turi apie 3-5 % vaikų, o berniukams jis diagnozuojamas dažniau nei mergaitėms. Svarbu pabrėžti, kad hiperaktyvumas nėra „auklėjimo spraga“, o greičiau biologinės kilmės būklė.

Dažnai „hiperaktyvumo“ sąvoka yra piktnaudžiaujama. Pagrindinis skirtumas - gebėjimas prisitaikyti. Jei judriam vaikui pasakius, kad reikia užbaigti darbą, jis susikaupia ir užduotį pabaigia, tai hiperaktyviam vaikui tai yra milžiniškas iššūkis. Hiperaktyvaus vaiko elgesys dažnai yra „nevaldomas“ vidinis poreikis, kurio jis pats negali kontroliuoti.
| Savybė | Judrus vaikas | Hiperaktyvus vaikas (ADHD) |
|---|---|---|
| Gebėjimas susikaupti | Gali išlaikyti dėmesį ilgiau | Dėmesys išlaikomas labai trumpai |
| Reakcija į taisykles | Paklūsta po paraginimo | Sunku laikytis taisyklių net norint |
| Veiklos baigimas | Dažniausiai užbaigia pradėtą darbą | Greitai meta veiklą ir griebiasi naujos |
Jei įtariate ADHD, diagnozę turėtų nustatyti specialistai. Svarbu suprasti, kad tikslas nėra „perauklėti“ vaiką, o padėti jam išmokti gyventi su savo sutrikimu. Štai keletas patarimų tėvams ir pedagogams:
Niekada negalima vaiko atskirti nuo ugdymo įstaigos vien dėl jo aktyvumo. Priešingai, jam reikia struktūrizuotos aplinkos ir specialistų pagalbos. Bendradarbiavimas tarp tėvų, pedagogų ir psichologų yra raktas į sėkmingą vaiko socializaciją ir jo originalumo bei kūrybiškumo atsiskleidimą.