Virginijus Savukynas: Žurnalisto, istoriko ir kultūros antropologo gimimo data ir gyvenimo kelias

Virginijus Savukynas, daugeliui žinomas kaip Virgis, yra žymus Lietuvos žurnalistas, LRT televizijos ir radijo laidų autorius, vedėjas ir komentatorius. Jis taip pat yra istorikas ir kultūros antropologas, dirbantis Lietuvos kultūros tyrimų institute ir tyrinėjantis tautinį tapatumą, stereotipus ir informacinę visuomenę.

Biografija ir išsilavinimas

Virginijus Savukynas gimė 1974 m. kovo 29 d. Užaugo Paserninkuose - Dzūkijos kaime prie Seirijo ežero.

Jis baigė Istorijos fakultetą Vilniaus universitete. Jo specializacija buvo kultūros antropologija. Šalia antropologijos jis studijavo semiotiką ir sociologiją. Virginijus Savukynas pabrėžia, kad visa tai jam labai padeda kaip žurnalistui, nes semiotikos, sociologijos, antropologijos teorijos veikia realiame gyvenime.

Karjera žiniasklaidoje

Virginijaus Savukyno karjera žiniasklaidoje prasidėjo XXI amžiaus pradžioje, apimdama įvairias redaktoriaus ir laidų vedėjo pozicijas.

• 2001-2005 m. jis buvo internetinio žinių portalo „Omni laikas“ vyriausiasis redaktorius.
• 2005-2006 m. redagavo internetinį portalą www.forumvilnius.lt.
• 2005-2007 m. dirbo internetinio mėnraščio „Akiračiai“ redaktoriumi.
• 2008-2009 m. jis vadovavo Lietuvos radijo ir televizijos internetiniam portalui lrt.lt kaip vyriausiasis redaktorius.

Taip pat jis yra žinomas kaip įvairių radijo ir televizijos laidų vedėjas:

• 2005-2011 m. vedė laidą „Savaitės atgarsiai“.
• 2008-2009 m. kūrė publicistinę laidą „Tapatybės labirintai“.
• 2011-2013 m. vedė analitinę diskusijų laidą „Įžvalgos“.
• Lietuvos radijuje veda laidą „Forumas“.
• Taip pat jis yra laidos „Istorijos detektyvai“ autorius ir vedėjas, kuri šį rudenį pradės jau šeštąjį sezoną.

Apdovanojimai ir įvertinimai

Virginijaus Savukyno darbas įvertintas aukščiausiais žurnalistiniais apdovanojimais:

• Už publicistinę laidą „Tapatybės labirintai“ jis gavo Lietuvos žurnalistų apdovanojimą.
• 2023 metais jam įteikta dr. Vinco Kudirkos premija, aukščiausias žurnalistinis apdovanojimas, skirtas Lietuvos kultūros ministerijoje Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga.
• Tais pačiais metais jis tapo pirmojo Lietuvos radijo pranešėjo Petro Babicko vardo premijos laureatu. Šią premiją įteikė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoja Audronė Nugaraitė Kaune.

Požiūris į žiniasklaidą

Daug kas kalba apie lietuviškos žiniasklaidos bėdas, lygina CNN ar BBC laidas su mūsiškėmis. Virginijus Savukynas pripažįsta, kad tas palyginimas ne mūsų naudai, tačiau užmirštamas vienas dalykas: tų laidų biudžetai, kurie skiriasi kartais keliais šimtais kartų. Štai jis yra skaitęs, kad prie Larry Kingo laidos dirbo iki 60 žmonių komanda, o jam diskusijų laidas tenka organizuoti vienam. Ir jis nesanti jokia išimtis lietuviškame kontekste. Tad resursai labai daug lemia mūsų žiniasklaidos kokybę.

Antra, visoje žiniasklaidos rinkoje vyksta didžiulės permainos. Štai save kaip medijos įmonę pozicionuoja tokie gigantai kaip „Google“ ir kiti. Juk jie irgi išgyvena iš reklamos, kurią anksčiau pasiimdavo televizija, laikraščiai, radijas. O juk „Google“ nekuria naujienų. Tad žiniasklaidai šiandien žymiai sunkiau ir sudėtingiau.

Kūrybinė veikla ir knygos

Be žurnalistinės veiklos, Virginijus Savukynas yra parašęs ir išleidęs keletą knygų bei dokumentinių filmų scenarijų:

• 2002 m. - „Lietuvių mentalitetai: tautinė istorija ir kultūros problemos“ (kartu su bendraautoriais V. Bereniu, G. Beresnevičiumi ir A. Samalavičiumi).
• 2004 m. - „Maištininko“ mitologijos. Rolando Pakso įvaizdžiai“. Tais pačiais metais jis parašė dokumentinio filmo apie Rolando Pakso apkaltą scenarijų.
• 2008 m. - „Interneto gidas“.
• 2010 m. - elektroninė knyga „Klausinėjimo malonumas“.
• 2012 m. - „Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII-XIX amžiaus Lietuvoje“. Ši knyga, autoriaus teigimu, yra skirta plačiam skaitytojų ratui, ne specialistams, ir pasižymi grožinės literatūros stiliumi.
• 2016 m. - knyga „Istorijos detektyvai“.

Istorijos svarba Virginijaus Savukyno veikloje

Džiugu dėl komplimentų, sulaukiamų dėl istorijos išmanymo, sako V. Savukynas. Istorija jam patiko visuomet: „Studijavau istoriją, vėliau buvau kiek nutolęs, bet visuomet domėjausi šia sritimi. Pamačiau, kad yra žmonių, kuriuos istorija taip pat domina ir užsimaniau užpildyti tą nišą.“ Jis įsitikinęs, kad istorijos žinios būtinos kiekvienam išsilavinusiam žmogui.

V. Savukynas neabejoja, kad norėdami geriau suprasti ir save, ir savo visuomenę, ir savo tautą, pagaliau ir pasaulį, be istorijos tikrai to negalime padaryti. „Kartais sakoma - kam domėtis praeitimi, juk mes žengiame į ateitį? Tačiau negalime žengti į ateitį nežinodami praeities. Praeities išmanymas reikalingas, kad suvoktume ir galėtume papasakoti savo tautos, valstybės, galiausiai - savo pačių tapatybę. Kas nutinka asmeniui, kai jis praranda atmintį? Kartu jis netenka savo tapatybės. Taip pat ir su valstybe - jei jos žmonės nežinos savo praeities, toli nenukeliaus. Istorija reikalinga, kad rastume orientyrus“, - teigia jis.

Istorija reikalinga kiekvienam asmeniškai, tvirtina V. Savukynas, nes iš jos galima daug pasimokyti: „Galime sužinoti apie įvairias situacijas, atrasti moralinių pamokų.“

Kritika mokykliniam istorijos ugdymui

Pasak V. Savukyno, mokyklose dėstoma istorija - kritikuotina, tačiau dėl to kalti ne mokytojai ar mokiniai. „Bėdų kyla dėl vadovėlių ir nustatytų programų. Kai kalbu su mokiniais, man susidaro įspūdis, kad viskas daroma taip, kad istorija ne viliotų, o atgrasytų. Labai gaila, kad taip yra. Mokykloje orientuojamasi į faktus, detales, o vėliau laikomi testai. Tačiau kas domina žmones? Jiems patinka įdomūs pasakojimai“, - teigia pašnekovas.

V. Savukynas sako, kad, paklausus mokinių ir mokytojų apie tai, kaip Mindaugas tapo karaliumi, jie išvardytų datas, tačiau nepaaiškintų, kodėl taip nutiko ir kas buvo vėliau. „Bet įdomiai ir plačiai papasakota istorija įsimintų labiau. Be to, kodėl nesukūrus penkių minučių trukmės filmuko apie aptariamą istorijos etapą? Jį parodžius galima padiskutuoti, vaizdus mokiniai įsimintų labiau. Nežinau, kodėl taip nedaroma, tai jau klausimas švietimo ministrei ir švietimo strategams, kurie daug pinigų išleidžia kitokiems dalykams.“

Istorikas ir žurnalistas prisimena, kad ir jam tekdavo datas kalti mokykloje ir universitete, net ir suvokiant, kad tai yra beprasmis dalykas. Jis pateikia kuriozinį pavyzdį iš egzaminų: „Kartą buvau egzaminų komisijos narys, egzaminavome stojančius į žurnalistiką, ir ten buvo tokių egzempliorių, kuriems ar Vasario 16 d. aktą pasirašė Basanavičius, ar Landsbergis, jokio didžiulio skirtumo nėra. Kada gyveno Stalinas - ar Gedimino laikais, ar XX a. irgi yra rūkas… Svarbu žinoti esmines datas, esminius momentus, o ne prisikalti datų, kurių reikšmių nežinai, o po dienos pamiršti.“

„Mano galva ir švietimo sistema turi sutelkti dėmesį į esminius dalykus, jų išryškinimą, kaip praeityje gyveno žmonės, kuo jie panašūs, kuo jie skirtingi, tai yra svarbiausia.“

Istoriniai tyrinėjimai ir pasakojimai

Virginijus Savukynas savo darbuose nuolat gilinasi į įvairius istorijos aspektus, stengdamasis atskleisti mažiau žinomus faktus ir mitus.

Karalius Mindaugas: valstybės kūrėjas ir asmenybė

Kalbėdamas apie labiausiai intriguojantį istorijos laikotarpį, V. Savukynas tvirtina, kad tai - XIII a.: „Nors dar XI a. šaltiniuose rašoma, kad lietuviai buvo nukariauti ir silpni, XIII a. jie tampa regiono galybe, eina kariauti ir laimi, kiti jų bijo. Toks lūžis intriguoja, įdomu ir tai, kaip Mindaugas tapo karaliumi, kaip gyveno to meto žmonės, kokie buvo papročiai. Turiu netgi vieną sumanymą, kuris galbūt bus įgyvendintas - sukurti dokumentinį filmą apie Mindaugą, jo istoriją.“

Mindaugas - neabejotinai pirmasis mūsų valstybės valdovas. Jis - ryškiausia asmenybė XIII a. Lietuvos istorijoje. Jo gyvenime netrūko įspūdingų, netikėtų įvykių. Jis buvo likimo numylėtinis, daugiau kaip keturiasdešimt metų - aktyvus politikas. Būtų valdęs šalį dar ilgiau, jei nebūtų buvęs nužudytas. Netgi tai, kad sąmokslas prieš jį suregztas jo gyvenimo saulėlydyje (Mindaugui turėjo būti daugiau kaip šešiasdešimt metų), galima vadinti sėkme.

Pirmą kartą Mindaugas istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1219-aisiais, „Hipatijaus metraštyje“. Jam turėjo būti apie devyniolika metų. Metraštyje rašoma, kad sutartį dėl taikos su Haliču-Voluine sudarė 21 kunigaikštis. Išskiriami penki vyriausieji kunigaikščiai, o Mindaugas paminimas priešpaskutinis, kaip Dausprungo brolis, kas rodo, jog tuo metu jis nebuvo galingiausias.

Mindaugas turėjo brolį Dausprungą ir dvi seseris. Viena iš jų ištekėjo už Nalšios žemės kunigaikščio ir pagimdė Lengvenį, o kita - Treniotą. Mindaugas šeimoje turbūt nebuvo vyriausias sūnus, nes ne jam atiteko didžiausias tėvo palikimas. Galbūt Mindaugas buvo laikomas per daug mąsliu vaiku, kuris prieš veikdamas ilgiau galvoja. O gal jis buvo itin ambicingas, trokštantis įrodyti savo svarbą.

Amžininkai Mindaugą iš tiesų laikė išmintingu vyru. Popiežius Inocentas IV rašte, rašytame 1253 m. rugpjūčio 21 d. Livonijos magistrui, kalba apie Mindaugo „išmintingą ir dievotą dosnumą". Mindaugo vardas reiškia „daug minčių turintis“ arba „daug menantis“, o tai atitiko jo charakterį. Skaitydamas viduramžių rašytinius šaltinius Virginijus Savukynas pastebi, kad ano meto visuomenė buvo daug impulsyvesnė už mus, tačiau Mindaugas išsiskyrė iš kitų kunigaikščių.

Jis neabejotinai suprato svarbią tiesą: jei nori tapti galingesnis už kitus, privalai galvoti strategiškai, ne vien tik apie šią dieną. Jo sprendimai buvo giliamintiški. Suvienyti lietuvių žemes nebuvo labai lengva. O svarbiausia, Mindaugas suprato karūnos reikšmę, ruošė sau įpėdinį. Jis privertė kitus kunigaikščius pasitraukti jam iš kelio arba pats juos pašalino. Jo sprendimai, iš pradžių daug kam galbūt atrodę netinkami, vėliau davė puikių vaisių.

Pagoniškoje Lietuvoje neabejotinai buvo moterų, kurių pareiga buvo rūpintis kunigaikščių vaikais - ne tik juos prižiūrėti, bet ir pamokyti, kad šie bent jau nutuoktų apie savo kraštą. Būsimasis valdovas turėjo sugebėti orientuotis aplinkoje, mokėti kelias kalbas, nusimanyti geopolitikoje ir turėti šnipų tinklą, kad gautų informacijos.

Virginijus Savukynas mini ir karalienę Mortą - pirmąją moterį, įspaudusią mūsų istorijoje ryškų pėdsaką. Ji kartu su vyrais pasirašė sutartį, 1219 metais sudarytą su Haliču-Voluine. Mortos tėvas buvo galingas kunigaikštis, o pati Morta priklausė to meto lietuvių elitui. Mindaugas, įveikęs jos vyrą Vismantą, paėmė Mortą į žmonas ir karūnavo karaliene.

Čičinsko mitas

Kaip pasakojo žurnalistas ir istorikas Virginijus Savukynas, Čičinskas (Vladislovas Sicinskis) gyveno XVII amžiaus viduryje, o XVIII amžiaus pabaigoje atsiranda mitas, kad jis pirmasis panaudojo liberum veto teisę.

„XVIII amžiaus pabaigoje situacija Lietuvos ir Lenkijos valstybėje yra pakrikusi. Seimai susirenka, paposėdžiauja, nieko nenusprendžia ir išsiskirsto. Jei kažkas sušunka liberum veto, sprendimas blokuojamas. XVIII amžiaus pabaigoje, kai suprato, kad tokia anarchija niekur neveda, buvo pradėta ieškoti kaltų“, - pasakojo V. Savukynas. Tada buvo prisiminta, kad Upytės bajoras Čičinskas neva pirmasis panaudojo šitą teisę, ir jis, kaip pradininkas, tapo kaltu dėl anarchijos Abiejų Tautų respublikoje.

„Vėliau istorikai yra nustatę, kad liberum veto teisė yra panaudota iki Čičinsko. Kodėl jis pasirinktas, kaip visų nelaimių pradininkas? Jis buvo reformatas. Abiejų Tautų respublikoje dominavo katalikai. Kaip visada, kai reikia rasti atpirkimo ožius, kurie kalti dėl visų nelaimių, tai visose visuomenėse tai būna religiškai, konfesiškai, etniškai kiti asmenys“, - sakė V. Savukynas. Dokumentais patvirtintas istorinis faktas yra toks, kad tikrai toks asmuo, kaip Upytės bajoras Čičinskas, egzistavo.

Juzefas Pilsudskis: Lenkijos didvyris ar Lietuvos priešas?

Virginijus Savukynas nagrinėja lietuvių požiūrį į ilgametį Lenkijos vadovą Juzefą Pilsudskį, kuris tikrai nevienareikšmiškas. Didžiausia jo kaltė lietuvių akyse - Vilniaus krašto atplėšimas nuo Lietuvos. Pilsudskis buvo tas, kurio įsakymu L. Želigowskis surengė tariamą maištą ir užėmė Vilnių. „Mes be Vilniaus nenurimsim“, - tai šūkis, ant kurio augo visa tarpukario Lietuvos karta. Lietuviai visada jautė skriaudą dėl šios neteisybės. Štai kodėl jis buvo vadinamas išdaviku, okupantu.

Juzefas Klemensas Piłsudskis gimė 1867 metų gruodžio 5 dieną Zalave. Jis kilo iš tos pačios aplinkos, iš tų pačių litvinų. Visiškai nenuostabu, kad Juzefas įsitraukė į kovą prieš okupacinę carinę valdžią. Jis netgi su broliu Bronislavu organizavo pasikėsinimą į carą Aleksandrą III-ajį. Už tai buvo ištremti į Sibirą. 1892 m. įstojo į Lenkijos socialistų partiją. Ryškiausias jo poelgis - 1908 metais traukinio apiplėšimas Bezdonyse.

Prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui jis suprato, kad išmušė lemtinga valanda - Lenkija gali vėl tapti nepriklausoma. Jo savarankiškumas ir jo vykdoma politika nepatiko vokiečiams ir jie jį įkalino Magdeburgo pilyje. 1918 lapkričio 11 dieną paskelbus Lenkijos nepriklausomybę jis tapo Lenkijos valstybės vadovu. Būtent jam valdant Lenkija įtvirtino savo nepriklausomybę.

Virginijus Savukynas teigia, kad Juzefas Pilsudskis - paradoksali asmenybė. Akivaizdu, kad jis troško atkurti buvusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tačiau ne tik. Jo žvilgsnis buvo gerokai platesnis. Jis norėjo sukurti stiprią Vidurio Europos valstybę, kuri galėtų būti tas žaidėjas, su kuriuo skaitytųsi ir Rusija, ir Vokietija. Vien etninių lenkų žemių nepakako.

1919 metais J. Pilsudskis pasiuntė savo seną bendražygį Leoną Wasilevskį į Kauną, tačiau Mykolas Sleževičius laikėsi kietai ir į jokias derybas nesileido. Ir tuomet Pilsudskis leido surengti taip vadinamąjį „peoviakų“ sąmokslą. 1920 metų vasarą bolševikai pajuto pergalės skonį ir veržėsi į Vakarus. Bolševikai jau buvo prie Vyslos, ir čia įvyko Lenkų kariai sumušė bolševikus. Tačiau mažai kas žino, kad lenkai ir Juzefas Pilsudskis išgelbėjo ir Lietuvą. Tačiau 1920 metų rugsėjį Juzefas Pilsudskis neatsisakė savo ankstesnių geopolitinių planų ir Liucijanui Želigovskiui įsakė suorganizuoti „sukilimą“ ir paimti Vilnių. Motyvas labai paprastas: jis galvojo, kad lietuviai, netekę Vilniaus, patys prisijungs prie Lenkijos. Taip įvyko Želigovskio akcija.

„Mergaitė su raudona suknele“: tragedija Seirijuose

Virginijus Savukynas savo pasakojimuose taip pat atkreipia dėmesį į Holokausto aukas Lietuvoje. Seirijuose 1941 metų rugsėjo mėnesį įvyko tai, kas įvyko visoje Lietuvoje. Žydai vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir išvežti į Alytų, kur buvo sušaudyti. Pagyvenę, moterys ir vaikai buvo suvaryti į tuometinę amatų mokyklą. Ten jie prabuvo uždaryti tris dienas.

Bet seirijiškiai negalėjo nepamatyti mergaitės su raudona suknele, kuri stovėjo mokyklos lange ir mojavo praeiviams. Jai buvo gal trys, o gal keturi metukai. Ji stovėjo ant palangės ir savo mažute ranka mojavo praeiviams. Ir tikriausiai jiems nusišypsodavo. Ji rugsėjo 11 dieną buvo nužudyta. Kartu su savo šeima. Kartu su kitais žydais. Kartu su kitais 339 vaikais, ir 384 moteris bei 229 vyrais. Virginijus Savukynas pabrėžia: „Man jie mūsiškiai. Ir tokiais visą laiką buvo. Jeigu nerandame nors trupučio žmogiškumo užjausti, suprasti, jei nors mažumą nesuvirpa širdis skaitant šias istorijas, tai kas gi mes esame? Jei mums neskauda dėl tos mergaitės su raudona suknele, tai dėl ko mums gali skaudėti?“

Pomėgiai ir pasaulėžiūra

Virginijus Savukynas domisi šachmatais, mėgsta skaityti knygas ir keliauti po Lietuvą, susitikti su įvairiais žmonėmis. Jis tiki, kad reikia mėgautis gyvenimu ir nesukti galvos dėl pasaulio pabaigos.

Kontroversijos

2023 m. kovo mėn. kilo skandalas po to, kai Virginijus Savukynas dėl Lietuvos teisingumo ministrei Ewelinai Dobrowolskai nepalankaus įrašo apie prieštaringai vertinamą advokatą Igną Vėgėlę Feisbuke LRT etikos kontrolierės pripažintas pažeidęs 3 etikos kodekso straipsnius ir dėl to įpareigotas pašalinti įrašą.

tags: #virginijus #savukynas #gime

• Automobilio dovanojimo vaikui teisiniai aspektai
• Gimimo liudijimas: svarba, registracija ir saugojimo niuansai Lietuvoje
• tėvystės nustatymo ekspertizės išlaidų priteisimas
• graikiškas jogurtas ir jo nauda nėščiosioms
• Dramos metodų taikymas ikimokykliniame ugdyme