Šilutės krašto scenos talentai ir teatro meno puoselėjimas
Pateiktoje medžiagoje nėra tiesiogiai nurodytų aktorių, gimusių Šilutėje. Tačiau joje išsamiai aprašomas ryškus Šilutės krašto kultūrinis gyvenimas ir išskirtinės asmenybės, kurios savo talentu praturtino šio regiono teatro sceną.
Aktorė Alma Rimkevičiūtė: atsidavimas Šilutės kameriniam dramos teatrui
Spalio 8 dieną prasidėjęs Šilutės kamerinio dramos teatro sezonas davė mintį pakalbinti aktorę Almą Rimkevičiūtę, kurios vaidyba, aistra teatrui, šilta ir spalvinga asmenybė žavi ne vieną jos talento gerbėją.
Kūrybinio kelio pradžia ir mokytojai
Alma gimė ir užaugo Panevėžio mieste. Jos auklė buvo prosenelė, kiekvieną rytą ją žadindavusi kvapą gniaužiančiu kepamų bandelių kvapu ir kas vakarą skaitydavusi pasakas ir legendas, gyvenimiškas istorijas, atsiminimus, kurie nuo mažumės lavino ir formavo būsimosios aktorės vaizduotę, požiūrį į ją supančią aplinką. Anot Almos, jos dvasiniu mokytoju buvo ir jos dėdė - Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Albinas Keleris, kuris ją dažnai vesdavosi į spektaklių repeticijas. Labiausiai mažąją menininkę pakerėjo vaidinimas „Sniego karalienė“. Būdama ketvirtoke ji pradėjo lankyti Panevėžio pionierių namų dramos būrelį, kuriam taip pat vadovavo aktorius A. Keleris. Ten vykdavo ne vien tik vaidinimai, o buvo tikros J. Miltinio mokyklos studijos, scenos kalbos ir judesio pamokos. Repeticijos vykdavo 3-4 kartus per savaitę, o, reikalui esant, šeštadieniais ir sekmadieniais. Svarbiausia tai, jog šventai tikėjo tuo, ką darė. Šalia vaidybos pamokų dar lankė ir šokių kolektyvą. Tad jau baigdama dvyliktą klasę tvirtai suvokė, jog teatras ir choreografija yra neatsiejami dalykai, kurie lydės ją visą gyvenimą.
Studijos ir pirmieji vaidmenys
Gavusi brandos atestatą, tą pačią vasarą ji tapo Klaipėdos muzikos akademijos studente. Kursą rinko gerai žinomas doc. Petras Bielskis, mokęs aktorinio meno ir režisūros subtilybių. Taip pat dėstė žinomi teatro aktoriai Vytautas Jasinskas ir Egidijus Kupčiūnas. Studijuodama Meno fakultete suvokė, kad aktoriaus profesija yra gana sudėtinga ir baigus mokslus bus sunku susirasti darbą, tačiau tikėjimas nugalėjo viską. Jau būdama antrakurse, gavo pirmąjį vaidmenį Inčiūros pjesėje „Vincas Kudirka“. Ji vaidino Valeriją (Kudirkos mylimąją). Spektakliui buvo siuvami rūbai, specialūs to laikmečio teatriniai kostiumai, daromas grimas. Alma prisimena, kad pirmasis išėjimas į sceną su profesionaliais aktoriais buvo labai sunkus: jautė didelę baimę, susijaudinimą ir įtampą. Žodžiai strigo gerklėje, tačiau po kelių sekundžių ji jau kalbėjo pakeltu balsu ir tapo Valerija… Studentavimo metai pralėkė tarsi ant sparnų ir, gavusi aktorės diplomą, nebejautė noro grįžti į gimtąjį Panevėžį. Todėl įsidarbino Klaipėdos dramos teatre. Tuo metu nebuvo laisvų aktoriaus etatų, tad kurį laiką teko padirbėti rekvizitininke, vėliau - režisieriaus asistente.
Gyvenimas ir kūryba Šilutėje
Gimus sūnui Nojui gyvenimas jai skyrė mamos vaidmenį ir po pusantrų metų Alma apsigyveno Šilutėje, įsidarbino teatre, kuriam tuo metu vadovavo Monika Plėvytė ir Sergėjus Paciukas. Naujas kolektyvas po truputį tapo jos šeima, o teatro scena - antraisiais namais. Pirmas jos suvaidintas vaidmuo Šilutės teatre buvo Gerda spektaklyje „Sniego karalienė“. Aktorei Almai visi vaidmenys yra brangūs. Ir draminiai, ir komediniai, ir vaikiškų spektaklių personažai. Kiekvienas vaidmuo atveria duris į naują pasaulį, praturtina naujomis patirtimis ir išgyvenimais. Teatras Almai yra šventovė, todėl ji visur stengiasi išlikti savimi: ir Šilutės, ir Kauno ar Vilniaus teatro scenoje. Nežiūrint kur vaidini, visur yra svarbus maksimalizmas, idealizmas ir tikėjimas tuo, ką darai. Jai labai patinka vaidinti aistringus, ryškius personažus. Kuo daugiau įvairių jausmų, tuo stipresni išgyvenimai, įdomesnis vaidmuo. Kad būtų galima tai patirti ir išgyventi, aktoriui reikia didelio užsispyrimo ir sunkaus, pasiaukojančio darbo. Juk teatras yra gyvybingas tiek, kiek yra gyvybingi ir patvarūs aktoriai.
A. Rimkevičiūtės požiūris į teatro misiją ir Šilutės kultūrinį potencialą
A. Rimkevičiūtei skaudu, kad teatras šiuo metu ne visada vykdo meninę ir kultūrinę misiją, o pasuka komercijos link, smunka meninis lygis ir žiūrovas tai pastebi. Todėl kartu su Šilutės kamerinio dramos teatro trupe visomis jėgomis stengiasi palaikyti kūrybinį pulsą, ieškoti gilesnių prasmių ir nenuvilti teatro gerbėjų. Yra labai svarbu išsaugoti monologą tarp teatro ir žiūrovo. Juk ir provincijos miestelyje gali gimti gražių dalykų. Tik jiems yra sunku įsiveržti į platesnes erdves. Dabar visuomenėje yra aktualus liguistas įvaizdžio formavimas. Skaudu, kad šiandien yra tiek daug vienadienių šou, kurie kainuoja brangiai, o tikrosios vertybės nustumtos į antrą planą… Almą žeidžia nuolatinis „centų skaičiavimas“, atsainus valdžios požiūris į menininkus ir posakis, jog teatras turi pats užsidirbti pinigų. Visame pasaulyje profesionalusis teatras yra remiamas. Ji nesupranta ir požiūrio, kaip aktoriumi gali tapti kiekvienas, neturintis specialaus išsilavinimo. Tai aktoriaus profesijos nuvertinimas. Tačiau Alma tiki, kad teatras susigrąžins lyderiaujančio meno pozicijas.
Alma teigia, kad jos žodyne nėra žodžio „nežinau“. Jis tiesiog nieko nereiškia. Taip arba ne. Ji yra labai atviras žmogus, nemėgsta melo, tiki žmonėmis ir to paties reikalauja iš jų. Nemėgsta vaidybos realiame gyvenime, yra tokia, kokia yra. Jos vaidyba baigiasi, kai nusivalo grimą, nusiima teatrinį kostiumą, uždaro duris ir atsiduria realiame gyvenime. Kaip ir visi, eina į parduotuvę, moka mokesčius, susitinka su draugais, bendrauja su sūnumi, žiūri filmus, skaito knygas, klausosi muzikos, žiūri į žvaigždėtą dangų, svajoja… Ji mano, kad neturi priešų. Jos supratimu, visi žmonės yra geri. Tik reikia pasistengti tai juose atrasti, o ne iš anksto kategoriškai stengtis juos sumenkinti, pakeisti arba atmesti. Jai patinka prancūzų posakis: „Jeigu pyksti, atsiprašyk“. Gal tai skamba juokingai, bet tame yra daug tiesos, todėl užsiplieskia tik kelioms minutėms, ne ilgiau. Nelaiko pykčio ir keršto, nes tai kenkia pačiai sau. Labai vertina draugus, nors jų daug ir neturi, bet jie yra tikri ir priima ją tokią, kokia yra ir niekada bėdoje nepalieka. Jos gyvenimo moto: nieko nėra neįmanomo. Pasaulis sukasi tik dėl meilės. Pats gyvenimas yra gyvenimo variklis… Vertina žmoniškumą, meilę, ištikimybę. Svajonę turi, bet negali jos atskleisti.
Almai patinka Johnny Depp ir jo vaidmenys filmuose: „Paslaptingas langas“, „Edvardas Žirkliarankis“. Taip pat vertina Nicolas Cage, Angelina Jolie, Bruce Willis, Renee Zelweger („Bridžitos Džons dienoraštis“), Russell Crowe („Poniutė kaime“). Mėgstamiausia citata iš E. M. Remarko „Triumfo arkos“: „Kiekviena meilė nori būti amžina ir tai yra jos amžina kančia…“.
Kai Alma atvyko dirbti į Šilutės teatrą, ji stebėjosi meno žmonių bendravimu, kultūrinio gyvenimo brandumu. Dailininkai, muzikantai, aktoriai turėjo savo nišą, kur galėjo susirinkti, pabendrauti, parodyti savo darbus. Senasis Šilutės teatras buvo tarsi šventovė, kuri visus suburdavo. Į festivalį „9 meno dienos“ susirinkdavo visa Šilutės kultūrinė visuomenė. Parodų salėje dailininkai eksponuodavo savo kūrybą, kuria galėdavo pasidžiaugti ir į spektaklį atėję žiūrovai. Alma mano, kad Šilutė, kuri šiemet yra Kultūros sostinė, turi pakankamai galimybių puoselėti savo kultūrą, iškelti ją į aukštesnį lygį. Tuo labiau kad šilutiškiams to reikia. Vargu ar daug Lietuvoje yra tokių miestelių, kurie turėtų profesionalų dramos teatrą, talentingų dailininkų, modernią biblioteką, kuri labai aktyviai įsijungia į kultūrinį miesto gyvenimą. O kur dar amžina vertybė - Šilutės architektūra, kuri žavi ne tik čia apsilankančius turistus. Reikia tik noro ir viso to, ką turime nenaikinti.
Pataria pradedantiesiems aktoriams ir apmąsto dabartinę kultūros politiką
Alma ragina neprarasti tikėjimo, užsidegimo ir siekimo to, ką užsibrėžėte. O jeigu teatras yra jūsų aistra, siekite jo pačia rimčiausia to žodžio prasme, nes jei suabejosite - neverta net pradėti. Nepaisant gyvenimo sunkumų, nepraraskite galimybės pasinerti į iliuzijos pasaulį, tobulą pasaulį, kuriame svajojama, džiaugiamasi, kartais net atliekama išpažintis pačiam sau.
Ji taip pat išreiškia nuomonę apie šiuolaikinę dailę, kuri, jos manymu, glaudžiai susijusi su teatru - tai meninės akcijos, performansai, instaliacijos. Alma nėra mados vergė, bet laikas nuo laiko domisi jos tendencijomis. Paprastai rengiasi taip, kad jai pačiai būtų patogu, kad jaustųsi gerai. Labiausiai mėgsta baltos ir juodos spalvų derinius, kartais užsivelka ir raudonos spalvos drabužį ar kokį akcentą. Mėgsta keliauti, patinka išvykos į gamtą su draugais, pasivaikščiojimas pajūriu. Kai gyveno Klaipėdoje, su jūra neišsiskirdavo valandų valandas ir nesvarbu kokiu metų laiku.
Mataičių teatras ir Klojimo teatro istorija Šilutėje
Lietuvos teatro, muzikos ir kino ir muziejus (LTMKM) Šilutės Hugo Šojaus muziejuje pristatė parodą „Nepaprasto teatro nepaprasta istorija. Viskas apie Mataičių teatro spektaklį „Scenos vaizdeliai“. Mataičių teatras, kurio įkūrėjai yra Dalia ir Povilas Mataičiai, savo veiklą pradėjo 1968 m. kaip etnografinis ansamblis, o 1974 m. tapo Lietuvos liaudies buities muziejaus Liaudies muzikos teatro trupe. 1978 m. rugpjūčio 5 ir 6 dienomis, Klojimo teatre buvo parodytas trupės pirmasis spektaklis „Scenos vaizdeliai“. Parodos lankytojai galėjo pamatyti dailininkės D. Mataitienės sukurtus spektaklio sceninius kostiumus, kostiumų projektus. Patogiai įsitaisę, pasižiūrėti spektaklio vaizdo įrašus ir patys įsiamžinti specialiai tam pritaikyto eksponato fone.
„Scenos vaizdeliai“: kultūrinės praeities atspindys
„Scenos vaizdeliai“ - tai spektaklis-koncertas iš lietuvių dramaturgijos ir muzikos pradininkų kūrybos. D. Mataitienė yra sakiusi: „Nenorėjome apsiriboti vien šokiais ir dainomis. Knietėjo paliesti ir kitokią liaudies kūrybą“. Klojimo teatras gimė į muziejų iš Utenos rajono Kirdeikių kaimo atgabenus seną aukštaičių klojimą. Povilas Mataitis pasakojo, kad „Scenos vaizdeliais“ pradėdami Klojimo teatre pirmuosius pasirodymus, sklaidydami nuo laiko pageltusius meninės kūrybos puslapius, kartu su žiūrovais norėjo nusikelti į XX a. pradžios lietuviškų vakarų laikus. „Scenos vaizdelių“ pirmoje dalyje skamba Miko Petrausko kūriniai, širdingai liejasi graudūs Antano Vienažindžio žodžiai, Adomo Mickevičiaus posmai, Stanislavo Moniuškos muzika. Antroji dalis sudaryta iš liaudiškų istorijėlių, paremtų folkloru. Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės monologas „Najiesi - nedėktuosi, arba Selekcėjė kaštuons dakts“ - žemaitiško humoro ir išminties pynė lietuvių liaudies pasakų motyvais. Gyvasis paveikslas „Jis ir Ji“ - prologas į Vaižganto „Negryną sąžinę“, kaimo turtuolės „sausų ašarų dramą“. D. Mataitienės scenovaizdis išradingas, atskleidžiantis liaudiškojo meno grožį, turintis simbolinę prasmę. Scena puošniai išdabinta spalvingomis gėlėmis, vainikais, pintais paukščiais, apšviesta senoviniais žibintais. Vidury Klojimo scenos - ratas, nuo gilios senovės vadinamas ruzvelkiu.
Šilutės kultūrinio gyvenimo aspektai
Šilutės miestas, kaip kultūros centras, pasižymi įvairiapusišku ir turtingu kultūriniu gyvenimu, kurį puoselėja ne tik profesionalūs aktoriai, bet ir įvairios meno iniciatyvos:
| Aspektas | Aprašymas |
|---|---|
| Profesionalus dramos teatras | Šilutėje veikia profesionalus dramos teatras, kuris yra retas reiškinys Lietuvos miesteliuose ir rodo aukštą kultūrinį lygį. |
| Talentų gausa | Mieste gausu talentingų dailininkų ir muzikantų, aktyviai prisidedančių prie kultūros scenos. |
| Moderni biblioteka | Mieste yra moderni biblioteka, kuri labai aktyviai įsijungia į kultūrinį miesto gyvenimą, organizuodama renginius ir parodas. |
| Architektūra | Šilutės architektūra yra amžina vertybė, žavinti ne tik vietinius gyventojus, bet ir čia apsilankančius turistus. |
| Festivaliai ir renginiai | Mieste vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, pavyzdžiui, festivalis „9 meno dienos“, kurie suburia visą Šilutės kultūrinę visuomenę. |
| Bendravimo erdvės | Šilutės meno žmonės turi savo nišą, kurioje gali susirinkti, pabendrauti ir parodyti savo kūrybinius darbus. |
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
