9 Metų Vaiko Psichologinės Raidos Ypatumai: Kelias Nuo Vaikystės Link Paauglystės
Mokslai, aprašantys žmogaus raidą, ugdymą gyvenimo tarpsniais, pripažįsta žmogaus unikalumą ir specifiškumą kiekvienam amžiaus tarpsnyje. Vaiko raida - tai sudėtingas procesas, apimantis fizinį, psichologinį, emocinį ir socialinį augimą nuo gimimo iki brandos. Šis procesas yra individualus kiekvienam vaikui ir priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant genetiką, aplinką, socialinę padėtį, šeimos struktūrą ir tėvų priežiūros ypatumus. Vaiko raida apima skirtingus vaiko gyvenimo etapus, įprastai skirstomus taip: naujagimių laikotarpis (nuo gimimo iki 1 metų), vaikystė nuo 1 iki 3 metų ir nuo 3 iki 6 metų, mokyklinis amžius (nuo 6 iki 12 metų) ir paauglystė (nuo 12 iki 18 metų). Kiekviename etape vaikai įgyja skirtingus įgūdžius, priskiriamus keturioms pagrindinėms grupėms: kalbos ir komunikacijos, fiziniams, socialiniams ir emociniams įgūdžiams bei kognityvinei raidai.
7-11 Vaiko Gyvenimo Metų Ypatumai
7-11 vaiko gyvenimo metai - tai mokyklinio laikotarpio pradžia, kada didžiausi vaiko sugebėjimai atskleidžiami mokantis. Jis laikosi disciplinos ir vykdo tam tikrus suaugusiųjų nurodymus. Šiuo laikotarpiu vaikas turi išmokti būti darbštus. Šiame amžiuje vyksta dideli pokyčiai vaiko socialinėje aplinkoje - vaikas pradeda lankyti mokyklą - susiduria su sistemingo mokymosi pradžia. Jei dirbate su pirmomis klasėmis turbūt pastebėjote, kad vaikams patinka „rimti užsiėmimai“ - skaitymas, rašymas, aritmetika. Vaikai vis dar yra priklausomi nuo tėvų, bet jau labiau orientuojasi į bendraamžius. Viskas prasideda nuo to, kad vaikas kartu su kitais klasės draugais mokosi bendrus dalykus, atlieka tokius pat namų darbus - taip vaikas pradeda jaustis klasės dalimi. Vyrauja nuomonė, kad egzistuoja vaikų visuomenė, kurios centras - mokytojas. Ji vėliau perauga į paauglių visuomenę. Mokyklinio amžiaus vaikams tenka vis daugiau atsakomybės už savo elgesį. Jie išmoksta pasirinkti drabužius ir juos sutvarkyti, pasigaminti pusryčius. Jei yra pateikiama užduotis visai klasei - tik vaikai turintys aukštesnį atsakomybės laipsnį pergalvoja, kaip ją atlikti. Mokyklinio amžiaus vaikų svarbiausias užsiėmimas yra mokymasis, bet vis dar svarbūs tebėra žaidimai su draugais, kurių neturėdami vaikai būna labai nelaimingi. Žaidimas - tai manipuliavimas žaislais, socialinių vaidmenų mokymasis. Žaisdamas vaikas kaupia patirtį, susidaro veiklos įgūdžius, perpranta žmonių tarpusavio santykius, sprendžia problemas, mąsto, kuria.
Svarbu, kad vaikas žaistų turinčius ugdymo funkciją žaidimus - lavinančius smulkiąją motoriką, praplečiančius žodyną. Žaidimais galima ne tik mokyti, bet ir gydyti - paprastai tuo naudojasi psichologai. Per žaidimą lengviau atsiranda kontaktas su vaiku. Vaikas lengviau save išreiškia per žaidimą ar kitą neverbalinę veiklą nei išsako tai žodžiais. Jei vaikas bijo tamsos, sugalvokite žaidimą, kuris žaidžiamas tamsoje - taip vaikas nugalės savo baimę.
Fiziškai vaikai toliau auga ūgiu ir lavina motorinius įgūdžius, o kognityviniu požiūriu gerina savo problemų sprendimo ir kalbos įgūdžius. Užmezga sudėtingesnius santykius ir įgyja esminių socialinių įgūdžių bei geriau supranta savo jausmus. Vaikų vystymosi seka yra vienoda, skiriasi tik tam tikrų įgūdžių įgijimo laikas.
Fizinė raida šiuo laikotarpiu apima smulkiosios motorikos bei koordinacijos lavinimą, dviračio vairavimą, žirklių naudojimą. Aštuntųjų gyvenimo metų linkė susiformuoja kairės-dešinės rankos dominavimas, erdvės bei pažinimo suvokimas, galutinai susiformuoja smulkioji motorika. Pažintinė raida apima skaičių, tūrio, masės, tvermės supratimą, pagerėja darbinės atminties veiksmingumas. Socialinėje ir emocinėje srityje griežtai atskiriamos skirtingos lytys, nustatomos neformalios taisyklės dėl ribų pažeidimo, susiformuoja penki pagrindiniai asmenybės bruožai. Berniukai ir mergaitės skirtingai bendrauja su tos pačios lyties bendraamžiais.
Devintųjų gyvenimo metų linkė išryškėja sportiniai gabumai, galutinai susiformuoja figūros ir fono suvokimas. Prieš prasidedant lytinio brendimo laikotarpiui, mergaitės ima sparčiai augti, išryškėja antriniai lytiniai požymiai. Kai kurioms mergaitėms prasideda pirmosios mėnesinės. Pažintinėje raidoje svarbus ploto pastovumo suvokimas, klasių įtraukimas į bendresnę kategoriją, įsiminimo strategijos, vykdomieji procesai. Socialinėje ir emocinėje srityje vaikas save apibūdina atsižvelgdamas į psichologines savybes. Savigarba grindžiama neatitikimu tarp idealiojo ir realiojo „aš“. Savęs suvokimas skiriasi priklausomai nuo įvairių gebėjimų (pavyzdžiui: akademiniai, sportiniai) sričių.
9 Metų Krizė: Prepaauglystės Iššūkiai
Prepaauglystė prasideda apie 9-uosius gyvenimo metus ir baigiasi prasidėjus paauglystei. Šiame amžiuje vaikas susiduria su pirmaisiais kūno pokyčiais ir pradeda formuoti asmeninį identitetą, atsiskirdamas nuo tėvų. Šiam laikotarpiui būdinga 9 metų krizė, kurią sukelia du priešingi poreikiai: atsiskirti nuo tėvų ir išlaikyti saugumo jausmą, kurį suteikia priklausymas šeimai. Formuodamas savo identitetą, vaikas ima kvestionuoti viską, kas iki tol atrodė nekvestionuotina: tėvų taisykles, vertybes, tradicijas ir požiūrį. Vaikas ima lyginti savo tėvus su kitų tėvais, o šeimos gyvenimo būdą - su kitų šeimų modeliais.
Pasitikėjimo Savimi Ugdymas ir Tėvų Vaidmuo
Pasitikėjimo savimi vystymąsi veikia daugelis faktorių. Ankstyvojoje vaikystėje lemiamą įtaką vaiko požiūrio į save formavimuisi turi tėvų elgesys. Jeigu tėvai myli savo vaiką, tenkina jo psichosocialinius poreikius ir priima jį tokį, koks jis yra, vaikas pats ima pozityviai vertinti save. Jei vienas iš tėvų ar abu tėvai yra ypatingai reiklūs, griežti, arba jeigu jie stengiasi vaiką apsaugoti nuo bet kokio gyvenimiško išbandymo, trikdydami jo savarankiškumą, vaikas gali pradėti jaustis nieko nesugebantis ir menkas. Draugai taip pat įtakoja požiūrio į save formavimąsi - ypatingai mokykliniame amžiuje. Tada vaikai bendrauja su daug bendraamžių ir nesąmoningai lygina save su jais. Pasitikėjimo savimi stoka nebūtinai susijusi su gabumų trūkumu. Priešingai, menkas pasitikėjimas savimi yra tėvų ar visuomenės suformuotų nerealių lūkesčių ir standartų rezultatas. Dėl to vėliau įgyjamos tam tikros gyvenimo nuostatos.
Tėvai gali padėti vaikui sėkmingai įveikti šį sudėtingą etapą, laikydamiesi šių rekomendacijų: Išlaikykite pusiausvyrą tarp savarankiškumo ir saugumo. Gerbkite vaiko ribas ir jo teisę turėti privatumo. Normalu, kad vaikas norės vis daugiau laiko praleisti su draugais. Keiskite tėvystės stilių į demokratišką. Įtraukite vaiką į sprendimų priėmimą, ypač susijusį su jo gyvenimu. Užuot nurodę, ką daryti, užduokite klausimus: "Ką ketini daryti?", "Kaip manai, kaip geriausia išspręsti šią problemą?", "Kas tau trukdo tai įgyvendinti?". Išlaikykite artimą ryšį. Ieškokite bendrų ritualų, skirkite kokybiško laiko tik jums dviem. Leiskite vaikui siūlyti veiklas. Domėkitės vaiko gyvenimu. Atspindėkite jo jausmus, dalinkitės savo patirtimi, bet nesmerkite ir nemoralizuokite.
Išaiškinkite vaikui, kad iš nesėkmės galima daug ko išmokti, kad ji - normali gyvenimo dalis. Vaikas save vertina kai juo rūpinamasi. Išklausyti vaiką jo nevertinat, kad ką jis besakytų. Visada atminti vaikų vardus, nes tai yra jų unikalumas. Visada palaikyti abipusį dalijimąsi. Kalbėdamiesi su vaikais, visada pabrėžkite, kad jūs panašūs į juos. Niekuomet neapsimetinėkite. Jie jaučia ar jūs kalbate nuoširdžiai, ar ne. Visada atsargiai abejokite vaiko fantazijomis. Vaikai dažnai pateikia nerimą kaip esamą, svajonę - kaip egzistuojančią. Melas parodo, kad vaikas nepajėgia susitvarkyti su tikrove. Meluoti niekas staiga nepradeda. Tai vyksta dėl to, kad vaikas nežino kas bus po to. Kartais patys pastumiame vaikus į melą. Pvz., vaikas nori išsinešti naują žaislą į lauką. Mes sakome: -„Jei leis tėtis - neškis”. Vaikas gerai žino, kad neleis. Atsargiai elkitės su savo neigiamais jausmais, nes vaikai gali galvoti, kad tuos jausmus sukėlė jie. Visada leiskite vaikams valdyti aplinką fiziškai. Niekuomet nebandykite vaiko pasitikėjimo. Visuomet įpinkite į santykius sėkmę: tikėkite, kad ir mažiausias dalykas turi pasisekti, tada vaikas pradeda pasitikėti savimi. Visuomet pripažinkite vaiko rodomą dėmesį bei rūpinimąsi. Mes norime, kad vaikai būtų aktyvūs, bet baudžiame už klaidas. Tada vaikas bijo padaryti klaidų ir nėra aktyvus. Vaikas paliekamas po pamokų, kad nepadarė namų darbų. Niekad neturėkite vaikams neišsakytų laukimų. Nelaukite, kad vaikui vos tai pasakius jis iš karto pasikeis. Norėdami pakeisti vaiko elgesį tiksliai pasakykite, kaip jis turi elgtis ir kodėl jūs to norite. Visuomet prisiminkite, kad jūs esat modelis vaikams. Jie elgiasi taip, kaip jūs. Dalinkitės su vaiku savo patyrimu. Juk jie jaučia, kad pasakojame tik mums reikšmingiems žmonėms. Smerkti galima vaiko elgesį, bet ne jo asmenybę. “Man nepatinka tai, ką tu padarei, bet tai nereiškia, kad nepatinki tu“. Jei jus pykdo ar skaudina vaiko elgesys - pasakykite jam tai, pradėkite nuo AŠ. “Aš pykstu, kai tu….” Taip vaikas nesijaus kaltinamas ir nejaus reikalo gintis, teisintis. Nepamirškite vaiko pagirti už gerą elgesį. Veikite kaip tiltas tarp vaiko ir išorinio pasaulio. Vaikų patirtis ribota ir pasakodami apie savo vaikystę jūs parodote elgesio modelį. Leiskite vaikams pasirinkti. Mes sakome, kad reikia elgtis taip ir taip, o ar negeriau būtų sakyti „Ar ne geriau būtų elgtis taip ar taip“. Leiskite pajusti vaikui to pasirinkimo pasekmes. Vaikas nepareina laiku valgyti pietų - reikia viską nuimti. Tegul valgo šaltą maistą. Pripažinkite vaiko teisę į jausmus, kokie jie bebūtų. Skatinkite vaiką išsakyti, ką jis išgyvena, skirkite tam pakankamai laiko.
Vaiko Psichikos Sveikata ir Krizinės Situacijos
Psichikos sveikata - tai natūrali būsena, leidžianti žmogui jausti darną su jį supančia aplinka, užtikrinanti gebėjimą įveikti stresus, palaikanti tikėjimą savo bei kitų verte. Ji nėra atskiras vienetas, o - bendrosios žmogaus sveikatos dalis. Psichikos, socialinė ir fizinė sveikata yra tarpusavyje susijusios ir viena nuo kitos neatsiejamos. Normalus vystymasis ir psichikos sveikata vaikystėje yra sinonimai. Psichikos sutrikimai pasireiškia kaip kraštutinis psichikos sveikatos negalavimas. Atidus vaiko būklės įvertinimas gali padėti anksčiau nustatyti ar įtarti psichikos sutrikimą.
Stiprūs neigiami išgyvenimai šeimoje neabejotinai turi įtakos vaiko asmenybei ir kartu ugdymo procesui mokykloje. Alkoholizmas - tai dažno alkoholinių gėrimų vartojimo sukelta liga. Vaikui saugumo jausmą kuria tėvai nuo pat jo gimimo. Tačiau tokioje šeimoje tėvai vaiko saugumo negalima užtikrinti. Vaikas mato, kaip jo tėvo elgesys tampa neprognozuojamas ir gąsdinantis. Jis mato savo tėvą ar motiną apsvaigusius ir praradusius orientaciją, silpnus ir tuščiažodžiaujančius, apsiašarojusius ir tironiškus, patenka į pasaulį, esantį už vaiko suvokimo ribų. Žino, kada tėvams nieko nėra svarbiau už degtinę. Nors sergantys alkoholizmu tėvai gali labai mylėti savo vaiką, bet negali juo nuosekliai rūpintis. Toks vaikas gali turėti psichologinių, sveikatos, elgesio ar mokymosi problemų.
Skyrybos - sunkus procesas ne tik sutuoktiniams, bet ir jų vaikams. Vaikams tėvų skyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga. Retai jos būna ramios, dažniausiai - triukšmingos. Kiekvienas vaikas savaip reaguoja į tėvų skyrybas. Tai priklauso nuo tėvų konflikto stiprumo, vaiko amžiaus, charakterio savybių, emocinės patirties, vaiko atsiskyrimo nuo draugų ar bendraklasių. Skausmas ir liūdesys - gali pasireikšti labai įvairiai. Vaikai elgiasi taip, lyg būtų mažesni. Pyktis - vaikas skirsto į balta ir juoda- “blogi” jei pykstasi, “blogas” jei išėjo. Pykti gali ant vieno iš tėvų ar ant gyvūnų, daiktų. Vaikai jaučiasi įžeisti. Gėda dėl tėvų skyrybų - vaikas slepia tai nuo bendraamžių, vengia kalbėti apie skyrybas. Po skyrybų vaikai turi daugiau elgesio problemų, nei vaikai iš neišsiskyrusių šeimų. Kita vertus, nesutarimai šeimoje turi įtakos vaiko elgesiui dar prieš skyrybas. Mokytojui: vaikui būtina suprantamai paaiškinti skyrybų priežastis. Reikėtų vaikui leisti išreikšti savo jausmus - pyktį, liūdesį, skausmą saugiai, kad vaikas žinotų, jog už tai nebus nubaustas. Vaikui būtina žinoti, kad net po skyrybų jis turės abu tėvus ir galės juos mylėti. Paprastai per 2 - 3 metus įsivyrauja pusiausvyra.
Mokytojui: būkite kartu su vaiku, neslėpdami savo išgyvenimų ir tiesos. Suteikite galimybę kalbėtis apie mirusį žmogų. Atsakykite į vaiko klausimus. Jei vaikas nori dalyvauti laidotuvėse, būtų gerai jam paaiškinti laidotuvių apeigas. Čia būtų galima išskirti daug specifinių situacijų, kada vaikas jaučiasi blogai, yra pažeistos jo teisės.
Vaiko Raidos Įvertinimas ir Specialisto Pagalba
Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad 14 - 20 proc. vaikų kenčia nuo psichikos sutrikimų. Labiausiai paplitę yra dėmesio, aktyvumo ir nuotaikų sutrikimai. Nerimo ir depresiniai sutrikimai dažniausiai pasitaiko tarp paauglių mergaičių nei tarp berniukų. 1 - 6 proc. vaikų turi specifinių mokymosi, tarimo ir kalbos, socialinio bendravimo, tuštinimosi, šlapinimosi sutrikimų. Vystymosi, reaktyvaus prieraišumo sutrikimus bei mutizmus patiria mažiau nei 1 proc. vaikų. Epidemiologiniais tyrimais nustatyta, kad keturiems iš penkių pas psichiatrą apsilankiusių vaikų psichikos sutrikimai neatpažįstami. Tėvai dažniausiai į pediatrus ar neurologus kreipiasi ne dėl pakitusio elgesio ar emocinės būklės, o tuomet, kai vaiko elgesys pradeda jiems trukdyti arba tada, kai vaikas ima skųstis somatiniais simptomais. Vaiko elgesys yra ne priežastis, bet pasekmė. Šie sutrikimai dažnai kyla dėl nemokėjimo mokytis ir nesugebėjimo prisitaikyti prie individualaus mokymo stiliaus. Reikėtų stiprinti mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savo jėgomis, įvertinti turimus resursus ir atrasti, kaip jie galėtų padėt vaikui susidaryti naujus įgūdžius, įsisavinti informaciją. Galbūt vaikui lengviau prisiminti ne vaizdinę informaciją, bet gaunamą lytėjimu. Naudinga vaikui padėti susisteminti medžiagą, ją atpasakoti, įsiminti, daryti planus.
Toks vaikas paklaustas tyli - taip elgtis gali pamokų metu, o su draugais ar tėvais būti aktyvus, kalbus. Vaikas taip elgiasi, nes yra neįprastoje aplinkoje ir jam reikia laiko adaptuotis. Tylinčiam vaikui reikalinga saugi aplinka. Galima būtų pokalbį pradėti apie vaikui įprastus, jam svarbius dalykus. Reikėtų tokį vaiką įtraukti į bendrą veiklą - tegul tai būna per rankas siunčiamas kamuoliukas sustojus ratu. Vyresnėse klasėse gali pasitaikyti tylėjimas „iš principo“. Nereikėtų kovoti su tokiais vaikais.
Priežastys gali būti įvairios - įgimtas savisaugos, kovos už būvį ar vyravimo poreikis, socialinis išmokimas (tėvas muša mamą, brolis muša vaiką) ir palaikymas („mokėk apsiginti“, „duok atgal“), išmokimas stebint (laidos per televiziją). Reikėtų iširti vaiko elgesio motyvus: galbūt jis jaučiasi nesugus, nepilnavertis. Galbūt reikėtų formuoti adekvataus socialinio išmokimo ir bendravimo įgūdžius.
Net pastebėjus, kad vaikas vystosi šiek tiek lėčiau nei jo bendraamžiai, nereikia pulti į paniką. Raidos vertinimą atlieka psichologai, kurių išvados gali būti antrinio ir tretinio lygio. Vertinant vaiko raidą, apimami įvairūs jos etapai, neišskiriant kažkurio individualiai - motorikos, kalbos ir komunikacijos, pažintinės, emocinės ir socialinės sritys, buitinių ir higieninių įgūdžių formavimasis ir kt.
tags: #9 #metu #vaiko #psichologija
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
