Auklėjimo idėjos ir lietuvybės gynimas Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“

Žmonės šiame pasaulyje gyvena ne vieni. Individo asmenybė formuojasi nuo pat pirmų dienų. Daug įtakos asmens formavimuisi turi tėvai, jų auklėjimas, vaikams perduodamos vertybės. Vaikai mokomi gerai elgtis su kitais žmonėmis, jiems padėti. Taip pat tėvai savo atžalas supažindina ir su meno pasauliu, jo skleidžiamu gėriu bei grožiu. Šia tema savo kūriniuose kalba nemažai autorių. Tad kokios auklėjimo idėjos atsiskleidžia Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“?

Apysakoje „Sename dvare“ sklinda lietuvybės, auklėjimo ir žmogaus supratimo idėjos. Nepriklausomos Lietuvos laikais ši apysaka buvo laikoma pavyzdine literatūra jaunimui. Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ nuolat iškyla praeities ir dabarties priešprieša. Kadangi jau suaugusi Irusia pasakoja apie savo praeities išgyvenimus, jausmus, būsenas. Šiame kūrinyje tvyro ilgesys ir liūdesys vaizduojant žmogaus sielą, kuri nori pajusti pilnatvę.

Auklėjimo idėjos ir vertybės

Tėvai, auklėdami savo vaikus jiems diegia moralines vertybes. Suaugusieji savo atžalas moko gerbti visus žmones, tinkamai elgtis su jais. Taip pat vaikai šeimoje yra mokomi altruizmo. Apie tai kalbama Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“. Pagrindinė kūrinio veikėja - mamatė moko savo vaikus būti dorais. Ji savo atžalas siunčia pas seną bobulę, žinodama, jog mažųjų apsilankymas ją pradžiugins. Kuomet mamatė gydo žmones, ji taip pat leidžia tai stebėti ir savo vaikams. Moteris stengiasi padėti ir kitiems žmonėms: knygnešiui Levanardai, žydui prekiautojui. Tokią nuostatą mamatė perduoda ir savo vaikams.

Mirus Irutės draugei Kazelei, mergaitė gaili atiduoti velionei savo gražiausiąją suknelę. Tuomet mamatė įtikina savo dukrą, jog ji blogai jausis neatidavus brangaus daikto, nes pati ją apsivilks vos kelis kartus. Po pokalbio Irutė netgi noromis sutinka su mamos prašymu. Kūrinys atskleidžia, jog tėvai savo vaikams diegia moralines vertybes, moko juos teisingai elgtis su visais žmonėmis, nepriklausomai nuo jų padėties.

Skaitant apysaką, išryškėja labai daug auklėjamųjų idėjų, kurios persipina su paprasčiausiomis gyvenimiškomis situacijomis, labai ryškūs šilti mamos ir vaikų, artimųjų, kaimo gyventojų santykiai, meilė gimtinei, savo tautai. Visam tam priešpastatomas godumas, sulenkėjimas, kito nesupratimas, neįvertinimas. Mama labai paprastai, šiltai moko savo dukrelę Irusią švelnumo, gerumo: „Mamatė išpjovė ant vieno stuobrelio mano raidę ir tarė: - Dabar čia bus tavo fotelis, Irusia, o kai čia sėdėsi, atmink mamatę, ir vien geros ir gražios mintys teateinie į tavo galvelę.“ Vaiko atsakas į mamos švelnumą, vaiko supratimą - tai mergaitės su meile siuvinėjama dovanėlė mamai vardinių proga. Tai paprasta staltiesėlė spintelei prie mamos lovos, kad vakare, gesindama žvakę, o ryte, žiūrėdama į laikrodį, mama, pamatydama staltiesėlę, prisimintų Irusią. Net rožes mama su dukra prižiūri kartu, džiaugiasi jų grožiu.

Viena iš pagrindinių veikėjų, Irusios mamatė - dvaro ponia, vargšų globėja, krikščioniškos pasaulėjautos bei subtilios dvasios moteris, tačiau jai ypač skaudu matyti sulenkėjusius giminaičius, dykaduoniavimą, nereikalingus lėbavimus. Jai vienas svarbiausių gyvenimo džiaugsmų yra jos vaikai. Ji nuolatos stengiasi skirti jiems dėmesio, rūpinasi, nes nori, kad vaikai užaugtų dori žmonės. Mamatė ugdo jų vidinį pasaulį, stengiasi perprasti ir suvokti vaikų mintis, elgesį.

Lietuvybės gynimas ir sulenkėjusio dvaro kritika

Apysakos „Sename dvare“ pagrindinė veiksmo vieta - dvaras, jis yra tarsi paskutinė senųjų tradicijų ir nykstančios kultūros sala, naujos dvasios ir naujų idėjų jūroje. Tokia sala, kuri po truputį grimzta, negalėdama priimti naujos dvasios ir ja gyventi. „Sename dvare“ jungiamoji fragmentiško pasakojimo ašis - mamatės paveikslas. Ji subtiliai jaučianti meną ir gamtos grožį moteris. Jai visų skaudžiausia matyti lėtą dvaro mirtį - sulenkėjusius giminaičius ir po truputį nykstančią ir į šoną nustumiamą lietuvių kalbą. Kūrinyje ją galima įžvelgti kaip lietuvybės gynėja.

Mamatė lietuvybės pagrindus ugdo savo vaikams nuo mažų dienų. Ji jiems, kas vakarą seka lietuviškas pasakas, bei moko mokslo lietuvių kalba. Dėl to net ir patys vaikai trokšta kalbėti ir skaityti lietuviškai. Ypač tai pasireiškė Irusiai, kuri mieliau skaito lietuviškas knygeles, o ne lenkiškas. Jai norisi, kad ir jos vaikai prisidėtų prie lietuvybės atgimimo todėl stengiasi, kad vaikai kuo daugiau girdėtų, mokėtų, dainuotų mūsų žemaitiškų dainų, pasakų, padavimų. „Man rodos, jei žmogus nepasisavins visa tai, tebebūdamas vaiku, jis visuomet jau bus lyg svetimas“.

Apysakoje "Sename dvare" yra kritikuojamas sulenkėjęs dvaras. Mamatei smulkiųjų bajorų luomas atrodo juokingas. Ji stebisi, kad nors jie nėra nei protu, nei kultūra aukščiau už paprastus valstiečius, vis tiek žemina ir su paniekinimu žiūri į neturtingesnius už save. Mamatei, pasiklausiusiai bajorų lenkiškos šnekos, ir juokinga, ir gaila jų, ji pati tai apibūdina kaip "juokai pro ašaras". Tačiau moteris nesmerkia ponų už įprotį niekinti lietuvių kalbą ir puoselėti tik lenkų. Ji mano, kad jie tik ima pavyzdį iš esančių aukščiau už juos pačius. Tai pat Mamatė yra labai drąsi, nes per ponų vestuves išdrįsta kalbėti žemaitiškai. Galima teigti, jog tai drąsus poelgis, nes tuo metu lietuvių kalba buvo laikoma mužikų kalba. O jai kaip dvarininko žmonai nepriderėjo kalbėti lietuviškai, nes tada visi ponai buvo sulenkėję ir ji kaip dvariškė privalėjo irgi kalbėti lenkiškai.

Mamatė lietuvybės pagrindus ugdo savo vaikams nuo mažų dienų. Ji pati yra lietuvybės puoselėtoja. Tai pat jos lietuvybės puoselėjimas atsiskleidžia ir per knygnešių veiklą. Apysakoje "Sename dvare" pagrindinės idėjos yra tautinės sąmonės žadinimas. Keletas citatų: „Lietuvninkai mes esam.“

Marija Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana, XX a. pradžios rašytoja, - didžiosios moterų literatūros bangos dalis. Kilusi iš Žemaitijos bajorų, gimusi 1877 m. Medingėnuose, sename giminės. Augo Užvenčio dvare, svarbioje „senojo dvaro“ vaizdų erdvėje, mirė 1930 m. Židikuose. Augo ne viena, turėjo seserį, du brolius, tačiau jie anksti mirė. Povilas Višinskis, buvo Šatrijos Raganos draugas, kaimynas, paskatinęs ją įsijungti į literatūros veiklą. Židikuose gimė žymiausi rašytojos kūriniai: “Margi paveikslėliai”, “Irkos tragedija”, “Sename dvare”, “Sulaukė” ir kt.

Kūrybos stilius įvairus, šakotas: pakilus romantinis, lyrinis - impresionistinis, apibendrintas simbolistinis, vaizduojamasis realistinis. Apysakos stilistika ir kalbinė raiška. Kūrinys išsiskiria ypatinga kalbine raiška. Galima išskirti net penkis kalbos sluoksnius: Vaikiškos patirties kalbinė išraiška; Inteligentiška pasakotojo kalba; Lenkiškasis klodas; Žemaičių tarmė; Žydo Šmulkaus “puskalbė”.

tags: #3 #sename #dvare #lietuvybes #gynimas #sulenkejusio

• Viskas, ką reikia žinoti apie siuntimą gimdyti
• Suaugusiųjų sauskelnių parinkimo vadovas
• Nepamirštamos Kalėdos su vaikais
• Švelnumas Jūsų Šventei: Melsvai Rožinės Krikštynos