Valentina Stankūnienė: Biografija ir Tremties Metai
Istorija apie tremtį ir jos padarinius yra neatsiejama nuo daugelio lietuvių likimų. Asmeninės tragedijos, patirtos okupacijos metais, paliko gilų pėdsaką ne tik nukentėjusiųjų, bet ir jų šeimų gyvenimuose. Valentina Stankūnienė yra viena iš tų, kurių gyvenimą smarkiai palietė tremties dalia.
Tremties Pradžia ir Ankstyvieji Metai
Valentinos Stankūnienės gyvenimas prasidėjo 1948 m. gegužės 22 d. Tą pačią dieną, Adolfo Damušio duomenimis, iš Lietuvos buvo ištremta 105 000 žmonių. Šis masinis trėmimas, okupacinės valdžios represinės struktūros MGB dokumentuose užkoduotas „Pavasario“ (Весна) pavadinimu, yra vienas didžiausių trėmimų Lietuvoje.
Tų metų trėmimo pati šiauriausia Sibiro Užpoliarės tremties vieta buvo Igarka. Kiek į Igarkos miestą ir jo apylinkes pateko tremtinių, niekas tiksliai nenustatė. Norėdama patikslinti išvežtųjų skaičių, Valentina Stankūnienė sudarė Igarkos tremtinių, gavusių Lietuvoje reabilitacijos pažymas, vardinį sąrašą. Ji taip pat padarė išrašus iš tremtinių, įdarbintų 1948 m. Igarkos Miško pramonės kombinate, nepilno abėcėlinio sąrašo, iš Igarkos Civilinės metrikacijos skyriaus archyvo mirties liudijimų registravimo knygų ir iš Igarkos CM santuokų registravimo knygų.
Rinkdama medžiagą apie tremtinių skaičių, Valentina Stankūnienė kaupė ir tremtinių prisiminimus, kurie atspindi gal tik tūkstantąją dalį to, ką teko išgyventi jos tėvams tremties metu. Ji pati, būdama vaikas, tėvų globojama, kur kas lengviau prisitaikė prie tremties gyvenimo sąlygų ir aplinkos. Tačiau kai kuriems iš jos kartos, ypač jauniausiesiems ar ten gimusiems, didesnę įtaką turėjo sovietinė mokykla, formuodama kitokią pasaulėžiūrą.
Asmeninė Tragedija ir Neišgydomos Žaizdos
Valentinos Stankūnienės gyvenimas paženklintas tremtinės dalia. Praėjo 50 metų, bet laikas nepajėgė užgydyti skriaudos žaizdų. Su amžiumi tos žaizdos vis skaudžiau degina širdį, vis dažniau ir dažniau atmintyje iškyla praeities vaizdai, kurių neįmanoma užmiršti. Ji nepajėgia išbraukti iš gyvenimo tų 11 metų, praleistų toli nuo tėvynės, amžino įšalo žemėje Igarkoje, Krasnojarsko krašte.
Patirtos skriaudos neatpirks joks reabilitavimas, niekas nesugrąžins ten paliktos sveikatos ir jaunystės, o tremtinės dalia liks iki gyvenimo pabaigos. Rusų rašytojas Maksimas Gorkis teigė, kad žmonės neprivalo atleisti skriaudos. Mūsų reabilitavimas - tai formalus aktas. Iki šiol nepripažinta šią nusikalstamą akciją vykdžiusių pareigūnų kaltė, nėra jokio jų atgailos žodžio. Iš tremtinių pažymų niekas neišbraukė įrašų „be turto grąžinimo“, „be teisės grįžti į tėviškę“ ir „be teisės gyventi Lietuvos TSR“. Tai tik didina patirtą skriaudą.
Valentina Stankūnienė prisimena kvietimą „Pasidalykime atmintimi“, kurį 1988 m. rugpjūčio 12 d. „Komjaunimo tiesoje“ išsakė gerbiamas Mečys Laurinkus. Ji labai atidžiai skaito spaudą, kur pasitaiko įvairių nuomonių. Kartais ji abejojanti, ar nėra čia kokio šantažo, nes pasekmės būtų baisesnės - dar daug tokių, kurie, padarę nusikaltimus, sėdi aukštose kėdėse ir nenori pripažinti tiesos.
„Negalime tylėti, reikia atvirai kalbėti apie sulaužytus gyvenimus, apie nužudytuosius, apie nuo bado mirusius mažus vaikus ir suaugusius, apie laisvo žmogaus pavertimą vergu. Aš esu motina ir negaliu suprasti, iš kur tokia neteisybė, iš kur atsiranda sadistai, tironai, vagys, žmogžudžiai, kurių ir dabar Lietuvoje ne mažėja, o daugėja. Pasakykit, kodėl tiek daug žmonių puvėsiais užsikrėtę?“ - retoriškai klausia ji.
Istorinis Kontekstas ir Represijos
Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto represijų Lietuvoje tyrimo centras, Lietuvos gyventojų genocido I tome pateikė Arvydo Anušausko ir Virginijos Vosyliūtės dokumentų apžvalgą: „Bolševikinės teisinės sistemos bruožai“, „Sąlygų ruošimas represijoms“, „Represijos po Lietuvos aneksijos“, „Masinis 1941 m. birželio trėmimas ir žudynės karui pasibaigus“, „NKVD Ypatingasis skyrius“. Ši apžvalga padeda suprasti, į kokią sudėtingą padėtį pateko Lietuvos gyventojai, kai nuo 1941 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuva buvo okupuota ir jos teritorijoje veikė svetimos valstybės primesti įstatymai, prieštaraujantys civilizuotame pasaulyje veikiančioms teisinėms sąvokoms.
Trėmimų mastą ir žiaurumą iliustruoja daugybė liudijimų. Pavyzdžiui, 1944 m. Kūčių dieną, rusų kareiviai su liaudies gynėjais surišo vyrui ir jo broliui rankas, mušė šautuvų buožėmis, žiauriai kankino ir grasino sušaudyti, spardė kojomis kaip gyvulius. Ketverių metų Viktorą ir dvejų metukų Petrą nuogus išmetė iš lovos ant sniego. Vyras ir jo brolis Ciūnus buvo išvežti į Sibirą, į Vorkutos anglies kasyklas, be jokios bylos. 1945 m. liepos mėnesį Adomo Riklicko sodyba buvo apsupta rusų kareivių „garnizono“. Sustatė septynis šeimos narius sušaudyti, apipylė benzinu namą, tvartą, klojį ir juos padegė. Motina nualpo, o kareiviai buvo pasirengę šauti į bėgančius partizanus iš ugnies.
1945 m. balandžio 11 d. liaudies gynėjai, vadovaujami Biržio ir jo padėjėjų, atvyko į Buivydžių kaimą ir šešiems vyrams įsakė ruoštis į frontą. Privažiavus Šeibokų mišką, šie nutarė susidoroti su beginkliais žmonėmis. Jie buvo žiauriai kankinami, pusgyvius apmetę šakomis ir palikę miške. 1945 m. liepos ar rugpjūčio mėnesį iš Zuzanos ir Pranciškaus Vabalų šeimos, bevalgant pusryčius, liaudies gynėjai išsivedė iš namų jų sūnų Antaną Vabalą. Netoliese namų nužudė, arkliu parvilko lavoną į namus ir paskelbė „banditą“ sugavę. Tą pačią dieną areštavo tėvą Pranciškų ir paauglį sūnų Zenoną. Pranciškus Vabalas daugiau į namus negrįžo, buvo išgrūstas į Pečioros kraštus, ten ir mirė.
1948 m. gegužės 22 d. sodyboje buvo suimtos seserys Antanina ir Zuzana bei broliai Augustinas ir Kazimieras ir tuoj pat išvežti į Betygalą, toliau sunkvežimiu į Raseinius, iš ten - į Viduklę. Vienas iš septynių brolių, Kostas Rimavičius, „Šarūno“ partizanų būrio vadas, žuvo 1946 m. birželio 24 d. Tą rytą stribai nutvėrė jį eigulio sodyboje. Paėmę gyvą ilgai kankino, sulaužė rankas ir kojas, suknežino kūną ir leisgyvį numetę vidury kiemo paleido iš aptvaro eigulio kiaules, kurios jam dar ir rankų pirštus apkramtė.
1947 m. lapkričio mėnesį, per Visus Šventus, kai autoriui buvo aštuoneri metai, tėvas jau buvo miręs. Gyveno pamiškėje, turėjo 6 ha žemės. Po nakties dažnai rasdavo ant durų prisegtus raštelius, kad išsikraustytų kitur, nes gresia išvežimas. Pagaliau ir apylinkės pirmininkas pasakė, kad gali išvežti Sibiran. Tuomet išsikėlė. Mama vaikus išdalino pažįstamiems ir giminėms, o pati slapstėsi. Pavasarį Sibiran išvežė kaimynę Kairienę su dukra. Mama vaiką atidavė pažįstamai Juknienei į Kartupių kaimą. Ten vaikas ganė karves. Kai pamatė ateinant stribus, greitai bėgo namo ir pasakė. Jie ėmė šaudyti ir šaukti: „Stok!“ Atėję pas Juknienę, stribai puolė ją mušti, reikalaudami pasakyti, kur paslėpusi banditus. Vaikas, įsikibęs į sijoną, persigandęs šaukė ir blaškėsi. Jie, nepakenkę keliamo triukšmo, išmetė vaiką lauk ir dar liepė lipti į obelį, į pačią viršūnę. Kad greičiau liptų, pradėjo šaudyti. Sulig pirmais šūviais vaikas krito žemyn, neteko sąmonės. Po 4 valandų atsigavo ligoninėje. Buvo paralyžiuotos abi kojos, sužalotas stuburas. Iki 16 metų teko šliaužti žeme.
1948 m. gegužės 22 d. neaišku, kokius nusikaltimus buvo padarę vos 14 metų tesulaukusi Elena Pociūnaitė ir kiti trisdešimt penki 15-17 metų berniukai, nuteisti karo tribunolo penkeriems - dešimčiai metų, ir tiek pat 16-19 metų mergaičių iš Ukmergės apskrities bei dvylikametė Bronė Sadauskaitė iš Jurbarko valsčiaus Raudonėnų kaimo. Remiantis mokesčių inspekcijos 1989-1993 m. duomenimis, už darbą įkalinimo vietose gavo kompensacijas 1940-1953 m.
Trys broliai Pažereckai buvo nušauti stribų: Antanas Pažereckas, pamestas milicijos kieme, Jonas Pažereckas išvestas iš namų ir prie miško nušautas, o 1948 m. gegužės mėn. grįžęs į tuščius tėvų namus nušautas ir Stasys Pažereckas. Senelis, motina ir brolis 1948 m. išvežti. Senelis mirė Igarkoje 1948 m., motina - 1952 m. Pati Valentina Stankūnienė 1951 m. buvo išvežta į Irkutsko sritį.
1946 m. į sodybą atėjo kareiviai ir stribai. Alfonsas Kazlauskas su dukrele buvo gryčioje. Jį išsivarė ir netoli namų, prie Musės upelio, pašovė. Sužeistas įkrito upelin, jį ištraukę pribaigė.
Kai atėjo metas eiti į kariuomenę, Bronius Gvozdas, kaip ir daugelis kaimo vyrų, išėjo į mišką. Tačiau neilgai slapstėsi: stribų buvo sužeistas ir atgabentas į Ukmergės ligoninę. Čia dieną naktį prie jo budėjo rusų kareivis. Draugams pavyko apgauti sargybinį ir Bronius, virvėmis nusileidęs pro langą į kiemą, pabėgo su saviškiais. Dėl peršauto klubo sąnario negalėdamas vaikščioti, jis jojo...
Šie liudijimai atskleidžia tik dalį baisių represijų, kurias teko patirti Lietuvos gyventojams. Kiekviena istorija - tai priminimas apie tremties žiaurumą ir neišsipildžiusias svajones.
tags: #valentina #stankuniene #gime
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
