Psichikos sveikata yra neatsiejama vaiko gerovės dalis, apimanti emocinę, psichologinę ir socialinę būklę. Ji daro didelę įtaką tam, kaip vaikas mąsto, jaučiasi ir elgiasi, padeda susidoroti su stresu, produktyviai mokytis ir dalyvauti bendruomenės gyvenime. Tačiau nemažai vaikų susiduria su įvairiais sunkumais, kurie gali turėti įtakos jų raidai ir gerovei. Šiame straipsnyje aptarsime aktyvių vaikų sunkumus mokykloje, hiperaktyvumo ypatumus, prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimą, regėjimo problemas ir pateiksime patarimus tėvams bei pedagogams, kaip padėti šiems vaikams.
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) yra neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdinga sunkumai sukaupti dėmesį, impulsyvumas ir hiperaktyvumas. Šie sunkumai trukdo vaikui jo kasdieniniame gyvenime. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas yra raidos sutrikimas, pasireiškiantis dėmesio išlaikymo sunkumais ir per dideliu aktyvumu. Šiam sutrikimui būdinga ankstyva pradžia dar vaikystėje, iki 12-os metų amžiaus, dažnai tęsiasi paauglystėje ir suaugusiame amžiuje. Vaikai, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADS), dažnai yra vadinami “sunkiais” vaikais. Hiperaktyvūs vaikai dažnai apibūdinami kaip „sunkūs“ vaikai: jie nuolat juda, triukšmauja, kalba, kai to daryti negalima. Tokie vaikai dažnai nenustygsta vietoje, jiems sunku ilgai išsėdėti, jie bėgioja ir laipioja, nors taip neturėtų elgtis, jiems sunku žaisti ar dalyvauti kitoje laisvalaikio veikloje, nesukeliant daug triukšmo, jie dūksta ar taip įsismarkauja, kad sunku nurimti, kai kas nors to paprašo. Natūralu, kad aplinkiniams neretai atrodo, kad tai neišauklėti ir išdykaujantys vaikai, nors dažniausiai taip nėra. Vis dėlto aplinkiniams jie lieka „nepatogūs“ vaikai.
Didelė dalis vaikų darželyje, mokykloje ar namuose išsiskiria savo neramiu, per aktyviu elgesiu. Įvairių autorių duomenimis, hiperaktyvių vaikų yra 3-5 proc. Toks aktyvumas, deja, yra griaunantis ir betikslis. Vaikai nesugeba užbaigti pradėtų darbų, jų dėmesį greit patraukia kiti dalykai.

Išskiriami trys pagrindiniai ADS tipai: hiperaktyvumo, nedėmesingumo ir kombinuotas - dėmesio koncentracijos simptomai kartu su elgesio sutrikimo simptomais. Manoma, kad vaikams, o suaugusiame amžiuje - vyrams būdingas hiperaktyvusis tipas, o moterims - nedėmesingumo tipas.
Dėmesio sutrikimai gali būti ne toks matomi kaip hiperaktyvumas ar impulsyvumas, bet tai paprastai ADS simptomai, kurie sukelia daugiausia problemų mokykloje. Klasėje, neatidūs vaikai, dažnai negali būti pakankamai ilgai sutelkę dėmesį, kad užbaigtų užduotis. Jie turi problemų sekti mokytojų nurodymus. Dėl koncentracijos sutrikimo vaikas negali išklausyti, kas jam sakoma (išklausyti instrukcijų). Jam sunku susikoncentruoti ties užduotimi, jis greitai pavargsta ir dėl to vengia atlikti užduotį. Kadangi ADS turintys vaikai nepasižymi dėmesingumu detalėms, jie negali suprasti detalesnių instrukcijų ir, kaip iš jų tikimasi, pagal jas atlikti užduočių.
Kai vaikui mokymosi procese reiškiasi dėmesio sunkumai, atliekant užduotis gali atsirasti aplaidžios klaidos, nes jam sunku pastebėti detales bei sunku išlaikyti dėmesį visos pamokos metu. Taip pat šie vaikai gali vengti užduočių, kurioms reikia ilgesnio dėmesio sukaupimo. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad vaikas nesiklauso, nesidomi kas jam sakoma.
Reiškiantis hiperaktyvumui, vaikas pamokoje gali dažnai muistytis ir nenusėdi vietoje, pavyzdžiui: judinti rankas ir kojas, sukinėtis. Taip pat šie vaikai savo elgesiu gali trukdyti kitiems, nes jiems yra sunku išbūti ramiai.
Reiškiantis impulsyvumui, vaikas gali dažnai sakyti dalykus neapgalvojęs, skubėti atsakinėti į klausimus bei daryti daug skubos klaidų. Šiems vaikams kyla sunkumų išlaukti savo eilės, todėl jie gali pertraukinėti kitus, komentuoti.

Darželyje ir mokykloje hiperaktyviems vaikams iškyla ir bendravimo su kitais vaikais problema. Labai judrūs vaikai dažnai nepritampa prie draugų, būna nepopuliarūs, vaikai nenori su jais žaisti, nes vaikai turi žinoti žaidimo taisykles ir jų laikytis, o hiperaktyvūs vaikai dažnai yra nekantrūs, negali sulaukti savo eilės, nekreipia dėmesio į kitus, nesilaiko taisyklių, nustatinėja savo taisykles, trukdo žaisti, todėl dažnai yra nepriimami ir nuo pat mažens izoliuojami, atstumiami, paliekami nuošalyje. Nenuostabu, kad patys vaikai dažnai jaučiasi nelaimingi, mažėja jų savivertė, didėja nerimas, nepasitikėjimas savimi. Tačiau hiperaktyvūs vaikai tikrai nori bendrauti su savo bendraamžiais, turėti draugų ir žaisti bendrus žaidimus.
Reikia nepamiršti, kad ir hiperaktyvūs vaikai, kaip ir kiti vaikai, turi nemažai teigiamų savybių. Išskiriami tokie teigiami jų bruožai:
Dažnai vaikai su ADS turi labai greitą orientaciją ir išreikštą kūrybišką mąstymą, kas padeda jiems būti išradingiems ir kurti naujas, įdomias idėjas. Jie gali būti bendraujantys, aktyvūs, ekstravertiški bei intuityvūs. Šie vaikai gali nukreipti savo energiją į sportą arba kitaip nei kiti vaikai, t. y. savo būdu, atlikti įvairius dalykus.
Auginti vaiką su ADS yra iššūkis tėvams, nes sunkumų kyla ne tik namuose, bet taip pat tėvai dažnai susiduria su vaiko atstūmimu kitose aplinkose (pvz., ugdymo įstaigoje, laisvalaikio erdvėse). Svarbu prisiminti, kad visi vaikai turi savo unikalius gebėjimus, talentus, stiprybes ir išskirtinumus, tik vaikams, turintiems ADS, reikia daugiau pagalbos mokantis įveikti gyvenimo sunkumus ir atskleisti savo potencialą nei ADS neturintiems. Tėvams, auginantiems ADS turinčius vaikus, padedant atskleisti jų gabumus, svarbu orientuotis į pozityvius aspektus ir vengti kritikos išsakymo.
Reikia nepamiršti ir bendraamžių. Juk vaikai nori bendrauti su vaikais, o ne tik su suaugusiais. Šiuo atveju suaugusiųjų vaidmuo taip pat didelis, jų užduotis - padėti susidraugauti arba bent užkirsti kelią patyčioms ir kitoms neigiamoms reakcijoms.
Šiandieniniame pasaulyje, kur technologijos ir skaitmeninės priemonės užima vis didesnę vietą mūsų kasdieniame gyvenime, vaikų regėjimo problemos tampa vis aktualesnės. Nors regėjimas yra esminė mūsų pojūčių sistema, leidžianti mums suvokti pasaulį, vis daugiau vaikų susiduria su regėjimo sutrikimais, ypač trumparegystė.
Pastaraisiais metais pastebėta, kad vaikų regėjimo blogėjimas sparčiai didėja. Tai daugiausia siejama su šiuolaikiniu gyvenimo būdu, kuris lemia nepakankamą laiko praleidimą gryname ore ir intensyvų dėmesį arti esančių objektų, tokių kaip ekranai ar knygos. Vaikai, praleidžiantys daug valandų žiūrėdami į telefonus, planšetinius kompiuterius ar kompiuterius, dažnai žiūri į artimus objektus mažesniu nei 20 cm atstumu. Tai sukelia akies prisitaikymą prie artumo, o ilgalaikis toks regėjimo režimas skatina akies ašies ilgėjimą, kas yra pagrindinė trumparegystės priežastis.
Nepakankamas laiko leidimas lauke yra dar vienas svarbus veiksnys, lemiantis vaikų regėjimo pablogėjimą. Tyrimai rodo, kad buvimas gryname ore yra itin svarbus siekiant apsaugoti akis nuo trumparegystės. Natūrali šviesa skatina tinklainės veiklą ir stabdo akies ašies ilgėjimą. Prastai apšviestose patalpose skaitymas ar kiti darbai padidina akių nuovargį ir gali paskatinti regėjimo sutrikimų progresavimą. Tinkamas apšvietimas yra būtinas norint sumažinti akių įtampą.
Vaikų regėjimo blogėjimas yra rimta problema, reikalaujanti skubaus dėmesio. Tinkamos prevencinės priemonės ir laiku atliekamos korekcijos gali žymiai sulėtinti regos pablogėjimą ir užkirsti kelią rimtoms komplikacijoms. Tėvams ir globėjams svarbu imtis aktyvių veiksmų, kad apsaugotumėte vaikų regėjimą.

Šiuolaikinėje technologijų eroje tėvai susiduria su vis didėjančiu iššūkiu - kaip įkvėpti vaikus aktyviai judėti, kai jų dėmesį nepaliaujamai traukia ekranai. Fizinis aktyvumas nėra vien tik būdas išeikvoti vaikų energiją - tai esminė jų sveikos raidos dalis. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja, kad vaikai kasdien turėtų užsiimti vidutinio ar energingo intensyvumo fizine veikla bent 60 minučių.
