Adomas Bernardas Mickevičius: Pasakojimas mažiesiems
Adomas Bernardas Mickevičius - tai didis poetas, gyvenęs XIX amžiuje. Jo vardas skamba svariai tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Daugelis jį žino kaip vieną garsiausių lenkų literatūros kūrėjų, tačiau jo gyvenimas ir kūryba yra neatsiejamai susiję ir su mūsų gimtine Lietuva.
Ankstyvasis gyvenimas ir mokslai
Adomas Mickevičius gimė 1798 metais nedideliame Zaosės dvare, netoli Naugarduko miesto. Šiandien ši vieta priklauso Baltarusijai. Jo šeima buvo bajorai, kurie save laikė kilusiais iš lietuvių. Tėtis, Mikalojus Mickevičius, dirbo advokatu ir labai stengėsi, kad jo vaikai gautų gerą išsilavinimą.
Mažasis Adomas mokėsi Naugarduko mokykloje, o vėliau jo kelias nuvedė į Vilniaus universitetą. Čia jis studijavo literatūrą ir kitus mokslus. Universitete Adomas sutiko daug bendraminčių - studentų, kurie, kaip ir jis, troško žinių ir nuoširdžiai domėjosi savo šalies likimu. Kartu jie įkūrė slaptą studentų draugiją, kurią pavadino Filomatų draugija.
Filomatų draugija: Mokslas ir Tėvynės Meilė
Filomatų draugija Adomui Mickevičiui buvo labai svarbi. Čia studentai ne tik mokėsi, bet ir karštai diskutavo apie politiką, kultūrą, rašė eilėraščius ir dalinosi savo kūryba. Ši draugija ugdė meilę tėvynei ir patriotiškumą.
Universitete Adomas Mickevičius uoliai studijavo lenkų ir kitų tautų literatūrą. Jam ypač patiko Frydricho Šilerio ir Johano Volfgango Gėtės kūriniai, žavėjosi Vasilijaus Žukovskio baladėmis ir Džordžo Gordono Bairono poemomis. Pirmuosius savo eilėraščius jis parašė dar studijų metais, ir juose jau matėsi F. Šilerio kūrybos įtaka.
Pirmieji kūrybos žingsniai ir meilė
Baigęs studijas, Adomas Mickevičius pradėjo mokytojauti Kaune. Tačiau Kaunas jam atrodė niūri provincija, ir jis ten nesijautė laimingas. Jaunuoliui tai buvo gana sunkūs metai: jis jautėsi vienišas ir išgyveno gilią meilę Marilei Vereščak. Mergina, į kurią Adomas įsimylėjo 1820 metų vasarą, jau buvo pažadėta kitam - turtingam Grafui Putkomeriui. Ši nelaiminga meilė ir motinos mirtis, apie kurią jis sužinojo per žiemos atostogas, įkvėpė jį parašyti dramą "Vėlinės".
1822 metais Vilniuje pasirodė pirmasis Adomo Mickevičiaus eilėraščių rinkinys "Poezija". Jame buvo ir ciklas "Baladės ir romansai". Šis rinkinys laikomas romantizmo epochos pradžia lenkų ir lietuvių literatūrose. Mickevičius šiame cikle atgaivino senovines žanrines formas - epinę-draminę baladę ir lyrinį romansą. Jo eilėraščiuose atsiveria paslaptingas, grėsmingas pasaulis, kuriame žmogus glaudžiai susijęs su gamtos galiomis.
Tremtis ir kelionės
1823 metai tapo lemtingi jaunojo rašytojo gyvenime. Caro valdžia susekė Filomatų ir Filaretų draugijas, suėmė daugybę narių, tarp jų ir Adomą Mickevičių. Rašytojas šešis mėnesius praleido kalėjime Vilniaus Bazilijonų vienuolyne. Po to jis buvo ištremtas į Rusiją.
Rusijoje Adomas Mickevičius gyveno Sankt Peterburge, Maskvoje, Odesoje. Jis daug keliavo, ypač po Krymą. Šios kelionės įkvėpė jį parašyti nuostabius "Krymo sonetus", kuriuose poetas aprašė egzotišką gamtą ir išreiškė didelį tėvynės ilgesį. Kai kuriuose sonetuose jis mini toli likusios Lietuvos vardą.
"Konradas Valenrodas" ir emigracija
Gyvendamas Rusijoje, Mickevičius parašė poemą "Konradas Valenrodas". Joje pasakojama apie kovą su kryžiuočiais. Poetas laikėsi romantizmo idėjų: jis karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą ir kvietė kovoti prieš carizmą.
1829 metais Adomas Mickevičius išvyko iš Rusijos ir daugiau niekada nebegrįžo į Lietuvą. Prasidėjo ilgas ir neramus jo emigranto gyvenimas. Jis gyveno Vokietijoje, Italijoje, o vėliau apsistojo Paryžiuje.
Tautinis Poetas ir "Ponas Tadas"
1830 metais Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjo sukilimas prieš Rusijos valdžią. Adomas Mickevičius labai norėjo prisijungti prie sukilėlių, tačiau jam nepavyko. Po sukilimo jis prisiėmė tautinio poeto vaidmenį. Savo kūryba jis palaikė tautos dvasią, tarnavo jai ir kvietė tautą siekti naujos, moralinės-religinės misijos Europoje - "skleisti patriotizmo evangeliją".
1832 metais Mickevičius parašė "Vėlinių" III dalį. Joje jis siekė paaiškinti, kaip suprasti kančią, kurią žmogus ir tauta patiria istorijoje. Jis manė, kad kančia gali būti atpirkimas, dalis Dievo plano žmonijos išganymui.
1834 metais Mickevičius parašė savo garsiausią kūrinį - poemą "Ponas Tadas". Ši poema tapo lenkų tautiniu epu ir padarė didelę įtaką lietuvių kultūrai. Jos veiksmas vyksta 1812 metais, Napoleono karo su Rusija išvakarėse, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Poema meniškai atskleidžia to meto bajorų kultūros realijas, papročius, žmonių tipus ir jų pasaulėžiūrą.
Gyvenimas Paryžiuje ir paskutiniai metai
Paryžiuje Adomas Mickevičius dėstė slavų literatūrą. Jis taip pat domėjosi lietuvių folkloru ir istorija. Nuo 1840 metų jis Prancūzijos koledže skaitė paskaitas apie slavų literatūrą, supažindindamas studentus su rusų, lenkų literatūra, lietuvių mitologija, kalba ir istorija.
1848 metais Europoje kilo revoliucijos. Adomas Mickevičius vyko į Romą, kur stengėsi suburti lenkų legionus kovai su Austrija. Vėliau, kilus Rusijos-Turkijos karui, tarp emigrantų vėl atgijo viltys atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Adomas Mickevičius išvyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai. Tačiau ten jis susirgo cholera ir 1855 metais mirė.
Adomo Mickevičiaus kūrybos svarba
Adomas Mickevičius buvo didis poetas, kurio kūryba įkvėpė daugybę žmonių. Jo darbai yra labai svarbūs tiek lenkų, tiek lietuvių kultūrai. Jis visada gynė laisvę, teisingumą ir meilę tėvynei.
Nors Adomas Mickevičius didžiąją savo gyvenimo dalį praleido užsienyje, jis niekada nepamiršo Lietuvos. Savo kūryboje jis aprašė Lietuvos gamtą, istoriją ir žmones. Jis įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas, gynęs tautos ir asmenybės teisę į laisvę.
tags: #adamo #ilkeviciaus #biografija #vaikams
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
