Lietuvos partizaninis karas: laisvės kovos (1944-1953)
Lietuvos partizaninis karas, dažnai vadinamas „miško brolių“ ar „žaliukų“ kovomis, yra vienas sudėtingiausių ir skausmingiausių mūsų šalies istorijos periodų. Tai buvo ginkluotas ir neginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacinei valdžiai, vykęs nuo 1944 iki 1953 metų. Šis laikotarpis apima giluminius visuomenės procesus, praradusios nepriklausomą valstybinę raišką, ir liudija kiekvieno, laikančio save tos valstybės piliečiu, apsisprendimą kovoti už laisvę.
Kalbant apie 1944-1953 m. laikotarpį, svarbu aiškiai apsibrėžti terminus. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Prezidiumo 1949 m. įteisinta „rezistencijos“ samprata apibrėžia visas organizacijas, siekiančias nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos Respublikos atkūrimo. Taip pat įsigaliojo terminas „slapukai“ - konspiratyviai veikianti organizacijos grupė miestuose ir miesteliuose, kuri dažniausiai turėjo ryšį ar tiesiog buvo įkurta partizanų iniciatyva. Slapukai, davę atitinkamą priesaiką, rūpinosi partizanais medikamentais, būtiniausiais daiktais, įrengė namuose slėptuves-bunkerius.
Partizaninio karo laikotarpiai
Lietuvos partizaninį karą galima skirstyti į tris pagrindinius periodus, atspindinčius kovos intensyvumą, organizuotumą ir taktikos pokyčius.
Pirmasis periodas: 1944-1946 m. vasara
Pirmasis kovų periodas (1944-1946 m.) pasižymėjo partizanų būrių gausa ir spontaniškumu. Daugelis jų susikūrė nelaukdami įsakymų iš aukščiau. Kadangi dar tebevyko karas, niekas negalvojo apie ilgą okupaciją, o partizanų pagrindinis tikslas buvo trumpam apginti gyventojus nuo prasidėjusio teroro. Šiuo laikotarpiu buvo populiarūs „skrajojantys būriai“, persibazuojantys ir suduodantys smūgius netikėčiausiose vietose. Jų ginkluotėje (1944-1946 m.) buvo net pabūklų, minosvaidžių, 2120 kulkosvaidžių ir kitų ginklų. Dalis partizanų, praėjus siautimams, grįždavo į namus ir toliau dirbdavo savo ūkiuose, laukdami išsilaisvinimo momento. Pavyzdžiui, 1945 m. iš žuvusių, suimtų ir legalizuotų 23,7 tūkst. asmenų tik 60 proc. buvo ginkluoti.
Antrasis periodas: 1946 m. birželis - 1948 m.
Antrasis kovų periodas (1946 m. birželis - 1948 m.) žymėjo partizanų junginių centralizacijos pastangas. Šis etapas skirstomas į du laikotarpius: 1946 m. birželis - 1947 m. ir nuo 1947 m. sausio iki 1948 m. Iniciatoriai buvo A apygardos vadas plk.ltn. Adolfas Ramanauskas-Vanagas, o jam žuvus - Antanas Baltūsis-Žvejys. MGB netruko pasinaudoti šiais procesais, siųsdami vidinius agentus, siekdami apvaldyti ir sunaikinti judėjimą. Tačiau, J. Lukšos ir A. Baltūsio įžvalgumo dėka, partizanai atsikratė MGB primesto žaidimo taisyklių, o vienijimosi iniciatyvą galutinai perėmė patys. Keitėsi ir kovos taktika: didėjo organizacinių struktūrų reikšmė, formavosi apygardų-rinktinių-būrių priklausomybė, nustatomi partizanų skiriamieji ženklai ir karinių laipsnių suteikimo tvarka. Nepaisant to, NKVD tęsė lavonų niekinimą, siekdama įbauginti gyventojus, tačiau tai dažnai sukeldavo ne baimę, o ryžtą nesitaikstyti su pavergėjais.
Prasidėjus A. Ramanausko-Vanago laidotuvėms – kaltinimai iš Kremliaus
Trečiasis periodas: 1948 m. lapkritis - 1953 m.
Trečiasis partizaninio karo periodas (1948 m. lapkritis - 1953 m.) išsiskyrė didžiausiu organizuotumu ir vieningos vadovybės veikla. 1949 m. vasario mėnesį buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS), kurio vadovybė įkūnijo tiek politinę, tiek karinę okupuoto krašto valdžią. Buvo sukurti Vyriausieji regioniniai centrai: Aukštaitijos, Žemaitijos ir Pietų Lietuvos sričių štabai. LLKS spauda plito visoje Lietuvos teritorijoje, stiprėjo tėvūnijos, sudarytos iš 2-4, o nuo 1950 m. - 3-8 valsčių partizanų, veikla. Šiuo laikotarpiu partizanai vis ilgiau kovojo - pavyzdžiui, 1953 m. partizanaujančiųjų vidutinė patirtis siekė 5,3 metų. Baigėsi atvirų kautynių metas, daugiau dėmesio skirta atsišaukimams, priešingos ideologijos stabdymui, mokytojų perspėjimui nebetarnauti okupantui. Nors nuo 1951 m. Lietuvoje liko tik viena NKVD divizija, Vyriausioji vadovybė dar veikė. Tačiau su kiekviena diena silpo tikėjimas Vakarų pagalba, o žmogaus ištvermė turėjo savo ribas. Po 1953 m. prasidėjo partizanų struktūrų sunaikinimas, ir didžiausias organizuotas pasipriešinimas nutrūko.
Partizanų motyvai ir tikslai
Laisvės kovotojų apsisprendimas buvo kompleksinis, o jo gelmėje glūdėjo dvasinis pradas. Išeivijoje partizaninį judėjimą tyrinėję profesoriai išskiria penkis veiksnius, turėjusius įtakos atskirų asmenų apsisprendimui:
- Sąžinės laisvės poreikis.
- Nepriklausomybės atkūrimo viltis.
- Tikėjimas Vakarų pagalba, siekiant nepriklausomybės dėl karo jos netekusioms šalims.
- Ginkluota kova kaip protestas prieš okupacinę valdžią.
- Siekiant išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę.
Šie motyvai vienas kitą papildė ir įvairiu metu įgydavo prioritetą. Motyvas, kad sovietinė okupacija ilgai netruks, tolydžio blėso. Silpo tikėjimas Vakarų pagalba. Mobilizacija į sovietinę armiją 1946-1949 m. buvo pristabdyta. Nemaža dalis kovos kelią pasirinkusių partizanų padarė tai neverčiami objektyvių aplinkybių, pavyzdžiui, ne dėl gresiančios mobilizacijos ar trėmimo. Laisvės kovotojai suvokė savo tragizmą, bet jokiu būdu ne beprasmybę, nes negalėjo gyventi smurto, prievartos ir netiesos pasaulyje. Pagrindinis partizanų tikslas buvo nepriklausomos valstybės atkūrimas, įtvirtintas LLKS Tarybos Deklaracijoje, nurodant ir kitus uždavinius, kurie buvo aktualūs visą kovų laikotarpį.
| Motyvas | Procentas nuo visų žuvusiųjų |
|---|---|
| Pasislėpę nuo trėmimo | 12% |
| Mobilizacija į Raudonąją armiją | 32% (daugiau 1944 ir 1950 m.) |
| Bendradarbiavimas su vokiečiais | 8% |
| „Už Tėvynę“ (savanoriai/dalyviai) | 36% |
Kovos taktika ir pasipriešinimo formos
Ginkluotas pasipriešinimas
Partizanai siekė išlaikyti savo rankose krašto kontrolę ir apginti gyventojus. Tai pasireiškė įvairiomis ginkluoto pasipriešinimo akcijomis. Pavyzdžiui, 1944 m. partizanai išlaisvino 82 suimtuosius, vėliau, 1944 m. gruodžio 7 d., Eišiškėse - 31 kalinį. Miestelių puolimai tęsėsi ir 1945 m.: 1945 m. vasario 23 d. Rudaminą puolė net 200 partizanų junginys, 4 valandas išlaikęs miestelį savo rankose ir nukaudavęs aršiausius enkavedistus bei baudėjus. Būdingiausia kovinė operacija 1945 m. buvo pasala, rengiamos gerai apgalvotose vietose ir dažniausiai sėkmingos. Tokių akcijų per 1945 m. būdavo surengiama net po kelis šimtus.
Partizanai taip pat galėdavo rekvizuoti maisto produktus ar pinigus iš sovietinių įstaigų. Pvz., per 1946 m. Lietuvoje buvo užpulta 90 pieninių ir kooperatyvų. Užpultos nuošalesnės geležinkelio stotys, pavyzdžiui, Panevėžio apskr. 1948 m. gruodžio 27 d. Liepkalnio stotis, 1951 m. spalio 26 d. Švenčionių apskr. stotis, iš kurių paimami pinigai. Šios akcijos, kovojančių vyrų akivaizdumas, sužadindavo laisvės viltį gyventojams.
Neginkluotas pasipriešinimas ir gyventojų parama
Neginkluotas pasipriešinimas pasireiškė kaip krašto gyventojų nepaklusnumas okupanto primestai valiai. Tai apėmė boikotą, t.y. argumentuotus pasipriešinimo veiksmus, tokius kaip „sovietų“ ar kolchozų boikotas, siekiant išvengti aukų. Pavyzdžiui, 1944 m. lapkričio 18 d. Pabiržės valsčiuje partizanai sustabdė susirinkimą, kuriame ūkininkai buvo verčiami pristatyti pyliavas ir talkinti okupantui. Po partizanų įsikišimo susirinkimas tapo antibolševikiniu mitingu.
Okupacinės valdžios rinkimų boikotas buvo viena svarbiausių pasipriešinimo formų visą kovos laikotarpį. Nenorėta, kad dar kartą būtų suvaidinta 1940 m. situacija, kai Lietuva tariamai „pasiprašė“ priimama į Sovietų Sąjungą. 1946 m. vasario mėn. kreipimesi į tautą buvo aiškinama, kaip elgtis rinkimuose, o rinkimų komisijos nariai buvo laikomi tautos priešais. Partizanai platino atsišaukimus, raginančius nebalsuoti, o 1946 m. nebuvo pavykę sudaryti rinkiminių komisijų. Okupantas į rinkimus traukė didžiules kariuomenės pajėgas: pvz., pritraukta 18 tūkst. ginkluotų kariškių grupių. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis daugelyje vietų rinkėjų procentas buvo dar mažesnis nei oficialiai skelbiamas.
Aktyvios akcijos, nukreiptos prieš okupacinės valdžios rinkimus, vyko nuolat: 1946 m. vasario mėn. buvo užpulta 39 rinkiminės būstinės, sugadintos 27 telefono linijos. 1947 m. kampanijos į LSSR AT metu buvo sunaikinta 18 rinkiminių komisijų narių, o partizanai masiškai naikino apylinkių balsavimo biuletenius. Šios akcijos tęsėsi net 1950 m. pabaigoje.
Kovos buvo nukreiptos ir prieš ekonominį spaudimą. Valstiečiai buvo slegiami nepakeliamais mokesčiais ir prievolėmis. Pavyzdžiui, vieno hektaro žemės savininkui reikėjo pristatyti 50 kg pieno, 40 kg grūdų ir 40 kg bulvių, be to, atiduoti kiaušinių, vilnų, šieno ir kitų produktų normas. 1949 m. padidinti mokesčiai grėsė ne tik „išbuožinimu“ ir tremtimi, bet ir kalėjimu. Partizanai trumpam sustabdydavo ūkininkų turto konfiskavimą, siekdami apsaugoti gyventojus. Be to, jau nuo 1944 m. rugsėjo mėn. vargingiesiems valstiečiams, vadinamiesiems naujakuriams, buvo dalinamos konfiskuotos ūkininkų sodybos. Partizanai pabrėžė, kad „joks atėjūnas neturi teisės tautos turtų nė grobti, nė dovanoti“. Taip pat partizanų būrys 1947 m. lapkričio mėn. Vilkaviškio apskr. Pilviškių valsč. perspėjo ir puolė kolonistus, kurie buvo siunčiami iš Rusijos gilumos, siekiant įgyvendinti „tautų susiliejimo“ planą ir sukurti būsimųjų kolchozų branduolį.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
