Kada verta sunerimti, jei dvejų metų vaikas nekalba ir pas kurį specialistą kreiptis?

Vaikų kalbos vystymasis yra svarbus aspektas jų bendro vystymosi proceso. Daugelis vaikų natūraliai pradeda kalbėti pirmųjų gyvenimo metų metu, tačiau kai kurie vaikai gali susidurti su kalbos vystymosi uždelsimais ar problemomis. Kovo 6-ąją minima Europos logopedo diena. Ją pažymi ir vienas didžiausių Lietuvoje Logopedijos centrų „Papūga“. Centro įkūrėja, klinikinė logopedė Jurga Pukenytė-Pauliukonienė sako, kad tėvų abejonės dėl vaiko kalbos raidos neturėtų būti nuvertinamos. Vaikai vystosi individualiu tempu, tačiau yra tam tikros kalbos raidos gairės.

Iki dvejų metų mažyliai paprastai jau turi kelių dešimčių žodžių žodyną ir pradeda jungti žodžius į trumpus sakinius. Trejų metų vaikai dažniausiai kalba paprastais 3-4 žodžių sakiniais, o ketverių-penkerių metų aktyviai bendrauja ir pasakoja trumpas istorijas. Vis dėlto kai kurie požymiai gali rodyti kalbos raidos sunkumus. Sunerimti verta, jei dvejų metų vaikas beveik nekalba, bendrauja tik gestais, sunkiai supranta paprastus nurodymus arba jo kalba nerišli ir sunkiai suprantama.

Specialistė prisimena atvejį, kai į centrą kreipėsi močiutė dėl dvejų metų anūko. Vaikas nekalbėjo, sunkiai kartojo garsus, o bandydamas kalbėti dažnai iškišdavo liežuvį. Šeima jau buvo kreipusis į pediatrą, tačiau jiems patarta dar neskubėti. Įvertinus vaiką paaiškėjo, kad vėlavo jo motorinė ir kalbos raida, buvo kalbos supratimo sunkumų. Lendantis liežuvis rodė sutrikusią kramtymo sistemą ir padidėjusią kramtomųjų raumenų įtampą. Vaikui rekomenduota kreiptis į Vaiko raidos centrą dėl išsamesnio įvertinimo.

Kada verta kreiptis į logopedą?

Pasikonsultuoti rekomenduojama, jei dvejų metų vaikas:

• Beveik nevartoja žodžių;
• Nebando kartoti garsų;
• Bendrauja tik gestais;
• Sunkiai supranta paprastus nurodymus.

Ankstyva pagalba yra viena svarbiausių sėkmingos kalbos raidos sąlygų. Logopedas dirba ne tik su garsų tarimu - jis lavina kalbos supratimą, žodyną ir komunikacijos įgūdžius. „Jei kalba vėluoja, svarbu įvertinti, ar vaikas supranta kalbą, ar gerai girdi, ar geba ištarti garsus ir juos sujungti į žodžius. Anksti pradėjus kryptingą darbą, vaikui galima labai sėkmingai padėti“, - sako specialistė.

Anksčiau logopedė Vaida Valentienė taip pat Delfi sakė, kad nuomonė, jog vaikas išaugs, o kalba savaime susitvarkys, taip pat, kad vaiko iki 3-4 metų vesti pas logopedą neverta, yra neteisinga. „Vėluojanti kalbos raida gali būti ne vienintelis, tačiau labiausiai pastebimas požymis, išryškinantis kitų procesų netolygų formavimąsi. Dėl nepakankamai išsivysčiusios kalbos vaikas, o ypač mokinys, jaučiasi izoliuotas, vienišas, negalintis išsakyti savo nuomonės, negebantis užmegzti kontakto. Visi tėvai nori, kad jų vaikai kalbėtų taisyklingai ir sklandžiai, tačiau pastaruoju metu daugėja vaikų, turinčių įvairių kalbėjimo bei kalbos sutrikimų. Ankstyvas kalbėjimo ir kalbos sutrikimų nustatymas, logopedo bei tėvų bendros pastangos padeda vaikui sėkmingai įveikti kalbos sutrikimus ir tobulinti kalbos įgūdžius. Jei pastebėjote, kad jūsų mažylis turi kokių nors kalbos problemų, būtinai kreipkitės į logopedą. Kuo anksčiau jis bus pradėtas lavinti, tuo mažiau nesklandumų iškils mokantis vėliau. Jei kalbos sutrikimas nebus ištaisytas iki mokyklos lankymo, jūsų mokyklinukui gali sunkiau sektis skaityti, rašyti, skaičiuoti - jis pradės nejaukiai jaustis, gali net nebenorėti eiti į mokyklą“, - kalbėjo ji.

Pirmasis žingsnis, jei jūsų vaikas nekalba arba jo kalba neatitinka jo amžiaus normų, yra pasikonsultuoti su specialistu. Vaikų logopedas arba kalbos terapeutas gali atlikti vertinimą ir nustatyti, ar yra kalbos vystymosi problemų. Specialistas gali įvertinti vaiko kalbos įgūdžius, garsų tarimą, žodyno dydį ir kitus svarbius parametrus.

Dauguma vaikų maždaug apie antrąjį gimtadienį ar keletą mėnesių vėliau nustebina tėvus tikru kalbiniu „sprogimu“. Būtent sulaukus dvejų vaiko smegenų ląstelės ir kalbos aparato raumenys jau pakankamai susiformavę, kad mažylis gebėtų išreikšti savo mintis žodžiais. Tačiau kartais nutinka, kad vaiko kalba formuojasi lėčiau.

Ar tikrai gali būti koks nors sutrikimas? Taip gali nutikti dėl keleto priežasčių. Viena iš jų - nesusiformavę raumenys arba per mažas jų tonusas. Jei dvejų metų vaikas mieliau valgo skystą, košės konsistencijos maistą ir nemėgsta kieto, valgydamas dažnai išstumia maistą iš burnos, kvėpuoja pro burną, taria mažai žodžių, ir tuos pačius dažnai sunku suprasti, jo seilėtekis padidėjęs - tai gali reikšti, kad nepakankamai susiformavę vaiko burnos ir lūpų raumenys. Šiuos raumenis galima sustiprinti keletu žaidimų: Pūsti ir švilpti. Pūskite muilo burbulus, pūstelėkite į viršų plunksnelę ir vėjo gūsiais ją bandykite kuo ilgiau išlaikyti ore. Taip pat jūsų vaikui bus į naudą žaisliukai, į kuriuos reikia pūsti - dūdelės, švilpukai ir pan. Gerti per šiaudelį. Kuo dažniau pasiūlykite gėrimų, kuriuos vaikas gertų per šiaudelį. Imti garsus. Raginkite mažylius imituoti įvairių gyvūnų, paukščių, daiktų skleidžiamus garsus.

Kita priežastis - nepakankama garsinio dėmesio koncentracija. Toks vaikas nesupranta ilgų frazių, negirdi foninio triukšmo. Pasistenkite sudominti vaiką kiekvienu garsu ir žodžiu. Dažniau sekite jam pasakas, skaitykite tas pačias, jau žinomas knygeles. Kartais pakeiskite tekste pažįstamą žodį nauju, juokingu ir vaikui netikėtu, o jei mažylis pats neatkreips į tai dėmesio - pakartokite pokštą, paraginkite jį išgirsti. Rodykite vaikui jį supančius daiktus, įvardykite juos. Nuolat aiškinkite, kur einate, ką veikiate. Aiškiai tarkite žodžius, kartokite frazes po keletą kartų.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į klausos problemas. Nepakankamai gera klausa sulėtina ir vaiko kalbos raidą. Jei pablogėjusi klausa diagnozuojama vėlai, gali būti praleistas kritinis laikas klausos kanalų stimuliacijai. Vaiko kalba tokiu atveju gali formuotis vėliau, kas lems ir bendravimo bei mokymosi įgūdžių vėlavimą.

Verta žinoti:

Gydytojai išskiria požymius, liudijančius, kad dvejų metų vaiko kalbos raida atsilieka:

• Vaiko žodyne - mažiau nei 20 žodžių, jų nedėlioja tarpusavyje. Šiuo atveju „žodis“ - tai nebūtinai normalus, pilnas žodis, kokį vartoja suaugusieji. Greičiau tai kokio nors konkretaus garso ar garsų kombinacijos priskyrimas tam pačiam konkrečiam objektui ar veiksmui įvardyti.
• Žodžius taria taip neaiškiai, kad jūs suprantate tik pusę jų.
• Nežaidžia ir nebendrauja su kitais vaikais.
• Nesupranta arba negali atsakyti į paprastus klausimus.
• Neatpažįsta arba negali įvardyti paprastų daiktų iš savo aplinkos.
• Dar nemoka įvardyti visų savo šeimos narių.

Jei vienas ar keli išvardytieji požymiai tinka ir jūsų dvimečiui, turėtumėte kreiptis į jūsų vaiko sveikatą prižiūrintį gydytoją.

Kiekvienas vaiko amžiaus tarpsnis yra labai svarbus kalbos raidai. Ją stebėti reikėtų nuo kūdikystės: ar vaikas guguoja, čiauška, kiek yra garsų jo kalboje ir kokie jie. Svarbu pastebėti, kaip vaikas reaguoja į suaugusiojo kalbinimą, ar atsako užkalbintas, kaip jis reaguoja į žaislus. Vienas iš svarbiausių momentų kalbant apie mažus vaikus - kaip vaikas išreiškia savo poreikius, kokia yra vaiko-tėvų interakcija? Pavyzdžiui, vienerių metukų vaikas geba parodyti ko nori bedęs piršteliu, tai yra, vaikas suvokia, kad šiuo amžiaus tarpsniu pirštas jam yra priemonė pasakyti tai, ko jis nori. Kitas svarbus kūdikių kalbos aspektas - ar vaikas vykdo jūsų žodines instrukcijas. Pavyzdžiui, paprašytas parodyti, kur yra mama, šuo, lempa, jis parodo tai savo pirštu ar kita kūno kalba. Sunerimti reikėtų, jei vaikas šiuos išvardytus periodus atitiko, o sukakus 2 metukams, įsivyravo tyla arba vaikas kalba savo kalba, nėra prasmingų žodžių.

Nustatyti kalbos raidos vėlavimo priežastis yra labai sunku, ypač, jei su vaiku dirba tik logopedas. Jeigu dirba visa komanda - logopedas, psichologas, gydytojas pediatras (neurologas) ir kt., galimas tikslesnis priežasties įvertinimas. Dažnai įtakos vėluojančiai kalbos raidai turi nėštumo komplikacijos, gręsiantis persileidimas. Taip pat nėštumo laikotarpiu padidėjęs kraujospūdis, persirgtos ūmios ligos, stresiniai išgyvenimai (artimųjų netektys, skyrybos ir pan). Žinoma, negalima atmesti ir genetinio paveldimumo faktoriaus. Gimdymo metu įtakos naujagimiui turi deguonies stygius, galvos trauma. Lėtinti kalbos raidą gali pirmųjų gyvenimo metų neurologiniai susirgimai, taip pat apleista socialinė aplinka, kai su vaiku nebendraujama arba bendraujama mažai. Pavyzdžiui, jei vaikas nuo gimimo auga vaikų namuose, yra nemaža tikimybė, kad vėluos jo kalbos raida. Itin svarbu, ar vaikas turi gerą klausą ir regą.

Dažniausiai vaikai netaria Š, Ž, Č ir R garsų. Maždaug apie ketvirtuosius metus vaikai turėtų pradėti tarti Š,Ž,Č, o garsą R - sulaukę penkerių metų. Gana paplitęs yra netaisyklingas tarpdantinis garsų S, Z, C tarimas, kai juos tariant liežuvis kišamas tarp dantų. Kai kuriems įprotis kišti liežuvį tarp dantų užsitęsia, tada S, Z, C, garsai tariami netaisyklingai. Jau 3 metų vaikučiui galima parodyti taisyklingą šių garsų tarimą ir visada priminti „slėpti liežuvėlį už dantukų”, nes vėliau būna sunku atpratinti.

Labai efektyvus - ir smulkiosios motorikos lavinimas. Smulkiosios motorikos lavinimas yra ypatingai svarbus kalbos tobulėjimui. Mokslininkai teigia, kad smulkiosios motorikos lavinimas didina galvos smegenų žievės aktyvumą, todėl gerėja kalbėjimas, klausa, rega, dėmesys. Itin svarbu lavinti rankų pirštelius, plaštaką, riešą. Aktyvinant pirštų pagalvėles skatinamas kalbos vystymasis, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą. Lavinant smulkiąją motoriką, gerėja ir kalbos raida, liežuvio judesiai atliekami greičiau ir tiksliau.

Tėveliai gali skaityti knygas, dainuoti, deklamuoti. Vaikas daug greičiau išmoksta vartoti daiktų pavadinimus, jei pats atlieka veiksmus. Dėl to vertėtų aptarti daiktus, veiksmus, kai su vaiku tėveliai vaikšto lauke, rengiasi maudytis, važiuoja į svečius, ruošiasi miegoti. Ugdant kalbos gramatinę sandarą galima žaisti „slėpynes“, padedant žaislą įvairiose vietose ir klausiant „kur pasislėpė?“ (pvz., po stalu, ant kėdės, prie kilimo). Pamėginti žaisti žaidimą „ko trūksta?“, išdėliojant ant stalo keletą žaislų, vieną iš jų paslepiant ir klausiant „ko trūksta?“.

Labai svarbu, kad tėvai vaikui parodytų, jog suprato jo mintį ir palydėtų tai taisyklinga kalba, pakeisdami iš plėsdami vaiko vieno žodžio sakinį, pvz. Vaiko pasakymas: „Po.“ Tėvų pasakymas: „Taip, čia yra puodelis. Toks elgesys netinkamas, svarbu nepamiršti, kad gimtosios kalbos vaikas išmoksta pamėgdžiodamas, todėl tėvai turėtų vengti „vaikiškos kalbos“, visokių šveplavimų, iškraipymų, netaisyklingos kalbos.

„todėl labai svarbu mėgdžioti vaiko tariamus garsus, kad vaikas mokytųsi mėgdžioti ir atkartoti jūsų žodžius. Taip pat labai svarbus yra aiškus garsų artikuliavimas, garsų ištarimas tam, jog vaikas girdėtų kuo daugiau skirtingai tariamų garsų. Verta nuolat įvardinti aplinkoje esančius daiktus, atliekamus veiksmus - taip vaikas girdės vis skirtingus žodžius. Ugdyti vaiko kalbą galime nuolat net ir vyresniame amžiuje, kasdieninėse aplinkose, žaidimų metu“, - teigia specialistė.

Kai vietoj kūrybinių žaidimų vaikas žiūri televizorių, per kurį groja linksma dainelė, ar įjungtas filmukas - jis įdėmiai klausosi. Tačiau klausant nejuda vaiko lūpos, liežuvis. Animaciniai filmai, laidelės veikia vaiką kaip hipnozė - vaikas visą dėmesį sutelkia į bėgančius, judančius paveikslėlius, šviesas, garsus, taip sustabdydamas ne tik kalbinių įgūdžių tobulėjimą, bet ir mąstymą.

Mažybiniai žodeliai skamba mieliau, tačiau vaikui sunkiau juos pasakyti ir tai atitolina jo gebėjimą ištarti žodį. Apsunkinę vaiko kalbą trijų, keturių skiemenų žodžiais (mašinytė, lėlytė, kačiukas ir pan.) renkamės ilgesnįjį kelią į kalbos pradžią, kai tuo metu mažyliui būtų patogiausia ištarti tik vieno, dviejų skiemenų žodžius (katė, lėlė ir pan.) Todėl patartina daiktus vadinti tikraisiais vardais („šuniukas - šuo“), veiksmus įvardinti pilnais žodžiais („atete“ - „gerti“). Taip vaikas lengviau ir greičiau pradės tarti savo pirmuosius žodžius.

Itin svarbūs yra žaidimai, į kuriuos įtrauktos įvairios ugdomosios veiklos. Vaikai viską geriau įsimena žaisdami. Kai baloje vaikas prausia platikinę varlę, jis daug greičiau išmoks žodžius: „šlapia, varlė, žalia“ nei matydamas tai paveikslėlyje. Leisdami vaikui susieti žodį su vaizdu, pasitelkiant pojūtį, emociją, ir pati sąvoka greičiau įsitvirtins jo galvelėje. Įvairias ugdomąsias sritis patartina įtraukti į žaidimus, kuriuose galima liesti, pajusti ir patirti, o ne „pamokas“.

Tėvai gali padėti vaikui tobulinti kalbos įgūdžius namuose:

1. Lavinkite vaiko bendrąją motoriką sukurdami kliūčių ruožą bėgiojimui, šliaužiojimui ar ropojimui, kuriam sukurti pasitelkite namuose turimus daiktus (kėdes, stalą, pagalvėles, skaras, pledus ir kt.).
2. Lavinkite vaiko smulkiąją motoriką pasigamindami žaidimus iš antrinių žaliavų, pvz. kamštelių. Nupieškite ant kartono norimą objektą ar daiktą (pvz., uogą, kirminą) iš apskritimų, juos nuspalvinkite norima spalva ir paskatinkite vaikus ieškoti tokios spalvos kamštelio.
3. Nuo mažų dienų kalbėkite apie tai, kokį garsą skleidžia mašina, kaip čiulba paukštis, kokius garsus girdite aplinkoje. Labai svarbi kalbos mokymosi dalis - foneminis suvokimas, kai vaikas geba atskirti kalbos garsus.
4. Liežuvis yra pagrindinis kalbos organų raumuo ir pratimai jam, kaip ir visiems raumenims, yra reikalingi, kad galėtų atlikti tikslingus judesius garsų tarimui. Todėl artikuliacinio aparato lavinimui tinka įvairūs liežuvio žaidimai, pvz., nusilaižome nuo lūpų uogienę, liežuvį keliame aukštyn ir žemyn, liežuvio pasakos, burbulų pūtimas, plunksnos pūtimas, žaidimai su veidrodžiu.
5. Įvardinkite knygoje ar kortelėje matomus daiktus, įvardinkite tikrąjį žodį (mašina, o ne mašinėlė). Rodydami daiktus ir tardami jų pavadinimus taip pat turėtumėte žaislą laikyti arti veido, kad vaikas matytų ir daiktą, ir jūsų artikuliaciją. Matydamas suaugusiojo artikuliaciją (lūpų judesius), vaikas gali lengviau pakartoti girdimus garsus.

Žodyno plėtojimas yra neatsiejama kalbos lavinimo dalis, todėl nepamirškime lavinti kiekvienos veiklos metu pasitelkdami vaiko mėgstamas knygutes, korteles su paveikslėliais.

Jei specialistas nustato, kad vaikui reikia papildomo pagalbos, galbūt terapijos arba kitų kalbos terapijos metodų, nesijaudinkite. Labai daug vaikų yra sėkmingai padėję savo kalbos problemoms, kai jos buvo nustatytos ir imtasi veiksmų laiku. Svarbiausia yra dėti pastangas ir bendradarbiauti su specialistais, kad jūsų vaikas galėtų vystyti kalbos įgūdžius ir pasiruošti sėkmingam ateities mokymuisi ir bendravimui.

Jei kūdikis pirmą pusmetį nereaguoja į triukšmą, nesuka galvytės garso link, neatsako šypsena kalbinamas, neadekvačiai reaguoja į balso intonacijas, neskleidžia jokių garsų, nepradeda veblenti skiemenukų su priebalsiais, nepradeda kalbėti „savo kalba“, nesupranta paprastų nurodymų (pvz., ne, negalima) svarbu pasitarti su pediatru ar šeimos gydytoju.

Sulaukęs metukų vaikas savo žodyne turėtų turėti 5-10 žodžių. Vertėtų susirūpinti, jeigu tokio amžiaus vaikutis nesupranta aplinkos daiktų pavadinimų (pvz., batas, lempa) ir prašomas jų neparodo, netaria keletos trumpų žodelių (pvz., ate, au, mama, tete).

Nuo 1,5 - 2 metų vaiko žodyne turėtų būti nuo 30 iki 100 žodžių. Jei 2 metukų vaikas tyli arba taria vos 1-2 prasmingus žodžius, laikas sunerimti.

Vaikų kalba vystosi labai greitai, ypač mažyliui pradėjus lankyti darželį. Pažanga, lyginant su kūdikystės laikotarpiu, būna didžiulė.

Jei ūgtelėjęs kūdikis visiškai ignoruoja, ką jam sakote, tai gali įspėti apie klausos problemas ar / ir raidos sutrikimus. Išgirdus kažkokį stipresnį garsą, refleksų vedini sukamės į tą pusę, kurioje yra garso šaltinis (pavyzdžiui, jei garsiai užgrojo radijas ar sudužo puodelis).

Kartais vaikai tiesiog iš prigimties yra tylesni, ramesni ir gali būti nelinkę atkartoti garsų, tačiau tai gali būti ir sulėtėjusios kalbos raidos požymis.

Jei vaikas nesupranta paprastų prašymų (pavyzdžiui, mesk kamuolį, einame, valgyk ir pan.), gali būti, kad vaiko kalbos suvokimas yra komplikuotas. Tik specialistas atsakys, ar verta kažko imtis, ar paprasčiausiai laukti.

Jei vartant knygelę ar išėjus pasivaikščioti vaikas nerodo į tam tikrus daiktus, kai jo klausiame „kas čia?“, šio fakto nereikėtų ignoruoti. Normalu, jei vienerių metų vaikas pasako tik po vieną žodį, tačiau 2 m. mažylis jau turėtų gebėti pasakyti dvižodžius junginius, pavyzdžiui, „noriu valgyti“, „eime pažaisti“, „šuniukas loja“ ir pan.

Visos šios priebalsės - lengvai artikuliuojamos, jas vaikas jau sugeba ištarti dar nesulaukęs 3 m. Tad vaikas paprastus žodžius (pavyzdžiui, „katė“, „gatvė“ ir pan.) turėtų tarti taisyklingai.

Jau ankstyvoje vaikystėje gali būti aptinkama ir mikčiojimo apraiškų. Jeigu vaikas kalbėdamas stringa, kartoja ar tęsia tuos pačius garsus, skiemenis, o kartais visai pameta mintį, tikėtina, kad reikės lankytis pas logopedą.

Per 3 pirmuosius gyvenimo metus vaiko žodyno, suvokimo, garsų atkartojimo, galiausiai, netgi motorikos įgūdžiai ištobulėja neįtikėtinai. Vaikas turi mokytis komunikuoti rišliai: šio įgūdžio jam prireiks bendraujant su bendraamžiais, artimaisiais.

Iki 3-3,5 m. vaikas dar gali nederinti kalbos dalių, tačiau nuo tokio amžiaus vaiko pasakomi žodžių junginiai ir sakiniai jau turėtų turėti prasmę, tikslą, t. y. veiksmažodžiai kalbant daugiausia turėtų būti derinami su daiktavardžiais, daiktavardžiai - su būdvardžiais ar skaitvardžiais (pavyzdžiui, „mašina važiuoja“, „gražus šuniukas“, „ tupi dvi katytės“), ir t. Kartais, kai dėl supainiotų skiemenų išgirstame įvarius naujadarus, galime ir prapliupti juokais: vaikų kalbinis originalumas dažnai nustebina. Tačiau iškraipyto žodžio nereikėtų atkartoti patiems: verčiau pamokykite vaiką tam tikrą žodį ištarti taisyklingai.

Šis įprotis (kai kuriais atvejais - netgi sutrikimas) nėra išaugamas, be to, gali turėti įtakos sąkandžio vystymuisi. Vaikas tarp dantų liežuvį laiko dėl silpnesnių jo raumenų ar artikuliacinių padargų. Visi šie garsai - jau sunkiau artikuliuojami, tad jei vaikas dar jų netaria, labai efektyvios - artikuliacinės mankštelės, padedančios formuoti tinkamą lūpų ir liežuvio padėtį.

5 metų vaikas turėtų tarti taisyklingai visus kalbos garsus. Tai galima sakyti, kad penkerių metų vaiko kalbos raida yra baigta? Ne visai. 5 metų vaikas turi mokėti tarti visus kalbos garsus, tačiau ir toliau plečiasi jo žodynas, sudaromos naujos sąvokos. Atėjęs į mokyklą vaikas turėtų tarti visus kalbos garsus, kalbėti gramatiškai taisyklingais sudėtiniais sakiniais, mokėti rišliai pasakoti, atpasakoti, apibūdinti. Taip pat turi būti susiformavę garsinės žodžio analizės ir sintezės įgūdžiai. Vaikas turėtų diferencijuoti optiškai panašias grafemas.

Ar tiesa, kad berniukai kalba ir vėliau, ir mažiau, negu mergaitės, todėl, jei augini berniuką, dėl jo nekalbėjimo nereikia per anksti jaudintis? Negaliu nei paneigti, nei patvirtinti, nesu išanalizavusi visų esamų mokslinių tyrimų. Esu girdėjusi taip sakant, bet nemanyčiau, kad mamos, auginančios berniukus turėtų būti ramesnės dėl jų nekalbėjimo. Kiekvieno vaiko kalbos raida yra individuali. Manau, kad reikia ieškoti priežasčių, kodėl konkretus berniukas nekalba. Ar jo gera klausa, rega, ar išlavėjęs kalbos artikuliacinis aparatas, ar nėra anatominių pakitimų, ar tėvai pakankamai bendrauja su juo, ar sukurta palanki kalbinė aplinka? Tik apžvelgę visus faktorius, galėtume daryti išvadas. Nereikėtų žvelgti aplaidžiai vien todėl, kad tai yra berniukas. Iš savo asmeninės praktikos galiu pasakyti, kad berniukų, turinčių kalbos sutrikimų, kreipiasi daugiau negu mergaičių.

Šiuolaikinio ir norinčio tobulėti logopedo kabinete priemonės naudojamos šiuolaikinės - naujausios informacinės technologijos, planšetiniai kompiuteriai, interaktyvios lentos, smėlio dėžės su švieselėmis, naujausi žaidimai. Priemonės yra smagios, linksmos, ir tai sustiprina vaiko norą mokytis, motyvuoja jį. Žinoma, logopedas turi senųjų priemonių, kurių kartais prireikia - tai zondai, antpirščiai ir pan. Jos padeda specialistui vaiko liežuvį nukreipti į atitinkamą padėtį, kuri būtina norint ištarti atitinkamą garsą. Užsiėmimas pas logopedą yra tarsi žaidimas, iš šalies žiūrint atrodo, kad čia tik žaidžiama. Tačiau per žaidimą mes tikslingai siekiame įvairių tikslų: žaidžiant su vaiku, aš vadovauju žaidimui ir žinau, kokį tikslą turiu pasiekti.

Užsiėmimai labai skiriasi, kai dirbi su vaiku, kuris tik švepluoja ir su vaiku, kuris turi raidos sutrikimą. Pirmu atveju kartais prireikia mažos pagalbos, ir vaikas prakalba, antruoju atveju logopedui labai svarbu dirbti su komanda, nes dažnai esant raidos sutrikimui, būna ne tik kalbos problemų, bet ir smulkiosios, bendrosios motorikos bei psichologinių sunkumų. Džiaugiuosi, kad AVEVITUS centre vaikas gali gauti kompleksinę pagalbą - ergoterapeuto, kineziterapeuto, logopedo, psichologo ir kitų specialistų.

Tikrai ne visuose vaikų darželiuose yra logopedas, o jei ir yra, jis be galo apkrautas darbu, nes kalbos sutrikimų turinčių vaikų dabar yra labai daug. Logopedas dėl didelio darbo krūvio negali nuolat stebėti vaikų kalbos raidos. Auklėtojai irgi ne visada pastebi vaiką, turintį kalbos sutrikimą. Visų svarbiausi vaikui yra tėvai, jie yra arčiausiai vaiko, pirmieji turi pastebėti sunkumus, ieškoti pagalbos ir patys papildomai dirbti su vaiku. Net ir vaikui lankant logopedo užsiėmimus, visada kviečiame tėvelius į pokalbius, duodam užduotėlių į namus, skatiname tėvus domėtis ir dirbti su vaiku. Laikas greitai bėga, ir tie vaikai, kurių kalba atitinka amžių, sparčiai plečia žodyną, gerėja jų akademinės žinios, kurios bus svarbios mokykloje, todėl tėvai turėtų stengtis padėti vaikui, turinčiam kalbos raidos sutrikimų. Atkreipkite dėmesį, kiek ir kaip komunikuoja jūsų vaikas, ir jei kyla bent menkiausia abejonė, pasikonsultuokite su specialistu.

tags: #2 #metu #vaikas #nekalba #pas #kuri

• ar gimimo data lemia sėkmingus santykius?
• Ergobaby vokelio privalumai
• Kodėl vyrai atšąla po gimdymo
• Kūdikio dažno šlapinimosi priežastys
• Planavimas ir įgyvendinimas darželio scenarijams