9 Senovinės Nėščiųjų Praktikos ir Gimdymo Papročiai
Vaiko gimimas visais laikais buvo ir tebėra neabejotinas stebuklas. Senovėje, kuomet medicina dar nebuvo taip išvystyta, kaip šiandien, moterys ir bendruomenės rėmėsi liaudies išmintimi, žolelėmis ir archainiais papročiais, siekdamos palengvinti nėštumą, pastoti bei užtikrinti sėkmingą gimdymą. Šiandieninės patirtys ir žinios apie nėštumą bei gimdymą skiriasi nuo tų, kurias turėjo mūsų protėviai, tačiau įdomu pažvelgti, kaip šis gyvenimo etapas buvo suprantamas ir išgyvenamas senovėje.
1. Gydymasis žolelėmis pastojimui skatinti
Priežasčių, dėl ko nepavyksta pastoti, gali būti įvairių, nuo vidaus organų ir sistemų patologijos iki nepalankaus laiko pastojimui ar patiriamo streso. Gydymasis žolelėmis visada buvo efektyvi natūrali priemonė, priimtinesnė už cheminiu pagrindu pagamintus vaistinius preparatus. Žiniuoniai, pasitelkdami gamtos galias, siūlydavo įvairius augalus, kurie, tikėta, padeda vaisingumui.
Šalavijo galia senovės civilizacijose
Dar žiloje senovėje žiniuoniai šalavijus laikė stebuklingąja žolele. Senovės graikai juo gydydavo moterų nevaisingumą. O Senovės Egipte po karų ir epidemijų moteris netgi privalomai girdydavo šių žolių ir šalavijo sėklų nuoviru, kad šalyje padidėtų gimstamumas. Šalavijuose esama ypatingų fitohormonų, savo sudėtimi panašių į moteriškus lytinius hormonus estrogenus. Nuovirui užtekdavo 1 arbatinio šaukštelio stiklinei vandens, vartoti po 1 šaukštą 2-3 kartus per dieną 11 dienų po menstruacijų pabaigos. Tokį kursą tęsdavo 3 mėnesius, su 2 mėnesių pertrauka, jei nepavykdavo pastoti.
Kitos vaistažolės ir natūralūs produktai
- Paprastoji takažolė: Ši puiki priemonė trokštančioms pastoti teigiamai veikė gimdos ir kiaušidžių funkcijas, sudarydama palankias sąlygas pastojimui. Ją vartodavo kaip arbatą, užplikydami 1 arbatinį šaukštelį džiovintos takažolės 1 litru verdančio vandens, arba gerdavo koncentruotesnį nuovirą (2 šaukštai takažolės ir 2 stiklinės verdančio vandens).
- Vienašalė užgina: Tai buvo itin efektyvi priemonė, padėjusi daugybei moterų tapti mamomis. Ši žolelė sėkmingai gydė įvairias su moterų lytine sveikata susijusias negandas ir padėjo pastoti. Ruošdavo nuovirą iš 2 šaukštų lapų ir žiedų, virintą 30 ml vandens 5-10 minučių, o po to leidus pastovėti ir perkošus, vartodavo po 1 šaukštą 4 kartus per dieną.
- Žolelių mišiniai: Jei sunkumus pastojant sukeldavo kiaušidžių uždegimas, gydydavosi tokiu žolelių mišiniu: šalpusniai, vaistinės ramunėlės, barkūnas, širdažolė bei kalendulos žiedai. Po 50 g kiekvienos žolelės sumaišydavo, užpildavo 0,5 l verdančio vandens, palaikydavo 3 valandas ir gerdavo po trečdalį stiklinės 5-6 kartus per dieną.
- Kviečiai: Šviežios kviečių grūdų sultys taip pat gydė tiek vyrų, tiek moterų nevaisingumą.
- Vitaminas E: Šis vitaminas buvo laikomas puikiu lytinės funkcijos stimuliatoriumi. Gausiausiais jo šaltiniais laikomi rožės žiedlapiai (iš kurių gamindavo rožių vandenį), šaltalankis (vartodavo uogų sultis, aliejų, šviežias uogas), moliūgo minkštimas. Moliūguose gausu ir kitų vitaminų bei mikroelementų, papildančių maistingųjų medžiagų atsargas organizme.
2. Folkloriniai tikėjimai ir ritualai sėkmingam pastojimui
Be vaistažolių nuovirų, sėkmės pritraukimo priemone laikytos ir verbos šakelės. Taip pat žiniuoniai rekomenduodavo pastoti svajojančioms moterims savo namuose auginti fikusą ir rūpintis juo tarsi vaiku, tikint, kad tai atneš vaisingumą ir naują gyvybę į namus.
3. Nėštumo ir gimdymo priežiūra moterų bendruomenės rėmuose
Knygos „Gimdymas ir gimimas. Šiandieninės patirtys pribuvėjystės istorijos kontekste“ autorės Laimė Kiškūnė ir Rima Pociūtė atskleidė, kad net iki XX a. vidurio nėštumas ir gimdymas Lietuvoje buvo išskirtinai moterų bendruomenės sritis. Šis laikotarpis pasižymėjo ypatingu solidarumu ir parama tarp moterų, o žinios ir patirtis buvo perduodamos iš kartos į kartą.
4. Pribuvėjystės tradicija: patirties perdavimas
Daugelis moterų pribuvėjomis tapdavo tarsi netyčia, labai natūraliai perkeldavo savo gimdymų patirtį į pagalbą kitoms moterims. Jos buvo vietinės žinovės, kurios ne tik padėdavo gimdyti, bet ir suteikdavo emocinę bei praktinę paramą visam nėštumo ir pogimdyminiu laikotarpiu. Šiuolaikinėje visuomenėje alternatyva pribuvėjai yra gimdyvės padėjėja (dula), kuri, nors ir nesuteikia medicininių paslaugų, bendradarbiauja su medikais ir teikia palaikymą.
5. Archajiniai gimdymo ir nėštumo papročiai Lietuvoje
Etnografai kraštotyrininkai dar apie 1940 m. aprašo nemažai specifiškai moterims būdingų archainių papročių, kurie lydėjo nėštumą ir gimdymą. Tai apėmė:
- Vakaronės: bendruomenės susitikimai, kuriuose moterys dalijosi patirtimi ir ruošėsi gimdymui.
- Sudėtinio audeklo audimas: galbūt simbolinis veiksmas, susijęs su naujos gyvybės kūrimu.
- Pirties suėjimai: Pirtis buvo svarbi higienos ir ritualų vieta, kurioje moterys ruošdavosi gimdymui ir atsigaudavo po jo.
- Apgėlai: įvairūs burtai ar amuletai, skirti apsaugoti motiną ir kūdikį nuo piktųjų jėgų ar ligų.
- Duonos, rūgšties ir kitokio maisto paragavimai: galbūt susiję su vaisingumo ritualais ar su tikėjimu, kad tam tikri maisto produktai apsaugo.
- Ugnies skolinimas: paprotys, kurio prasmė galėjo būti susijusi su gyvybės perdavimu ar naujo ciklo pradžia.
6. Pasirengimas gimdymui senovėje: Iššūkiai ir intuicija
Nors šiuolaikinės moterys lanko įvairius kursus ir semiasi žinių, senovėje ruošimasis gimdymui buvo grindžiamas labiau intuicija, paveldėta patirtimi ir bendruomenės parama. Žinojimas, ką daryti kiekvienu gimdymo etapu, buvo užkoduotas kiekvienos moters genuose, o gimimas buvo apgaubtas paslapties skraiste, o ne laikomas medicinine procedūra.
7. Šiuolaikinio ir senovinio požiūrio skirtumai
Šiandien gimdymas dažnai vertinamas kaip medicininė procedūra, kuriai galima ruoštis teoriškai ir praktiškai, naudojant nuskausminimą ir kitas medicinines intervencijas. Senovėje moterys daugiau pasitikėjo savo kūnu ir prigimtimi, o aplinkiniai tikėjimo ir ramybės įkvėpimu padėdavo išgyventi šį procesą.
8. Nuo prietarų iki patirties: Tėvų įtaka
Labai svarbu ir tai, ką į mus „suinstaliavo“ tėvai. Jei mama pasakodavo, kad gimdymas yra nuostabiausias moters gyvenimo etapas, tuomet dukra laukdavo savo gimdymo ir jausdavo šio proceso svarbumą. Tačiau jei mama pasakodavo apie skausmą, mergaitė nuo pat mažumės bijodavo gimdymo, nepaisant sukauptų žinių.
9. Besąlyginė meilė sau - amžina vertybė
Nepaisant visų kultūrinių ir medicininių pokyčių, viena vertybė išlieka amžina: besąlyginė meilė sau. Jei būsima mama sugeba visada priimti save tokią, kokia yra, tuomet nekyla vidinių konfliktų ir ji nekaltina savęs, jei, pavyzdžiui, vaikas gimsta per cezario pjūvį. Buvimas taikoje su savimi, savo kūno signalų pažinimas ir pasitikėjimas savo jėgomis buvo ir yra esminis elementas sėkmingam nėštumui ir gimdymui, ar tai būtų senovė, ar dabartis.
tags: #9 #nesciosios #daryti #senoveje
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
