Aktoriaus Povilo Budrio kūrybinis kelias ir išskirtinė vaidmenų galerija
Aktorius Povilas Budrys gimė 1962 m. rugpjūčio 12 d. Čiuluose, Molėtų rajone. 2022 m. aktorius minėjo 60-ies metų jubiliejų. Jis gimė 1962 m. rugpjūčio 12 d. Čiulų kaime. 1980 metais baigė Vabalninko mokyklą, mokėsi Stirnių pradinėje ir Mindūnų aštuonmetėje mokykloje. 1985 metais baigė Lietuvos konservatoriją, kur buvo Jono Vaitkaus mokinys.
Karjeros pradžia ir formavimasis
Kauno valstybinis akademinis dramos teatras
Savo profesinį kelią Povilas Budrys pradėjo Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre. Čia tuo metu vyriausiuoju režisieriumi dirbo Povilo kurso vadovas Jonas Vaitkus. Šiame teatre Povilas ne tik sukūrė svarbius vaidmenis, bet ir įgijo tą profesinę patirtį, kuri ryškiu punktyru nužymėjo jo, kaip aktoriaus, kūrybinę kryptį.
Valstybinis Jaunimo teatras ir bendradarbiavimas su Eimuntu Nekrošiumi
Nuo 1984 m. Povilas Budrys tapo Valstybinio Jaunimo teatro aktoriumi, kur jo kūrybinis potencialas skleidėsi Algirdo Latėno bei kitų režisierių rankose. Čia prasidėjo kūrybinė pažintis su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi. Čia prasidėjo „Nosis“, tęsėsi su „Trimis seserimis“, „Makbetu“, „Hamletu“, „Otelu“, „Faustu“ ir kitais.
Vaidmenų įvairovė ir teatrologų įžvalgos
Povilas Budrys yra aktorius, kurio amplua apima platų personažų spektrą. Jis - įsimylėjęs Abelaras ir pamažu iš proto išsikraustantis Ričardas II, jis - iš jautrumo šio gyvenimo nebeišlaikantis Treplevas „Žuvėdroje“ ir debesų veidu žvelgiantis Kaulinis senis. Jis - keistasis Jurodivas Nikolka Eimunto Nekrošiaus „Borise Godunove“. Dar anksčiau jis - Juokdarys Irenos Bučienės spektaklyje „Barbora Radvilaitė“. Jis - kuklusis Ponas Landaueris Krystiano Lupos „Didvyrių aikštėje“. Jis - pro šiaudelį kvėpuojantis Polonijus Eimunto Nekrošiaus „Hamlete“. Jis - kvailelis „Trijų seserų“ brolis Andrejus. Jis Dievas ir Vagneris Nekrošiaus „Fauste“. Saulius „Kinge“, Scipijonas „Kaliguloje“ ar Naujokas „Literatūros pamokose“ - visur jis grynas aktorinis žaismas.
Spektakliai keitė spektaklius, personažai - personažus. Nuo 2017 m. Povilas Budrys - Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius. Štai prieš dešimtmetį teatrologė Rūta Oginskaitė aprašė Povilo Budrio kasdienybę teatre: „Per sceną skrieja įstabi sero Lanceloto ir karalienės Gineverės pora. Fojė į savo parapijiečius kreipiasi pastorius Markus, ieškantis supratimo. Teatro arenoje - negyvenamoje saloje - naujas vizijas kuria savo šaliai nereikalingas Prosperas. Įsiteikti stengiasi Danijos karalystės šliužas - Polonijus, Ofelijos tėvas. Tai aktoriaus Povilo Budrio vaidmenys, keičiantys vienas kitą pasiutusiu ritmu.“ Anot jos, vieną savaitę jis galėjo atlikti po dvi repeticijas per dieną: rytą seras Lancelotas Nacionaliniame dramos teatre, popiet - Prosperas Teatro arenoje.
Kalbėdama apie vieną aktoriaus vaidmenį teatrologė Daiva Šabasevičienė apibendrino visą Povilo Budrio požiūrį į savo profesiją: „Povilą Budrį galima pavadinti teatro misionieriumi. Ne vienas režisierius patiki jam ypatingus vaidmenis.“ Spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“ jis yra ne tik Autorius, užduodantis toną visam spektakliui, bet ir atlieka Daktaro Kaco, Pono Hamilio vaidmenis. „Jo žvilgsnis visada atviras žiūrovui, jam visada labai svarbi salės reakcija. Budrys visada priverčia žiūrovą suklusti, išgirsti.“ Juk ne be priežasties jis ir Markusas „Fundamentalistuose“, ir Tijūnas „Atžalyne“, Johanas „Scenose iš vedybinio gyvenimo“ arba jis pats - Povilas - spektaklyje „#beskambučio“. Ir jis bus dar daug kas. Naujausią Povilo Budrio vaidmenį žiūrovai galės išvysti jau rugsėjo 9 d.
Kai kurie svarbiausi Povilo Budrio vaidmenys teatre:
| Vaidmuo | Spektaklis | Režisierius | Teatras / Pastatymo vieta |
|---|---|---|---|
| Mankurtas | „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (pagal Č. Aitmatovą) | E. Nekrošius | Jaunimo teatras |
| Polonijus | W. Shakespeare’o „Hamletas“ | E. Nekrošius | „Meno fortas“ / LNDT |
| Treplevas | A. Čechovo „Žuvėdra“ | A. Latėnas | Valstybinis Jaunimo teatras |
| Jurodivas Nikolka | Aleksandro Puškino „Borisas Godunovas“ | E. Nekrošius | Lietuvos nacionalinis dramos teatras |
| Ponas Landaueris | T. Bernhard „Didvyrių aikštė“ | K. Lupa | Lietuvos nacionalinis dramos teatras |
| Johanas | Ingmaro Bergmano „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ | V. Rumšas | Lietuvos nacionalinis dramos teatras |
| Abelaras | Ronaldo Duncano „Abelaras ir Eloiza“ | R. Ramanauskas | Lietuvos nacionalinis dramos teatras |
| Prosperas | W. Shakespeare’o „Audra“ | E. Nekrošius | „Meno fortas“ |
| Dievas, Vagneris | J. W. Goethe’s „Faustas“ | E. Nekrošius | „Meno fortas“ |
Režisūriniai bandymai
Šiuo metu prasidėjo ir režisūriniai paties Povilo Budrio bandymai - spektakliai „Leopardo valanda“ bei „Arčiau negu toli“. Jis pastatė monospektaklius: „U Čenenas“ (pagal A. Bausio „Arčiau nei toli“ 1992 m.) ir „Profesorius“ (Kim Juri 2023, pagal Haildži), kur taip pat buvo režisierius, bei Lozoriaus vaidmenį spektaklyje „Lozoriaus giedojimai“ (J. Radičkovo „Lozoriaus giedojimai“ 1993, režisierius A. Pociūnas).
„Scenos iš vedybinio gyvenimo“: išsamesnė analizė
Prieš mėnesį Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažojoje salėje tyliai, be fanfarų gimė tų pačių „Scenų iš vedybinio gyvenimo“ įkvėpto inscenizacijos autoriaus ir režisieriaus Vytauto Rumšo spektaklis. Premjera akivaizdžiai gana nepatogi visų pirma pačiam teatrui, rekonstrukcijos išvakarėse sezoną garsiai dedikavusiam „posttiesos“ dekonstrukcijai ir mega ryškių jaunųjų kūrėjų išsisakymui. Sunku apibrėžti, kas šiame kontekste yra „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. Šiame spektaklyje Povilas Budrys atlieka Johano, psichotechnikos instituto profesoriaus vaidmenį.
Dailininkė Virginija Idzelytė „Scenas iš vedybinio gyvenimo“ įrėmina santūriai prabangiomis, standartinį made in Scandinavia atspindinčiomis scenovaizdžio linijomis. Ant lakoniškų, spalviškai grynų paviršių matoma kiekviena dėmelė. Ir tai pretekstas šeimos galvai - Povilo Budrio vaidinamam Johanui - tapti dėmes valančiu, baldus perstatančiu, su gražia aplinka humaniškai bendraujančiu individu. Vyras, organiškai čiumpantis šluostę į rankas, bent lašui nukritus ant šeimos kilimo, vertas išsamesnės analizės. Spektaklyje patenki į akistatą su labai asmeniška patirtimi. Autoriaus išgyvenimai yra tapę spektaklio aktorių savastimi ir kartu kiekvieno iš spektaklio kūrėjų tikrumo, pasinėrimo į temą lakmuso popierėliu.
Budrio Johanas scena po scenos juda link asmeninio išsilaisvinimo, dvasinės brandos golgotos. Finale tariesi regintis patį Autorių, atradusį ramybę savo saloje, pagaliau susukusį vėlyvos meilės lizdą ir glaudžiantį prie širdies mylimąją, kartu perėjusią ugnį ir vandenį. Aktorius stebėtinai tiksliai kuria vientisą, preciziškai niuansuotą, dygų, dėmesį kaustantį herojaus charakterį. Jis mus nusiveda ten, kur siela galiausiai išverčiama į kitą pusę. Vis dėlto Johanas spektaklyje yra vienas, o Budrys mūsų teatre - vienintelis toks.
Ingmaro Bergmano patarimai scenaristams
Povilas Budrys kine
Be gausybės vaidmenų teatre, Povilas Budrys taip pat sukūrė ir eilę įsimintinų vaidmenų kine. Vaidino režisierių Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus spektakliuose. Jo filmografijoje yra vaidmenys filmuose „Amžinoji šviesa“ (Kino mechanikas Julius, 1987), „Don Žuanas“ (Lepoleras, 1988), „Aš esu“ (Albijus, 1989), „Strazdas - žalias paukštis“ (Paukštis, 1990), „Sala“ (1991), „Žvėris, kylantis iš jūros“ (1992), „Ir jis pasakė jums sudie“ (Daktaras Gaulė, 1993), „Stiklo šalis“ (Vyras, 2004) ir kituose.
Apdovanojimai ir pripažinimas
Už savo kūrybinę veiklą Povilas Budrys buvo įvertintas. 1992 metais jam įteiktas Lietuvos teatro sąjungos apdovanojimas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
