Vytautas Kernagis: Maestro, palikimas ir „Vaikai po lelijom“

Vytautas Kernagis (1951 m. gegužės 19 d. Vilniuje - 2008 m. kovo 15 d. ten pat) buvo išskirtinė lietuvių muzikos, dainuojamosios poezijos atlikėjas ir autorius, pramoginių renginių režisierius, televizijos laidų vedėjas. Šis straipsnis apžvelgia jo gyvenimą, kūrybinį kelią, indėlį į Lietuvos estradą ir nenutrūkstamą palikimą, kurio dalimi tapo ir daina „Vaikai po lelijom“ bei jo šeimos narių prisiminimai.

Vytauto Kernagio biografija ir kūrybinio kelio pradžia

Menininkų Aleksandro Kernagio ir Gražinos Blynaitės-Kernagienės sūnus, Vytautas Kernagis gimė 1951 m. gegužės 19 d. Vilniuje. Mokėsi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (iki 3 klasės) ir Vilniaus 23-je vidurinėse mokyklose. Studijavo aktoriaus meistriškumą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, kurią baigė 1973 m.

Per savo gyvenimą V. Kernagis sukūrė maždaug 200 dainų pagal savo, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Juozo Erlicko, Dalios Saukaitytės, Vinco Mykolaičio-Putino ir kt. poetų eiles.

Keturis dešimtmečius iš savo nugyventų penkiasdešimt šešerių metų artistas Vytautas Kernagis dirbo scenoje. Kaip reta kryptingas menininko gyvenimo kelias. Iš pradžių jo publika buvo Vilniaus paaugliai, susirenkantys mokykloje šokti ir pasiklausyti gyvos roko muzikos. Vėliau - gatvės bičiuliai, bendrakursiai, klausantys jo dainų ir dainuojantys drauge.

Mirė 2008 m. kovo 15 d. naktį, eidamas 57-uosius metus, po sunkios ligos - skrandžio vėžio. Liga jam buvo diagnozuota 2007 m. vasarą. 2009 m. Nidoje buvo atidengta skulptūra V. Kernagiui atminti.

Novatoriškumas Lietuvos estradoje

V. Kernagis didžiavosi, kad daug ką Lietuvos estradoje darė pirmas. Jam rūpėjo, kad estrados žanras, laikomas lengvuoju, būtų gerbiamas, kad šio tikrai nelengvo žanro artistai kuo ilgiau išliktų mūsų atmintyje, būtų žinomi - kaip ir kitų menų kūrėjai. Toliau pateikiamos V. Kernagio naujovės, kuriomis jis praturtino Lietuvos estradą.

V. Kernagio dėka tarpukario Lietuvos estrados artistas Danielius Dolskis vėl tapo mėgstamas, atpažįstamas ir vėlesnių kartų. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, inteligentiškas patriotas V. Kernagis dainavo aikštėse susirinkusioms minioms - svarbiausiose valstybės šventėse nuolat skambėjo jo balsas. Lengvai bendraujantį sąmojingą artistą ėmė kviestis televizijos, rengiančios žaidimus ir nuotykių šou. Išradingas, taktiškas uždarų vakarų vedimas - taip pat V. Kernagio profesijos dalis.

Bendradarbiavimas su Marcelijumi Martinaičiu ir poezijos vakarai

Kartu su Marcelijumi Martinaičiu Kernagis ėmė koncertuoti 1976 metais. Artistas jautė poreikį susipažinti su poetu, kurio eiles dainuoja. Marcelijus Martinaitis, keliolika metų vyresnis ir garsus jau tada, kai mokytoja Laima Abraitytė kvietėsi keturis poetus į atmintiną kavos ir diskusijų vakarą, atrado savo kūrybą naujai V. Kernagio lūpose. „Kažkas man pasakė, kad yra toks Kernagis, kad dainuoja mano tekstus. Atsirinkau, kad tai Kernagio Kernagiukas. Suvokiau, kad yra ryšys su filmu „Maža išpažintis““, - prisiminė Marcelijus Martinaitis.

Marcelijus Martinaitis pasakojo apie pirmąjį susitikimą: „Ir atėjo toks barzdotas, su džinsais, labai stipriais akiniais… Toks nedrąsus, su gitara. Pradėjo dainuot. Tada sukluso visi. Kubilius (Vytautas Kubilius, lietuvių literatūros tyrinėtojas) sukluso. Neatsimenu pažodžiui, bet, rodos, sako: tas bernas daro gerus darbus. Ką jis dainavo? „Severiutę“, „Ir vėl neturiu mylimosios“, „Žuvelį…“ - galbūt. Gal tada dar Vienažindį padainavo - „Linksminkimos“, „Pasakyki, panytėle“. Saukaitytę dainavo. Ir sukibom mes. Tada Kernagis gal nelabai žinomas buvo. Su draugais padainuodavo, butuose. Viešumoj ar buvo kas?“

Iš tiesų tada, kai susipažino su poetu, Kernagis dar neturėjo scenos savo dainoms. Mokyklose padainuodavo. Marcelijus Martinaitis prisiminė: „Atsimenu tik, kad buvo gerai. Užsimezgė bendravimas ir bendrumas. Gal kai Kernagis padainavo, aš iš pirmo karto pajutau, kad jis suvokia eilėraščio partitūrą, intonacijas. Ir taip nuo kažkokio renginuko prasidėjo, prasidėjo, prasidėjo. Ir Geda prisijungė. Turbūt aš juos ir suvedžiau.“

Koncertuodavo be jokio honoraro. „Patirdavom tik malonumą. Mus nuveždavo, parveždavo. Maršrutai įvairūs: Radviliškis, Klaipėda, Palanga, Vilniuje Universitetas… Buvo laikas, kai užčiuopdavo, kad dainuos Kernagis, ir prisirinkdavo daugybė žmonių“, - pasakojo M. Martinaitis. Buvo koncertas Universiteto aktų salėje Čiurlionio gatvėje, kur atėjus dešimt minučių prieš pradžią nebuvo įmanoma patekti į salę - pilna studentų, net ant palangių ir stati. Tas pats buvo ir provincijoje, kur Radviliškio rajono miestuke prisirinkdavo daugybė žmonių, net pagyvenusių.

Alfredo Kukaičio indėlis ir „Poezijos ir muzikos penktadieniai“

Mėginta važinėti ne tik dviese, bet dar ir su Alfredu Kukaičiu. Kaunietis Alfredas Kukaitis nuo 1975 metų studijavo Vilniaus universitete ir taip pat dainavo poeziją, pritardamas sau gitara. Vieną lietingą rudens vakarą A. Kukaitis buvo pakviestas pamuzikuoti sostinės pakraštyje esančiame namelyje. „K. Smoriginas įjungė juostinį magnetofoną. Nustėrau… Skambėjo V. Kernagio baladės pagal M. Martinaičio eiles: „Rauda boružei“, „Vasaros sapnas“, „Severiutės rauda“, „Žuvelis žvejys“… Išgirdau kitokį Kernagį - prasmingą, artimą, giminingą. Poveikį stiprino tai, kad ir pats savo kūrybos kraitėje turėjau dešimties dainų ciklą pagal M. Martinaičio eiles. Pasirodo, viskas buvo įmanoma“, - prisiminė Alfredas Kukaitis.

Kukaitis paskambino Kernagiui. Taip prasidėjo tapę tradiciniai „Poezijos ir muzikos penktadieniai“ talpiausioje Filologijos fakulteto auditorijoje Nr. 118 - maždaug virš „Žaltvykslės“ kavinės. „Sakyti, kad auditorija buvo sausakimša, būtų netikslu - žmonės grūdosi ne tik koridoriuje, bet ir laiptinėje, net kiemelyje. Tai sukėlė nemenkų rūpesčių… Buvo akivaizdu, kad pagrindinis šio antplūdžio „kaltininkas“ - Vytautas Kernagis“, - pasakojo A. Kukaitis.

Literatūrologas Donatas Sauka, vienas mylimiausių Filologijos fakulteto dėstytojų, koncertą 118 auditorijoje prisimena 1976 metais „Literatūroje ir mene“ piešdamas kūrybinį Marcelijaus Martinaičio portretą: „Plojome intymiam A. Kukaičio dainų rečitatyvui ir dramatiškoms V. Kernagio baladėms, o, ir dar kaip plojome!“ Iš profesoriaus žodžių suvoki, kad tai buvo ne šiaip koncertas - tai buvo atradimas. Klausytojams - poezijos, įgarsinusios nepasakomas jų būsenas, menininkams - atidžios ir aistringos publikos.

Kernagis iškart pasiūlė Kukaičiui savo gitarą. „Laiko svetimai gitarai prisijaukinti nebuvo, nes renginio pradžia ir taip gerokai uždelsta. Labai jaudinausi, labai stengiausi susikoncentruoti… Scenoje pasirodžiau pirmas, tariau įžangos žodį. Dėl kažko atsiprašinėjau, nusišnekėjau. Tai kiek užtruko… Po to viskas vyko sklandžiai“, - prisimena A. Kukaitis.

Patirtis ir pamokos iš Kernagio

Alfredas Kukaitis prisimena, kad Kernagis, būdamas aktorius, jį pamokė, kaip elgtis scenoje: „Jis pamokė, kad privalau plačiai atmerkti akis ir žvelgti maždaug į paskutinės eilės centrą. Jei man kyla problemų dėl grojimo, tuomet gal vertėtų supaprastinti gitaros partijas. Tai buvo vienintelis kartas, kai Vytautas Kernagis išsakė kritinę pastabą mano muzikos atžvilgiu. Jau kito vakaro metu atsimerkiau.“

Devyniolikmetis filologas tąkart sužinojo iš dvidešimt ketverių metų artisto ir dar vieną svarbų dalyką: Kernagis atkreipė Kukaičio dėmesį, kad šis buvo ne tik pagrindinis rengėjas, bet ir atlikėjas, vakaro dalyvis: „Neetiška buvo taip dažnai nervingai blaškytis laukiančios publikos akivaizdoje, atvirai demonstruoti nerimą, jaudulį. Neetiška sklaidyti klausytojų dėmesį pernelyg užsitęsusiu plepėjimu, avansu tikėtis nuolaidumo. Šią draugišką pamoką išmokau iškart. Daugiau tokios klaidos nepasikartojo.“ Pats Kernagis nei prieš koncertą, nei po koncerto žiūrovams nesirodydavo. Kol jis scenoje - jo visa meilė, visas dėmesys skiriamas publikai.

Tą patį gruodį Kaune dar vyko ir renginys „Politinė daina 75“, jau vadinamas festivaliu. Kernagis atliko savo dainas pagal Vienažindžio eilėraščius - „Pasakyki, panytėle“ ir „Linksminkimos“. Martinaitis, Kernagis ir Kukaitis nuo ano 1975 metų gruodžio vakaro Vilniaus universitete tapo lyg ir koncertuojančiu trio. Juos ėmė kviesti Vilniaus aukštosios mokyklos. „Tad ir toliau trise blaškėmės po visą Lietuvą. Bendravome daug, intensyviai, tačiau vieni kitų namuose nesilankydavome. Tai įvyko, kai Marcelijus pakvietė mus su Vytu paskanauti paties gamintų cepelinų su varške ir mėtomis, degustuoti mėgintuvėliuose laikomų naminių trauktinių, užpiltinių. Prisiragavome tiek, kad į namus grįžome bundančio Vilniaus gatvėmis“, - prisimena Alfredas Kukaitis.

Asmenybė ir įtaka

Kadangi taip intensyviai kartu koncertavo, Kukaitis įniko lankytis pas Kernagį Filharmonijoje ir namuose. „Kažkas buvo jame tokio, kas neleido artimiau pažinti. Kažkoks šarvas. Aplinkai jis buvo labai kietas, tvirtas. Kaip granitas, uola. Labai vyriškas, asketiškas, santūrus. Labai rimtas. Ironizuodavo nuolat, bet niekuomet jo nemačiau nuoširdžiai kvatojančio. Kai susipažinom, buvo labai populiarus. Labai. Be jokios reklamos“, - pasakojo Alfredas Kukaitis.

Scenoje visada būdavo santūrus, be jokių reveransų publikos atžvilgiu. Į sceną įžengdavo neskubiai, ramiai, bet kažkaip įsakmiai. Tarsi vadas, kuriam nepaklusti neįmanoma. Klausytojų dėmesį kaustyte kaustydavo. Jo statusas muzikoje, visuomenėje, jo įvaizdis, jo neprilygstama įtaiga intrigavo visus, bet ypač - dailiąją lytį. Jos masiškai veržėsi prie jo. Jis tai ignoravo. Pelnytai šlovei irgi buvo akivaizdžiai abejingas. Kernagis Kukaičiui yra užsiminęs, kad jam svarbiau ne balades dainuoti, bet režisuoti, baigti mokslus ir įkurti į kabaretą panašų teatriuką.

„Vaikai po lelijom“ - naujas gyvenimas ir Kernagio palikimas

Vytauto Kernagio daina „Vaikai po lelijom“ šiandien įgauna naują gyvenimą, įkvėpdama jaunąją kartą ir skambėdama net pasaulinio garso atlikėjų kūryboje. Šiuo metu Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazijoje besimokantis Dominikas iš kitų 11-okų smarkiai neišsiskiria, tačiau, kitaip nei jo bendraamžiai, po pamokų vaikinas prisėda prie savo kompiuterio ir pasineria į muzikos kūrybą. Tiesa, Dominiko prodiuseriu-mėgėju vadinti jau nebegalima: neseniai jis pasirašė sutartį su pasaulinio lygio atlikėju Marshmello, o prieš tai jo muzikos takelį įsigijo tokie žinomi reperiai, kaip Meek Mill, Lil Baby ir Lil Durk.

„Tuo metu beveik kiekviena mano melodija susidarė iš choro, esu tikras, kad tai ir išskyrė mane iš tūkstančių kitų muzikos kūrėjų. Kalbant būtent apie „Vaikai po lelijom“, tą dieną aš tiesiog įrašiau į „YouTube“ raktažodį „vaikų choras“, o ten pats pirmasis vaizdo įrašas ir buvo šis. Iš karto žinojau, kad jis puikiai tiks skambesiui, kurio siekiau. Gana greitai sukūriau pagrindinę melodiją, susidedančią iš varpelių ir arfos. Tada daug negalvojau apie melodijos sudėtingumą, bet vieną dalyką žinojau - kuo paprasčiau, tuo geriau“, - atskleidžia prodiuseris Dominikas.

Po to, kai Dominikas „instagrame“ pasidalijo naujos Meek Mill dainos ištrauka, vaikiną supuolė sveikinti ir žinomi Lietuvos atlikėjai. Netrukus idėjų jis mestelėjo ir kitiems muzikos kūrėjams, taip „YouTube“ platformoje atsirado ir sparčiai išpopuliarėjęs „Vaikai po lelijom“ remiksas.

Vaikų ir jaunimo stovyklos „Vaikai po lelijom“

Birželio 29-liepos 1 dienomis ir rugpjūčio 2-4 dienomis vyko vaikų ir jaunimo socializacijos stovykla „Vaikai po lelijom“, finansuojama iš Biržų rajono savivaldybės ir kitų neformaliojo vaikų švietimo veiklų valstybės biudžeto. Vaikų ir jaunimo vasaros stovykla prasidėjo veiklų pristatymu, sveikos gyvensenos ir fizinio aktyvumo edukaciniais užsiėmimais, menine ir kūrybine veikla, baigėsi edukacinėmis - pažintinėmis išvykomis.

Jaunučių grupės pirma stovyklos diena prasidėjo V. Kernagio daina „Vaikai po lelijom“, programos pristatymu, muzikiniais užsiėmimais, kūrybinėmis dirbtuvėmis „Muzikinė kelionė į Afriką“. Antrąją stovyklos dieną veiklas papildė Biržų krašto muziejaus „Sėla“ edukacinė pamokėlė „Pažaiskime rašto istoriją“. Jaunių grupės stovyklos „Vaikai po lelijom“ pirma diena prasidėjo edukacine išvyka į Zarasus aplankant Sartų bokštą, Stelmužės ąžuolą, apžvalgos ratą ir Zarasų ežero pakrantę. Po edukacinės išvykos, įsikūrus sodyboje „Prie Vencavų malūno“ (Zarasų rajone) suskambo V. Kernagio dainos.

„Kernagis“ - dokumentinis filmas ir šeimos prisiminimai

Lietuvos kino teatruose pasirodys režisieriaus Andriaus Lekavičiaus dokumentinė kino juosta „Kernagis“. Pirmame kino filme apie nepakeičiamą maestro atsiskleis nenudailintas V. Kernagio portretas. Vytauto Kernagio jaunesniojo teigimu, nemažai archyvinių kadrų jų šeimą pasiekė po daugelio metų, kai jie buvo užfiksuoti.

„Visiškai nematyta archyvinė medžiaga, kurioje užfiksuoti 1983 m. tėčio koncertai Sporto rūmuose su kabaretu „Tarp girnų“, Dainos teatro programos ir, įdomiausia, vakarėliai mūsų namuose, mažame vieno kambario daugiabučio kambarėlyje, mūsų šeimą pasiekė iš už Atlanto. Iki Nepriklausomybės mažai kas turėjo videokameras. Tuo tarpu išeivijos lietuvis Gintaras Karosas, mūsų šeimos bičiulis, lyg metraštininkas fiksavo tėčio gyvenimą. Jo dėka gavome įrašus iš 1983 m. Sporto rūmuose vykusio koncerto ir, svarbiausia, akimirkas iš kulisų“, - pasakoja maestro sūnus V. Kernagis jaunesnysis. Jis prisimena viename iš tų įrašų pamatęs save, kokį šešiametį, besisukinėjantį aplink tėtį. „Lyg per miglą pradėjau atsiminti tas akimirkas, kurias buvau pamiršęs. Aš galiu tik įsivaizduoti, kaip įdomu turėjo būti Eglei pamatyti vaizdus, filmuotus dar iki jos gimimo“, - priduria sūnus.

Antakalnio g. 99 - kabareto laikų namai. Vėliau, jau Dainos teatro laikais - Tverečiaus g. 16, tačiau tas pats Antakalnio rajonas. Mama ir dabar gyvena netoli. Iš buto išsikraustė tik prieš trylika metų. „Tai nebuvo prašmatnūs namai, bet juose būdavo daug šurmulio. Dabar galbūt daug kam bus netikėta, kad Kernagis - tokia didelė scenos žvaigždė - gyveno taip paprastai. Man tai - vienos gražiausių mūsų gyvenimo akimirkų. Anksčiau jas buvo užfiksavęs tėčio bičiulis iš Amerikos, vėliau, kuomet dar buvau labai maža, ir pats tėtis nusipirko videokamerą“, - sako Eglė Kernagytė.

„Ta kamera tapo dideliu įvykiu mūsų šeimoje. Tėtis ją kokiais 1987 m. atsivežė, rodos, iš Vokietijos. Kadangi pats iki to daug fotografavo, filmuoti pradėjo su dideliu užsidegimu. Filmavo viską - giminės šventes, vakarus namuose, gastroles, keliones. Kamerą iš rankų paleisdavo tik imdamas gitarą. Tada kamerą patikėdavo man. Pirmuosius tėčio koncertus filmavau, būdamas vienuolikos-dvylikos metų. Keturiolikos nufilmavau garsųjį tėčio koncertą Sausio 11-ąją Seime. Tie kadrai yra ir filme“, - prisimena V. Kernagis jaunesnysis.

Eglė tėčio kamerą, sako, išbandžiusi būdama maža. „Kai tėčio nebūdavo namuose, aš įsijungdavau kamerą ir filmuodavau ale gyvenimo būdo laidas. Vaikštinėdavau po mūsų namus, deklamuodavau eilėraščius, o brolis prisigalvodavo, kaip iš manęs pasišaipyti. Tėčiui labai patikdavo juostose atrastos tokios „staigmenos“. Vėliau jas visi peržiūrėdavom. Dabar, paleidžiant tą archyvą į viešumą, jautiesi, taip, lyg visą Lietuvą ketintum pasikviesti pas save į svečius. Bet suprantame, koks svarbus tėtis buvo jo gerbėjams, kiek žmonių augo su jo muzika, ir kiek pačiam tėčiui buvo svarbi jo publika, kuri filme pamatys šiek tiek kitokį Kernagį“, - pasakoja Eglė.

Eglė Kernagytė atvira - filmo kūrimo proceso metu jai su broliu Vytautu teko išgyventi ir ne pačias smagiausias emocijas. Visgi, moteris sako, jog buvo verta. Jai antrina ir brolis - jis teigia, kuriant filmą apie tėtį atradęs ir kai ką naujo. „Žinoma, kad tai sukelia prisiminimus, tačiau iš kitos pusės, tai sukėlė ir daug gražių prisiminimų ir emocijų. Žiūrint tą medžiagą buvo labai smagu prisiminti, koks jis buvo šaunus ir nepakartojamas. Mes kai ieškojome tų archyvų, radome kadrų, apie kurių egzistavimą apskritai nei vienas nežinojome, ypač tie kadrai iš Amerikos. Man buvo įdomu“, - sako V. Kernagis jaunesnysis ir E. Kernagytė.

„Mūsų mamos čia nėra, nes ji labai kukli ir visada prašo jos niekur nerodyti. Visuomenė nežino jų santykio, koks jis buvo. Tai, kaip jis yra atskleistas šiame filme, man labai patinka. Tai, ką visa Lietuva žinojo apie Vytautą Kernagį, buvo iki tam tikros ribos. Už tos ribos niekas neperžengdavo“, - pasakoja V. Kernagio sūnus. Paklausti, kokias gyvenimo pamokas išmoko iš žinomo tėčio, brolis ir sesuo susižvalgo ir nusijuokia. V. Kernagiui jaunesniąjam labiausiai įstrigo mokymas laikytis duoto žodžio, nors, pasak jo, „tai šiais laikais nėra populiaru“. Tuo tarpu E. Kernagytė į šį klausimą atsakė su humoru: „Brolis iš jo rimtesnius dalykus perėmęs, negu aš. Man labiausiai įstrigusi jo frazė „duok durniui kelią“. Prisimenu, kaip jis dažnai tai sakydavo“, - prisimena moteris.

Vytauto Kernagio vaikai prabilo ir apie darbą su filmo režisieriumi A. Lekavičiumi. Pasak jų, režisierius buvo priverstas neatsižvelgti į vieną jų mamos Dalios prašymą. „Man labiausiai patinka, kad šiame filme kalba pats Vytautas, o ne kalbančios galvos, kaip esame įpratę. Andrius buvo pasiryžęs padaryti tą filmą vien tik iš archyvinių kadrų, net nežinodamas, kiek to archyvo yra. Mama irgi dalyvavo kūrybiniame procese, ne viskas, ko ji norėjo, buvo išpildyta. Ji norėjo, kad visa medžiaga su ja būtų ištrinta iš filmo ir išvis niekas nieko nepamatytų. Bet man atrodo, kad tai, ką Andrius sudėjo, ir kaip jis tai sudėjo, yra nuostabu. Žmonės pamatys visai kitą jų santykių pusę. Labai džiaugiuosi, kad ne į visus šeimos norus jis atsižvelgė“, - pasakoja Vytautas Kernagis jaunesnysis, antrinant seseriai Eglei.

Filmą prodiusavo VšĮ „360 laipsnių filmai“ ir VšĮ „Vytauto Kernagio fondas“. Filmo gamybą finansavo Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Asociacija LATGA. Filmas „Kernagis“ Lietuvos kino teatro žiūrovus pasieks vasario 18 d.

Tautos šauklys - vinilinė plokštelė ir tęstinis palikimas

Vytauto Kernagio vardas skirtingoms kartos reiškia skirtingus dalykus. Vieni jį sieja su dainuojamąja poezija, kiti su kabaretu ir kvailiojimais scenoje, treti geriausiai prisimena Dainos teatrą ir jame slėptas užuominas. Tačiau yra ir dar vienas V. Kernagis - Tautos šauklys, vienijęs, telkęs, kovojęs už laisvę ir nepriklausomybę.

Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio proga Vytauto Kernagio fondas Lietuvai pristatė jau antrąją dainuojamosios poezijos pradininko Vytauto Kernagio vinilinę plokštelę „Vytautas Kernagis - Tautos šauklys“, kurioje klausytojai ras aštuonias visiems žinomas ir visų mėgiamas dainas, lydėjusias lietuvius jų kelyje laisvės link.

Eglė Kernagytė pasakojo, kad pagrindinis šios plokštelės išleidimo iniciatorius buvo jos brolis Vytautas Kernagis jaunesnysis. „Apie antrą tėčio plokštelę jau buvo kalbėta labai seniai. Laurų sau neprisiimsiu - jau kas paveldėjo Kernagio idėjų gyslelę, tai mano brolis. Tėtis visada buvo įdomių idėjų generatorius, o dabar toks yra brolis. Jis, aišku, visada pasitaria su manim ir mama, mes kartu ieškome bendrų sprendimų. Bet visa tai vystyti sugalvojo jis pats“, - pasakojo Eglė Kernagytė.

Vinilinės plokštelės pavadinimas parinktas neatsitiktinai - ne tik Vytauto Kernagio šeima, bet ir didelė visuomenės dalis jį laiko tikru tautos šaukliu - juk savo dainomis jis nešė tam tikrą žinutę. „Jis yra tautos šauklys. Jis visada sakydavo: aš einu ne prieš, o už. Jis šaukė tautą eiti už laisvę. Manau, kad jo dainos buvo ypatingos tuo, nes jose buvo daug teksto palikta tarp eilučių. Žmonės, kurie jo klausydavo, puikiai tai suprasdavo. O juk buvo ir tokių, kurie poezijos neskaitydavo, bet per tėčio muziką vis tiek gaudavo tą gilią žinutę“, - pasakojo E. Kernagytė.

Pasak E. Kernagytės, visa jų šeima iki šių dienų gyvena su tėčio muzika. Pačiai Eglei ji padeda pabėgti nuo liūdnų minčių arba atvirkščiai - dar labiau pasidžiaugti sėkme. „Aš pati jo klausausi, kai man būna arba labai gera, arba labai liūdna. Matyt, kai ateina akimirka, kai kažkuo noriu pasidalinti su juo, geriausiai jaučiuosi klausydama jo dainų. Pavyzdžiui, akustinį kompaktą pasileidžiu tik tada, kai esu viena. Tos dainos man ypač artimos. Linksmas dainas klausomės kartu su šeima. Kiekviena iš tų dainų yra savaip svarbi, su skirtingai prisiminimais. Man jos visos ypatingos“, - kalbėjo ji.

O jos vaikai tėčio muziką ypač mėgsta - paveldėjo tą stiprią Vytauto Kernagio meilę dainuojamai poezijai. „Albumą „Tarp girnų“ jie moka mintinai, jiems patinka jo baladės ir apskritai bardų dainos. Dabar abudu vaikai sumanė mokytis groti gitara. Su mažuoju susiradome Sigito Gedos knygą, kurioje yra „Balto nieko“ dainelių tekstai, tai brazdina gitara ir dainuoja. Jis sakė: močiute, būk rami, kai aš užaugsiu, senelio dainas dainuosiu.“ Tad tokį tėvą turėjusi Eglė sako esanti be galo laiminga. „Aš visada sakau - yra du skirtingi dalykai: gali puikuotis arba didžiuotis savo tėvu. Aš beprotiškai didžiuojuosi juo. Esu beprotiškai laiminga, turėjusi galimybę turėti tokį tėtį kaip jis“, - teigė Eglė Kernagytė.

Sostinės Martyno Mažvydo bibliotekoje vinilinės plokštelės pristatymo metu apie maestro asmenybės ir kūrybos reikšmę Atgimimo laikotarpiui kalbėjo V. Kernagiui ir jo muzikai artimi žmonės: Andrius Kulikauskas, Eglė Kernagytė, Lukas Devita, Ramūnas Zilnys. Diskusiją moderavo Domantas Razauskas. Kartu su viniline plokštele buvo prisiminta ir speciali Lietuvos spaudos fotografų fotografijų paroda, kuri perteikia Vytauto Kernagio gyvenimo akimirkas.

tags: #vytautas #kernagis #vaikai #po #lelijom

• Kęstučio Linkaus vaidmuo kuriant paminklą Kaune
• Patogus ir stilingas kombinezonas kūdikiui
• Nauda kūdikiui iš masažo
• Geriausios kryptys kelionėms su 3+ metų vaikais
• pasirengimas motinystei P. Mažylio gimdymo namuose