Kai dvimetis atsikalbinėja: priežastys ir veiksmingi patarimai

Veikiausiai esate girdėję, kas paprastai kalbama apie rizikingos elgsenos vaikus: jie linkę manipuliuoti, nuolat reikalauja dėmesio, neturi motyvacijos, yra aklai užsispyrę, egocentriški, nepataisomai sugadinti, jie be paliovos priešgyniauja, atsikalbinėja ir visiškai neklauso, jų neįmanoma perkalbėti, sutramdyti, jiems patinka kontroliuoti. Turbūt žinote (galbūt net iš savo karčios patirties) ir tai, kas paprastai sakoma apie tokių vaikų tėvus: pasyvūs, nuolaidžiaujantys, nenuoseklūs auklėtojai. Netikėkite tuo. Po paskutinių daugmaž penkiasdešimties metų tyrimų galime pasidžiaugti gausesne informacija.

Kodėl vaikai atsikalbinėja: trūkstamų įgūdžių įtaka

Rizikingos elgsenos vaikai stokoja lankstaus mąstymo, gebėjimo prisitaikyti, pakelti nusivylimą ir spręsti sunkumus įgūdžių, kurie daugumai mūsų atrodo savaime suprantami. Iš kur mes žinome, kad šie vaikai neturi minėtų įgūdžių? Viena priežastis - tai įrodyta tyrimais. Tačiau gerokai svarbesnė yra antroji: jūsų vaikui anaiptol ne kiekvieną minutę būdinga sutrikusi elgsena. Ji pasireiškia ne visada, o paprastai aplinkybėmis, kada iš jo reikalaujama lankstaus mąstymo, gebėjimo pakelti nusivylimą ir spręsti sunkumus. Vykdyti suaugusiųjų nurodymus taip pat reikalingi minėti įgūdžiai. Jie būtini ir bandant prisitaikyti prie aplinkos ir kitų žmonių - tėvų, brolių ir seserų, mokytojų, bendraamžių, trenerių ir komandos draugų.

Daugumai vaikų pasisekė, nes jie šių įgūdžių nestokoja. O štai jūsų rizikingos elgsenos atžalai tuo atžvilgiu pasisekė mažiau. Ji jų neturi, todėl jos - o ir jūsų - gyvenimas gerokai apkarsta, bent jau iki tol, kol netampate padėties šeimininku. Grįžkime prie teiginio: jei tik sugeba, vaikai elgiasi tinkamai. Tokia nuostata yra nepaprastai svarbi, nes prieštarauja ilgą laiką suaugusiųjų sąmonėje viešpatavusiam įsitikinimui, esą vaikai tinkamai elgiasi tik tada, kai nori.

Kai jūsų vaikui pakanka įgūdžių tinkamai atsakyti į jam keliamus reikalavimus ir jo atžvilgiu puoselėjamus lūkesčius, jis tą ir daro. Jei jūsų vaikui pakanka įgūdžių įveikti nesutarimus, susitaikyti su mintimi, kad pasikeitė planai, priimti suaugusiųjų nubrėžtas ribas ar keliamus reikalavimus ir dėl to nesijausti sugniuždytam, jis be didesnių nesklandumų susidoros su šiais iššūkiais. O štai neturėdamas šių įgūdžių - nesusidoros. Nederėtų abejoti: vaikas tikrai mieliau deramais būdais įveiktų iššūkius, nes mieliau rinktųsi tinkamą elgesį.

Vadinasi, vaikas neims rodyti rizikingos elgsenos vien todėl, kad mėgaujasi klykdamas, plūsdamas ašaromis, keikdamasis ar paleisdamas į darbą kumščius? Tikrai ne. Vaikai patys nieku gyvu nesirenka elgsenos sutrikimų, panašiai kaip niekas nesirinktų skaitymo sutrikimų. Kaip ir kiekvienam mūsų, jiems labiau patiktų tinkamai elgtis.

Nepatikimos strategijos ir tikrosios elgesio problemų priežastys

Antrasis žingsnis - pastebėti, kada paprastai toks elgesys pasireiškia. Patikėsite tuo ar ne, mums jau pavyko suprasti. Kaip elgiasi jūsų vaikas, kai taip nutinka? Kai kurie pratrūksta ašaromis, reikšdami nepasitenkinimą patempia lūpą, supyksta ar užsisklendžia savyje. Dar kiti nustoja kvėpuoti, pratrūksta klykti, plūstasi, paleidžia į darbą kumščius, spardosi, išgyvena panikos priepuolius ar net puola niokoti turtą. Dar kiti pabėga, puola kandžiotis, žaloja save, vemia, griebiasi ginklo ar dar blogiau.

Nors ir suprantama, kad iki šiol didžiausią dėmesį telkėte į vaiko elgesį nevilties akimirkomis, iš tikrųjų į jį reikėtų kreipti mažiausiai dėmesio. Kaip jau netrukus įsitikinsite, daugiausia dėmesio vertėtų skirti trūkstamiems vaiko įgūdžiams ir aplinkybėms, kuriomis tų įgūdžių stoka gyvenimą daro nepakenčiamą.

Jei tikėsite tuo, kad jūsų vaikas elgiasi netinkamai, nes taip nori, būsite linkę taikyti įprastą paskatinimų ir bausmių metodą, kurį pasitelkus esą įmanoma vaiką priversti panorėti tinkamai elgtis. Jei jau įsitikinote, kad tokia nuostata ir ja grindžiamas auklėjimo metodas jūsų vaikui nėra veiksmingi, patikėkite, jūs ne vieninteliai taip galvojantys. „Meduolio ir botago“ principas nedavė trokštamų rezultatų, nes, taikant šį auklėjimo metodą, vaikas neįgijo trūkstamų įgūdžių ir neišmoko tinkamai spręsti sunkumus, dėl kurių ir kyla nevaldomų emocijų protrūkiai. Veikiausiai ir patys pastebėjote, kad bausmė tik šliūkšteli į ugnį žibalo, o negavusį tikėto atpildo vaiką ištinka dar didesnis nusivylimas.

Veikiausiai įsitikinote ir tuo, kad psichiatrijos specialistų diagnozės nesuteikė daug informacijos apie įgūdžius, kurių stokoja jūsų atžala, ir veiksnius, dėl kurių šis trūkumas ypač apkartina gyvenimą. Nustatyta diagnozė verčia jus manyti, kad bėda yra pats vaikas, todėl jį ir derėtų „taisyti“. Tiesa yra ta, kad tango šokiui reikalingi du partneriai. Nekyla abejonių, kad šis tas ne taip su jūsų atžala. Tačiau neatsiejama paveikslo dalis esate ir jūs. Jau turbūt įsitikinote, kad, jei jūsų vaikas gebėtų lanksčiau mąstyti, lengviau pakelti nusivylimą ir veiksmingiau spręsti sunkumus, jis tą ir padarytų. Veikiausiai nebekyla abejonių ir dėl to, kad atsiliekantys įgūdžiai jam nuolat kaišioja koją ir kelia nemenkų bėdų.

Neišspręsti sunkumai: pagrindiniai trigeriai

Nors ir sunku patikėti, šiuos veiksnius - aš juos vadinu neįveiktais sunkumais - kone visais atvejais įmanoma iš anksto nuspėti. Kitaip tariant, nuostata, esą nevaldomų emocijų protrūkiai - tarsi perkūnas iš giedro dangaus (niekada negali žinoti, kas vaiką gali nuliūdinti), dažnai yra neteisinga. Iš kur ši gera naujiena? Jei neįveiktus sunkumus, dėl kurių ir kyla šie kritinės elgsenos protrūkiai, įmanoma iš anksto numatyti, vadinasi, galima imtis iniciatyvos juos pašalinti ir nelaukti nevaldomų emocijų proveržių. Jau sužinojote, kad neįveiktus sunkumus, dėl kurių ir kyla nevaldomų emocijų proveržiai, galima iš anksto nuspėti.

Pirminė strategija, kurią pasitelkus įmanoma sumažinti nevaldomų emocijų protrūkių, yra siekis įveikti sunkumą. Šioje knygoje rasite patarimų, kaip veiksmingai ja pasinaudoti. Tai nėmaž neprimins emocijas atspindinčių veidukų lentelių. Arba tylos pertraukėlių (prievarta laikyti vaiką uždarius ten, iš kur jis bando ištrūkti). Tai nieko bendra neturi su pakeltu balsu. Priekaištais. Bandymais pamokyti. Moralizuoti. Siekiais atimti turimas privilegijas. Draudimu ištisą savaitę žaisti kompiuterinius žaidimus. O ką jau kalbėti apie pliaukštelėjimą per užpakalį.

Dėmesio stoka: dažna mažylių elgesio problemų priežastis

Taip jau būna, kad vaikai tampa tiesiog nepakenčiami: pernelyg triukšmingi, nepaklusnūs, kaprizingi, atsikalbinėja ir grubiai kalba su tėvais. Tampa tokiais nei iš šio, nei iš to. Bent jau susidaro toks įspūdis. O jis nesugedo. Jis tokiu elgesiu signalizuoja: „Ei, su manimi kažkas negerai, aš pats kol kas nesuprantu, tačiau viduje kažkokie jausmai, kažkoks pyktis ir nerimas.“

Dažniausiai tokio elgesio priežastimi tampa dėmesio stoka. „Betgi aš visą dieną sėdžiu su juo!“ - pasipiktins kokia nors mama. O ką reiškia, skirti vaikui dėmesį? Kai vaikas tiesiog bėgioja kažkur netoliese ir savarankiškai žaidžia? Skirti dėmesį, vaiko supratimu - tai kalbėtis, žaisti, išdykauti kartu su juo, neužsiimant tuo pat metu kitais dalykais. „Iš kur gi man paimti tam laiko? - vėl pasipiktins tėvai. - Jeigu visą dieną sukamės lyg voverės rate. Ir juk viską darome jo labui!“ Tačiau vaikui šito nepaaiškinsi, nors ramiai papasakoti apie savo užimtumą bei nuovargį tikrai reikėtų.

Visiškai pakanka skirti 20-30 minučių per dieną, atidėjus visus kitus reikalus į šalį. Ir paklausti, kuo vaikas norėtų užsiimti (ne užduotų namų darbų ruošimu, ne kitomis pareigomis, o tuo, ką jis pats pasakys). Ir daryti viską kartu su juo - su džiaugsmu, emocingai, kartais rimtai ir susikaupus. Būtinai kiekvieną dieną. Taip paprasta? Taip, labai paprasta. Dėl to blogas vaikų elgesys - tai mums skirtas signalas, kad mes kažko nepadarėme, kažko nepaklausėme. Ir tokią situaciją galima ištaisyti.

Kaip kalbėtis apie pyktį ir nuoskaudas?

O ką daryti su vaikų agresija? Kur ją dėti? Apie pyktį ir nuoskaudas būtina su vaiku pasikalbėti. Tai visiškai normalūs jausmai. Jų gyvenimo dalis. Net jeigu jie pyksta ant mamos, tėčio, močiutės, senelio, broliuko ar sesės. Galima kiekvieną dieną prieš miegą pakalbėti su vaiku apie tai, dėl ko jis šiandien supyko ar nusiminė, tiesiog išklausyti be jokių vertinimų ir komentarų. Vaikas tokiu momentu jaučia, kad jį išgirdo ir suprato, kad jis nėra blogas, netgi kai pyksta ant artimiausių žmonių.

Bendradarbiavimas: tėvų ir vaiko sąjunga

Spręsti sunkumus bendromis pastangomis? Taip, iš tikrųjų. Judu su vaiku privalote tapti sąjungininkais, o ne priešininkais. Partneriais, o ne priešais. Sunku įsivaizduoti? Gali būti, kad šią akimirką būtent taip ir yra. Tačiau jūsų kelionė jau prasidėjo. Prieš akis nemenkų pastangų reikalaujantis iššūkis.

Daugiau naudingų patarimų rasite R. W. Žymus vaikų psichologas dr. R. W. Greene’as knygoje Nevaldomų vaikų nebūna: kai vaikas - it tiksinti bomba pristato auklėjimo metodą, kuris padės suprasti ir auginti rizikingos elgsenos vaikus, stokojančius lankstaus mąstymo, gebėjimų prisitaikyti, pakelti nusivylimą ir spręsti užklupusias bėdas. Aptardamas atsiliekančius įgūdžius ir neįveiktus sunkumus, dėl kurių kyla nevaldomų emocijų protrūkiai, autorius brėžia gaires, kaip teisingai spręsti nesutarimus ir sugrąžinti į namus ramybę.

tags: #2 #metu #vaikas #nuolat #atsikalbineja

• Kaip išsirinkti darželį Naujojoje Vilnioje?
• Skanūs orkaitės kiaušinių su paprika receptai
• Darbo stažas: motinystės ir vaiko priežiūros atostogos
• glaudus tėvų ir darželio bendradarbiavimas
• Aktualijos apie motinystės išmokas