Vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Šąla, tačiau namuose šilta ir jauku. Šv. Kalėdos - stebuklų metas, kai naktį, laikrodžiui ėmus mušti dvylika, norisi tikėti, kad svajonės išsipildo, jei jomis šventai tiki. Tai laikas, kai prisimename senąsias pasakas apie gėrį, švelnumą ir tikrąją meilę, kurios dėka net šalčiausią naktį pasaulis nušvinta tikėjimu.

Seniai seniai, neatmenamais laikais, buvo šalis, kurioje visi žmonės gyveno laimingi. Kiekvienas ką tik gimęs vaikas šioje šalyje gaudavo maišelį, pilną pūkuotukų. Kai žmogus gaudavo pūkuotuką, jis pajusdavo visiems švelnumą ir nuoširdžią simpatiją. Žmonės nuolatos keitėsi pūkuotukais ir, kadangi už juos nieko nereikėjo mokėti, jų turėjo tiek, kiek širdis geidė.
Tačiau buvo kai kas, kam labai nepatiko matyti žmones, dovanojančius vienas kitam pūkuotukus. Piktoji Beldzefa bandė įdiegti rūgščiadygles, kurios suerzindavo žmones ir paversdavo juos įtariais. Kai padėtis atrodė visai beviltiška, įvyko stebuklas. Į liūdesio kankinamą šalį atkeliavo mergytė švytinčiomis akimis ir švelnia šypsena, kuri mokė vaikus negailėti pūkuotukų ir nesibaiminti, kad jie pasibaigs.
Kūčių vakarą Lietuvoje šeimos kartu sėda prie stalo, dalinasi Pono Dievo pyragu. Tačiau pasitaiko ir tokių vakarų, kai atrodo, kad stebuklai vaikšto greta mūsų. Kartą, kai šeima ruošėsi vakarienei, Rūtelė pro langą stebėjo besileidžiančias snaiges ir jautėsi liūdna. Staiga kambaryje ji išvydo ponią su balta suknia, lediniu veidu, bet šiltomis akimis, kuri maloniai tarė: „Ar žinai, kodėl tu čia? Tu nebijok“.
Ši paslaptinga viešnia priminė, kad gyvenimas dažnai yra tarsi Gėlių - Raganų žudikių pieva, kurią perėjus, jei sugebėsi išsaugoti paprastą širdį, laukia stebuklingas atlygis. Didžiausia burtininkė - žmogaus širdis.
| Veikėjas | Savybė |
|---|---|
| Mergytė | Švytinčios akys, dalinanti pūkuotukus |
| Ponia su balta suknele | Šiltos akys, stebuklų nešėja |
| Nykštukai | Kalėdų senelio pagalbininkai |
Atėjo žiema, apsidairė, ar visi jos laukia. Stūkso miškai ir sodai sustingę, tūno kietoje žemėje žolės, visi žiemos miegą miega. Miega ir mini, kaip vasarą gražiai gyveno, kaip visiems gausiuose saulės spinduliuose buvo smagu klestėti. Miega žiemos miegą miškas, sodas, pievos; miega ir pavasarį sapnuoja.

Net ir šiame sustingusiame pasaulyje atsiranda šilumos. Maži nykštukai, kurie šimtą metų nebuvo išėję iš olos, staiga išvydo baltus patalus ir susipažino su Kalėdų seneliu, tapdami jo pagalbininkais. Tai įrodymas, kad net kai viskas aplinkui atrodo sustingę, stebuklai ir geri darbai yra visai čia pat, tereikia atidžiai dairytis.