Mamos pienas - pagrindinis ir nepakeičiamas kūdikių iki 12 mėn. maistas. Tačiau anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai žindymas baigiasi. Ką daryti, jei kūdikis nenori jokio kito maisto, tik mamos pieno?
Pirmieji šeši kūdikio gyvenimo mėnesiai turėtų būti maitinami išimtinai tik mamos pienu. Žindymą tęsti reikia ir pradėjus primaitinimą kietu maistu iki 2 metų amžiaus ar ilgiau, jeigu tai priimtina šeimai.
Kuo ilgiau žindome, tuo labiau saugame vaiką nuo įvairių ligų ir sveikatos problemų, o nauji moksliniai tyrimai netgi rodo, kad ilgiau žindytų vaikų smegenys yra didesnės. Pirmaisiais mėnesiais, kol mažylis valgo tik mamos pieną, didelę dalį žindymo svarbos matome mityboje: tyrimai rodo, kad žindomi vaikai auga geriau ir yra sveikesni.
Tačiau krūties žindymas - tai ne vien maistas. Tai ir saugumo jausmas mamos glėbyje, nusiraminimas. Per žindymą kuriamas mamos ir vaiko emocinis santykis. Ilgiau žindydama mama darosi jautresnė vaiko poreikiams, greičiau juos atliepia ir deda vaikui saugaus prieraišumo pamatus.
Mamos pienas yra geriausias maistas kūdikiui. Žindymo nauda kūdikio ir mamos sveikatai neabejotina. Įrodyta, kad žindomi kūdikiai rečiau serga infekcinėmis žarnyno ir kvėpavimo takų ligomis. Žindymas mažina staigios kūdikio mirties riziką, alergijos karvės pienui tikimybę.
Žindymas naudingas ir motinai. Ankstyvas naujagimio pridėjimas prie krūties lemia greitesnį gimdos susitraukimą ir grįžimą į normalią padėtį, sumažina nukraujavimo galimybę po gimdymo. Žindžiusios moterys rečiau serga krūties ir kiaušidžių vėžiu. Žindant greičiau nukrenta nėštumo metu priaugtas svoris. O kur dar laimės ir pilnatvės jausmas, kuris apima rankose laikant savo kūdikį. Natūralaus maitinimo metu su juo mezgasi ryšys. Juk mamomis taip pat mokomės būti, kai gimsta vaikelis, abipusis ryšys sukuriamas būnant kartu, per patirtis.

Sėkmingai žindymo kelionei labai svarbi mamų išankstinė nuostata. Yra šeimų, kuriose dar prieš moteriai pastojant nusprendžiama, kaip bus maitinamas kūdikis. Tai gal ir nebūtina, tačiau šeimai besilaukiant vaikelio reikėtų daugiau pasidomėti, apsilankyti specialiuose mokymuose, kur įgijus žinių atsirastų ir daugiau pasitikėjimo, noro maitinti krūtimi. Pasakykite savo partneriui ir šeimai, kad planuojate maitinti krūtimi. Artimųjų palaikymas pirmomis savaitėmis labai svarbus. Informuokite savo gydytoją, slaugytoją, jie gali suteikti tinkamos informacijos. Apsilankykite žindymo kursuose, kol laukiatės.
Pirmieji žindymo kelionės žingsniai prasideda gimdymo namuose. Lietuvoje taikomas naujagimiams palankios ligoninės modelis. Tokiose ligoninėse sudaromos palankios sąlygos sėkmingai žindyti naujagimius nuo pirmos jų gyvenimo dienos. Tik ką gimęs sveikas naujagimis dedamas motinai ant krūtinės. Kontakto oda prie odos nauda abipusė, naujagimis, girdėdamas ir jausdamas mamos širdies dūžius ir kvėpavimą, nurimsta, mažėja gimstant patirtas stresas, susinormalizuoja naujagimio kvėpavimo ir širdies susitraukimų dažnis. Naujagimis sušyla, išlieka aukštesnis gliukozės kiekis kraujas. Toks vaikelis mažiau verkia, geriau miega. Oda prie odos kontakto metu mamos organizme išsiskiria oksitocino, dar vadinamo laimės hormonu, o tai lemia ankstyvą placentos atsidalijimą, mažesnę kraujavimo riziką, mažesnį streso lygį. Visa tai padeda sėkmingai ir ilgai žindyti. Sudaromos sąlygos motinai ir naujagimiui 24 valandas per parą praleisti drauge. Naujagimis pirmą kartą mamos krūtį pažįsti turėtų per pirmą valandą nuo gimimo. Vėliau žindoma pagal poreikį, naujagimis maitinamas motinos pienu iš krūties 8-12 kartų per parą, laisvu grafiku. Kas 2-3 valandas dieną, 3-4 valandas naktį.
Dalis moterų įsitikinusios: jei buvo atlikta cezario pjūvio operacija, žindyti nepavyks. Tai tikrai nereiškia, kad negalėsite vaikelio žindyti. Jei atliekama tokia operacija, o ypač jei naujagimiui iš karto tenka teikti medicinos pagalbą, užtrunka daugiau laiko, kol mažylis padedamas mamai ant krūtinės.
Laktacija prasideda jau šešioliktąją nėštumo savaitę. Gimdymas ir žindantis kūdikis yra pakankami signalai, kad laktacija prasidėtų tinkamai. Vėliau laktacijos „mašina“ važiuoja savaime: žįsdamas kūdikis stimuliuoja hipofizę gaminti reikiamus hormonus, šie hormonai kontroliuoja pieno gamybą ir tėkmę, mobilizuojančią kūdikį žįsti, o žįsdamas kūdikis siunčia signalą smegenims išskirti prolaktiną, kuris atsakingas už pieno gamybą, ir taip toliau. Trumpai: žindančio kūdikio pakanka, kad gamintųsi pienas - visada šviežias, visada laiku ir be jokių apribojimų.
Pieno gamybos procesą valdo hormonai, pačioje pradžioje endokrininė sistema. Vėliau, kai pieno kiekis susireguliuoja, pieno gamyba labiau priklauso nuo autokrininės sistemos, t. y. pieno gaminama tiek, kiek kūdikis „užsako“. Kai pieno gamybai susireguliavus, krūtys turi būti gan minkštos, kartais net atrodyti tuščios. Įprastai minkštos krūtys yra geras ženklas, reiškiantis, kad laktacija stabili ir veikia tinkamai. Praėjus kelioms savaitėms nuo žindymo pradžios, krūtys prisitaiko prie kūdikio ritmo ir poreikių, tad nekaupia pieno „pasiūlos“ pertekliaus, bet gamina jį pagal esamą poreikį. Pieno gamyba krūtyje veikia lyg užsakymas greitojo maisto restorane: užsakymas įvykdomas iš karto, kai pranešama apie poreikį. Taikomas griežto tiekimo pagal poreikį principas.

Moters pieno liauka nėra nei maišas, nei butelis, į kurį įpilama ir išpilama. Neįgudusiai mamytei galbūt pavyks išspausti tai, kas yra susirinkę už spenelio esančiose latakų praplatėjimuose - talpyklėlėse, vadinamose pieno ančiais. Tačiau ten sutelpa toli gražu ne visas pienas, kurį kūdikis gauna pats žįsdamas krūtį. Gamta sutvarkė taip, jog kai pieno ančiai jau užsipildo, diduma motinos pieno dar laukia savo eilės - tolygiai paskirstyto tarp jungiamojo ir riebalinio audinio išsidėsčiusiuose latakėliuose ir liaukų alveolėse - ten, kur pienas atsiranda. Kūdikiui išžindus pieną iš ančių, šie vėl užsipildo nauju, iš krūties gelmės atbėgančiu pienu, kurį atstumia pieno tekėjimo refleksas. Žindymo metu, kūdikiui burna dirginant krūties spenelio nervinius receptorius, mamos hipofizyje gaminami ir į kraują išskiriami hormonai oksitocinas ir prolaktinas. Oksitocinas, kraujo nuneštas į krūtis, čia stimuliuoja pieną iš alveolių išstumiančių ir toliau latakėliais varančių raumeninių skaidulėlių susitraukimus. Be to, kol kūdikis žindomas, mamos krūtys niekada visiškai neištuštėja. Antrasis hormonas - prolaktinas krūtyse skatina naujo pieno gamybą. Taigi kūdikis ilgai žįsdamas „prisišaukia“ ir tą pieną, kuris krūtyje atsiranda bežindant.
Moters krūtų dydį labiau nulemia ne liaukinio audinio kiekis, tai yra, pieną gaminančių ląstelių skaičius, o riebalinio ir jungiamojo audinio gausa. Normaliai išsivysčiusios vidutinio dydžio krūtys kūdikio žindymui tikriausiai būtų idealus variantas. Tačiau, jeigu Jūsų krūtys vis dar atrodo nedidelės, labai nesisielokite. Vienos moters krūtys, turinčios daugiau liaukinių ląstelių, pajėgtų pagaminti ir sukaupti žymiai daugiau pieno vienam kartui ir kūdikį žindyti pakaktų rečiau, kitos, mažesnes pieno liaukas turinčios moters, vaikas augtų taip pat sėkmingai paprasčiausiai žįsdamas dažniau.
Kiekvieno kūdikio energetiniai poreikiai priklauso nuo jo individualios medžiagų apykaitos intensyvumo, kūno sudėjimo, augimo greičio, lyties, amžiaus. Jie gali labai skirtis nuo apskaičiuotų vidutinių dydžių. Be to, krūties pienas, kitaip nei mišinys butelyje, savo sudėtimi nėra vienodas: jis ne tik kiekvienos motinos skirtingas, bet gerokai skiriasi savo riebalų koncentracija žindymo pradžioje ir pabaigoje. Kiekvieno žindymo metu vaikas suvalgo skirtingą pieno kiekį priklausomai ne tik nuo jo apetito tuo metu, bet ir nuo motinos nuotaikos bei daugelio kitų aplinkybių.
Nepriklausomai nuo to, kiek pieno ištraukiate, pagrindinis požymis, kad maisto kūdikis gauna pakankamai, yra jo svorio augimas ir sauskelnių turinys. Pirmasis požymis, rodantis, kad kūdikiui mamos pieno pakanka, yra augantis jo svoris. Per pirmas dvi gyvenimo savaites naujagimis sugrįžta į gimimo svorį, per pirmą mėnesį priauga bent 500 g. Nuo 3-5 dienos kūdikis pradeda priaugti svorio.
Kiti požymiai: kūdikis šlapinasi skaidriu bekvapiu šlapimu, nuo 4 paros tuštinasi 3-4 kartus per parą, nuo 6 savaitės gali tuštintis ir rečiau. Dažniausiai tokiam mažyliui pieno pakanka. Ne mažiau kaip šeši pasišlapinimai per parą - garantija, kad kūdikis per tą laiką pieno gavo pakankamai. Aišku, jei vaikelis yra tik žindomas ir negauna jokių kitų skysčių. Kita vertus, galima apsieiti ir be skaičiavimų. Jei gaunamo su motinos pienu vandens, taigi ir paties pieno (nes jo sudėtis visada beveik pastovi - apie 90 proc.).
Kaip suprasti, kad kūdikiui tikrai pakanka mamos pieno? Ši lentelė padės įvertinti situaciją padieniui pirmąją savaitę ir taip pat pasitikrinti, ar viskas gerai iki kūdikiui sueina 6 savaitės. Jeigu jūsų naujagimis pasišlapina ir pasituština tiek, kiek nurodyta lentelėje ar daugiau ir jo svoris auga, tikėtina, kad jis gauna pakankamai mamos pieno.

Štai pagrindiniai požymiai, rodantys, kad jūsų kūdikis gauna pakankamai pieno:
| Požymis | Kūdikio būklė |
|---|---|
| Svorio augimas | Stabilus ir nuoseklus augimas pagal amžiaus normas. Per pirmą mėnesį priauga bent 500 g. |
| Šlapinimosi dažnumas | Bent 6 šlapinimosi per parą (skaidriu, bekvapiu šlapimu). |
| Tuštinimosi dažnumas | Nuo 4 paros 3-4 kartus per parą, nuo 6 savaitės gali tuštintis ir rečiau. |
Nenusiminkite, jeigu jūsų vaikelis per pirmąjį ar trečiąjį mėnesį priaugo septynis šimtus gramų, o jūsų draugės kūdikėlis - visą kilogramą. Kiekvienas žmogutis turi savus genus, kurie gali lemti ir augimo tempus. Jei tik vaikas žvalus ir sveikas, pirmąjį pusmetį jam net 500 gramų per mėnesį gali užtekti, o antrąjį pusmetį - ir mažiau. Tačiau ir nerizikuokite spėliodama: jeigu abejojate, ar viskas gerai - tegu vaiko sveikatą ir vystymąsi įvertina gydytojas. Neabejoju, jog ir tuo atveju, jeigu būtų nustatytas kūdikio gaunamo maisto nepriteklius, jūs neskubėsite kūdikio girdyti mišinuku, bet kartu ieškosite ir surasite vaiko neprivalgymo priežastį.
Dažna mama nerimauja, ar jos žindomas kūdikis gauna pakankamai pieno. Kai kurios mamos klaidingai įsivaizduoja, kad pieno gaminasi pakankamai tik tuo atveju, jei krūtys „sprogsta“ nuo pieno. Matuoti krūtyse pagaminamą pieną pientraukiu yra netinkamas būdas, nes tiek, kiek ištraukia kūdikis, neištraukia joks pientraukis. Pasitaiko „patyrusių patarėjų“, kurie žindančioms mamoms pasiūlo pasitikrinti savo pieno kiekį ištraukiant jį rankomis ar pientraukiu. Žinokite - tokie žmonės tikrai mažai išmano. Kai kurios žindančios mamos, norėdamos patikrinti, ar krūtyse yra pieno, bando jį nutraukti, o kai išteka tik nedidelis kiekis ar išvis nieko, jos jaudinasi, kad pienas baigėsi. Nesijaudinkite: tai, kad jums pavyksta nutraukti tik nedidelį kiekį pieno, nereiškia, kad jo trūksta. Žindančio kūdikio judesiai visiškai neprimena pieno traukimo rankomis.
Ką daryti? Jei kūdikis keliasi naktimis, tai nereiškia nei kad pieno trūksta, nei kad pienas „per liesas“ ir problemą išspręs „sotesnis“ mišinukas. Kūdikis verkia, dažnai keliasi naktimis, mama patiria streso, būna pavargusi. Natūralu, kad tokiomis aplinkybėmis mamoms kyla klausimas, ar tikrai kūdikiui pakanka pieno. Nemiega naktimis kūdikiai dažniausiai dėl to, kad jų nervų sistema nebrandi ir jų būdravimo-miego ciklas kitoks nei suaugusių. Yra kūdikių, kurie žinda po dvidešimt kartų… Taigi, ar vargsite dieną ir naktį kontroliuodama savo kūdikį, sverdama jį prieš ir po kiekvieno pažindymo, kad sužinotumėte visų maitinimų metu vaiko iš krūties gauto pieno kiekių sumą?
Laktacija pradeda tinkamai veikti antrąją ar trečiąją dieną po gimdymo. Iki tol jums gali atrodyti, kad krūtyse yra labai mažai pieno, bet jo tikrai pakanka patenkinti vaiko poreikiams. Priešpienis - pirmasis pienas - geltonos spalvos ir labiau varva nei teka - tai gali kelti nerimą naujoms mamoms. Nesijaudinkite: viskas taip, kaip turi būti! Sunkumai dažniausiai prasideda grįžus namo. Mamą užgriūva lavina informacijos ir patarimų. Mamų, draugių ir interneto grupių patarimai ne visada būna tinkami. Kiekviena mama nori geriausio savo vaikui, tačiau, neturint žinių, informaciją atsirinkti sunku. Atrodytų, maitinimas krūtimi instinktyvus dalykas, mamos organizmas žino, kaip pagaminti pieno, kūdikis žino, kaip žįsti, tačiau viskas kur kas sudėtingiau. Daugelis laktacijos patarėjų sako, kad „pienas gaminasi galvoje". Ir tai yra tiesa. Tai, ką mąsnote ir jaučiate žindydama, yra svarbu. Jei kažkas jus neramina, negalvokite apie blogiausią variantą.

Kartais krūtys išties gamina mažiau pieno. Tokiu atveju reikia kuo greičiau surasti to priežastį ir ją pašalinti, priešingu atveju pieno kiekis mažės ir toliau.
Tik dažnas ir pakankamai ilgas krūties žindymas stimuliuoja ir palaiko laktaciją. Žindykite kai tik vaikas rodo norą žįsti, mažiausiai 8-16 kartų per parą. Mamos turėtų išmokti atpažinti kūdikio alkio ženklus. Jeigu vaikas neramiai sukioja galvą į šalis, lyg ko ieškotų, - ieško krūties, nesvarbu, ant kieno rankų tuo metu yra. Palietus skruostą, suka galvą į tą pusę ir žiojasi. Čepsi lūpomis ir kaišioja liežuvį. Kišasi rankas į burną iki 3 mėnesių amžiaus. Verkia. Visa tai - greičiausiai dėl to, kad jau išalko.
Bent vieną kartą per parą gerai ištuštinkite kiekvieną krūtį. Ištuštinkite krūtis kuo dažniau. Pienas gaminamas gretai, kai krūtis tuščia. Kuo pilnesnė krūtis, tuo lėčiau gaminasi pienas. Didelis pieno susikaupimas leidžia susikaupti kritinei masei pieno gamybą stabdančių medžiagų (inhibitoriaus).
Jei kažkas jus neramina, išlikite rami, patikrinkite, ar kūdikis teisingai apžioja ir žinda krūtį, ir pasirinkite jums abiems patogią žindymo padėtį. Kai kūdikis prastai žinda ir, nepaisant jūsų pastangų, jam nepavyksta teisingai apžioti krūties, traukite pieną rankomis ar pientraukiu, kad palaikytumėte laktaciją.
Rūpinkitės savimi! Gerai maitinkitės, pasistenkite pailsėti ir raskite būtų atsipalaiduoti. Kai pagrindinė problema yra ne pieno trūkumas, bet blokuojamas jo tekėjimas (o poilsis ir rami aplinka nelabai padeda), galite paprašyti, kad gydytojas paskirtų jums oksitocino. Tokiais atvejais naudojamas skystas oksitocino tirpalas (tinkamas injekcijoms), kuriuo reikia sudrėkinti marlės gabalėlius ir juos įsidėti į nosį likus maždaug 5 minutėms iki žindymo ar pieno traukimo. Tai skatina spontaninį pieno tekėjimo refleksą. Jeigu dėl tam tikrų gimdyvės ar naujagimio sveikatos būklių naujagimis buvo atskirtas nuo mamos ir oda prie odos kontaktas nebuvo taikytas, nesijaudinkite. Akušerės mielai parodo, kaip nusitraukti pieną rankomis ir taip stimuliuoti pieno gamybą, kad sėkmingai žindytumėte, kai tik naujagimio būklė stabilizuosis.
Bėgant laikui mamas aplanko mintis arba joms aplinkiniai primena, kad laikas žindymą baigti, dažnai nurodydami priežastis, kurios ne visada yra pagrįstos. Negi vienintelė alternatyva yra žindyti vaiką kol jis pats atsisakys? Gera išeitis būtų ne nubrėžti ribą, iki kada žindysime vaikutį, bet leisti jam parodyti, kada jis pasiruošęs atsisakyti žindymo.
Kai nutraukiame žindymą, vaikas netenka ne tik maisto šaltinio, bet ir įprasto būdo nusiraminti, o mamai tenka sąmoningai suprasti ir perkeisti savo santykį su vaikui iš žindymo teikiamo artumo į artumą nebežindant. Ne veltui lietuvių kalboje žodis junkyti turi ne tik žindymo prasmę, bet ir - mokymo prasmę.
Štai keletas švelnių nujunkymo būdų, kurie gali padėti, jei vienuolikos mėnesių kūdikis nenori kito maisto:

Mikčiojimas, paaštrėjusi ar atsiradusi išsiskyrimo baimė, žiojimasis taip pat gali būti susiję su per greitai vykstančiu nujunkymu. Tuštinimosi kietėjimas ar pilvo skausmai, susiję su sumažėjusiu mamos pieno suvartojimu gali rodyti kad vaikui yra per sunku atsisakyti krūties. Tokiu atveju reikėtų lėtinti nujunkymo tempą ir galbūt grįžti prie dažnesnio žindymo, suteikti vaikui daugiau dėmesio, fizinio artumo, pamąstyti, ar šeimoje nepatiriate ir kitų pokyčių, kurie gali kelti vaikui nerimą. Staigus nujunkymo švęsti tikriausiai nesinorės, nes tokia šventė vėl primintų skaudžią netektį.
Tam, kad būtų pieno, mamai nereikia valgyti nieko ypatingo. Mamos pienas gaminamas iš medžiagų, esančių mamos kūne ir pieno kiekis tiesiogiai nepriklauso nuo to kiek ir ką mama valgo. Be to, nėra jokio ryšio tarp pieno gėrimo ir pieno gamybos (ar karvė geria pieną, kad gamintų savąjį?).
Iš jaunų mamų yra tekę girdėti, kad panašiais atvejais jos griebiasi kopūstų lapų. Iš pradžių deda juos į šaldytuvą, o tada - ant krūties. Tačiau medikai į tai žiūri su šypsena, nes mokslinių įrodymų, kad kopūstų lapai iš tiesų padeda, nėra. Greičiausiai šaltas kopūsto lapas suveikia kaip šaltas kompresas. Vis dėlto, jei kyla minėtų problemų, reikėtų kreiptis į medikus. Pasireiškus pieno sąstoviui pagalbos galima kreiptis į gydytojus reabilitologus, kurie specializuojasi pieno stazių gydyme - skiriamos procedūros. Pieno stazė - tai pieno latakėlių ląstelių išburkimas, dėl kurio krūtyje atsiranda guzelis. Pirma pagalba tokiu atveju yra šaltas kompresas. Toli gražu ne kiekvienas guzelis sukelia mastitą (bakterijų sukeltą pieno liaukos uždegimą). Mastitu susergama, jei prasideda bakterinis uždegimas. Jis gydomas antibiotikais.
Dauguma moterų gali saugiai maitinti krūtimi. Žindyti nerekomenduojama, jei sergama negydoma ŽIV infekcija, dėl galimo viruso perdavimo kūdikiui; vartojami tam tikri medikamentai, nesuderinami su žindymu; kūdikiui nustatyta galaktozemija. Tai paveldima medžiagų apykaitos liga, kai organizme neskaidomi angliavandeniai arba jie skaidomi neįprastai lėtai, todėl kyla sunkių sveikatos sutrikimų. Lietuvoje nuo 2015 m. vyksta visuotinė naujagimių patikra dėl šios ligos.